Ryškiausias tapytojas Lietuvoje ir jo pokyčiai – uostamiesčio parodinėse erdvėse

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKC) Parodų rūmus užplūdo šiuolaikinė tapyba. Nuo birželio 22-osios iki liepos 29-osios ten veikia dvi didžiulės parodos, lankytojus intriguodamos naujosios tapybos iššūkiais tarptautiniu mastu ir gyvo lietuviškos tapybos klasiko Gintaro Palemono Janonio premjera.

Pirmojoje parodoje, pavadintoje „Tarp naujosios abstrakcijos ir naujojo konkretumo“, kuratorius iš Berlyno „Werkstattgalerie“ Pascualis Jordanas pristato 12 menininkų iš Vokietijos, Danijos, Estijos, Prancūzijos ir Amerikos. Antroji – G.P.Janonio ekspozicija, susidedanti iš dviejų – retrospektyvinės ir „remiksuotos“ – dalių (kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus).

Metaforiškumas atspindi statusą

V.Poškus: Laiko ir propaguojamų tapybinių vertybių, meninės ideologijos požiūriu G.P.Janonis ir jo parodiniai kaimynai yra be galo artimi. Todėl abiejų parodų ekspoziciją galima suvokti kaip faktą, jog gero menininko, net kartos stilius gali periodiškai tapti neaktualus, dingti iš eterio, o sugrįžimas visada susijęs / yra nulemtas ar teigia apie menininko, publikos bei aplinkos pokyčius.

Nagrinėdami G.P.Janonio kūrybą beveik štampu, įsikalbėta tautine tapybos mokykla laikomo ekspresionizmo kontekste, mes, parodos kuratoriai, teoriškai svarstėme ir pabandėme praktiškai realizuoti opų tradicinės lietuviškos ekspresionistinės tapybos aktualumo bei šiuolaikiškumo klausimą.

G.P.Janonis yra vienas ryškiausių lietuvių tapytojų. Šį teiginį galima suvokti dvejopai – ir tiesiogiai, ir kaip metaforą. Tiesioginė janoniško ryškumo reikšmė slypi tame, kad tapytojas iš tiesų naudoja be galo ryškias, grynas spalvas – geltoną, raudoną, mėlyną, žalią. Lyginant su kitais jo kolegų kūriniais, pastarieji atrodo migloti, neryškūs, apsiblausę, net purvini. Janoniško ryškumo metaforiškumas atspindi šio menininko statusą Lietuvos dailės istorijoje.

Pradėjęs savo kelią dar devintajame dešimtmetyje (tuometį Dailės institutą Vilniuje baigė 1986 m.), jis labai greitai tapo vienu aktyviausių (kartu ir ryškiausių) savo kartos tapybos atstovų. Tuomečio tapybinio jaunimo išėjimas į sceną sutapo su neoekspresionizmo bumu visame Vakarų pasaulyje ir visų pirma Vakarų Vokietijoje, kur tarptautinį pripažinimą išsikovojo „naujaisiais laukiniais“ (Neue Wilde) vadinami tapytojai. Jų skiriamasis bruožas taip pat buvo ryškių spalvų naudojimas, ekspresyvaus, laisvo potėpio akcentavimas ir interpretacijos iš romantizmo bei simbolizmo ikonografijos, pakoreguotos šiuolaikinio gyvenimo aktualijų bei tempo.

Labiau šiaurietiškas, nei pietietiškas

Tuo pačiu laiku Italijoje garsus meno kuratorius ir kritikas Achile Bonito Oliva prabilo apie „transavangardo“ reiškinį tuomečiame šiuolaikiniame italų mene. Trans-avangardas buvo ne kas kita, kaip romaniškoji naujojo ekspresionizmo forma, pasižymėjusi aiškesniu prisirišimu prie „klasikinių“ vertybių, kurias mene išreiškė ramesnės, ne tokios nervingos kompozicinės schemos, lyriškesni, antikinės mitologijos ir Levanto poetikos nutvieksti siužetai.

Kažkada, paklaustas, koks jo ryšys su „naujaisiais laukiniais“, G.P.Janonis prisipažino, kad jeigu tokių sąsajų ir esama, tai jos nėra tiesioginės ir jų negalima vertinti kaip konceptualios pozicijos. Tačiau esmė kartais slypi ne tariamai sąmoningame autoriaus pasirinkime, o laiko dvasioje, bendrame kultūriniame fone, kuris gali veikti to net ir nežinant. Kartais norisi G.P.Janonio tapybą priskirti lietuviškajam „transavangardo“ sparnui, tuomet kiti jo kartos tapytojai, tokie kaip Rimvidas Jankauskas-Kampas ar Henrikas Čerapas, šlietųsi prie „naujųjų laukinių“. Iš tiesų G.P.Janonis ypač dažnai naudoja aiškiai klasikinius motyvus – iš Apeninų ir Pirėnų pusiasalių atkeliavusias architektūrines formas (arkas, kupolus, eksedras), mitologinius personažus (kentaurus, sfinksus, marmurines dievų ir didvyrių stovylas), tačiau visa tai perteikia ryškiomis spalvomis. Ir būtent savo koloritu jis yra labiau šiaurietiškas, nei pietietiškas – tereikia palyginti G.P.Janonį su Helmutu Middendorfu ar Salomé (Wolfgangu Ludwigu Cihlrazu).

Supjaustė dailėtyriniais peiliais

G.P.Janonis yra ryški figūra lietuviškoje tapyboje dar ir tuo, kad šio menininko fenomenas yra savotiška grandis, siejanti šiuolaikinį meną, konkrečiai – tapybą, su ankstesnių periodų reiškiniais.

Tad apsisprendimas KKKC Parodų rūmuose parodyti ne kieno nors kito, o vieno ryškiausių lietuvių tapytojų G.P.Janonio tapybą, savotišką jos retrospektyvą, buvo ne atsitiktinis, o iš anksto užprogramuotas kultūrinis įvykis.

Didžiausia intriga slypi tame, kad žiūrovams pristatoma ne šiaip retrospektyva, o dideliais ir aštriais dailėtyriniais peiliais G.P.Janonio tapyba pjaustoma į atskirus formaliuosius ir ikonografinius sluoksnius. Analizuodami G.P.Janonio kūrybą vakarietiškojo naujojo ekspresionizmo „judėjimo“ kontekste, dailėtyrininkai išskyrė pagrindinius jo motyvus. Patys populiariausi ir vėlgi ryškiausi iš jų (tad ryškumas yra esminė, tiesiog ontologinė šį menininką nusakanti kategorija) yra moteris, kolona, miškas, grindys. Tuos motyvus galima suskirstyti į kelias grupes: „natūralius“ (tokie, kaip miškas) arba kultūrinius (tokie, kaip kokia nors architektūrinė detalė) arba mišrius (tokie, kaip kultūrinį ir natūralius pradus sujungianti kolona arba mišri mitologinė būtybė – sfinksas).

Projekto esmė slypėjo G.P.Ja-nonio remiksavime. Remiksas (angliškai „remix“) yra šiandieninės muzikos terminas, kuriuo apibūdinama alternatyvi dainos versija, sukurta varijuojant jau esančio kūrinio pagrindu. Remiksavimo metu įvairios kūrinio dalys būna sumaišomos tarpusavyje, su kitais įrašais, suteikiama kitokia ritmika, įvedamos iki tol nebuvusios instrumentų partijos. Parodos kuratoriai lyg muzikos didžėjai išanalizavo ir išskyrė kelis G.P.Janonio motyvus ir iš jų, lyg naujai permodeliuotų muzikinių takelių, sudėliojo naujas prasmes ir poveikį darančias struktūras. Antrajame darbo etape pats autorius buvo paprašytas pakoreguoti tarpinius variantus, savotiškai pakeisti „semplų“, tai yra motyvų tempą, toną, įdiegti alternatyvias spalvinių tembrų charakteristikas, pataisyti tuos motyvus atsižvelgiant į jų dinamines savybes.

Pabandė atlikti eksperimentą

Kuratoriai ir menininkas pabandė atlikti savotišką eksperimentą, sužaisti „užsakovo“ ir „atlikėjo“ santykius.

Jau du dešimtmečius vietinėje meno rinkoje vis didesnius pagreičius įgyjant kuratorinio darbo principams (organizuojant personalinius ar grupinius projektus, parodas), vis didesnę įtaką įgaunant meno vadybininkams (daugelis jų iki šiol yra likę latentinėje, užslėptoje pozicijoje), toks santykių modeliavimas yra aktualus ir perspektyvus.

Ne vienam ir ypač tradicinio sukirpimo menininkui, iki šiol nepajudinamai mąstančiam apie kūrėją kaip virš debesų kybančią beveik antžmogišką būtybę, toks projektas turėtų pravalyti akis. Žinoma, tik tuo atveju, jeigu menininkas nori ir geba keistis, ir klausyti kuratorių, kritikų ir dailėtyrininkų rekomendacijų.

G.P.Janonio atvejis tuo ir buvo unikalus, kad tai be galo paslankus ir naujovėms atviras autorius, leidęs remiksuoti jo tapybą – fotografuoti ją, karpyti gabalais (žinoma, ne originalius kūrinius), dėlioti atskirus segmentus į naujas struktūras. Procesas iš tiesų priminė audiomiksavimą, kurio metu naudojami analoginiai, skaitmeniniai ir/ar programiniai mikseriai, kadangi G.P.Janonio tapyba buvo skaitmeninama, kompiuterinių programų būdu permodeliuojama, o galutinis variantas paties autoriaus buvo pertapomas, užtapomas ir pritapomas.

I.Kazakevičius: Pats menininkas niekad nesiryžtų taip drastiškai darkyti savo kūrybos, net jei ir tikėtų, jog tai „suveiks“. Ne todėl, kad bijotų iššūkių. Tiesiog jam gaila. Gaila gerai nutapytų paveikslų. Gaila tobulai sustatytos motyvų ikonografijos. Jam gaila, o mums ne. Štai kodėl kuratorius reikalingas menininkui. Menininkas, kuriantis tradicinėmis išraiškos priemonėmis, kiek beeksperimentuotų, pabaigoje dažniausia renkasi saugiausią, patikimą, išbandytą, šiuo atveju tapybos variantą ir lieka ten, kur pradėjo. Todėl šį kartą apsiribojome atvejo studija. Pasiūlėme autoriui redukuoti savo paties motyvus iki „tik spalvos“, „tik faktūros“, „tik formos“. Išnarstėme G.P.Janonio paveikslus ir paveikslų grupę nufotografavome. Remdamiesi autoriaus kompozicijomis, perdarėme G.P.Janonio motyvus. Sukūrėme aplinką, erdvę, veikėjus toje erdvėje, įvedėme kitus spalvinius santykius... Ir paprašėme tapytojo pritapyti, įtapyti, pertapyti, užtapyti, kas (ne)reikalinga, išryškinti svarbiausius fragmentus ir formas, grąžinti savo drobėms įprastą plastiką.

Kaip veikia mechanizmas

V.Poškus: Turiu prisipažinti, kad pradžioje buvau skeptiškai nusiteikęs tiek dėl proceso prasmės, tiek galimo rezultato atžvilgiu. Optimizmo įpūtė tai, kad per pirmuosius susitikimus su G.P.Janoniu jo namuose – studijoje berods Braškių gatvėje autorius parodė savo piešinius, eskizus ir kitokią kūrybinę virtuvę. Esmė slypėjo tame, kad parengiamasis, pradinis jo tapymo etapas taip pat yra susijęs su „remiksavimu“. Jis pasirenka kažkokį motyvą, jį nusipiešia, o paskui – kalkių, peršviečiamų popieriaus lapų ir visokiausių perdengimų, pridėjimų bei nuėmimų būdu tai transformuoja. Kita vertus, a priori norėjosi kažką padaryti kitaip. Iš tikrųjų – suteikti naujo skambesio. Tuo galima argumentuoti ir atsakant į natūraliai kylantį klausimą – o kam to reikėjo? Žinoma, kad galbūt nereikėjo, nes kaip ir bet kuris eksperimentas, tai gali būti ir nesėkmingas „produktas“. Betgi meno esmė slypi tiek stabilume, tiek ir nuolatinėje kaitoje, reagavime į kasdieninius iššūkius. Šioje vietoje galų gale prisiminiau ir prancūzų dailėtyrininką ir kuratorių Nicolaus Bourriaud, suformulavusį kelias esmines šiuolaikinio meno kategorijas. Viena iš jų būtų „Bendradarbiavimo estetika“ (Relational Aesthetics) – sąvoka, žyminti, kad dabarties kultūroje esminiu kūrybinės praktikos atspirties tašku yra bendražmogiški santykiai (socialiniai saitai, kolaboravimas, asmeniniai ryšiai). Bendrąja prasme mūsų projektas juk tuo ir remiasi. Kita N.Bourriaud kategorija, suformuluota jo 2001 metų studijoje „Postprodukcija“ (Postproduction), yra „didžėjavimo“ mene idėja. Būtent šis autorius ir pagrindė didžėjinių operacijų, „perkūrimo“ mechanizmų pritaikymo šiuolaikinio meno praktikoje sampratą. Manau, kad mes tai kaip tik ir darome. Tiesiog bandome pasitikrinti, kaip mechanizmas veikia čia ir dabar.

Remiksavo sušiuolaikindami

I.Kazakevičius: Remikso strategija, ko gero, – vienintelis variantas, kuriame būtų galima susieti koncepciją ir ekspresionistinę tapybą. Tai tradicijos „perlankstymas“, adaptacija šių dienų kultūros vartotojo prigimčiai, kultūros kodams. T.y. sušiuolaikinimas, išlaikant tradicinės lietuviškos ekspresionistinės tapybos autonomiją, kartu menininko (G.P.Janonio) braižą. Reikia pasakyti, kad remiksas technine prasme, kaip mes jį atlikome, nebūtinai turi būti toks. Kad ir dirbant su tuo pačiu G.P.Janoniu, remiksas kiekvieną kartą priklausomai nuo parodos, temos, pasirinktų motyvų etc. gali būti ir būtų kitoks.

V.Poškus: Pats ne kartą ir ne vieną, ir nuolat susiduriu su vyresnės kartos (bet ne amžiuje iš tiesų slypi esmė, o žmogaus atvirume ir gebėjime reaguoti į situaciją, jo paslankume ir atvirume) tapytojais, kurie kaip asmeninį įžeidimą priima tai, kuomet išgirsta apibūdinimą, kad jie nėra šiuolaikiniai. Paprastai jie sako: „Tai juk šis natiurmortas ar koks gluosnis svyruoklis paupyje yra nutapytas tik vakar, tik prieš dvi savaites. Kodėl tai ne šiuolaikinė tapyba?!“. Tai galbūt sušaržuotas požiūris, kadangi alyvas tapantis menininkas niekada nebus šiuolaikinis arba atvirkščiai – bus, bet tuomet jis turi žinoti, kokiame kontekste veikia, kiek tai yra aktualu, kiek tame yra konceptualaus užtaiso. O konceptualumo esmė slypi ne paveikslo pakabinime žemyn galva, bet jo santykyje su kontekstu (kultūriniu, socialiniu, galop net politiniu), permąstytose vertybėse ir požiūriuose. Tiesiog reikia suvokti, kad alyvas galima (net reikia tapyti), tačiau net ir išsaugant tokią pačią formą ar schemą kaip anksčiau, tam turi būti suteikta nauja prasmė. Vis dėlto apeliuojama ne į prieš tris ar devynias dešimtis metų gyvenusį žiūrovą, o tą, kuris egzistuoja šiandienoje. Tad štai ir „remiksavimas“ tai tradicijai suteikia naujų prasmių, galop – konceptualumo.

I.Kazakevičius: „Velniams tąsytis su ta tradicija ir su ta tapyba, kuri esą pati negali už save pakovoti?“ – šią frazę girdėjau iš kolegų meno kritikų. O vis dėlto ekspresionizmas – „eina“ iš vidaus, žymiai grynesnis už logikos padiktuotą geometriją, tegul ir atsiduodančią siurrealizmu. Vien todėl verta eksperimentuoti su tradicija, ją modifikuoti. Tačiau reikėtų per ją rasti galimybę aktualizuoti meną, kurti net ne meną, kaip mes jį suprantame plačiąja prasme, bet kurti „pačią komunikacijos esmę“. Jei ekspresionistinę tapybą prilygintume kalbai, tai mūsų remikso esmė slypėtų ne konkrečios kalbos sakinyje, o sakinio struktūroje, nebūtinai teisingoje, nebūtinai artikuliuotoje pagal visas taisykles bei kanonus. Kita vertus – ekspresionistinė tapyba, ilgametis Lietuvos brendas, vintažas, retro, ar kaip bepavadintume, visada žavus. Ypač modifikuotas. Nes tik čia galime pastebėti atskiros detalės, fragmento unikalumą, kurie tradicinio formato kūrinyje buvo tiesiog kompoziciniai vienetai.

Laukia didžioji intriga

Taigi Parodų rūmuose lankytojų laukia didžioji intriga – „remiksuotas“ G.P.Janonis. Kad tokia strategija yra aktuali, liudytų ir šiuolaikinės muzikos tendencijos, kuomet kompozitoriai ir didžėjai pabando suteikti naują skambesį visiems gerai žinomiems, kartais net pabodusiems (esą ko iš to dar galima tikėtis) dalykams. Filosofijoje tokį požiūrį pagrindė dekonstrukcijos teorijos autorius Jacquesas Derrida, teigdamas, kad prasmė atsiranda teksto skaitymo metu (o kiekvienas meno kūrinys tai yra iš citatų atsitiktiniu būdu surinktas tekstas), lemiant konkrečiam kontekstui, ir nepriklauso nuo išankstinių autoriaus ar kažkokių autoritetų suformuotų intencijų ir lūkesčių. Toks požiūris griauna nusistovėjusius stereotipus ir suteikia galimybę naujai permąstyti bei suvokti, regis, visiems žinomas tiesas. Paradoksas slypi tame, kad naujai perdarytas, remiksuotas kūrinys kartais atrodo kur kas įdomesnis, nei buvo galvota iki tol.

Dvigubą intrigą atpažįstamam (nes rodoma ir nedidelė jo darbų retrospektyvos kolekcija, kurią kuratoriai atrinko remdamiesi motyvų tranzito ir kaitos principu) ir kartu visai kitokiam G.P.Janoniui KKKC Parodų rūmuose suteikia tuo pačiu metu greta veikianti tarptautinė tapybos paroda „Tarp naujosios abstrakcijos ir naujojo konkretumo“. Laiko ir propaguojamų tapybinių vertybių, meninės ideologijos požiūriu G.P.Janonis ir jo parodiniai kaimynai yra be galo artimi, todėl visą ekspoziciją galima suvokti kaip tą pačią problematiką, gvildenančią analogiškus subjektyvumo ir tradicijos gyvastingumo klausimus. Pagrindinė vokiškos kolekcijos figūra, be abejo, yra legendinis „naujųjų laukinių“ atstovas ir vienas lyderių Salomé, pasižymintis ypač radikalia spalvos, kompozicinės struktūros vartosena. Pastarojo meto darbuose tapytojas pastebimai keičiasi, pagrindinį dėmesį sutelkdamas išgrynintam potėpiui, kurio dėka jo tapyba iš figūriškai ekspresionistinės tampa abstrakčiai ekspresyvia. Kita vertus, reikia pastebėti, kad bendradarbiavimo su kuratoriais ir „remiksavimo“ dėka G.P.Janonio tapyba taip pat įgavo naujų reikšmių ir sugestijos.

I.Kazakevičius ir V.Poškus: Palemonai, o tu ką manai?

G.P.Janonis: Jei teigtume, jog visa pasaulio filosofija yra pastabos Platono tekstų paraštėse, tai kodėl tapyboje turėtų būti kitaip? Negali nuolatos kartoti kanono, nesistengdamas jam prilygti ar pranokti. Todėl tiesiog esi priverstas išbandyti kažką naujo. Tai net privalu. Tokios yra šiandieninės meno lauko žaidimo taisyklės.