MENO LEIDINYS Nr. 1 (199)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė

Langas

Pristatė „Dekonstrukcijas“

Prieš pat Naujuosius Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje“ Vilniuje buvo atidaryta ir iki sausio vidurio veikė klaipėdiečio Dariaus Vaičekausko fotografijų paroda „Dekonstrukcijos“.

Naujajai fotografų kartai atstovaujantis D.Vaičekauskas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) narys nuo 2006-ųjų, šiuo metu vadovauja LFS Klaipėdos skyriui, rengia kolegų parodas ir organizuoja meno projektus. Kūrėjas ir pats nuolat fotografuoja, eksperimentuoja, keliauja, tobulinasi, pernai surengė savo fotografijų parodą „Streets of Arles“ Panevėžio fotografijų galerijoje, kur pasidalijo asmeniniais fotografiniais įspūdžiais iš Arlio miesto Prancūzijoje, kadangi lankėsi jame vykusiame tarptautiniame fotografijos festivalyje. Fotografas sukūrė „Fotomozaikų“ ir „Dekonstrukcijų“ serijas, kurios nėra baigtinės, nuolat pasipildo naujais darbais.

Vilniuje veikusioje parodoje „Dekonstrukcijos“ buvo eksponuojamos D.Vaičekausko dekonstruotos kitų autorių fotografijos. Anot parodos autoriaus kolegos fotomenininko Gyčio Skudžinsko, jos gali būti aptariamos keliais aspektais, ryškiai pastebimais šiandienės vizualiosios kultūros lauke: „Pirma. Autorius atsisako paties fotografavimo veiksmo, taip kvestionuodamas savo, kaip fotomenininko, funkciją. Bet dirbdamas su fotografiniu atvaizdu jis neleidžia priimti vienareikšmiško sprendimo. Be to, gerai žinome, jog amerikiečio Richard Prince dekonstruoti amerikietiški archetipai netgi yra trečioje vietoje pagal brangiausių fotografijų sąrašus. Antra. Autentiškos autorystės vertės devalvacija. Juolab kad Darius visada prie savo darbų nurodo ir „medžiagos“ autorių. Ši problema, eskaluota dar postmodernizmo priešaušryje, nūdienos Lietuvoje išlieka viena opiausių. Trečia. Ir bene įdomiausia projekto dalis – Lietuvos fotografijos istorijos klastojimas. Kad ir suraižydamas ir modifikuodamas autorių darbus, Vaičekauskas kartu dirba ir kaip fotografijos istorijos analitikas. Nežinia, kokiu būdu autorius atsirenka fotografijas, kurios paklius po jo skalpeliu, bet tai kartu parodo, kas bent jau jam yra svarbu ir įdomu lietuviškoje fotografijoje. Naikindamas fotografinį archyvą, Darius kartu sukuria ir naują hierarchiją. Čia tarp klasikinės mokyklos atstovų įsiterpia nekonformistiniai nuobodulio atstovai, pasirodo vienas kitas jaunesnis autorius. Ir dar daugiau – visos fotografijos, anksčiau spausdintos daugiau nei vieno egzemplioriaus tiražu, po Dariaus prisilietimo tampa vienetinės...“

Iš Švedijos ir Rusijos – į Vilnių

Klaipėdoje sumanytą dviejų menininkių instaliaciją, su pasisekimu eksponuotą tarptautinėse bienalėse Švedijoje ir Rusijoje, Vilniuje pirmą kartą gali pamatyti Lietuvos meno gerbėjai.

Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje dvi menininkės tekstilininkės – klaipėdietė Bronė Neverdauskienė ir kaunietė Monika Žaltauskaitė-Grašienė – pristato bendrą kūrinį „Absoliuti lygybė“.

Ši instaliacija, kurios autorės tyrinėja lygybės stereotipo galios lauką, pernai buvo pristatyta 11-ojoje Lulėjos šiuolaikinio meno bienalėje Švedijoje ir 4-ojoje Maskvos šiuolaikinio meno bienalėje Rusijoje.

„Šiame darbe, interpretuodamos vaikiškus šliaužtinius, mes norime atskleisti stigmatizuotųjų padėtį visuomenėje. Ši juos tarsi įkalina vaikiškame amžiuje, tad stigmatizuotiesiems belieka tik paklusti ir vaidinti „vaiko tarp suaugusiųjų“ vaidmenį. Kūrinyje jungdamos seno žmogaus kūną ir vaikiško drabužio užuominą, atkreipiame dėmesį į tai, kad minėtas „įkalinimas“ sukelia saviidentiteto paieškos problemų, nes asmuo išmetamas už „normalaus“ pasaulio ribų“, – kalbėjo autorės.

Jų projektu teigiama, kad, nepaisant rasinių ar nacionalinių skirtumų, žmonės paženklinti likimo „etikete“ būti „teisingais“ žmonėmis, profesionalais karjeristais, namų šeimininkėmis ar nevykėliais...

Pasak menotyrininkės Laimos Kreivytės, „kiekvienas kūnas yra ne tik dabarties, bet ir ateities galimybių suma. Tačiau apie šių pažymėtų kūnų perspektyvas mes sprendžiame pagal paviršių ir visuomenės prilipdytas etiketes. Paviršutiniškiausi, bet geriausiai matomi kūno bruožai tampa nenuplaunama tapatybės tatuiruote. Mes negalime nusiplėšti šių kūno įrašų. „Absoliuti lygybė“ siūlo pripildyti tuščiavidurius kūnus savo ir kitų gyvenimo istorijomis“.

Projektą pristato Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Projekto kuratorius – menotyrininkas Ignas Kazakevičius. B.Neverdauskienės ir M.Žaltauskaitės-Grašienės instaliacija „Absoliuti lygybė“ sostinės Pamėnkalnio galerijoje eksponuojama sausio 6 – vasario 3 dienomis.

Pasirodė festivalyje „Kitoks teatras vaikams“

Klaipėdos lėlių teatras ir menininkų grupė „Žuvies akis“ dalyvavo antrajame festivalyje „Kitoks teatras vaikams“, sausio 17–22 dienomis vykusiame Vilniaus menų spaustuvėje.

Pernai išbandęs jėgas, šiemetis vaikams ir paaugliams kuriamo teatro, šiuolaikinio šokio, lėlių, objektų, šiuolaikinio cirko spektaklius suvienijęs festivalis padidino programą, išplėtė geografiją ir dar karščiau pasisakė už kitokį teatrą – atvirą ir linksmą bendravimą su savo mažaisiais žiūrovais.

Šiemet festivalyje dalyvavo Keistuolių teatras su naujausia premjera „Mykolas žvejas“, Stalo teatras su trimis spektakliais, šokio teatras „Dansema“ su dviem vaidinimais, teatras „cezario grupė“, pristatęs savo pirmąjį bandymą kreiptis į jauniausią auditoriją. Iš uostamiesčio atvyko Klaipėdos lėlių teatras su dviem vaidinimais ir menininkų grupė „Žuvies akis“ su šiuolaikinio šokio spektakliu. Iš Italijos festivalis pasikvietė trupę „Scarlattine Teatro“ su interaktyvių komiksų spektakliu visai šeimai „ManoLibera“. Šiemet pristatytas dar vienas naujas žanras – šiuolaikinis cirkas. Lietuvių žonglierių grupė „Antigravitacija“ kartu su Menų spaustuve parodė spektaklį „Stebuklingas medis“.

Klaipėdos lėlių teatras festivalio scenoje sausio 20-ąją pristatė objektų spektaklį visai šeimai „Stebuklingas Pelenės laikas“, o sausio 21-ąją – lėlių vaidinimą kūdikiams „Apapa“. Abu režisuoti Gintarės Radvilavičiūtės. Menininkų grupė „Žuvies akis“ sausio 22-ąją vilniečių festivalyje parodė choreografės Dovilės Binkauskaitės šokio spektaklį 3–8 metų vaikams „Apkabinsiu tave“. Po jų klaipėdiečiai surengė lėlių teatro ir šokio kūrybines dirbtuves, atsiliepdami į festivalio kvietimą būti atviriems.

Koks tas kitoks teatras vaikams? Profesionalus, keliantis sau aukštus estetinius ir etinius reikalavimus, ambicingas, mažuosius žiūrovus traktuojantis kaip protingas ir labai įdomias asmenybes.

Parengė Rita Bočiulytė

Sugrįžimas: antram gyvenimui atgimė istorinis almanachas

Minint Klaipėdos krašto dieną, visuomenei pristatytas Jono Vanagaičio redaguoto istorinio almanacho „Kovos keliais“ antrasis leidimas. Po 74 metų almanachas sugrįžo pas skaitytojus, neabejingus Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto kultūros palikimui.

Dr. Silva Pocytė

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto

vyresnioji mokslo darbuotoja

Atmintiną dieną

Sausis turtingas istorinių datų, tarp kurių – Klaipėdos miestui ir kraštui bei visai Lietuvai svarbi sausio 15-oji, skirta 1923 m. pradžioje vykusiam Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos paminėti. 2006 m. Lietuvos Respublikos Seimas sausio 15-ąją – Klaipėdos krašto dieną – įtraukė į Atmintinų dienų sąrašą, taip pripažindamas šio įvykio svarbą visai Lietuvai.

Skaitant Lietuvos žiniasklaidą, tenka konstatuoti, jog Klaipėdos krašto diena nesulaukia didesnio dėmesio už Klaipėdos krašto ribų, o Klaipėdos mieste ir krašte sausio 15-osios minėjimas per du dešimtmečius yra suformavęs prasmingą tradiciją. Vienas neatsiejamų tos dienos akcentų yra knygų, parodų, pasakojančių apie Klaipėdos krašto istoriją, pristatymas.

Šiemetinis tokio pobūdžio renginys buvo neeilinis: Klaipėdos miesto ir krašto visuomenei Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje buvo pristatytas 1938 m. išleisto almanacho „Kovos keliais“ antrasis leidimas. Tarpukario metais almanachą sudarė, redagavo ir, minint 15-ąsias Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines, išleido žymus šio krašto kultūros, visuomenės ir politikos veikėjas J.Vanagaitis.

Autonominio Klaipėdos krašto laikotarpiu (1923–1939 m.) išleistų lietuvių kalba knygų apie krašto istoriją, XX a. pradžios politines aktualijas nebuvo gausu. Būtų galima išskirti Rudolfo Valsonoko, Vinco Vileišio, Anso Bruožio, Vydūno darbus. Kuklų knygų sąrašą užbaigtų almanachas „Kovos keliais“, dienos šviesą išvydęs jau nacistinės propagandos persunktame Klaipėdos krašte. Almanachas nėra mokslinis veikalas, tai – romantizuotos istorijos kūrinys, perteikiantis tarpukario metais lietuviškoje erdvėje dominavusį regiono istorijos ir kultūros suvokimą. Tačiau tai nesumažina knygos vertės. Ji iki šiol yra svarbus Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros pažinimo šaltinis.

Lietuvybės baruose

J.Vanagaičio figūra almanacho sukūrimo istorijoje nebuvo atsitiktinė. Jo kultūrinė ir politinė veikla lietuvybės baruose prasidėjo dar XIX a. pabaigoje Vokietijos imperijos metais.

1899 m. jis įkūrė ir vadovavo lietuviškai rinkimų draugijai Ragainės ir Pilkalnio apskritims. Tokio pobūdžio draugijų tikslas buvo iškelti ir rinkti lietuvininkų atstovus į Vokietijos ir Prūsijos parlamentines institucijas. XX a. pradžioje J.Vanagaitis įsitraukė į socialdemokratinį judėjimą ir tapo vienu iš nedaugelio lietuvininkų, priklausiusių Vokietijos socialdemokratų partijai. Jis aktyviai bendravo su Didžiosios Lietuvos veikėjais, kaip Prūsų Lietuvos atstovas dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime, kuriame pasakė kovingą kalbą. Yra teigiama, jog būtent J.Vanagaitis šį susirinkimą pavadino Pirmuoju lietuvių seimu. Po 1905 m. J.Vanagaitis nuo politikos nutolo ir pasinėrė į kultūrinę veiklą, kurioje iki 1914 m. yra išskirtinos dvi „Birutės“, kultūrinė draugija bei laikraštis, palikę įspaudus lietuvininkų kultūrinėje aplinkoje ir atspindėję tautines bei visuomenines šio veikėjo nuostatas.

Nuo 1903 iki 1914 m. J.Vanagaitis vadovavo „Birutės“ draugijai, 1909 m. pradėjo leisti to paties pavadinimo laikraštį. Spaudinys Tilžėje buvo leistas iki 1913 m. rugsėjo. Po Pirmojo pasaulinio karo laikraštis buvo atgaivintas 1920 m. Klaipėdoje, kur išleista keletas numerių.

„Birutėje“ buvo rašoma apie lietuviškų kultūrinių draugijų veiklą, nušviestos jaunimo draugijų ir jų „Santaros“ kūrimosi aktualijos. J.Vanagaitis ne tik redagavo „Birutę“, bet ir parašė ne vieną tautiškumą bei patriotiškumą žadinantį tekstą. Svarbiausios temos, kurios gvildentos laikraščio puslapiuose – tai meilė Tėvynei ir gimtajai kalbai, nutautėjimo tiek Prūsų, tiek Didžiojoje Lietuvoje problema, straipsniai istorine tematika.

Pasirašė pirmasis

Po Pirmojo pasaulinio karo galima išskirti tris pagrindinius J.Vanagaičio, kaip politinio ir visuomenės veikėjo, veiklos etapus. Tai – Tilžės akto paskelbimo aplinkybės, 1923 metų Klaipėdos sukilimas bei sąlyginis nusišalinimas nuo aktyvesnės veiklos tarpukario Klaipėdoje, pasibaigęs almanacho „Kovos keliais“ išleidimu.

1918 m. lapkričio 30 d. Prūsų lietuvių tautinė taryba pasirašė Tilžės aktą, kuriame išreiškiamas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo siekis ir po kuriuo pirmasis yra J.Vanagaičio parašas. Nors aktas turėjo labiau simbolinę reikšmę, tačiau Lietuvos valstybės delegacijai derantis pokario taikos derybose dėl Klaipėdos krašto prijungimo tai buvo svarbus argumentas. Ruošiant Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos 1923 m. sausio mėnesį, Ernestas Galvanauskas Jonui Vanagaičiui nebuvo numatęs rimtesnio politinio vaidmens. Jis priklausė Vyriausiam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui, kuris po pavykusio sukilimo paskyrė 1923 metų sausio 27 d. J.Vanagaitį Klaipėdos krašto atstovu Didžiajai Lietuvai. Jo vizitą į Kauną plačiai aprašė Didžiosios Lietuvos spauda. Kaune Vanagaitis susitiko su šaulių sąjungos atstovais, o grįžęs į Klaipėdą su Lietuvos Šaulių sąjungos deleguotu atstovu Klaipėdai A.Marcinkevičiumi-Mantautu veikė koordinuodami šaulių veiklą Klaipėdoje. Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį, jog J.Vanagaičio politinė veikla autonominiame Klaipėdos krašte nepasižymėjo tokiu aktyvumu, kaip prieš Klaipėdos sukilimą ar vos tik jam pasibaigus.

Pasirodė 1938-aisiais

4-ąjį dešimtmetį Klaipėdos krašte sustiprėjus politinei įtampai ir antilietuviškai Vokietijos propagandai, Lietuva reagavo leisdama propagandines knygas, leidinius bei plakatus.

Klaipėdos krašto gubernatoriaus biudžete buvo numatyta skirti lėšų leidybai ir 1923 m. Klaipėdos sukilimo 15 metų paminėjimui. Iniciatyvos ėmėsi J.Vanagaitis, pradėjęs rinkti medžiagą almanachui apie Klaipėdos sukilimą ir apie tai paskelbęs spaudoje, prašydamas informacijos iš asmenų bei organizacijų, kurios norėtų būti reprezentuojamos leidinyje. Almanacho rengimo metu tarp J.Vanagaičio ir Lietuviškųjų organizacijų komiteto kilo tam tikrų organizacinių nesutarimų, persikėlusių ir į teismą, tačiau jie 1937 m. pabaigoje buvo išspręsti taikos sutarties pasirašymu.

Almanachas „Kovos keliais“ pasirodė 1938 m., kai įtampa tarp Lietuvos ir Vokietijos dėl Klaipėdos krašto buvo pasiekusi apogėjų ir vis labiau ryškėjo politinis vokiškumo dominavimas krašte. Leidinyje buvo išspausdinta maždaug 80 straipsnių apie Mažosios (Prūsų) Lietuvos istoriją nuo XVI a., o daugiausia dėmesio buvo skirta 1923-iųjų sausio įvykiams Klaipėdos krašte, bet, suprantama, neminint tikrųjų sukilimo aplinkybių. Čia aprašyta lietuvininkų kultūrinė veikla Vokietijos imperijoje ir periodiniai leidiniai, pateikiami duomenys apie Klaipėdos krašto ir miesto valdžios institucijas, mokyklas, draugijas, Klaipėdos uostą, kultūrinių ir politinių veikėjų biografijos su paties J.Vanagaičio vertinimais, etnografiniai pasakojimai bei atsiminimai, reklaminių skelbimų pavidalu publikuojama informacija apie Klaipėdos krašte veikusias įmones ir akcines bendroves. Įdomus almanacho gale įdėtas 179 garbės prenumeratorių sąrašas, kuriame dominuoja asmenys, įstaigos bei įmonės iš Didžiosios Lietuvos.

Į gimtinę – nauju leidimu

Po 1939 m. Klaipėdos krašto anšliuso J.Vanagaitis su šeima pasitraukė į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. 1944 m. vasarą artėjant sovietinei kariuomenei J.Vanagaičio šeima pasirinko pabėgėlių likimą ir patraukė į Vakarus.

1945 m. pirmoje pusėje po ilgų klajonių jie atsidūrė Kassel–Mattenbergo pabėgėlių stovykloje, kur jis ir žmona Marija Brožaitytė-Vanagaitienė mirė 1946 m., o dukros Ieva ir Ona 1949 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip brangią šeimos relikviją jos vežėsi ir tėvo išleistą almanachą, kuris įprasmino nenutrūkstamą ryšį su gimtine ir jos tautiniu bei kultūriniu paveldu.

Vanagaičių dukrų Ievos Kavaliauskienės-Janukėnienės ir Onos Šležienės svajonę – almanacho „Kovos keliais“ sugrįžimą į gimtinę nauju leidimu – 2012 m. pradžioje įgyvendino JAV gyvenantys J.Vanagaičio vaikaičiai Marytė Kavaliauskaitė-Murphy ir Romas Šležas, inicijavę ir fundavę almanacho antrąjį leidimą.

Leidinys yra originalo kopija, papildyta vaikaičių pratarmės žodžiu bei Klaipėdos universiteto istorikų Silvos Pocytės ir Vyganto Vareikio įžanginiais straipsniais, pristatančiais J.Vanagaičio kultūrinio ir politinio veikimo aplinkybes.

Minint Klaipėdos krašto dieną, almanacho „Kovos keliais“ antrasis leidimas taip pat pristatytas Šilutėje ir Bitėnuose (Pagėgių savivaldybė). Renginiuose dalyvavę J.Vanagaičio vaikaičiai yra mums visiems puikus šeimos tradicijos bei istorinės atminties saugojimo pavyzdys, po 74 metų sugrąžinęs skaitytojams tokį svarbų Mažosios (Prūsų) Lietuvos ir Klaipėdos krašto istorijos paminklą.

Kelios impresijos prancūziškų „patiekalų“ tema

Programa „Les éléments. Prancūziški muzikiniai receptai XVII–XVIII a. Europoje“, skambėjusi Klaipėdos koncertų salėje sausio 19-ąją, – vienas pirmųjų 2012-ųjų sezono koncertų, skirtas vidurio ir vėlyvojo baroko kompozitorių kūrybai.

Danguolė Vilidaitė

Šįkart Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovas Mindaugas Bačkus) talkino solistai Darius Stabinskas (viola da gamba, programos vadovas) ir Vytautas Sriubikis (fleita, Lietuva–Šveicarija).

„Kvėpuojanti“ kitaip, manieringiau

Pats koncerto pavadinimas rodė, kad jo turinys bus kažkuo neįprastas, kitoks. Taip ir buvo.

Šiame prancūziškame kulinariniame šou išgirdome atrinktus pačius skaniausius, jei taip galima išsireikšti kalbant apie muziką, „kąsnelius“. Skambėjo žymių ir mažiau mums žinomų autorių – prancūzų J.B.Lully, P.Collasse’o, J.F.Rebelio ir A.Campra’os, austrų G.Muffato ir J.H.Schmelzerio, vokiečių J.Pachelbelio ir J.S.Bacho, anglo H.Purcellio – kūriniai.

Ypatingą nuotaiką vakarui suteikė orkestro siekis įvaldyti baroko manierą, turinčią kitokią artikuliaciją, puošmenas, kitaip „kvėpuojančią“. Juk ir ornamentai tais laikais nebuvo vien tik puošmenos ar pikantiškos detalės, kaip mes dabar dažniausiai suprantame. Jie buvo svarbi jausmų sužadinimo ir perteikimo priemonė, jie dažniausiai gimdavo spontaniškai.

Skambėjo minkščiau ir subtiliau

Atrodo, kad D.Stabinskas, aktyvus senovinės muzikos propaguotojas ir tikras šio periodo žinovas, mokslus krimtęs Italijoje, Austrijoje ir Didžiojoje Britanijoje, savo meilę autentiškam to laikotarpio grojimui kažkiek perdavė ir klaipėdiečiams.

Juste galėjai pajusti, jog orkestrantams įdomu dirbti, juos įkvėpia atsiveriančios naujos interpretacijos galimybės. Netikslumų buvo, bet visumos įspūdis geras. Imponavo greitas tempas, veržlus, džiaugsmingas ir įtraukiantis muzikavimas.

Ypač įdomu buvo išgirsti sopraninės viola da gamba solo epizodus, stebėti paties D.Stabinsko buvimą scenoje, jo judesius grojant, šiek tiek manieringesnius, plastiškesnius, tarsi kitame laike. Lyginant su kitais styginiais griežiamaisiais, viola da gamba skambėjo minkščiau ir subtiliau. Instrumentas mažesnis už violončelę ir laikomas tarp kelių, tad atrodė, kad muzikantas jį tarsi apgaubia.

Įsimintiniausi momentai

Man labiausiai įsiminė H.Purcellio pasakalija iš operos „Karalius Artūras“, J.B.Lully maršas turkų ceremonijai iš komedijos – baleto „Miestelėnas bajoras“, virtuoziški V.Sriubikio „viražai“ J.S.Bacho siuitoje h-moll (gal šio kūrinio parinkimas „pirmajam patiekalui“ kažkuo susijęs su solisto pavarde?), nors Badinerie neįtikino. Nustebino J.F.Rebelio atradimai „Chaoso“ dalyje iš muzikos baletui „Stichijos“.

Ir dar. Didžioji koncerte skambėjusios muzikos dalis buvo įvairūs baroko šokiai, sceninės muzikos fragmentai. Tad bent minimali garso vizualizacija čia būtų buvusi kaip tik.

Ar visi klausytojai lengvai „valgė“ pagal prancūzišką meniu pagamintus muzikinius patiekalus, atsakyti sunku. Muzikoje, kaip ir visame mene, dar galioja subjektyvumo dėsnis, ir ateidami į koncertą, kiekvienas atsinešame savo patirtį, įsitikinimus, galų gale ir tos dienos nuotaiką. Asmeniškai man šis projektas tikrai atrodo vertingas ir vertas pratęsimo.

Vieliniai klaustukai

Klaipėdos lėlių teatro premjerinis spektaklis suaugusiesiems „Šalia“, pastatytas režisierės ir dailininkės Gintarės Radvilavičiūtės, iškėlė daug klausimų. Tik, deja, tie klausimai ne tiek egzistenciniai, kiek „technologiniai“.

Eglė Dirgėlaitė

Pradžioje – žaisminga invazija

Spektaklis prasideda interaktyviai – aktoriai dalyvauja žiūrovų pasitikime, susodinime, stebi visą šią „logistiką“, visiems įsipatoginus nepatogiose vietose, jie (aktorė, menkiausiai progai pasitaikius nimfomaniškai vis lipanti ant aktoriaus, ir aktorius, atliekantis dar ir konferansjė funkciją) prisistato kaip trupė „Joke“ (angl. pokštas). Atseit Jolka (aktorė Rūta Bunikytė) ir Kęstas (aktorius Simas Venckus).

Kęstas trumpai papasakoja, ką žiūrovai išvys: ogi šešiamečio dramaturgo Euzebijaus pjesės pastatymą. Kodėl Euzebijaus? Nes tokie vardai nesimėto... Kęstas pažada įtraukti žiūrovus į veiksmą, suteikti jiems progą keisti spektaklio eigą, pabaigą, minti mįsles ir šaradas, atrodo, šokti ir dainuoti, pažada daug ekspresijos, grotesko, nenorminės leksikos ir labai daug atsiribojimo efekto (kurį akimirksniu pailiustravo – prie Kęsto priėjusi Jolka ėmė jį visaip gašliai glamonėti, o Kęstas pademonstravo, koks jis nuo to atsiribojęs, nes glamonės jo neveikia).

Žodžiu, trupė „Joke“ (jokie(?) – aut. past.) pristatymui panaudojo dabar ir seniau populiarių banalybių rinkinį. Jos (veikiausiai dar buvo paminėtas ir sinkretiškumas) vienoj krūvoj lyg ir sukūrė įvaizdį, kad pamatysime parodiją. Visai smagi pradžia. Aktoriai – baltutėliais šiuolaikinio šokio kostiumais su iki kelių nukarusiais kelnių klynais, jaunatviški ir žaismingi, jokių lėlių teatrui įprastų juodų skrybėlių, slepiamų veidų. Jiedu šmėžuoja prieš pat pirmosios eilės žiūrovų nosis. Tokia dinamiška, žaisminga invazija.

Vargas dėl keiksmų

Ir tada pirma abejonė. Kęstas kreipiasi į apšvietėją viršuje, klausdamas, ar ji pasiruošusi, ar jai viskas gerai. Ji atsako keiksmažodžiu, atseit viskas zaja**s. „Tada zaja**s“, – atsako Kęstas. Štai ir pažadėtosios nenorminės leksikos pavyzdys.

Tačiau keiktis reikia mokėti – žinoti, kaip ir kur tai daryti. Šiuo atveju keiksmažodis nuskambėjo visiškai „lygioje vietoje“, savitiksliškai ir neskoningai. Apskritai nenorminės leksikos vartojimas spektaklyje didžiai abejotinas ir pigus triukas, tik vieną kartą keiksmažodis nuskambėjo kaip meninė priemonė, buvo motyvuotas, vietoje ir netikėtas, kai pasigirdo geriausio draugo Š. balsas atsakiklyje: „Ir jei neturite darbo pasiūlymo, tada eikite na***“. Spektaklio autoriai taikliai pastebėjo paradoksą, kad keiksmažodis vis dar yra retas ingredientas Lietuvos scenoje (jų apsčiai apstu A.Jankevičiaus „Poliklinikoje“, daugiau gal tik kine, E.Vėlyvio „Zero“ duologijoje). Bet antras paradoksas – kad keiksmažodis yra labai rafinuotas dalykas.

Su juodu humoru

Po dramos teatro, miuzikholo principais grįstos įžangos duetas pradeda lėlių vaidinimą – pasakoja siurrealistinę Pono Q. žmonos dingimo istoriją, savotišką „papiktintą“ Alisiadą su juodojo humoro elementais ir Kafkos šešėliu (palyginimui ponas Q. ir Jozefas K. iš „Proceso“).

Siužetas (pjesės autorius Mindaugas Valiukas) paprastas: Q. pasigenda ir patraukia ieškoti žmonos, kuri kažkur be pėdsakų dingo, palikusi visus savo daiktus, dokumentus, raktus ir t.t. Pirmiausia jis įtaria kaimynus, kurių šeimyninis biznis – virti konservus (jie prisiekia, kad žmonų nevirė jau 5 metus). Tada Q. įtaria, kad žmona buvo neištikima su geriausiu jo draugu. Įtarimams nepasitvirtinus jis skurdžių, narkomanų rajone netyčia užtinka seniai iš namų pabėgusį savo sūnų, prekiaujantį kvaišalais (šioje scenoje išvystame dramatišką (parodija?) Jolkos monologą, kurio tekstas prikaišiotas pseudopoetinių, pseudointelektualinių klišių). Sūnus motinos nematė, piktai pasiunčia nekenčiamą tėvą kuo toliau (su galybe keiksmažodžių). Tada Q. sutinka moterį, kurios neatsimena, bet ji atsimena jį ir jo smurtinius kėslus žmonos atžvilgiu. Jų malonus susitikimas ant galinės automobilio sėdynės baigiasi nuleidimu... rankinio stabdžio.

Kur dingo žmona?..

Spektaklio vidurį paskelbia vielinė bobutė, klausianti aktoriaus Kęsto provokacinių klausimų: ar jam patinka vyresnės, ar turi mergaitę, ar jie gyvena susituokę?.. Kęstui atsakius, kad ne, bobutė jį išplūsta paskutiniais žodžiais. Iš aktoriaus Kęsto reakcijos žiūrovai gauna patirti, kad Jolka toje vietoje stipriai dėjo „nuo savęs“, kad toje vietoje nutekėjo kažkokia jųdviejų (Kęsto ir Jolkos) santykių radiacija (be abejonės, viena labiausiai pavykusių scenų, kur iškyla klausimas, kas gi tarp jų vyksta). Pono Q. istoriją pertraukia diskusija, kuri neįvyksta, nes Kęstas į klausimus neatsakinėja, tik reikalauja klausimų, o Jolka tuo metu tvarkosi rekvizitą.

Toliau Ponas Q. išalkęs užsuka į hipodromo barą, kur susitinka su Išminčiumi, kuris skelia monologą apie vedybinį gyvenimą ir kur dingsta žmonos. Ponas Q. pastato pinigų už žirgą vardu Vanda (toks jo žmonos vardas) ir laimi. Pabučiuoja žirgą Vandą, gauna kanopa per galvą, praranda sąmonę, atsiranda namie. Jo buto duris iš lauko kažkas rakina. Vidun įeina „Kažkas“ (vizualiai žaidžiama šešėlių teatro principu), papasakojantis (it detektyvas ar psichiatras etc.) tai, kas su Ponu Q. darosi (kad jis neatsimena kritinės savo gyvenimo dalies, tiksliau, ją kažkokiu būdu pamiršta ir periodiškai vis iškeliauja ieškoti dingusios žmonos). Kur vis dėlto dingo žmona, paliksime paslaptyje, ateikite į teatrą ir patirkite.

Viršūnių norisi daugiau

Spektaklio neabejotinas pliusas yra dailininko darbas. Tai fantastiškos, preciziškai iš vielos išlankstytos, stilingos, charakteringos lėlės – meno kūriniai. Nuo visiškai miniatiūrinių iki milžiniškų (smiliaus dydžio Š. lėlė ir didžiulė Pono Q. lėlė jogos scenoje). Lėlės „cielos“ ir gabalais (fantasmagoriškai šen bei ten mėtosi / kyšo kūno dalys, vieliniai rakandai – stalai, kėdės, spintos, klozetas, vonia etc). Ypač įsiminė siaubingas kūno dalimis nukrautas musių apspistas kaimynų mėsininkų stalas, tartum gyvas keturkojis gyvūnas, judantis po putplastinę sceną. Valdant šią „lėlę“, išgautos visos įmanomos galimybės. Tarkim, judinant dvi stalo kojas, jis geba eiti keturiomis... Judesio mechanikos viršūnė.

Tačiau tokių viršūnių norisi daugiau. Kai kurių lėlių judėjimas kol kas nesurastas, atsitiktinis. Nors čia nieko keisto, dar tik premjera, be to, lėlių / objektų yra aibės, viskas laikui bėgant turėtų tik gerėti.

Dar vienas spektaklio laimėjimas – originalus „soundtrackas“. Kompozitorės Aušros Vaštakaitės muzikiniai gabaliukai, neabejotinai rašyti atskirai kiekvienai scenai, labai padeda kurti atmosferą ir perteikti personažų jausmus. Aušra galėtų drąsiai rašyti muziką kinui.

Šešėliai paskandino prasmes

Vis dėlto neaiškiausia (nesakau, kad silpniausia) buvo draminė spektaklio pusė. Neaiškūs aktorių tarpusavio santykiai, jų santykis su pasakojama istorija, galų gale tie banalūs dalykai: „ką jie norėjo pasakyti“, „kur link vedama“, „kas iš to“... Ypač spektaklio finale, kur šešėlių teatras paskandina prasmes neaiškumo šešėliuose.

Suprantamas būtų siekis išprovokuoti žiūrovus, kad patys sudėtų taškus ant „i“, bet kažkokia nuojauta kužda, kad ir spektaklio kūrėjų kažkas dar nepadaryta, neišbaigta.

Įdomi detalė, kad aktoriai (o gal šokėjai?) geriau juda (lankstosi lyg vielos), negu kalba. Viename spektaklio intarpe jie sušoka nuostabų parodijinį šokį su baleto, šiuolaikinio šokio ir kitais elementais; pasigėrėtina nebyli choreografinė scena su gražia moterimi. O žodis tariamas kažkaip neužtikrintai, neakcentuotai (ypač finalinėje, šešėlių scenoje).

Pabaigai galima būtų pasvarstyti, ar tik ne šou elementai ir pakišo koją spektakliui kaip meno kūriniui? Nes verstasi per galvą. Ir stipriai. Neabejotinai taip. Gal, taip sakant, daugiau paprastumo?

Paviršiaus magija, vidaus paslaptis

Palangiškės grafikės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės jubiliejinės parodos „Ties horizontu” atidarymo atmosfera buvo puiki. Artimieji, draugai, kolegos, gėlės, kiek nostalgiška žvilgsnio atgal gaida, o viso šurmulio centre – jaunatviška ir kaip visada santūriai besišypsanti autorė ir jos darbai.

Kristina Jokubavičienė

Byloja tai, kas svarbu

Kruopščiai atrinkdama parodai kūrinius iš kelių dešimtmečių (pradedant 1974-aisiais) kūrybos etapų, grafikė „Klaipėdos galerijoje“ sudėliojo subtilią ir trapią vaizdinių mozaiką.

Joje atsiskleidė ir atskiriems laikotarpiams būdingesnės, vienu ar kitu metu vyravusios technikos – kartono raižinys, tušas, plunksnelė, akvatinta, mišri technika, pastelė, grafitas, ir jau keli dešimtmečiai beveik nekintantis, tiesiog minimalus motyvų ratas. Jiems suskaičiuoti užtektų abiejų rankų pirštų: žolė, medis, kopa, kalnas, dangus, debesis, dangaus šviesulys (saulė, mėnuo), vyras, moteris. Nors pastarieji visafigūriškai pasirodo retokai (gausiau dešimtojo dešimtmečio kūriniuose susitikimo-išsiskyrimo tema), neabejotina, kad bet kuriame Gražinos grafikos lakšte nuolat bylojama apie žmogų, arba pats žmogus per gamtos formas byloja mums tai, kas svarbu. Regimos, realios, bet dar daugiau vidinės, intuityviai nujaučiamos žmogaus ir gamtos sąsajos grafikos lakštuose prabyla minimalistine aptakių formų, minkštų šešėlių, pustonių, subtilių faktūrų, tekstūrų – ir turtinga poetinių metaforų, alegorijų, simbolių kalba.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai jauna, ką tik studijas baigusi dailininkė pradėjo dalyvauti parodose, lietuvių grafikoje vyravo lyrinė kryptis, supoetinta, romantizuota gamtos ir žmogaus tema. Ir Gražinos to laikotarpio dar nedidelio formato darbuose – mišria technika sukurtame cikle „Pajūrio moterys“ (1974) ar tušu ir plunksnele smulkiai ir švariai nutaškuotame „Šerkšne“ (1980) – randame laikmečio atgarsių. Ieškant kūrybos stiliaus, buvo išbandyta akvatinta, kartono, linoleumo raižiniai, monotipija. Kiekviena iš šių grafikos technikų atskleidė kūrėjai savuosius techninius privalumus, praturtino estampų formas.

Po beveik dviejų dešimtmečių pasirodė etapinis ciklas „Labas ir sudie“ (čia grafikė naudojo ir akvatintą, ir kartono raižinį), kurio temos – bendravimas, supratimas, išsiskyrimas. Lakštas „Ties slenksčiu“ (1997) ilgam tapo atpažįstamu, originaliu dailininkės kūrybos pasiekimu.

Subtilaus minimalizmo link

Dešimtasis dešimtmetis Gražinos kūryboje pažymėtas ryškiu pastelės ženklu. Ši universali technika atrodo tik ir laukė, kol bus grafikės atrasta ir pamėgta.

Būtent tuo metu sukuriami darbai, kurie iki šiol daugeliui yra jos kūrybos etalonu („Lošimas debesimis“, 1995, „Pajūrio formos“, „Žolių liepsna“, „Liepsnų žolė“, visi 2002, „Kraštovaizdis su Laimos ženklu“, 2006 ir kt.). Galbūt būtent pastelė paskatino didinti darbų formatus, plėsti vaizdo lauką, leido čia ir dabar išgauti jautrias faktūrų ir atspalvių gradacijas. Tai spalvingiausias Gražinos grafikos etapas – tačiau spalvingas tik tiek, kiek spalvai leidžiama būti aktyviu vaizdo ir prasmės kūrimo komponentu.

Su pastelės technika darbuose ryškėjo ir labai subtilus, meistriškai kuriamas erotizmo atspalvis, kurį dailininkė išryškina per gamtos motyvų, ypač kopų, kalvų, debesų formų analogijas su moters figūra („Pajūrio formos“, 2002, „Kraštovaizdis su Laimos ženklu“, 2006; verta paminėti ir parodoje neeksponuojamas pasteles „Pajūrį primenančios formos“, 1995, „Tamsi kopa“, 1997, „Mėnulio trauka“, 2001 ir kt.). Gamta personifikuojama, kalvų kalvelių apybraižos tobulai atsikartoja ir beveik nejučia pereina, susitapatina su moters kūno linkiais, transformuojasi į gyvą, archetipinį Pramotės-gimdytojos, deivės Laimos, universalų žemės materijos, iš kurios kyla joje slypinčios gyvybinės galios, motyvą. Tamsuojantys akivarai, slėpiningi duburiai neardo visa apimančios harmonijos, tiesiog primena, kad tai yra natūrali žmogiškosios būties dalis.

Ir šiandien dailininkė pastelės nemeta į šalį, tačiau pastaraisiais metais jos, sakyčiau, prigimtinis minimalizmas tampa svarbiausiu kūrybos siekiniu. Gamtos motyvai vis labiau abstrahuojami, išgryninami iki „švarių“ semantine prasme formų, beveik ženklų. Šis meistriško raiškos būdo reikalaujantis ženkliškumas remiasi asmenine kūrėjos patirtimi, pasaulėvoka, dalykų, kurie jai svarbūs, išmintingu pažinimu. Tačiau visiškai nereiškia, kad kūriniai sausėja, tampa racionalesni. Kuo lakoniškesni, taupesni formos ir minties prasme yra šios grafikės darbai, tuo daugiau juose akumuliuojama tiesiog gaivališkos ekspresijos, jausmo. Tos suvaldytos emocijos, kurių atsivėrimas vyksta palaipsniui stebint kūrinio visumą ir jo sudedamąsias dalis, kuria magišką dailininkės grafikos darbų lauką.

Įtraukia, priverčia eiti gilyn

Pastelė palaipsniui praranda spalvas, apsiribojama tik juodos, baltos ir pilkšvos dermėmis, kol galiausiai įsitvirtina grafitas – klasikinė, seniausia grafikos priemonė. Vis labiau įvairėja formatai. Vietoj tradiciško stačiakampio, vaizdai klostosi į siaurokas ilgesnes ar visai ilgas horizontalias juostas, kurios dvi ar trys komponuojamos vienoje pasporto plokštumoje kaip uždaras ciklas („Laiškas iš kraštovaizdžio. Nulijo. Sutemo”, 2008, „Tarp baltos ir baltos“, 2004, „Pasivaikščiojimai. Optimistiškas. Pesimistiškas“, 2004, „Susitikimas“, „Išsiskyrimas“, „Prasilenkę“, visi 2011).

Nekinta tik tai, kas Gražinos kūryboje yra esminio: sidabriškos šviesos ir niuansuotos tamsos minkšta konfrontacija ar / ir nuolatinis pulsavimas, formų, erdvių, abstrahuotų motyvų nušvitimas ir užtemimas. Per šviesą grafikė išreiškia nuolatinį gero ir blogo, pakylėto ir žemiško, patirto ir būsimo, laikino ir belaikio dualizmą. Vieta šiam vyksmui yra beribė bekraštė; tos vizionieriškos erdvės („Į kraštovaizdį patekę šešėliai“, 1998, „Vakaro dangus“, 2004, „Pamoka apie Mėnulį“, 2008, „Balti saulėlydžio kontūrai“, 2010), sapno-būdravimo ar kosmogoninio mito išprovokuotos, alsuoja žmogaus esatimi.

Sunku pasakyti, kas įtraukia pirma: medžiagiškasis darbų sluoksnis (popieriaus paviršius, pastelės, grafito pėdsakai) ar „po juo“ slypinti mintis. Pagaliau nesvarbu. Bet įtraukia, priverčia per skonėjimąsi paviršių faktūromis, vaizduojamo motyvo tekstūrų turtingumu („Sodo kosmosas“, 2008, „Grimztantis laikas“, 2011) eiti gilyn. Į dulksnas, sutemas, rūkus, visatos ūkus, į šviesą, žmogų, į save. Gražinos kūriniai skleidžia ramybę ir paslaptį. Jie kaip vientiso poetinio metakūrinio fragmentai, atsiveriantys popieriaus stačiakampiuose. Ir dar – kiekvieną kartą tie patys fragmentai atsiveria kitaip.

Grakščiai apie Gražinos kūrybą yra pasakęs šviesaus atminimo grafikas Algis Kliševičius: „Maža to, kad moteris – paslaptis, menas – paslaptis. O čia gi – moters menas – dviguba paslaptis“.

Vizitinė kortelė

G.Oškinytė-Eimanavičienė gimė 1942 m. sausio 19 d. Kaune, žymaus Lietuvos sklandytuvų konstruktoriaus Broniaus Oškinio ir medicinos sesers Birutės Oškinienės šeimoje.

1959–1965 m. studijavo grafiką tuomečiame Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija).

Nuo 1965 m. grafikė gyvena Palangoje.

Parodose pradėjo dalyvauti 1967 m.

Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1978 m.

JEK: grįžimas prie ištakų ir socialinės aplinkos grimasos

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikia bienalės „Jaunieji Europos kūrėjai (JEK) 2011/2013“ paroda, kurioje 9 Europos valstybės pristato vertingiausius 72 jaunųjų kūrėjų darbus iš savo šalių regionų.

Goda Giedraitytė

Meno kalba – universali

Jau ketvirtą kartą Klaipėdą pasiekusi JEK paroda ir šiemet nenuvylė. Įvairi, kartais iššaukianti, provokuojanti, drąsiai kelianti klausimus ir diskutuojanti su žiūrovais, stebinanti raiškos priemonių gausa ir netikėtomis sintezės galimybėmis bienalė, regis, net nežada išsikvėpti. Akivaizdu, kad jaunųjų savęs paieškos tampa iššūkiu ne tik parodos kuratoriams, visuomet ieškantiems tikrųjų ateities talentų, bet ir žiūrovams, galintiems žvilgtelėti į aktualiausią šiandienės Europos dailės segmentą.

Analizuodami kelerių metų bienalės patirtį, galime konstatuoti autorių kūrybinės raiškos suartėjimą tiek turinio, tiek priemonių pasirinkimo atžvilgiais. Tai, pasak pagrindinio bienalės kuratoriaus Andrea Ponsini (Prancūzija), liudija, kad meno kalba yra universali, ir kultūrinė mobilizacija tarp Europos valstybių vyksta daug greičiau nei politinis ar ekonominis progresas. Ne veltui šiųmetinės ekspozicijos Klaipėdoje architektė Neringa Bumblienė pasiūlė naują parodos apžvalgos sprendimą. Atsisakyta jau nusistovėjusio eksponavimo pagal atskiras šalis. Kūriniai šį kartą sugrupuoti atsižvelgiant į jų tematinę ar formalią sąšauką.

Stengiasi atskleisti specifiką

Antra vertus, šalių kuratoriai išliko atidūs lokaliai patirčiai. Nepaisant paminėtos išraiškos bendrystės, stengiamasi atskleisti, anot meno istoriko Ernsto H.Gombricho, atskirybės ar unikalaus menininko temperamento, būdingo jo geografiniam arealui ir asmeninei patirčiai, specifiką.

Būtent todėl Vokietijos kuratoriai aiškiai konstatuoja Hamburgo meno mokyklos įtaką, savo ekspozicijoje dėmesį sutelkdami į specifinį sociokultūrinį tyrimų lauką: analizuojama socialinė menininkų situacija (Ninos Wiesnagrotzki „Tyrimas & gėlės“) arba visuomenės paveikslas viešojoje erdvėje (Benjamino Renterio fotografijų ciklas).

Austrijos ekspozicija išsiskiria instaliacinio pobūdžio kūriniais, įvairiais aspektais analizuojančiais vaizdo schemas. Štai Stephano Wiesingerio instaliacijoje, signalą siunčiant optiniais kabeliais, filmo vaizdas transformuojamas į spalvinę abstrakciją, Kay Walkowiak objekte panaudotos satelitinės lėkštės atlieka tik dekoratyvinę funkciją, o Sira Zoe-Schmid, įtraukdama žiūrovą į kūrinio (de)konstravimą, apskritai naikina pirminio atvaizdo svarbą.

O Vengrijos ekspozicijoje dominuoja politinė tematika. PR-Group, Antimedia, Borsos Lorinc, Gaboro Kasza ir kitų autorių kūriniuose analizuojami jėgos ir galios santykiai, perkuriami valdžios autoriteto įvaizdžiai, kvestionuojamos darnaus vystymosi idėjos.

Gvildena visuomenės situaciją

Nepaisant siekio atrasti konkrečiai šaliai ar regionui būdingus vizualinius sprendinius ar konceptualiuosius bruožus, galime konstatuoti, kad kontekstualiai didžioji dauguma jaunųjų kūrėjų gvildena šiuolaikinės (urbanizuotos, virtualios ir vartotojiškos) visuomenės situaciją globaliame pasaulyje: aplinkos nesaugumo, žmonių santykių irimo, gyvenimo kokybės suvienodėjimo, populiariosios kultūros dominavimo, politinių žaidimų absurdo ir t.t. Ši problematika arba aiškiai utriruojama, atidengiant jos niūriausius paveikslus, arba toji aplinka ironizuojama, pašiepiama, t.y. socialinė būtis gvildenama per juoko, žaidimo prizmę.

Pavyzdžiui, Daniela Krajčova (Slovakija) savo animacija tarsi sugrįžta į vaikystės prisiminimų lauką ir, pasitelkdama asmeninę patirtį,

(at)kuria socialines ir politines šalies istorijas. Apie praeities gniaužtuose įstrigusius žmones ir vietas byloja ir posovietinę Vengrijos situaciją tiriantis Tamas Dezso (fotografijų ciklas „Čia, bet kur“). Politinį šaržą regime Renatos Vinckevičiūtės (Lietuva) iš švitrinio popieriaus sukurptame kostiume „Tarybos narys“.

Dažnas menininkas (Cesare Bignotti (Italija) audiovizualinė projekcija „Nova spectrum“, Laszlo Gyorffy (Vengrija), Margarita Rodriguez Brahm (Ispanija) siūlo iš naujo pažvelgti į Vakarų visuomenėje įdiegtus grožio standartus. O Alexandra Martorell Fernandez (Ispanija) fotografijų cikle „Įkalinti“ šią problematiką perkelia į lytiškosios kūno tapatybės realybę. Kopijos ir originalo vertės santykį mūsų visuomenėje analizuoja Nadir Valente (Italija) kūrinyje „Np6621 – pasirengęs kopijuoti“ o Matušas Lanyi (Slovakija) atsigręžia į Biblijinį siužetą (paveikslas „Dvylikametis Jėzus šventykloje“), kuriam sukonstruoja naują, mokslinę (cheminę ar fizikinę) struktūrą. Tokiu būdu istorinis vaizdinys adaptuojamas šiuolaikinei pasaulėjautai.

Grįžta prie plokštumos

Priešingai nei ankstesnėse bienalės parodose, šioje gerokai mažiau instaliacinio pobūdžio kūrinių, skulptūrinių objektų, videoprojekcijų. Juntamas grįžimas prie plokštuminio vaizdo, ypač ryškiai skamba grafika, fotografija, tapyba.

Pastarosios fronte net keletas stilistinių tendencijų. Viena vertus, atsigręžiama į klasikinės tapybos dog-mas, kurios yra perfrazuojamos šiuolaikiniams kontekstams. Klasikos parafrazę regime Martos Moura (Portugalija) tapybinėje instaliacijoje „Tuštybė“, kur, remiantis klasikinio natiurmorto principais, formuojamas šiuolaikinių daiktų atvaizdas. Johanna Binder (Austrija) dar radikaliau „kopijuoja“ portretinių galerijų tradicijas, tik vietoj įprastų didikų vaizduoja įvairių veislių šunų portretus.

Antra – mėgaujamasi hyper(su-per)realizmo fiksacija. Fotografiškai tikslus objektų įvaizdijimas Dušanui Mravecui (Slovakija) ir Rodionui Petrovui (beje, vienintelis klaipėdietis šioje parodoje) tampa galimybe pašiepti vartotojiškos visuomenės įpročius. Šiuolaikinių fetišų temą tęsia ir kiek nuosaikesnis realistas Matteo Antonini (Italija).

Trečia – atiduodama duoklė modernistinių judėjimų (ekspresionizmo, fovizmo, siurrealizmo ir kitų) ieškojimams. Pavyzdžiui, Rosa Maria Unda Souki (Prancūzija) tapytas interjeras atliepia geriausias Henri Matisse, Suse Baur (Vokietija) – Joan Miro, Fabien Souche (Prancūzija) – popmeno, o Brigidos Machado (Portugalija) – ekspresionizmo manieras. Paminėtina ir Silke Silkeborg (Vokietija), kurianti savitus nakties paveikslus.

Plati išraiškų skalė

Nemažas būrys autorių pristatė įvairias grafikos interpretacijas.

Čia varijuojama nuo minimalistinio piešinio tušu (Ken Sortais, Prancūzija), „iškrapštytų“ raižinių (Greta Grendaitė, Lietuva; Julien Salaud, Prancūzija), pasikartojančių atspaudų (Philip Gaisser, Vokietija; Marta Mancusi, Italija) arba preciziškai realistinių piešinių (Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Lietuva). Fotografijos išraiškų skalė taip pat plati. Pavyzdžiui, Judith Pichlmuller (Austrija) diptikas „Vabzdžiai“ pakeri fotoatvaizdo skvarbumu ir išdidinta mikroskopiško gyvio perspektyva. Lyrine poetika dvelkiantis Hyeyeon Park (Vokietija) fotografijų ciklas kontrastuoja su Boriso Nemetho (Slovakija) paradoksalia dokumentika. O Maria Morschitzky (Austrija) „Vonios“ ciklas labiau primena purviną tapybos paviršių, nei fotokamera fiksuoto interjero estetiką.

Įdomu, jog bienalėje pristatyti ir novatoriški tokių tradicinių meno šakų, kaip tekstilės ir keramikos (Ieva Bertašiūtė-Grosbaha, Lietuva), sprendimai. Slovakė Ivana Slavikova „Metalinė moteris“ ir lietuvė Severija Inčirauskaitė „Rožėm klotas kelias“ siuvinėjimu kryžiuku dekoruoja metalo plokštes ar automobilio kėbulus. Abiem atvejais formalųjį sprendimą lydi stipriai asociatyvūs turinio vaizdiniai. Daug nuosaikiau tekstilę plėtoja Agnes Czifra (Austrija), savo kūriniams naudojanti padėvėtų drabužių elementus, ar Maria Palomeras Cros (Ispanija), velianti „Pasąmonės ribas“.

Laimėjo Didįjį prizą

Pabaigai norisi išskirti „Jaunųjų Europos kūrėjų“ Didžiojo prizo laimėtojų kūrinius.

Šiemet tarptautinė komisija įvertino tris autorius: jau paminėtus C.Bignotti (Italija) ir T.Dezso (Vengrija) bei lietuvę Liną Albrikienę.

Pastaroji menininkė buvo apdovanota už retrospektyvų žvilgsnį į praeitį ir atminties išsaugojimo svarbą. Šiuolaikinio pasaulio kontekste, kai nebeturime laiko nuoširdžiam bendravimui ir viskas sukasi pašėlusiame tempe, šis siekis – peržiūrėti, sugrįžti prie savo ištakų, išsaugoti atsiminimus yra labai svarbus. Videodarbe „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“, pasitelkdama šiuolaikines technologijas, menininkė kreipiasi į žiūrovą ir, derindama šiandienos bei archyvinius gyvenamojo mikrorajono vaizdinius, (at)kuria menamos praeities paveikslus. Manau, ši praeities reminiscencijos gaida yra aktuali posovietinio bloko kūrėjams ir tuo pabrėžiamas mūsų meninės kalbos unikalumas. Tad L.Albrikienės įvertinimas svarbus ne tik pačiai kūrėjai. Tai – ir mūsų šalies šiuolaikinio meno įvertinimas.

Apibendrinant akivaizdu, jog šių metų paroda labai stipri. Jaunųjų kūrėjų darbai pristato svarbiausias šiandienos dailės tendencijas: kūrybinio proceso atvirumą, visuomenės įtraukimą, socialinį kūrinio turinio sutelktumą, superrealizmo estetiką ar komiksų stilistiką, menų sintezės darinius ir geriausių dailės tradicijų tęstinumą. Norisi tikėtis, jog šis tarptautinis itinerariumas bienalėje pristatomiems autoriams taps reikšmingu startu į Europos dailės horizontus.

JEK 2011/2013 m. bienalės parodą KKKC Parodų rūmuose galima apžiūrėti iki vasario 29-osios. Vėliau iš Lietuvos uostamiesčio ji iškeliaus į Vokietiją, o iš jos – į kitas meno projekte dalyvaujančias šalis.

Tarptautinė bienalė

„Jaunieji Europos kūrėjai“ (JEK) – tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, jungtinis šalių partnerių projektas, skirtas jaunųjų menininkų (iki 35 m.) kūrybos pristatymui ir administruojamas Montružo miesto (Prancūzija).

Pagrindinis bienalės tikslas – pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas bei suteikti galimybę jauniesiems kūrėjams pradėti savo tarptautinę karjerą. Kartu tai – reikšmingas šalies kūrybinio potencialo pristatymas bei pažintis su kitų valstybių jaunaisiais kūrėjais.

Šiuo metu bienalėje dalyvauja 9 šalys: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir Vokietija. Nuo 2013 m. prie bienalės kaip visavertis partneris prisijungs Nyderlandai, kurie šiemet dalyvauja svečio teisėmis.

Šalys partnerės turi teisę bienalėje pristatyti po 8 menininkus (iki 2011 m. kvota buvo 10 autorių), kurių darbai aplankys visų šalių partnerių ekspozicines erdves.

Klaipėdos miestas šio projekto part-neriu tapo 2006 m. Nuo tada iš viso bienalėje buvo pristatyti 37 Lietuvos menininkai.

Komentarai

Neringa Bumblienė

JEK 2011/2013 m. bienalės parodos Klaipėdoje architektė

JEK bienalė jungia 9 Europos šalis. Siekiama pristatyti jauną Europos meną nuo Portugalijos iki Lietuvos, nuo Vengrijos iki Prancūzijos, nuo Vokietijos iki Italijos. Bienalė neturi apibrėžtos temos, pristatomas tiesiog jaunas menas – po aštuonis kiekvienai šaliai atstovaujančius menininkus jų darbais, kuriuos atrenka konkrečiose valstybėse dirbantys kuratoriai, įsijungę į šį projektą. Į Klaipėdą bienalė atvyko jau ketvirtąsyk. Visos jos parodos iki šiol buvo eksponuojamos pagal šalis: Prancūzijos kampelis, Lietuvos, Slovakijos ir t.t. Pirmoji šių metų bienalės ekspozicija Prancūzijoje taip pat buvo sudaryta remiantis šiuo principu. Teko dalyvauti jos atidaryme, taip pat mačiau praeitas bienalės parodas Klaipėdoje. Taip nejučiomis kilo įvairių minčių apie projektą bei tematiškai, techniškai skirtingus kūrinius, atsidūrusius vienas šalia kito vien dėl to, kad buvo sukurti vienoje šalyje. Gyvename vis labiau globalėjančiame pasaulyje. Ribos tarp skirtingų geografinių taškų, juose kuriamos kultūros vis dar yra, tačiau jas vis sunkiau apibrėžti, o ir šis projektas teigia, kad Europa yra vienas vienetas. Todėl rengdama 2011/2013 metų JEK ekspoziciją KKKC Parodų rūmuose norėjau parodą pateikti kaip vientisą organizmą. Dėmesį fokusavau ne į skirtingus regionus, o į pačius kūrinius, tiksliau – į jų transliuojamą žinutę. Pirmojo aukšto hole stovinčioje austrų menininko S.Wiesingerio instaliacijoje „Spektras“ „paveikslas“ kuriamas vieną informaciją transformuojant į kitą. Čia aktualus pirminio ir antrinio produkto ryšio aspektas, „tinklas“, todėl, mano supratimu, darbas kuria puikią parodos įžangą. Pirmojo aukšto salėje daug tapybos. Kūriniai dažnai analizuoja konsumeristinę Vakarų kultūrą, ją kritikuoja, permąsto, žvelgia į ją iš skirtingų rakursų. Antrojo aukšto hole pristatomi darbai byloja apie asmenines ir bendražmogiškas patirtis, šviesos ir tamsos reiškinius. Didžiojoje antrojo aukšto salėje pasitinka grupė kūrinių, bylojančių apie žmogaus ir gyvūno santykį. Salės centre daugelis darbų analizuoja vietą, žvelgia į ją per atminties, asmeninio santykio, ekologinių, politinių problemų diskursą. Kūrinių temos plėtoja viena kitą, ir salės ekspozicija užbaigiama metafiziniais žmogaus mirtį, sąmonę ir pasąmonę analizuojančiais darbais. Vandens salėje antrajame aukšte eksponuojama grupė darbų, nukreiptų į įvairius tyrimus – socialinius, meno technikos, reikšmių ribas analizuojančius darbus. Fachverko bei konferencijų salėse išskleistas politinis menas. Paroda didžiulė ir įvairi, tačiau tematiškai suskirsčius darbus jie ne tik puikiai atsiskleidžia vieni kitų kontekste, bet ir vienas kitą papildo. Taip atskleisdami daugybę sąsajų tarp devyniose Europos šalyse kuriančių jaunų menininkų.

Gytis Skudžinskas

Menininkas, plėtojantis fotografijos, instaliacijos ir garso meno praktikas

Visų pirma šiemetėje „Jaunųjų Europos kūrėjų“ bienalėje nustebino ekspozicijos kokybė. Jei anksčiau turėdavome žiūrėti pristatymą, formaliai išdėstytą pagal nacionalinę priklausomybę, tai šįkart darbai eksponuoti atsižvelgiant į jų naratyvą, probleminę raišką, skleidžiamą informaciją. Taip pat pasistengta parodyti ne tik kūrinius, bet ir jų aprašymus. Tai ne tik sąlygoja jų „perskaitymo“ ir interpretavimo galimybę, bet kartu yra ir itin svarbi paties kūrinio dalis. Žvelgiant į parodos visumą ir juolab žinant, kad net šiuo metu Prancūzijoje vyksta bent trys panašaus pobūdžio renginiai, aiškiai suvoki, kad tai yra tik dar viena naujojo meno interpretacija. Kita vertus, dominuojančios tendencijos akivaizdžios ir čia. Neatsitiktinai Lietuvai atstovaujanti L.Albrikienė tapo viena iš renginio laureačių. Kai kūrinyje susijungia tiek plastinė išraiška, tiek asmeninės patirties refleksija, tas kūrinys tampa paveikus bendresniame kontekste. Vien estetiniai ieškojimai Europos nesudomino. Ir tai natūralu, nes panašūs procesai gali vykti bet kur pasaulyje nepriklausomai nuo patirtų išgyvenimų.

Rašto audros

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje nuo sausio 6-osios iki vasario 29-osios veikia tarptautinė paroda „Kaligrafija ant burių“. Tai pirmasis tęstinio tarptautinio projekto „Kaligrafija Klaipėdai“, skirto Klaipėdos miesto 760 metų jubiliejui, etapas.

Lidija Kuklienė

Ir jaunimas, ir grandai

Dalyvauti tarptautinėje kaligrafijos ir rašto meno parodoje norėjome sukviesti žymiausius Europos, taip pat ir Lietuvos kaligrafus. Kūrinius atsiuntė skirtingų kartų dailininkai iš Vokietijos (6 autoriai), Italijos, Prancūzijos, Rusijos, Baltarusijos, Izraelio (5 autoriai), net 5 dailininkai iš Rumunijos. Iš viso – 41 dalyvis.

Mėnesį trukęs bėgiojimas į paštą ir aikčiojimas išpakuojant kūrinius baigėsi. Kaligrafijos darbai peržiūrėti, įrėminti, išeksponuoti, atiduoti žiūrovų vertinimui. Koks gi rezultatas, ar pasitvirtino mūsų viltys?

Didelė garbė miestui, kad parodai savo kūrinius atsiuntė tikri kaligrafijos virtuozai: vienas žymiausių Italijos kaligrafų Masimo Polello (g. 1970), Europoje vizituojantis rašto dailininkas, beveik 650 rankraštinių logotipų autorius prancūzas Jeanas Larcher, visame pasaulyje kaligrafijos „workshopus“ vedanti kaligrafė iš Vokietijos Katarhina Pieper (g. 1962) ir, žinoma, beveik visų Lietuvos kaligrafų Mokytojas profesorius Albertas Gurskas. Parodą papuošė nepakartojamo mistinių grafinių vaizdų ir jūros būtybių kūrėjo klaipėdiečio Anatolijaus Klemencovo įspūdingos kaligrafinės improvizacijos. Gebėjimu minimaliomis priemonėmis padaryti įspūdį paperka maskviečio grafinio dizaino grando Aleksejaus Chaikos skaitmeninis kūrinys „Klaipėda is my love“.

Kultūrinio gyvenimo pėdsakais

Sąlyginai kolekcijos temas būtų galima suskirstyti į kelias grupes: nesenstanti klasika, istorinės interpretacijos, poetinės reminiscencijos, emocinę nuotaikų raišką fiksuojantys darbai, tautosakos ir etnografijos motyvai.

Rašto ženklai – tautos kultūrinio gyvenimo pėdsakas. Svariausia parodos dalis – istorinius momentus interpretuojantys kūriniai. Dizaineris Tautvydas Kaltenis sukūrė rašto meno kompoziciją „K-M“ panaudodamas fragmentus iš atsišaukimo, skelbusio Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą. Donata Porvaneckaitė plačiais mostais nutapė „tirštą“ krašto istoriją, įrašydama Klaipėdai lemtingas datas, kitusius miesto vardus. Klaipėdos krašte naudotas gotikinis šriftas susipynė į fachverko elementų tinklą („Haiku Klaipėdai“). Christina Alvanos iš Izraelio interpretavo Klaipėdos herbo motyvus, istorinių įrašų kompozicijas bandžiau montuoti aš pati („Palankus vėjas“).

Trykšta emocija ir ekspresija

Emocinė teksto išraiška kaligrafijoje turi būti suvokiama pirmiau nei verbalinė. Tai sakinys, tapęs beveik aksioma, nuolat kartojama studentams.

Kaip puikus pavyzdys – ypatinga vidine jėga, nevaldoma stichija pulsuoja M.Marcelionytės (g. 1977) kaligrafija „Jūra“. Minimaliomis priemonėmis autorė išreiškė audringą klaipėdietišką būvį, įvairiom kryptim tykštantį lietų ir galingą bangų mūšą. Abstraktūs, drėgmės sklidini Leo Ray (Izraelis) pajūrio debesys. Ieškodama sąsajų su rašymo, žodžių, eilučių ritmu, bangų ritmą bando sustabdyti Anastasija Kulazhenko iš Baltarusijos. Vandens būvius ir kristalines raiškas užfiksavo Revital Nidam (g. 1980) iš Venecijos – miesto ant vandens.

Konstruktyvaus mąstymo reikalaujančias dizainerio profesijas įgiję broliai Ilja ir Romanas Klemencovai pristato nepaprastai ekspresyvius kūrinius, tačiau jų darbuose gali pajusti įžvalgą, mestą kelis ėjimus į priekį. Kaip išdidintas grafinis vaizdas ant burių atrodys atviroje miesto erdvėje, ar bus tinkamo mastelio, ar netrukdys smulkios detalės – dizaineriai viską numato.

Pačios jauniausios parodos dalyvės – Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos vizualiojo dizaino katedros studentės Ona Bričkutė, Viktorija Stasytytė ir Agnė Pivoriūnaitė. Jų kūrinius iš dalies irgi galima priskirti ekspresyviosios kaligrafijos krypčiai, kurioje negali vadovautis išankstinėmis schemomis ir, pradėjęs rašyti, niekada nežinai, kur teptukas nuves.

Aristokratiškas užsiėmimas

Kaip sakė šviesaus atminimo profesorius kaligrafas Algis Kliševičius (1950–2008), tai, ką kuria kolegos klaipėdiečiai, greičiau galima pavadinti šriftine grafika. Rašymą klasikine maniera mūsų laikmečio tempai paverčia labai aristokratišku užsiėmimu. Tai retos stabtelėjimo ir vidinės darnos valandos, surandamos tik išmintingą gyvenimo filosofiją praktikuojančių žmonių.

Akį ir širdį paglosto su didžiule meile ir meistryste išvedžioti vokiečio Johanno Maierhoferio (g. 1959) aforizmai bei A.Gursko išrašytos žymių žmonių mintys. Profesoriaus patriotizmas ir ištikimybė amžinoms tiesoms turėtų tapti etalonu jauniems kūrėjams: nesvarbu, kad rašai tik kelis žodžius, visada galvok, kokias vertybes deklaruoji.

A.Gursko darbuose darniai susijungia minties gelmė, išraiškos ekspresija ir atlikimo precizika.

Dailininkė ir pedagogė (VDA Telšių skyriaus docentė) Zita Inčirauskienė niekada nesutelpa į organizatorių nustatytus standartus. Jos pasiūtos horizontalios burės pamušaluose įstrigo laiškai Vydūnui.

Tautinių audinių raštą (raidžių raštas = audinio raštas) iš padėkos žodžiais užpildytų popierjuosčių nupynė tapytoja Justina Puidokaitė.

Keletą kūrinių jungia bendra siužetinė linija: plaukimas per jūrą, per gyvenimą, palankaus vėjo paieškos (Mindaugo Petrulio „Laiškai į jūrą“). Nevilties valandomis jūreiviai meldžia Marijos – Jūrų žvaigždės užtarimo (D.Sabaliauskienė „Ora pro nobis“). Kai nežinai, kur plaukti, „...gali rasti bet ką“ (A.Kliševičius). Į transcendentines dzen gelmes panardina kovos menų ir klasikinės japonų kaligrafijos meistro Kazuo Ishii kūrinys „Nothing“.

Reta dailės šaka

Paroda žaižaruoja atlikimo technikų įvairove: šilkografija, medžio raižinys, koliažas, akvarelė, skaitmeninė grafika. Tačiau parodą būtina aplankyti dėl ranka rašytų originalų, skleidžiančių gyvybe pulsuojančią šilumą.

Būtų netiesa, jei sakytume, kad projekte viskas pavyko puikiai. Labai gaila, kad nepavyko pakviesti airių kaligafo Deniso Browno, ištobulinusio aštrių kirčių kursyvinės antikvos modifikaciją, kurią jis pats pavadino „sworsmanship“. Atsiprašė nedalyvausiąs ir žymus Belgijoje gyvenantis kaligrafas Brody’s Neuenschwanderis.

Italų meistras M.Polello atsiuntė kvietimus į jo organizuojamas kūrybines kaligrafijos stovyklas Turine. Pasirodo, visuose kraštuose yra „pamišusių“ dėl šios retos dailės šakos. Katarhinos Pieper darbas „Draugystės abėcėlė“ yra liudijimas, kad rašto įvairovė ne tik skiria, bet ir jungia žmones.

Audrų, vėjo, tykštančių bangų jėgos sklidini kaligrafijos darbai sunkiai tilpo į P.Domšaičio galerijos pirmojo aukšto salę. Ši kaligrafijos audra tęsis iki vasario pabaigos. Komisijai atrinkus 12 geriausių, vertų spausdinti ant burių, nugalėtojai bus paskelbti vasario 8-ąją. Tą vakarą visuomenei bus pristatytas ir naujausias, aštuntasis, tęstinio klaipėdiečių leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai / Calligraphy notebooks“ numeris.

Projektas „Kaligrafija Klaipėdai“

Šiemet rugpjūčio 1-ąją bus minimas Klaipėdos miesto 760 metų jubiliejus. Klaipėda dar vadinama Lietuvos kaligrafijos sostine, todėl paminėti jubiliejinį miesto gimtadienį sumanyta akcentuojant rašto meno unikalumą ir svarbą jo istorijai, kultūrai, socialiniam gyvenimui. Menotyrininkės Godos Giedraitytės sumanyto tarptautinio projekto organizatoriai pernai pakvietė menininkus parodai Klaipėdoje pateikti kaligrafijos, šrifto, tipografijos ar rašto meno darbus – dalyvauti kaligrafijos ir rašto meno projekte, tuo pagarsinant rašto meno unikalumą ir svarbą bei atskleidžiant savitą Klaipėdos dvasią. Buvo surengtas tarptautinis konkursas, kurio metu atrinkti darbai dabar pristatomi parodoje „Kaligrafija ant burių“ P.Domšaičio galerijoje. Iš jų komisija atrinks 12 brandžiausių Klaipėdos dvasią atspindinčių kūrinių, kurie bus atspausdinti ant maždaug 5x3 m dydžio burių. Pagaminus tam tikrus plūduriuojančius stovus, visą vasarą kaligrafiją ant burių numatoma eksponuoti unikalioje Danės upėje plūduriuojančioje ekspozicijoje. Projekto kuratorių G.Giedraitytės, L.Skačkauskaitės-Kuklienės ir M.Petrulio įsitikinimu, tokiu būdu ne tik populiarinama kaligrafija, bet ir jungtiniame projekte pristatomi Klaipėdos miestą charakterizuojantys ženklai – uostamiestį simbolizuojančios burės ir rašto menas.

Čikaga – ta pati ir vis kitokia

Pirmieji išeiviai iš Lietuvos Čikagoje (JAV) įsikūrė 1870 m. Tarpukaryje jų jau būta apie 100 tūkst. Ir šiandien šiame mieste gyvena daugiausia skirtingų kartų ir emigracinių bangų lietuvių, todėl neatsitiktinai Čikaga vadinama Amerikos lietuvių sostine.

Danutė Petrauskaitė

„Grinorių“ pėdsakais

Pirmieji emigrantai, bėgę iš Lietuvos į JAV XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje daugiausia dėl ekonominių bei politinių priežasčių, buvo vadinami „grinoriais“ – (angl. greenhorn – žaliaragis) – nepatyrusiais svetimtaučiais, sunkiai besiorientuojančiais svetimoje aplinkoje.

Apsistoję Čikagoje jie greičiausiai rasdavo darbo gyvulių skerdyklose, tačiau prarasdavo jose savo sveikatą, o kartais – ir gyvybę. Tai buvo ne darbas, o katorga, pasiglemžusi visas lietuvių viltis apie geresnį gyvenimą, sužlugdžiusi juos fiziškai ir dvasiškai. Skerdyklos, pradėjusios veikti XIX a. viduryje ir aprūpindavusios mėsa daugelį valstijų, gyvavo apie 120 metų. Jose dirbo ir antrosios bangos emigrantai, tarp jų – buvusi Klaipėdos muzikos mokyklos auklėtinė Vanda Dexneit-Matiukienė. Ne vieneriems metams ji turėjo smuiką iškeisti į mėsininko peilį ir ilgai jausti skausmą rankose. Dar stūkso niūrūs kai kurie skerdyklų pastatai. Juos supanti teritorija, kurioje įsikūrę sandėliai bei garažai, iki šiol dvelkia mirties šalčiu ir kraujo kvapu.

Tačiau kad ir kokia būtų kraupi istorija, čikagiečiai ją saugo. Apie tai byloja išpuoselėti rytiniai skerdyklų vartai, nuo kurių viršaus žvelgia buliaus galva, tapusi vienos stipriausių miesto krepšinio komandos „Chicago Bulls“ simboliu.

Lyg tautos namai

Antroji emigracijos banga į JAV nubloškė ypač daug intelektualų – rašytojų, poetų, muzikų, aktorių, mokytojų. Nepaisant, kad kai kurie jų sėkmingai asimiliavosi su amerikiečių visuomene, lietuviai kentėjo nuo juos slegiančios nostalgijos, todėl siekė būti savo tautiečių rate – kartu dainuoti ir šokti, drauge liūdėti ir džiaugtis bei gyventi nepriklausomos Lietuvos atkūrimo idėja. 1957–1975 m. tėvų jėzuitų iniciatyva buvo pastatytas Jaunimo centras, iš tolo lietuviams mojantis M.K.Čiurlionio „Miesto preliudo“ freska, šalia – vienuolynas, koplyčia.

Po Jaunimo centro stogu įsikūrė Čiurlionio dailės galerija, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, Pedagoginis lituanistikos institutas, daugybė archyvų, muziejų, koncertų salė, Pasaulio lietuvių bendruomenės būstinė.

Tai buvo lyg J.Basanavičiaus svajonės įkūnijimas – Tautos namai – vilioję ir senus, ir jaunus. Juose buvo nuolat repetuojama, koncertuojama, posėdžiaujama, mokoma ir mokomasi. Šie namai traukė ir Lietuvos mokslininkus, menininkus bei atlikėjus. Jie pasitikdavo juos draugiška aplinka, sudarytomis geromis gyvenimo ir darbo sąlygomis.

Muzikologus iki šiol masina Juozo Žilevičiaus-Kreivėno lietuviškos muzikos archyvas, kurio fonduose galima rasti itin daug vertingos istorinės medžiagos.

Šis archyvas yra Lituanistikos tyrimo ir studijų centro dispozicijoje. Jam ilgai vadovavo prof. dr. Jonas Račkauskas, tačiau dėl sveikatos problemų 2009 m. pabaigoje jį pakeitė teisininkas bei istorikas dr. Augustinas Idzelis.

Archyvų likimas neaiškus

J.Račkausko vadovavimo laikais gyvenimas centre virte virė, o šiuo metu pastatas, ypač vėlyvą rudenį, atrodo kaip išmiręs. Ant durų kabančio darbo grafiko niekas nesilaiko, į raštinę prisiskambinti neįmanoma, į laiškus neatsakoma, internetinis tinklalapis neatnaujinamas. Tad tenka ilgai sukti galvą, kaip patekti į vidų. O ten besidarbuojant ima slėgti mirtina tyla. Tik šeštadieniais kelioms valandoms suklega lituanistinių mokyklų mokiniai.

Šio reiškinio priežasčių yra ne viena. Pirmiausia, archyvų priežiūrai trūksta finansinės paramos. Vyresnioji išeivijos karta, kuri darbavosi iš entuziazmo ir pasiaukojimo, jau užleido savo pozicijas jaunesniems savanoriams, o šie neskuba jų užimti. Be to, kultūrinio gyvenimo centru vis labiau virsta Lemontas, 43 kilometrus nutolęs į pietvakarius nuo Čikagos. Ten telkiasi gausus trečiabangininkų būrys.

Tad lietuviškų archyvų priežiūros klausimas išlieka labai opus. Jį bandyta spręsti 2011 m. rugsėjį Jaunimo centre surengtoje konferencijoje, kurioje pasisakė ir Lietuvos, ir JAV mokslininkai bei įvairių organizacijų atstovai. Tačiau Amerikos lietuviams teko nusivilti – finansinės paramos išeivijos archyvams Lietuvos Vyriausybė nepažadėjo, o jų pačių finansiniai ištekliai yra labai riboti. Tai koks gi likimas laukia istorinio lietuvių paveldo – tūkstančių knygų, periodinės spaudos, nuotraukų, paveikslų, epistolinės literatūros, rankraščių, įvairių draugijų fondų, garso ir vaizdo įrašų? Kol kas prognozės labai liūdnos.

Vėjų ir muzikos miestas

Nepaisant ekonominės krizės, ant Mičigano ežero kranto įsikūrusi Čikaga, dar vadinama vėjų miestu, pasaulio bliuzo sostine, naujosios architektūros stebuklu, nuolat gražėja.

2011-ųjų vasarą jos centras pasipuošė legendinės Holivudo aktorės Marilyn Monroe skulptūra, sveriančia per 15 tonų (skulptorius Johnas Sewardas). Tiesa, nemažai miesto gyventojų ja nelabai žavisi ir džiaugiasi, kad „Didžioji Marilyn“ stovės tik laikinai – maždaug metus. Tačiau turistus ji vilioja – ne vienas nori nusifotografuoti prie jos kojų, kaip ir prie 2004 m. atidaryto Tūkstantmečio parko „Debesies vartų“. Tai veidrodinio paviršiaus Anisho Kapooro skulptūra, kurią įkvėpė skysto gyvsidabrio forma bei spalva. Joje atsispindintis dangus, šalia stovintys dangoraižiai, medžiai praplečia parko erdvę ir sukuria sidabrinės šviesos iliuziją.

Lankytojų dėmesį taip pat traukia po atviru dangumi įrengtas Jay’o Pritzkero paviljonas, kuriame yra per 4 tūkst. sėdimų vietų. Ten vasaros metu vyksta nemokami koncertai.

O rudenį ir žiemą klausytojus kviečia kitoje gatvės pusėje 1900 m. įsikūrusi Čikagos orkestro salė (Chicago Symphony Hall). Joje koncertuoja pačios ryškiausios žvaigždės. Ypač klausytojus vilioja dirigento bei šios salės direktoriaus Riccardo Muti vardas. Jo darbo krūviai itin dideli. Per mėnesį jis surengia net iki aštuonių koncertų. Tiesa, keletą kartų kartojamos tos pačios programos, tačiau dvi trys jų yra skirtingos. Deja, ne visiems, trumpam apsilankiusiems Čikagoje, pasiseka jį pamatyti ir išgirsti, nes šis dirigentas darbuojasi ne visą sezoną. 2012 m. sausį, vasarį ir kovą klasikine muzika jis džiugins Čikagos gyventojus bei svečius, vėliau keliaus po kitas šalis, o į šią salę sugrįš tik birželį. Per tą laiką salėje pasirodys kviestiniai dirigentai ir solistai, tačiau patys geriausi, pelnę pripažinimą prestižinėse pasaulio scenose.

Čikagos simfonijos salės istorijoje yra įspausti ir lietuviški pėdsakai. Su jos orkestru koncertavo Stasio Šimkaus auklėtinis dirigentas Vytautas Marijošius, 1970 m. atlikęs M.K.Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“. Joje dainavo ir ne vienas lietuvių dainininkas. Džiugu, kad Čikagos simfonijos orkestro chore šiuo metu dainuoja buvusi Klaipėdos muzikinio teatro solistė Nida Grigalavičiūtė, kuriai jau 2010 m. nusišypsojo laimė būti choristų gretose ir atlikti G.Verdi Requiem, diriguojant R.Muti.

Gražiausia Klaipėdos metų knyga tituluotas parodų katalogas

Sausio 25-ąją paskelbti daugiau nei mėnesį vykusio konkurso „Klaipėdos knyga – 2011“ rezultatai ir apdovanoti populiariausios bei gražiausios knygų leidėjai. Skaitytojai populiariausia knyga išrinko Meno kūrėjų sąjungos (MEKUSA) fotoalbumą „Lietuvos tatuiruočių menas“, o gražiausios knygos titulas specialistų komisijos sprendimu suteiktas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) parodų katalogui „Estetika VS Informacija“.

Ramunė Pletkauskaitė

Varžėsi 13 leidinių

Klaipėdos knygos rinkimus šeštąjį kartą surengė jų iniciatorė Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka. Šiuosyk konkursui 8 uostamiesčio leidėjai pateikė 13 leidinių. Dėl laurų varžėsi leidybos grupė „Druka“, leidyklos „Eglė“, „Libra Memelensis“, „Kitas takas“, Klaipėdos universiteto leidykla, taip pat po knygą pristatę KKKC, MEKUSA ir dienraštis „Vakarų ekspresas“.

Gražiausią Klaipėdos metų knygą išrinko speciali komisija, kaip skelbta, atvirame posėdyje, kuriame buvo laukiami ir leidėjai bei knygos dizaineriai. Komisijai vadovavo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros docentas profesorius Rimvydas Kepežinskas. Komisijos darbe dalyvavo dizaino specialistas profesorius Alvydas Klimas, kaligrafijos ir grafikos specialistė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, dailininkė Virginija Giniotytė, menotyrininkė Goda Giedraitytė ir Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė.

Į finalą pateko trys

Profesorius R.Kepežinskas atvyko išvakarėse dalyvavęs Lietuvos gražiausios knygos rinkimuose. Jis apgailestavo, kad labai liūdnas vaizdas šalies vaikiškų knygų leidyboje. Uostamiesčio mastu jis dar liūdnesnis. Klaipėdos metų knygos konkursui čionykštės leidyklos nepateikė nė vienos vaikiškos knygos.

Klaipėdiečių knygos profesoriaus nenugąsdino. Iš visos stirtos pretendenčių atrinkęs tris, jis ramiai laukė posėdžio pradžios.

Jo metu paaiškėjo, kad į gražiausios knygos titulą iš 2011 m. Klaipėdoje išleistų ir konkursui pateiktų 13 knygų gali pretenduoti trys: Vyto Karaciejaus fotografijų albumas „Klaipėda. Laiko ženklai“ (išleido „Druka“), Gražinos Juodytės „Klaipėdos akvarelės. II dalis“ (išleido „Vakarų ekspresas“) ir KKKC leidinys „Estetika VS Informacija“.

Neturėjo jokių priekaištų

Kilus dilemai, ar gali solidus fotografijų albumas būti lyginamas su parodos katalogu, R.Kepežinskas pakomentavo, kad nereikia nuvertinti parodų katalogų, jie prilygsta fotoalbumams ir yra vertinami kaip tos pačios kategorijos leidiniai.

Igno Kazakevičiaus parengtam parodų katalogui „Estetika VS Informacija“ komisija neturėjo jokių priekaištų: paprasta, lakoniška, aišku. R.Kepežinskas sakė neturįs prie ko prikibti. „Jei gražiausios knygos vertinimo atskaitos tašku pasirinktumėme Frankfurto knygų mugę, tai iš visų konkursui pateiktų leidinių ten vežti reikėtų tik šį katalogą. Na, gal ten jis ir nesublizgėtų, bet bent jau tikrai nepadarytų gėdos“, – įsitikinęs profesorius. „Čia įdėta fantazijos ir profesionalumo, įdomus kompozicinis sprendimas“, – antrino A.Klimas.

„Puslapio paginacija „kala“ tiesiog į kaktą, bet neerzina. Viršelis intriguojantis“, – taip apie KKKC katalogą kalbėjo R.Kepežinskas. Jis prisipažino, kad būtent už šį leidinį balsavo internetu, dar jo net nepavartęs.

Fotoalbumas sulaukė kritikos

V.Karaciejaus albumo maketas (jo autorius Gytis Skudžinskas) susilaukė vertintojų kritinių pastabų. „Gražu, sentimentalu, bet tik mums patiems įdomu“, – sakė komisijos narė V.Giniotytė.

Abiem profesoriams – R.Ke-pežinskui ir A.Klimui – pirmiausia užkliuvo šriftas. Ypač viršelio. Anot jų, buvo galima parinkti labiau Klaipėdos miesto specifiką atspindintį šriftą. Dabartinis, R.Kepežinsko žodžiais, būtų tinkamesnis parfumerijos reklamai, o ne Klaipėdos fotoalbumo viršeliui. Jo nuotraukos pasirinkimas taip pat nustebino komisijos pirmininką. Jo nuomone, toks saldus paveikslėlis labiau tiktų A.Puškino eilių tomeliui.

V.Giniotytė teigė, kad visi esame pavargę nuo tokio saldaus grožio, jo daug, jis tapo įprastas, o KKKC katalogas – lyg gaivus vėjas: „Kitoks – veržlus, agresyvus, naujas, įtikinamas“.

Juodas albumo „Klaipėda. Laiko ženklai“ fotografijų aprėminimas taip pat krito komisijai į akis. Vertintojų žodžiais, jis ne išryškina nuotraukas, o trukdo joms atsiskleisti. Užkliuvo ir nuotraukų atranka, centrinė puslapių paginacija (numeracija). „Be to, albumo gale yra keistų nuotraukų su veidais, kurie turbūt turėjo čia atsidurti, – svarstė komisijos nariai. – Regis, tai duoklė rėmėjams, niekur nuo to nepasidėsi, tačiau būtent dėl šitos priežasties neretai nukenčia albumų meninis lygis. Bet yra savi rinkos dėsniai... Negalime pasigirti mecenavimo tradicijomis. Nors štai V.Karaciejaus fotoalbumo leidybą parėmė a.a. B.Lubys. Tik reikėtų rasti kitų būdų, kaip už tai išreikšti dėkingumą.“

Pažeidė konkurso nuostatus

Ir Agnės Kanaverskytės maketuotos G.Juodytės „Klaipėdos akvarelės“ buvo atrinktos tarp trijų gražiausių knygų, pretendavusių į Metų knygos titulą.

Komisija teigiamai įvertino sepija rėžimą, vyraujantį retro stilių, tačiau maketo klaidų vertintojai rado nemažai: per didelė šriftų įvairovė, perkrauti puslapiai, teksto pakartojimai, priminimai.

Kitas svarbus argumentas, daugeliui leidinių sukliudęs pretenduoti į gražiausios knygos titulą, – konkurso nuostatų pažeidimas. Pagal nuostatus, kurie sukurti remiantis Lietuvos gražiausios knygos konkurso nuostatais, „esant daugiatomiams leidiniams, dalyvauti konkurse gali tik vienas tomas – pirmasis (kitų tomų pateikti kitais metais negalima) arba visas kūrinys“. Šį reikalavimą pažeidė ne tik „Vakarų ekspreso“ leidinys, bet ir „Libra Memelensis“ leidyklos išleistas Johano Zembrickio „Klaipėdos apskrities istorijos“ III tomas, Klaipėdos universiteto leidyklos parengta Algirdo Girininko „Baltų kultūros ištakų“ II dalis.

Komisijos pastebėjimu, taip atsitinka todėl, kad tie patys leidiniai dalyvauja ir gražiausios, ir populiariausios knygos rinkimuose. Tad populiari ji gali būti, bet gražiausia – ne. Nes paprastai kartojasi panašus arba net identiškas maketas. Taip šiuosyk atsitiko su „Klaipėdos akvarelėmis“. J.Zembrickio knygos III tomas išėjo su kitokiu viršeliu, tačiau knygos viduje pokyčių nėra.

Trūksta profesionalo rankos

Trumpai komisija aptarė kiekvieną konkursui pristatytą leidinį. Klaipėdos universiteto leidyklos knygos buvo palankiai įvertintos už gražius viršelius, ypač A.Girininko „Baltų kultūros ištakos“ (viršelio dailininkas Vilhelmas Giedraitis), Vilmos Kasnauskienės ir Kazio Jukniaus „Kur milžinai sėdėjo“ (viršelio autorė Zita Mazaliauskaitė).

Tačiau pastarosios knygos maketas susilaukė pastabų – per retas šriftas, klaidingi tarpai tarp eilučių, keistas teksto skirtingomis tarmėmis pateikimas – vienas yra ryškesnis (lietuviškas), kitas blyškesnis (žemaitiškas), regis, tai padaryta specialiai, bet rezultatas atrodo lyg poligrafijos brokas. Galima buvo paieškoti geresnio sprendimo.

Iškilo vadovėlių leidybos tema. Akademinės leidyklos yra linkusios teigti, kad akademinė knyga turi būti akademiška, įprasta. Tai vadovėlis ir nieko čia nepakeisi. R.Kepežinskas su tuo nesutiko. Anot jo, Frankfurto knygų mugėje kasmet pristatomi labai profesionaliai parengti vadovėliai. „Parengti vadovėlį – aukštasis pilotažas“, – sakė R.Kepežinskas. Jam pritarė A.Klimas: „Yra vadovėlių, kuriuos norisi vartyti, ir tokių, kurių net nekyla mintis atsiversti“. Jis palinkėjo Klaipėdos universiteto leidyklai pagaliau pasisamdyti profesionalų dizainerį.

Vertino pagal leidybos reikalavimus

Komisija vertino ne įdėtą darbą, ne išlietą prakaitą, net ne knygos turinį ar informacijos kiekį ir svarbą, o tik poligrafijos kokybę, leidinio estetiką bei grožį pagal knygų leidybos reikalavimus.

Apie „Eglės“ leidyklos knygas, deja, gero buvo pasakyta nedaug.

„Vartant Antano Stanevičiaus fotografijų albumą „Atkaklioji Žuvėdra“, apima jausmas, lyg būtum pakliuvęs į didžiulį prekybos centrą, kur tiršta žmonių, visi stumdosi, grūdasi, regis, net jauti tų šokėjų prakaito kvapą. „Mėsa“ iš nuotraukų tiesiog šoka į akis. Neaiški pati leidinio paskirtis, ką norėta parodyti – kolektyvą ar šokį? Visas albumas toks, kad jį galima žiūrėti tik gerokai atsitraukus, per gerus porą metrų, kitaip „prizumintos“ fotografijos rėžia akis. Dar labai keistai atrodo tas baltas platokas tarpas tarp nuotraukų, ir, žinoma, pats nuotraukų kiekis – kam reikėjo jų tiek daug?“ – stebėjosi komisijos pirmininkas.

„Dar gal vertas dėmesio Klaipėdos universitetui skirtas proginis leidinys. Jį reikėtų įvertinti už patį sudėtingiausią viršelį. Jis tikrai išskirtinis – toks efektas techniškai sunkiai pasiekiamas“, – dalijosi mintimis A.Klimas apie „Eglės“ leidyklos fotoalbumą „Klaipėdos universitetas Lietuvai – jūrų valstybei“.

Bet vėlgi – ne tai lemia leidinio grožį. KKKC katalogas – plonu viršeliu, tačiau R.Kepežinskas nuramino, kad, remiantis dabartiniais knygos estetikos vertinimo standartais, tai nėra trūkumas.

Gražiausios knygos komisijos posėdis šiemet buvo atviras, bet nė vienas Klaipėdos knygų leidėjas jame nepasirodė.

Gražiausia 2011 m. Klaipėdos knyga

Pavadinimas: „Estetika VS Informacija“.

Žanras: meno projekto / parodų katalogas.

Turinys: leidinys pristato šiuolaikinio meno projektą „Estetika VS Informacija“: Rusijos menininkų parodą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre bei Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų parodą 4-ojoje Maskvos šiuolaikinio meno bienalėje.

Sudarytojas: Ignas Kazakevičius.

Leidėjas: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, ISBN 978-9986 588 41 2.

Leidimo metai: 2011.

Apimtis: 80 puslapių su iliustracijomis.

Spaustuvė: UAB „Spaudos praktika“.

Dizainas: kūrybinė grupė „Mamaika“.

Fotografijos „Tyla“

anguolė Ruškienė

Klaipėdos fotografijos galerijoje iki sausio vidurio veikė kasmetė jungtinė Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus narių darbų paroda. Jau ketvirti metai iš eilės ji – teminė (2010 m. – „Stagnacija“, 2009 m. – „Nuogas kūnas“, 2008 m. – „Post scriptum“). Šįkart uostamiesčio fotografai gilinosi į tylos temą.

Pratęsė ilgametę tradiciją

Ilgamete tradicija tapusioje parodoje savo darbus pristatė 21 autorius: A.Katkovas, D.Vaičekauskas, G.Skudžinskas, R.Vaitkus, A.Sen-drauskas, A.Kalvaitis, K.Mizgiris, S.Jokužys, K.Slivskis, G.Survila, V.Butkus, A.Stubra, L.Kuliešienė, A.Darongauskas, A.Stanevičius, V.Karaciejus, A.Šeštokas, A.Rut-kaukas, R.Gabrys bei du naujai prie Klaipėdos skyriaus prisijungę nariai iš Mažeikių – J.Strazdauskas ir A.Tirlikas.

Parodos atidarymo metu buvo galima susipažinti ir su naujausiais Klaipėdos skyriaus narių fotografijų albumais. Jų užderėjo kaip niekad gausiai, net septyni: K.Slivskio „Moteris ir šautuvas“, J.Strazdausko „Žemaitijos rūkai“, G.Skudžinsko „Tyla“, V.Karaciejaus „Klaipėda. Laiko ženklai“, A.Sendrausko „Einblicke Bergen auf Rügen“, V.Strauko „Neringos peizažas“ ir A.Stanevičiaus „Atkaklioji Žuvėdra“.

Paroda „Tyla“ – ne tik dar vienas bandymas išjudinti Klaipėdos fotografus naujiems apmąstymams, paskatinti juos asmeninių temos interpretacijų vizualizacijai. Kaip teigė jau trečius metus LFS Klaipėdos skyriaus pirmininko poste pradėjęs Darius Vaičekauskas, tyla – tai ir atsakas į skyriaus narių replikas dėl praėjusių parodų temų, ir momentas, stebimas kai kurių autorių šiandienėje kūryboje, ir prieššventinis susikaupimo laikotarpis.

Daugumai tebėra aktuali

Kaip ir kiekvienais metais, parodoje dalyvavo kas norėjo, eksponuoti pačių autorių pasiūlyti darbai.

Kaip ir anksčiau, rengėjai jos metu ragino pristatyti paskutinių metų (ar specialiai parodai sukurtą) kūrinį. Tačiau ne visiems autoriams tai atrodė priimtina. Todėl šiuosyk ekspozicijoje, kaip, beje, ir ankstesnių metų, vėl buvo galima išvysti kažkur jau matytas fotografijas. Įvertinant aplinkybes, kad parodai pasirinktos Fotografijos galerijos erdvės stipriai apriboja eksponuojamų kūrinių skaičių ir autoriai save galėjo pristatyti tik vienu kūriniu, tenka pastebėti, kad ne visiems tai pavyko padaryti apgalvotai. Todėl, kaip ir ankstesniais metais, Klaipėdos fotografų metų paroda netapo nei skyriaus narių kūrybinių metų refleksija, nei naujų atradimų terpe.

Komentuodami tokį parodos rezultatą, Klaipėdos skyriaus fotografai kritikavo nesugebantį atsiplėšti nuo abejotinos vertės tradicijų renginio formatą, pačią parodos temą ir kolegų požiūrį į kūrybą. Tačiau, sprendžiant iš dalyvaujančiųjų aktyvumo, akivaizdu, kad ši paroda daugumai tebėra aktuali. Didesnė dalis fotografų yra tos nuomonės, kad tokia pa-roda yra reikalinga tiek autoriams, tiek visuomenei ir jos tęstinumas būtinas. Kaip teigė parodos organizatorius D.Vaičekauskas, „rezultatas yra toks, koks yra. Gerai, kad jis – įvairialypis, kvestionuojamas. Kiekvienas autorius yra atsakingas už savo darbą, už tai, ką jis rodo. O žiūrovai rezultatą patys gali pamatyti ir įvertinti“. Pirmininko teigimu, greičiausiai tokios parodos bus rengiamos ir ateityje, tačiau kokios jos bus, paaiškės tik laikui bėgant.

Tiesioginės interpretacijos

Daugumoje šios parodos fotografijų vaizdinės asociacijos su tylos sąvoka / reiškiniu pirmiausia buvo mezgamos per atmosferinius trikdžius: rūką, miglą, sniegą, kurie paprastai yra neatsiejama tyliojo paros meto dalis.

Brėkštantis rytas geležinkelio stotyje ar laukuose, kuriuose ganosi gyvuliai, taip pat kaip ir puraus sniego slopinamas miesto triukšmas ir nė mažiausio raibulio netrikdomas ežero paviršius formuoja daugiau ar mažiau įprastą ir gerai pažįstamą spengiančios tylos įspūdį. Gamtos ir urbanistiniai peizažai čia mistifikuojami, užklojami garsą sugeriančiu sluoksniu, prigesinančiu materialių objektų skambesį, nesvarbu, kas tai būtų – lapų šnarėjimas, jūros ošimas ar miesto ūžesys. Bet koks garsas čia pripažįstamas kaip trikdys ir apdairiai eliminuojamas iš kadro.

Tai – tiesioginės tylos interpretacijos. Pažįstamos ir atpažįstamos. Malonios ir įprastos. Nukeliančios į patirtis, išgyventas kažkada, ir taip noriai vis dar stimuliuojamas absoliučios vienatvės akimirkomis. Fantasmagoriškas realaus ir sąlyginio vaizdo santykis palieka užtektinai erdvės maloniai suvokėjo ir autoriaus komunikacijai, tačiau tokia vizualinė medžiaga neabejotinai yra rezervuota ir originalesnių tylos sandų čia aptikti sunku.

Kitos dimensijos

Palyginti taupų raiškos priemonių arsenalą naudojo ir kiti autoriai. Vieni jų suaktyvino meditacinį tylos sluoksnį, išreikšdami tylą per maldą ir susikaupimą, kraštutinių gyvenimiškų patirčių – mirties ir ramaus kūdikiško miego – kontrastą. Kiti iliustravo ją pauze ar neišsemiama tuštuma, atsiradusia tarp dviejų žmonių. Treti nužymėjo ką tik buvusių triukšmingų, bet dabar jau nebylių teritorijų kontūrus.

Šie darbai siejami jau su gyvenimiškomis patirtimis, konkrečiomis žmogaus veiklomis ir būsenomis. Akivaizdu, kad čia reali materija yra tik postūmis gilesnei kūrėjo ir suvokėjo kontempliacijai. Autoriai čia siekė užfiksuoti ne vaizdą, bet jauseną, atsirandančią iš santykio su juo. Tam kai kuriems prireikė tvirtesnio atspirties taško, kiti jį atrado įprastoje savo aplinkoje.

Tokia fotografija nepasiduoda skubotam ar paviršutiniškam vertinimui. Transliuojamos žinutės prasiplečia, sąmoningai ar nesąmoningai įveliant papildomas tylos sąvokos konotacijas. Per visą kadrą išsidriekęs fotografinis fonas studijoje čia tampa ne tik iškalbinga veiklos iliustracija, bet veikiau santykio su ta veikla atspindžiu. Ir tyla čia įsivyrauja žymiai anksčiau, nei spragteli fotoaparato užraktas.

Diskretiška, be pozos

Vienas laikas, kuriame sutelpa praeities, dabarties ir ateities kasdieniai ritualai, be kurių negali apsieiti nė viena gyva būtybė. Tai – miegas, kuris paprastai yra neatsiejamas nuo ramybės būsenos ir tylos. Savo naktį A.Rutkauskas padalijo į 10 lygių segmentų, užfiksuotų kas 15 min. 40-ties kadrų istorija nekintančiu laiko intervalu pasakoja apie patį autorių. Čia jis pats tapo savo kuriamos istorijos personažu ir pagrindine eksperimentine figūra. Melsva vaiduokliška šviesa niveliuoja tamsoje išskaidytus vaizdinius ir sudaro pokadrinio fiksavimo įspūdį. Režisūros nėra. Nėra ir pozavimo. Pirmame ir paskutiniame kadre – prieš miegą ir po jo savo paties veiksmo sutrikdytas autoriaus žvilgsnis.

„Man buvo įdomu pažiūrėti, kaip žmogus jaučiasi tyloje. Norėjau pažvelgti pats į save, kaip asmeniškai priimu tylą“, – komentavo įdomiausia pripažintą fotografiją A.Rutkauskas. Už ją jam buvo padovanotas pirmasis „XX a. Lietuvos fotografijos antologijos“ tomas. D.Vaičekausko teigimu, jeigu metinė paroda gyvuos ir ateityje, originaliausias darbas bus išskiriamas kiekvienais metais.

Atrodo, kad pastarųjų metų LFS Klaipėdos skyriuje rengiamos metinės universalių temų parodos gali turėti įvairias interpretacijas, įvairias vizualines išraiškas. Fotografams naudojant įvairią vaizdinę medžiagą. Tai – kūrybiškumo, improvizavimo klausimas, kuris neatsiejamas nuo kiekvieno autoriaus kaip menininko brandos. Belieka tik pasirinkti.

„Miegančių drugelių tvirtovė“ – lėtas sušalusių jausmų plazdėjimas

Sausio 13-ąją startavęs naujas režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Jurgos Ivanauskaitės romaną, į kino sales jau sukvietė per 30 tūkst. kino mėgėjų. Trečią savaitę filmas laikosi kino topų viršūnėse.

Aivaras Dočkus

Trys patarimai žiūrovams

Trys patarimai prieš „Miegančių drugelių tvirtovės“ peržiūrą.

Pirmas: išvakarėse nežiūrėkite dinamiško tempo amerikiečių filmo, kuriame vienas dialogas filmuojamas iš penkių skirtingų kampų.

Antras: prisiminkite, jog kinas Lietuvos finansinių galimybių mastais – labai brangi šventė, kiekvienas dublis – laikas, o laikas – pinigai. Todėl preciziško scenų nušlifavimo tikėtis bergždžia.

Trečias: po pirmųjų 20 minučių nepaskelbkite nuosprendžio. Suteikite filmui antrąjį šansą.

Paklausę šių trijų patarimų, parsinešite namo šį bei tą apmąstymui. Jei ne apie Algimanto Puipos juostoje pasakojamą istoriją, tai apie lietuviško kino judėjimo kryptis.

Silpniausia vieta – priešistorė

400 puslapių romanas scenarijuje suguldytas be didesnių priekaištų. Svarbiausi akcentai susmaigstyti tvirtais strypais į konkretaus siužeto pagrindą. Pradžioje ir pabaigoje šiek tiek mistiškų vizijų. Pabaiga neabejotinai stipresnė ir įtaigesnė už pradžią.

Silpniausia filmo vieta – priešistorė. Partrenkta laisvo elgesio moterėlė. Jos gestai ir tekstai neįtikina, jie persisunkę teatrališku dirbtinumu. Ne buvimu, o karikatūrišku demonstravimu. Susmukimas prie ligoninės durų – absoliutus svetimkūnis. Nei komiškas, nei tragiškas. Miglotas pagrindinės herojės Monikos vyro Lino charakteris. Visi keistos transo būsenos, lyg po Larso von Triero „Melancholijos“ peržiūros. Savižudybė – lyg tarp kitko. Beveik jokios reakcijos. Todėl Janinos Lapinskaitės Monika prašoka tą magišką būtinąjį vidinio persilaužimo momentą. Nesupaisysi, kada ir kodėl joje prabunda kilniaširdiškumas. Nieko neįvyksta, o žiūrovai priversti pamatyti truputėlį kitokią heroję. Socialinė darbuotoja būtų visai įdomus ir išradingas personažas – apgailėtina ir komiška pusiau sovietinė, pusiau šiuolaikinė primityvė. Bet iki visaverčio charakterio pritrūksta drąsesnių ėjimų.

Kiekviena – su savitu charakteriu

Po to mums pristatomos trys jaunos prostitutės. Kiekviena – jau iš karto su savitu charakteriu. Čia užliūliuotas dėmesys filmui regeneruojasi.

Tačiau „Miegančių drugelių tvirtovė“ prisikelia, kai Gitana, Kristina ir Eglė persikelia į Monikos dvarą. Publikos reakcija tiksliausiai nusako, kur filmas pradeda tikrąjį savo gyvenimą. Kai pagalvoji, kiek nedaug tereikia... Poros įtikinamai ištartų taiklių juokelių. Kelių natūraliai išgyventų paprastų situacijų.

Tai, kad A.Puipa meistriškai sugeba minimaliomis priemonėmis išgauti įdomius aktorinius darbus, įrodo trijų jaunų aktorių Giedrės Giedraitytės, Elzės Gūdavičiūtės ir Miglės Polikevičiūtės stiprėjimas sulig kiekviena nauja scena. Jos jaučia tas mažas aktorines pergales, todėl didėja pasitikėjimas, atsiranda detalės. Ir mes – jau tikrame kine.

Suledėjęs lietuviškas mentalitetas

Tame kine atsiduria ir Janina Lapinskaitė. Jos tikroviškumas laipsniškai virsta rimtu koziriu. Niekur nėra pervaidinimo. Todėl Monika įtikinama, organiška ir užkalbėjusi seną lietuviško kino nuodėmę – teatrališkumą.

Tačiau yra vienas „bet“. Charakteriui pritrūksta gelmės ir emocijų lūžio taškuose. Tad visas vaidmuo išsidėsto beveik viena tonacija, kardiograma – viena linija. O žiūrovui artimiausi tie herojai, kurie sukelia virpesius. Dėl kurių išgyveni ir su kuriais susitapatini. O Monika – šaltas negandų kalnas, kuris per didžiausius viesulus nepajudinamas.

Praleistas dar vienas esminis momentas. Vytauto Balsio personažas Linas prisipažįsta turintis kitą moterį. Šimtas šauktukų. Ir kas? Nieko. Prisipažinimas nuskamba lyg žinia apie atlyginimo sumažinimą. Tarp kitko. Beveik nulis reakcijos. Nei aktorių, nei kameros. Toji pati šalta dykynė. O gal čia toks suledėjęs lietuviškas mentalitetas? Kokia čia tragedija pasaulinės krizės akivaizdoje?

Susidomėjimo jaukas užmestas

Laimė, „Miegančių drugelių tvirtovė“ vis tiek juda į priekį, susidomėjimo jaukas užmestas.

Jaunosios herojės daug kur priverčia būti joms neabejingiems. Kontaktas užmegztas ir su Monika. Tik Linas taip ir lieka miglotas. Bestuburis šešėlis. Gal dėl to ir susitikimai parodoje ar lovoje nesukelia didesnių sprogimų. Tik mažos petardos.

O Kristinos ir Monikos filmavimosi kine epizodai gana vykę, persmelkti skaudžia, pulsuojančia ironija.

Kas kita dviejų Lietuvos aktorių – grandų trumpas ir neefektyvus pasirodymas gana svarbioje scenoje. Žudikų būna įvairiausių. Ir žudikiškos išvaizdos. Ir, atvirkščiai, apgaulingai mielų. Dar būna – per vidurį. Rafinuotų. Arba intelektualių. Kažkas išduoda juose tūnantį žvėrį. Tas kažkas ir yra kino jėga. Užuominos. Neatitikimo netikėtumas. Bet čia nėra nieko. Stanislavskiškas „netikiu“.

Į standartinį lietuvišką kiną

Prie netikėjimo „Miegančių drugelių tvirtovėje“ prisideda senas lietuviško kino bruožas – statiškumas. Jaučiasi įdomiau paieškotų planų stygius. Gylis didelis, o pločio trūksta. Iš čia atsiranda lėtumas ir sąstingis. Tuomet visa įtaigumo našta perkeliama vien ant aktorių pečių. Ir susidaro ne kino, o teatro pojūtis.

Filmo pabaiga – viena iš stipriausių vietų. Vizualūs sprendimai bažnyčioje pasitvirtina 100 procentų, nugara laksto šiurpuliai, mistika ir tikrovė susiriša tvirtu raudono kaspino mazgu. Paskutinioji scena – Monika prie vairo – įtikinanti ir tinkamiausia finalui.

Po komercinio „Tado Blindos“ grįžtame į standartinį lietuvišką kiną. Su visais jo trūkumais ir privalumais. Tačiau iš „Miegančių drugelių tvirtovės“ tuščiomis neišeisite. Išsinešite keturis brandžius moteriškus aktorinius darbus. Ir liūdnai filosofiškus apmąstymus apie tai, jog yra sielų, kurių neįmanoma išgelbėti. Tad dalis A.Puipos misijos atlikta.

Naujas filmas

Šalis: Lietuva.

Premjera: 2012 m. sausio 12 d. kino centre „Forum Cinemas Vingis“.

Žanras: drama.

Trukmė: 120 min.

Rež. A.Puipa.

Prodiuseriai: Kristijonas Puipa, Uljana Kim.

Aktoriai: J.Lapinskaitė, V.Balsys, M.Polikevičiūtė, G.Giedraitytė, E.Gūdavičiūtė.

Operatorius: Viktoras Radze-

vičius.

Scenaristas: A.Puipa.

Kompanija: „Studio Uljana Kim“.

Siužetas: J.Ivanauskaitės romano „Miegančių drugelių tvirtovė” motyvais. Filmas pasakoja apie Moniką, pasiturinčią 50-metę moterį, ištekėjusią už jaunesnio vyro. Jų gyvenime viskas atrodo idealu – prabangūs apartamentai, užmiestyje stovintis dvaras, turtinga meno kolekcija, dizainerių rūbai… Tačiau nedidelė avarija, į kurią pakliūva Monika ir jos vyras Linas, apnuogina šeimoje tvyrančią įtampą bei santykių trapumą. Monika ieško paguodos labdaringoje veikloje – savo dvare moteris priglaudžia tris iš Vokietijos sugrąžintas prostitutes Gitaną, Kristiną ir Eglę. Šios šilto ir šalto ragavusios merginos parodo Monikai kitą – purvinąją, suluošintą – gyvenimo pusę. Tarp Monikos ir buvusių prostitučių užsimezga dviprasmiški, besikeičiančia meilės ir neapykantos pusiausvyra paremti santykiai. Monikai ši globa ilgainiui virsta jos gyvenimo įvykių perkainojimu. Netrukus Monika sužino, kad vyras ją palieka dėl kitos, jaunesnės, o jos globotinių likimai ima klostytis netikėta linkme.