LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas

J.Šikšnelis: nesirengiu poste prisnūsti

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Rugsėjo vidury vykusiame Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus ataskaitiniame-rinkiminiame susirinkime išrinktas naujas skyriaus pirmininkas bei valdyba.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Gerlacho palėpėje susirinkę 20 iš 23-ų uostamiesčio, Klaipėdos rajono, Palangos, Kretingos, Skuodo, Plungės ir Mažeikių rašytojų – LRS narių, neužtrukę nė pusantros valandos, atviru balsavimu nusprendė, kas jiems vadovaus artimiausius ketverius metus. Ryškia balsų dauguma (15) skyriaus pirmininku išrinktas klaipėdietis rašytojas Juozas Šikšnelis.

Birželio 1-ąją staiga mirus ilgamečiam LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkui Rimantui Černiauskui, šis postas iki šiol buvo tuščias. Į jį galėjo kandidatuoti bet kuris skyriaus narys, pateikęs susirinkimui veiklos programą.

Pretendentų buvo trys – poetė, prozininkė ir vertėja Nijolė Kliukaitė-Kepenienė, poetas Dainius Sobeckis ir prozininkas J.Šikšnelis. Kalbėdamas susirinkime, jis akcentavo būtinybę ieškoti naujų veiklos formų, atgaivinti prigesusį rašytojų tarpusavio bendravimą ir iškelti rašytojo vardą, pastaruoju metu nuvertintą visuomenės akyse.

„Dirbsiu ne vienas, su valdybos nariais pasiskirstyme, kas už ką bus atsakingas – dirbsime visi“, – sakė „Klaipėdai“ J.Šikšnelis.

Į LRS Klaipėdos skyriaus valdybą išrinkti rašytojai Vytautas Čepas, Gintaras Grajauskas, Elena Karnauskaitė, N.Kepenienė, Algis Kuklys, Daiva Molytė-Lukauskienė, Rolandas Rastauskas ir D.Sobeckis.

Žino, ko nori

– Ką manote apie šį postą? Ar rašytojui jis prideda autoriteto, kokių nors galių? Nebaisu bristi į šią upę? Kita vertus, gi turite vadovavimo patirties... Įdomu, jūs demokratas ar autokratas? – apipyliau klausimais naująjį Klaipėdos rašytojų vedlį J.Šikšnelį.

– Daugeliui kyla klausimas: kodėl Šikšnelis sutiko kelti savo kandidatūrą į Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkus? Neatsakysiu. Tegul kiekvienas savaip spėlioja, bet tvirtai pareiškiu: ne dėl to, kad du rašytojai, iškėlę savo kandidatūras, man būtų nepriimtini. Ir ne dėl to, kad vertinčiau save labiau už juos. Ir ne dėl to, kad būčiau įsikalęs sau į galvą, jog be vado Klaipėdos rašytojai ims ir nustos rašyti. Ar galite įsivaizduoti tokį siaubą? Dar ne dėl to, kad būti rašytojų vadu yra didelė garbė. Net ne dėl to, kad šis užsiėmimas tai visų pirma krūva rūpesčių. Ir dėl daugelio priežasčių, kurias sugalvos visi, užduodami šį klausimą.

Galėčiau pasakyti taip: kandidatuoti manęs prašė daug žmonių, kuriuos gerbiu ir kuriems negaliu atsakyti. Teisybė tokia, jog apsisprendžiau paskutinę minutę ir pasakiau „taip“ visiems ir sau pačiam. Ar gerai padariau, ne man spręsti, bet žinau, kaip norėčiau tvarkytis. Ir jeigu pavyks savo noru uždegti pradžioje valdybą, paskui visus kol kas 23 skyriaus narius, misija bus sėkminga. Varžovus rinkimuose N.Kepenienę ir D.Sobeckį labai vertinu. Nijolė viena produktyviausių bei universaliausių mūsų krašto rašytojų, I.Simonaitytės bei G.Petkevičaitės-Bitės literatūrinių premijų laureatė. Dainius – jauniausias tarp rašytojų, pasižymėjęs savo tekstais ir jų vertimais į rusų kalbą, be to, šį rudenį sukūrė skyriaus internetinį tinklalapį. Dabar mes būsime labiau matomi, prieinami, lengviau bendrausime su jaunaisiais kūrėjais.

Būtų neteisinga nepaminėti ilgamečio skyriaus vadovo Rimanto Černiausko, kuris mus netikėtai paliko. Jis savotiškai suprato savo misiją. Vieniems jo vadovavimas tiko, kiti buvo abejingi, kiekvienam – savo. Tarp kitko, mūsų ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas vyko ne dėl to, kad a.a. R.Černiauskas pasimirė, o pagal nuostatų punktą, reikalaujantį, jog pirmininko kadencijos trukmė – ketveri metai, ir vienas asmuo šiame poste negali išbūti daugiau nei dvi kadencijas. Pagal tokius nuostatus turiu šansų šiame poste sulaukti gilios senatvės. Žinoma, jeigu nuostatai reguliuotų likimą ir pridėtų sveikatos. Galiu visus – draugus, prijaučiančius, priešus ir abejinguosius užtikrinti, kad nei postas manęs nesusendins, nei aš posto nepasendinsiu, tikrai nesirengiu jame prisnūsti.

Beje, esu demokratas iki plaukų pašaknų, mėgstu tartis su pavaldiniais, kol jie man neprieštarauja. Čia juokas.

Nieko nežadėjo

– Kuo papirkote kolegas, kad kone visi dalyvavusieji susirinkime balsavo už jus, nors buvo dar du kandidatai?

– Kodėl balsavo? Nieko nežadėjau. Tikriausiai tai buvo pagrindinė priežastis.

Juk dabar visi esame sotūs visokių rūšių rinkimais, kuriuose dalyvauja sunkiai suskaičiuojamas kandidatų skaičius. Ir visi vieni už kitus gražiau gieda, žadėdami pieno upes, kisieliaus krantus. Aš nieko nežadėjau, tik rūsčiai priekaištavau. Tikriausiai rašytojai susigraudino ir iš inercijos balsavo už mane. Čia irgi juokas. Mūsų gyvenime trūksta juoko, visi tokie rimti arba nuliūdę.

Suburti kuriančius žmones nelengva. Suprantu ir rengiuosi iššūkiams. Juk kūrėjas nėra žmogus, dirbantis pagal darbo sutartis ir dieną pradedantis sulig žadintuvo birbėjimu. Kas gali drįsti įsakinėti kūrėjui? Tik mūza. Esu mažai panašus į mūzą, todėl iš anksto susitaikau su mintimi, kad Vakarų Lietuvos rašytojus valdysiu ne įsakymais, bet pasmailinęs liežuvį, paploninęs balsą, bandysiu juos įveikti meiliu žodžiu. Aišku, kaip senas biurokratas bandau juokauti, juk skyrius ne įstaiga su darbo valandomis, pietų pertrauka, poilsio dienomis. Šiaip tie pavadinimai „sąjunga“, „skyrius“ primena netolimus laikus, ypač „skyrius“, gal dar yra prisimenančių garsią trečiojo skyriaus bylą, kai vienas vis dar garsus politikas įsikūrė operatyvinį padalinį savo politiniams konkurentams sekti. Arba psichiatrinės skyriai. Bet kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

Rašytojus sukūrė Dievas ir jie turi teisę egzistuoti, ir net atskirais atvejais pragyventi iš savo veiklos. Prasigyventi gali tik svajonėse arba anapusiniame gyvenime. Greičiau nusigyventi, nes nemaža rašytojų dalis yra priversta savo knygoms ieškoti rėmėjų arba leisti už savo pinigus, kurie, deja, ant medžių neauga.

Dar derėtų pridurti, jog Dievas kurdamas rašytojus vieniems davė ir norą rašyti, ir talentą parašyti, kitiems tik norą, tretiems tik talentą be noro, taigi rašytojai yra įvairūs. Ką ir kaip jie rašo – kiekvieno rašytojo reikalas, čia kaip ir su skendimu. Rašytojas kūriniuose privalo apsinuoginti, kartu sukurti tą nematomą karaliaus iš pasakos apsiaustą, kurio net vaikas iš tos pačios pasakos nepastebi ir nepaviešina: karalius yra nuogas! Kiekvienas tikros literatūros sakinys turi būti tiesa ir melas pramaišiui. Ir negali atsirasti bedantis pirštu ir teigiantis: čia melas, čia tiesa. Taip baigiasi literatūra ir prasideda gyvenimo būdo žurnalas ar akistata, ar srovės, ar vienas iš daugelio geltonosios žurnalistikos šedevrų. Atrodo, bus užnešę į šoną. Grįžkim prie skyriaus reikalų.

– Vis dėlto kokia jūsų, kaip naujojo pirmininko, veiklos programa minimum ir maksimum?

– Turiu aibę sumanymų, tik nedrįstu jais dalytis, nes bijau užkalbėjimo, blogos akies, prakeikimo ir taip toliau. O jeigu rimtai, tai bijau tik abejingumo, darbo dėl regimybės, ne buvimo kažkuo, o dėjimosi, kad esi kažkas, miglos pūtimo, žodžio nesilaikymo, tiesos pramaišiui su melu ir dar daugelio neskanių dalykų. Bet čia tikriausiai ne apie rašytojus.

Kiekvienas – unikalus

– Kokios esate nuomonės apie Klaipėdos rašytojų bendruomenę? Kokios jos stipriosios ir silpnosios pusės?

– Mūsų – tik 23. Nei šioks, nei toks skaičius. Klaipėdoje yra keletas „prinokusių“ rašytojų, kurie seniai laukiami sąjungoje. Bandysiu juos paakinti nedelsiant rašyti pareiškimus. Gali būti nelengva, nes rašytojai nuo paprastų žmonių skiriasi dar ir tuo, kad nemėgsta rašyti, kai jiems kas nors diktuoja. Kiekvienas rašytojas yra unikalus, ir juos apibūdinti man pritrūks lietuvių kalbos žodžių, kurių, kaip žinome, yra apie milijoną. Džiaugiuosi visais ir net nesvajoju, kad jie irgi man atsakytų tuo pačiu.

Dažnas rašytojas knygai sudeda santaupas ir laukia, kol jos atsipirks. Kas gali atsakyti, kada tai įvyks? Ekonomikos dėsniai šioje veikloje negalioja. Tad rašytojas glosto akimis savo knygų nugarėles, bibliotekininkams irgi yra ką parodyti, bet kas toliau? Nereikia pūsti miglos, kelti „pjaro“ ir prieš pasirodant knygai įteigti tautai, kad pagaliau bus... bomba. Nereikia kelti garsių skandalų dar skandalingesnėse televizijos laidose ar dalyvauti dabar madinguose šokių, dainų ir kitokių cirkų projektuose. Taigi ne tie šalutiniai, dirbtiniai veiksniai lemia tautos grįžimą prie knygos. Reikia santūrių, mažai pastebimų, bet kryptingų judesių. Kad nesulauktume šalutinio efekto. Rašytojai visų pirma turi susivokti: neužtenka sugalvoti idėją, ją paversti tekstu, radus rėmėjų, išleisti knygą, o ją išleidus, surengti prašmatnias sutiktuves. Tikrasis darbas turėtų prasidėti jau knygai gyvenant tarp mūsų. Gal banalu, bet knyga tarsi vaikas – nesirūpinsi ir jos likimas gali nesusiklostyti. Todėl stebiuosi, kad daugelis kolegų net nesureaguoja, kai bandau rodyti jų knygų panaudos statistiką bibliotekoje. Vienus ji turėtų džiuginti, kitus liūdinti ar skaudinti. Bet tiesiog mums visiems reikėtų tai analizuoti ir daryti išvadas.

– Jei ne paslaptis, kiek algos jums mokės Lietuvos rašytojų sąjunga?

– Daug kalbėdamas net nepaminėjau pinigų. Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes nieko apie tai nežinau. Niekas nežadėjo aukso kalnų. Apskritai nieko nežadėjo. Ir ne pinigai lėmė mano apsisprendimą. Seniai susitaikiau su mintimi, kad jau nepavyks uždirbti visų man priklausančių pinigų. Pritrūks laiko.

– Kokių darbų imsitės pirmiausia?

– Pirmojo darbo nedirbsiu, imsiuosi visų iš karto. O jų krūva. Artimiausias didesnis Klaipėdos rašytojų renginys – tradicinis „Novelės ruduo“. 2011-ųjų „Baltijos“ almanacho numeris irgi turi pasirodyti iki metų pabaigos. Manau, kad mūsų „Baltijai“ reikia turėti rimtą redkolegiją, kad šis leidinys sustiprėtų.

Vizitinė kortelė

Klaipėdietis 61-erių rašytojas J.Šikšnelis (slp. Raidas Dubrė) per pastaruosius du dešimtmečius parašė ir išleido kone dvi dešimtis knygų – apysakų, pjesių, novelių rinkinių ir visą stirtą detektyvinių romanų.

Gimė jis 1950 m. Švendubrėje Varėnos raj.

1973 m. Vilniaus universitete baigė bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas.

Nuo 2008 m. dirba Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriumi.

Nuo 1994 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Novelės, suteptos medumi

Henrikas Algis Čigriejus. Ir parnešė apynio kvapą. Novelės.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2011. 205 p.

Dainius Vanagas

Išpuoselėta, nuo egzistencializmo, reliatyvizmo ir kitų -izmų terminologijos paskiepyta kalba ir skaidrus, paprastas kaip trys kapeikos džiaugsmo ir liūdesio duetas. Taip kvepia Henriko Algio Čigriejaus apynys, taip, rodos, kvepia ir mažų gyvenimų maži horizontai, kurie didžiuosius pranoksta nuoširdumu ir ramybe.

22 novelės, suteptos medumi, kad skaitant tekstas slystų be menkiausio stabtelėjimo, sviedžia skaitytoją į mistinius laikus, kai žmonės susitikę dar bendraudavo. T.y. neužsiiminėdavo sąmonės srautais, nesidėdavo atlieką sunkią socialinę naštą, mizantropijos nelaikydavo gero tono ženklu ir galų gale neklausdavo: kokia gi viso to prasmė, jei grįžęs vakarop namo jautiesi svetimas net tada, kai kažkas meiliai pasiteirauja: „Na, o kaip šiandien tavo diena?“ H.A.Čigriejus seka pasakas apie laikus, kai žmogus žmogui buvo dovana, nes jokių kitokių dovanų įsigyti nebuvo galima. Negelbėdavo net stovėjimas ilgose eilėse. Ir šios pasakos puikios.

Žinoma, romantinių vaizdinių gausa šiuolaikinį skaitytoją stato į keblią padėtį. Tarsi reikėtų atmesti, pasišalinti, ironiškai šyptelti, kad kažin kur vis dar gyvena žmogus, tikintis prigimtiniu žmogaus gėriu ir sąžine. Mat idealų puoselėjimas jau senokai tapęs vien groteskiška saviveikla. Ne dėl to, kad būtų klaidingas ar beprasmis. Greičiau tik tam, kad būtų atiduota duoklė ilgai vienoje vietoje nustygti negalinčiai meno estetikos karuselei. Ką ji suka – naujųjų laikų viltį ar dar nepažabotas (dėl to karštakošes) ambicijas, tiesą sakant, – nėra svarbu: kad tik nebūtų pasikartota, kad nei tiesa, nei melas nebūtų cituojami ar plagijuojami.

Tačiau H.A.Čigriejus nesibaimina kartoti. Jam nereikalinga nei ekscentriška fabula, nei iškrypę, gatvėje niekuomet nesutinkami veikėjai. Pasakodamas kasdienius įvykius, rašytojas lipdo skulptūrą praradimo gėlai atminti. Daug ko būta, bet nebėra. Daug ko norėta, bet maža kas rankose išlaikyta. Tarsi nieko nauja, o skaityti visgi gera: suvokimas, kad visiems – ne tik tau – nepasisekė pirmoji meilė, buvę džiaugsmai išblėso (atsirado kiti, bet jau kitaip, blankiau, brandžiau), planai ir svajonės iškrėtė netaktišką pokštą, o svarbiausia – kad daug ko pakeisti tiesiog nebegalima, apmaldo, paguodžia. Tai veikiausiai ne pats garbingiausias vardiklis, kurį gali rasti tas, kuris kuria rašydamas, ir tas, kuris kuria skaitydamas, tačiau nepaisant politinio korektiškumo, kartais tikrai gera pasidžiaugti, kad ne vienas likai kvailelio vietoje, nes, pasak rašytojo: „Yra žmonių, ir gana nemažai, kuriems visi gražumai visada tik priešaky. Arba jau praėję. Ir tik ne dabar, ne šiandien.“ (99 p. „Lapkričio sodas“)

Be abejo, ryškiausias H.A. Čigriejaus bruožas – nepaprastai įtaigi kalba – groja pirmuoju smuiku ir šioje novelių knygoje. Dialogai, gražiomis apeigomis paverstas žmonių bendravimas įsisega it vapsvos: tiesiog neįmanoma nusikratyti įspūdžio, kad pasaulyje tikrai buvęs štai ir vienas, ir kitas tekste sutiktas žmogus, ir tikrai taip – būtent taip – yra šnekučiavęsi. Lėtai gurkšnodami alų. Be to, H.A.Čigriejus meistriškai valdo aukštaičių tarmę bei jos intonacijas, o tai – jau itin retai pasitaikantis reiškinys lietuvių literatūroje. Atitrūkti bent valandėlei kitai nuo bendrinės lietuvių kalbos – maloni egzotika.

Nors ir susiduriama su beletristika, ši novelių knyga taip pat yra ir istorinės tikrovės veidrodis, paliečiantis pasaulinių karų, sovietmečio vaizdus ir žmogaus kasdienybę šiuo sekinančiu Lietuvai laikotarpiu. Tačiau valstybingumo įšalas laiko nesukausto: žmonės savo mažose visatose sukasi nepaisant griežtų Pono komandų iš viršaus. Visuomet lieka prisiminimai, kad ir iš kokio molio jie būtų drėbti; draugai, bendro butelio ar net šio to daugiau verti; antausiai, kurių retkarčiais sulaukia kiekvienas, išdrįsęs žengti pirmąjį žingsnį. Nors novelėse įkurdinti žmonės audžia kuklius, neambicingus gyvenimus, jų pasaulis, nepaisant kartokos monotonijos, vis tiek linkęs ieškoti grožio ir šiltų, kartais net įmantrių pojūčių. O kadangi pramogų ir egzotikos pasiūla provincijoje anuomet (o ir dabar) buvo ganėtinai ribota, griebiamasi net pačių menkiausių šiaudų. Ir taip jų išdraikoma stirta po stirtos. Mat gyventi nėra būtina: tiesiog baisiai norima. Todėl nė kiek ne mažiau nei melancholiškų vaizdinių ir patirčių, novelėse galima rasti džiaugsmo ir juoko. Žinoma, kaipgi nebus juoko, kur įsimaišo alus ar šis tas stipresnio. Arba merginų ir vaikinų santykiai, apie kuriuos H.A.Čigriejus, kaip ir dera laiko distancijos sunokintam džentelmenui, rašo be galo žaismingai: „<...> Studentai talkininkai, per daug vargintis nesistengdami, irgi randa kokių pasismaginimų. Merginos tik klykauja. Mat be klykavimų bendraut jos nemoka. Parodyk pirštą, jos jau ir juokias.“ (81 p. „Avelės“)

Žinoma, per daug idealizuoti prigimtinę žmogaus dorą ir sąžinę nevertėtų, kaip ir išskysti nuo vaizduojamo gyvenimo, epochos paprastumo ir nuoširdumo. Tai veikiau H.A.Čigriejaus sprendimas atrinkti vien tas spalvas, kurios buvo gražiausios. Dėl kurių nėra gėda. Tiesa, vienoje iš novelių pats autorius pabrėžia: „Gražus šunio lojimas, kai ne prie tavo kulnių.“ (79 p. „Muzikantai“) Tad jaunesnį skaitytoją ši „sovietinių pasakų“ rinktinė gali šiek tiek išmušti iš vėžių, tačiau vyresniajai kartai tai bus daugiau ar mažiau malonus pasivaikščiojimas po savo jaunystės pievas, pauzes po taškų užpildant ta prisiminimų lavina, dėl kurios nė sekundės neabejojama.

H.A.Čigriejus nevengia ir mirties uždavinių. Šie novelėse atrodo tokie paprasti, sprendžiami su ramybe ir šypsena veide. Petras Digrys, novelės „Susitikimai“ veikėjas, stebisi tvariais ąžuoliniais, poliruotais karstais: „Gyventi norisi kuo ilgiau – tai suprantama, bet norėti kuo ilgiau nesukirmyti, kai vis tiek ten kišamas, kad kirmytum, tai kokia čia prasmė?“ (p. 181) Apskritai visi novelių rūpesčiai, sunkumai atrodo paprasti. Ne menki, ne paviršutiniški, ne lengvai pakeliami. Tiesiog paprasti. Ir paprasti ne dėl to, kad visuomet tokie buvo. Paprasti jie tampa tada, kai jaunystės kraujas jau seniai nuslūgęs, kai visos sąskaitos suvestos, nebelikę vietos nei radikalumui, nei hiperbolizavimui. Tai kelio ženklai, nurodantys gražią, itin artimai su žodžiu besibičiuliaujančią H.A.Čigriejaus kūrybinę brandą.

Daiva Molytė-Lukauskienė

Visados išvaryta

Esu buvau:
esamasis, būtasis dažninis, kartinis.
Kaip dažnai kartu ir ne?

Šildausi prie elektrinės krosnies,
nes velniškai šalta ir šalta
ši diena, ir laikas atvėsęs,
ir butaforinė šiluma
atleidžia stingulį veide. Dar
gyvame gyvenime, sąnariuose.

Tu sakei, kad stovėsi ir lauksi,
lyg skulptūra vasarą ir žiemą,
prie senos koklinės krosnies,
ir žiūrėsi, kaip sudega malkos -
beržinės iš miško, kaip
raitosi ugnys ir liepsnoja
kaitra mažose, metalinėse angose.
Kaip išbyra pelenai pro groteles:

barstysi darže, ant kopūstų,
svogūnų ir lapų, kad nepultų
spragės, kad nepridėtų kiaušinių, kad
neišsiristų alkani ir dainuojantys vikšrai,
tobulai mėgdžiojantys skruzdėlių
karalienės balsus,
kad išskristų drugeliais, drugiais, baltukais,
mojuojančiais plonaskūriais šilko sparnais.

Esu buvau:
būtasis, dažninis, kartinis.

Nužiūrėtoji

ji vaikštinėja
siauromis miestelio gatvėmis
pajūriais pamariais samanotais miškais
gervuogių krūmyne susibraižo kojas
rankas pirštus veidą
springdama ryja prisirpusias uogas
ir traukia išpampusias erkes
ir braukia braukiabraukia voratinklius
nuo ilgų ir tankių blakstienų
kad praregėtų nematančios akys
užlipintos tikrosios meilės lupenomis
ji rauda rėkia aimanuoja šaukia vaitoja
išgąsdindama mažuosius vaikus ir vaikaičius
jos palėpėse trūnija
seni rakandai ir kuparai
žalio medžio dulkėtomis gėlėmis ir
žydinčiais pavasariais
dūzgiančiomis bitėmis
iš amžinųjų gyvybės medžių
dabinti

Aktas
                                  pirtyje ant
akmeninių gultų jaunos senos ir
pagyvenusios merginos ir moterys
pilinguoja kūnus sūria gyvenimo druska
rūpestingai kruopščiai šveičia
nuo kojų pirštų galiukų kiekvieną
nagą sąnarį raumenį vystančios odos
lopą šlifuoja tarsi žievėtą pajūrio gintarą
apaugusį svajonėmis ir prisiminimais

senatvėje mylimos ir nemylimos
geidžiamos ir netrokštamos
po įspūdingomis kaukėmis
dramblio kaulo spalvos
pasislėpę liūdesio tirščiuose
juvelyriškai įkomponuotos
garo kambariuose
senose drobėse
impresionistų
maniera

Paplūdimy

guliu nuoga
su A.Marčėno knyga eilinė.
Vėjas atverčia lapą:
dvi vyro akys žiūri.
Susigėstu. Prisidengiu nuogybę.

Moliniu veidu

vėjas piktais delnais talžo
molinį mano veidą
dvi liūdnos
vandens akys
stikliniame marių akvariume
 
pykčio pilnas butas
sklidini kambariai
tvinksi pulsuoja alsuoja
didėja lyg votys
 
byrančiose krantinėse
sprogimo bangų virpesiai
 
liūdnos vandens akys
dvi auksinės žuvys
plūduriuoja
stikliniame marių akvariume

Kasdieniai pakalbėjimai
apie netvarką

chaotiškame buvime ir nebuvime
ant stalo, po stalu, ant kėdės, po kėde
medine, metaline, moline, plastikine,
elektrine, popierine, geležine
iškratyti daiktai: žvejybiniai įrankiai,
valas, ritė, meškerė, krepšys, samtelis.
jis ruošėsi žvejoti, gaudyti, meškerioti.
narpliodamas šį ilgą, aštrų valą,
apraizgiusį mano kūną,
supančiojusį mano mintis,
aistras, nuoskaudas,
įkalintą rėkimą, nepertraukiamą giją,
įsirėžusią iki kraujo
į raudoną mano kaklą.
jau įdienojo. ne.
ši diena ritasi vakarop
tarp kompiuterio klavišų,
tarp replių, popieriaus lapų,
švininių rutulėlių,
neišgertos kavos puodelių,
rangosi pelė, plaukioja netikri
žuveliokai
su metaliniais kabliukais,
grobuoniškomis mintimis,
savimyliškais aikčiojimais.
prietema.
mažų detalių fragmentai.
sidabro papuošalų mozaikomis
įkalintame egzistavime.
jau vėlu. labai vėlu. nežinau.
kam reikalingos šios tabletės:
berlin-chemie ir visi kiti daiktai
išmėtyti, išbyrėję, išdėlioti
aikčiojantys ir rėkiantys į veidą
nuolatos priekaištaujantys
bambantys ir primenantys tai,
ko nenori prisiminti,
matyti, girdėti, žinoti,
kas liko dūlėti, dulkėti, pelyti
praeities užverstoje knygoje,
laikraštyje, žurnale, monitoriuje.
apsivijęs valas kaskart stipriau
smaugia,
veržia. sunku kvėpuoti.
neleidžia pamiršti,
užsimiršti: pieštukas, trintukas, liniuotė,
lakas plaukams, nagams, grindims,
bučiniams, subliūškusiems oro balionams,
gaudantiems laukinį riaumojimą,
paguodos aimaną, viltingą šūkčiojimą.
greit sutems. naktis.

***
Akmenėliai ir virvė šakelė,
dešimt tavo įsakymų, tėve,
sudėlioti tarp ligų ir knygų,
grįžtančio laukimo. Kas
suskaičiuos sausio snaiges,
tirpstančias sibiriniam narve,
kur netikras paukštis gieda?

***
Aštrus žvilgsnis – gotikinio stogo smailė,
pravėrusi drumzliną dangų.

Viską reginti Dievo Tėvo akis.

Už vartų pražydo geltonos nerimo purienos
pempių balsais.

Dabar reikia išlaukti vieną
karščiuojančią dieną ir

pro vyzdžio reginį užu durų
už atvertų langų

ant žalios žolės…

Krebžda
raudonais lašeliais išmarginta

išeiginė senelės suknia
sukirpta.

Platėjantis kliošas skambiai plaikstosi
skubant į
Švenčiausios Mergelės Marijos
atlaidus Kalesninkų bažnyčioje.

Metalinė grandinėlė, medalikėlis
ant kaklo.

Keistų kvapų šleifas,
iškilmingai lenktas potėpis
ant lūpų.

Jūržolės krante

Suputojusio laiko paviršius – ažūrinis
smėlio audeklas po kojomis it
pleiskanojanti nuo šalčio oda.
 
Ta pati spengianti plokštuma
pakitusiame buvime tarp
sklandančių aitvarų, kamuolinių debesų,
tarp išėjusiųjų.
 
Veidas, nupieštas ant
kranto: apaugęs jūržolėmis.

***
Šarvojo vandenys kūną:
Marių nasruose,
Tarp žuvų ir dumblių.
Nieks negirdėjo, neregėjo.
Kai raudojo,
Vėjais užkimšo ausis,
Tinklais užpynė akis.
Paženklintas buvo.
Virš plazdančių burių,
Virš ledo kaitros.
Kai šalia
Mirtis keliavo
Jaunamartės nuometu...
Nuo pavasario žiedų,
Rudens bangų,
Žiemos ledu iš
Ryto maldų,
Iš Kuršo.

***
Ant raudonų betono plytelių
nusiraitė pilku dviračių taku

tvinksėjo plakė pulsavo aidėjo bildėjo

galėjo užsimerkti ir nusisukti
užsikimšti ausis duris langus

tapti panašūs į marių paukščius
gulbes žuvėdras kormoranus gerves
susilieti ar išsilieti

galėjo garsiai girgždėti
medinėse kurorto lovose
dainuojančiuose marmuro
klozetuose

galėjo
tai ne

Padedu tašką

Galėčiau pasakyti:
pabaiga,
arba sušukti, tyliai šnabždėti,
šnabždėti
erotiškai ryškiomis lūpomis,
paliekančiomis amžiną žymę
ant tavo tylėjimo.
Taškas –
pradžia,
kai atveriu delnus
ir nuskrendantys paukščiai
nubrėžia ryškią liniją
pro smėlio kopas, 
Karaliaučiaus link.
Į dorių bures,
į medžių šakas,
į kamuolinius debesis
saulėtame Kuršių nerijos danguje,
ant nugludintų gintaro karolių,
sidabro papuošalų
margaspalviame rugpjūtyje.

Taškas –
šviesa tamsoje:
dvi žėrinčios akys
laukinio žvėries.

Noveletės

Tadas Žvirinskis

Laiškas

Alio! Sveikas! Kaip laikais? Mhm, mhm, ne-a, nieko neatsitiko, šiaip skambyju. O ką, gal trukdau, tai atidedam pokalbį? Netrukdau? Nu, tai klausykis...

Įsivaizduoji, šiandien T formos sankryžoj (mano kelias šalutinis buvo) stoviu, laukiu, kol čiuvas su „Subaru“ pasuks į kairę (jo pagrindinis buvo). Pasuko, staiga pristabdė ir klausia, pro langą makaulę iškišęs: gal parduodu mašiną? Nu, vidury gatvės, tu pagalvok. Pamaniau: dar nusDocument1išaut per anksti, nes toks fintas man pirmąkart nutinka. Ne-a, pasakiau, kad neparduodu. Ką? Be reikalo? Be kokio dar reikalo? Jo-jo, kurgi ne! Savo parduok, su visu reikalu, che-che.

Klausyk toliau. Nespėjau aš nė kavos išgert savo darbiniame kapely, gi žiū: į mobilųjį skambina buvęs viršininkėlis. Aha, tas pats, žinai gi jį, cha-cha. Ša, ša, čia dar ne viskas. Įsivaizduoji, jis man ir sako: tipo, mano labai gerai išvystyta intuicija, gal aš jam galėčiau biznio planelį sukurpti ant greitųjų, nes jam draugeliai siūlo pusę lymonoapsukti. Įsivaizduoji? „Ant greitųjų“, cha-cha. Aš jam aiškinu: ant greitųjų tik katinukai ir triušyčiai dauginasi. Čia reikia laiko, o laiko aš dabar kaip tik neturiu. Bet čia menkniekis, klausyk toliau. Kai paklausiau, kiek man faneros nubyrėtų, tai žinai, ką išgirdau? Ne-a, oralinio nesiūlė, bet panašiai. Drėbė, kad aš iš draugiškumo turėčiau tai padaryt, nes čia toks kaip ir mano gabumų pripažinimas. Antrąkart pamaniau: joooa, tikrai dar man per anksti nusišaut, kai tokie dalykėliai astralą bando išbalansuot. Palauk, myžt užsimaniau – paskambinsiu vėliau.

Alio! Ačiū, palengvėjo. Nu tai va, po tokios prasmingos dienos pradžios beliko laukti iš koto verčiančio tęsinio. Pabaigęs kalbas su nuliūdintuoju, žiūriu: korespondencijos esama. Kažkoks rudas vokas be siuntėjo duomenų, bet adresuota man. Galvoju, gal koks sušiktas investicinis fondas nerimsta, durnelius medžiodamas? Ką? Ne, viduj niekas netiksėjo, cha-cha. Klausyk toliau. Praplėšiau voką, o ten kažkokia vos ne moksleivio rašysena prikeverzotas laiškas. Su pavadinimu. Kokiu? Ogi „Epilogas“, įsivaizduoji? Paskaityt? Palauk, paimsiu nuo stalo, nedėk ragelio.

Alio! Klausaisi? Tai va:

EPILOGAS

Gal čia ta garsiai apdainuotoji penkiasdešimtmečių diedų amžiaus krizė kalta, bet ėmiau kasdien ieškoti priežasčių savo sumautam gyvenimui pateisinti. Aišku, kad pats viską ir sumoviau. Vis per tą baimę likti vienam, nepateisinti tėvų lūkesčių, nepasiekti populiarumo etc. Ir ką? Esu populiarus, giminė pratęsta, bet vis vien esu vienas. Didėja nusivylimo jausmas. Visų pirma esu nusivylęs savimi. Vis dažniau pagalvoju: kokio bieso norėjau tapti tuo, kuo tapti niekada negalėjau? Vis dažniau susimąstau, kodėl tebesu čia? Verčiau aš būčiau miręs.

Va taip va. Miręs, blia. Supratai? Klausyk toliau.

Atmetus šitą nevykusią lyriką tenka blaiviai įvertinti faktus. Ačiū kažkam, kad išmokau visko nebeimti į širdį. Antraip jau seniai būčiau išprotėjęs. Paskutiniai šešeri metai man atsiėjo trigubai tiek. Kažkiek dar liko laiko, o gal ir neliko. Kaip ten bebūtų, jaučiu stiprų norą apibendrinti savo gyvenimo rezultatus, padaryti išvadas, sudėlioti taškus virš i.

Ne G taškus, asile, arba klausykis nekomentavęs, arba nebeskaitau. OK?

Nepavadinčiau to sąžinės sąskaita, nes suprantu, kad gyvenimas neturi jokios sąžinės. Jis mus „šaltu veidu“ spaudžia tol, kol užverčiam kojas. Vieni anksčiau, kiti vėliau. Man tik gaila mirštančių nuo ligų vaikų, man gaila vaikų, kurie neturi vaikystės, yra visaip išnaudojami ir kankinami, bet mano gailestį užsmaugia suvokimas, kad taip buvo, yra ir bus. Ir tada ateina nusiraminimas, suvokimas, kad gyvenu prabangiai, palyginti su milijonais vargšų nekaltų mažų žmogučių. Neteisybės ir gailesčio jausmus varau lauk, nes šaltas protas sako: tu niekuo jiems negali padėti, jei tu net savo vaikams negali padėti. Jei ką gali, tai tik sukaupti drąsos likučius ir nutraukti savo menką, niekam nereikalingą egzistenciją.

Matai, koks jautruolis? Varau toliau.

Bijau. Dar negaliu to padaryti. Gyvuliškas instinktas neleidžia nuo minčių pereiti prie veiksmų. Slapta viliuosi, kad man kažkas padės. Gal koks pamišėlis nušaus, o gal tiesiog užmigsiu ir nebepabusiu. Bet šita baimė yra niekis, palyginti su baime būti nekenčiamam savo vaikų. Siaubas, tikras siaubas. Esu kažkuo panašus į išprotėjusį pulkininką Kercą iš „Šių dienų apokalipsės“, laukiantį savo žudiko Vilardo. Laiko lieka vis mažiau. Siaubas tai nutolsta, tai priartėja. Tik-tak...

Nu jo, vis dėlto tiksėjo, cha-cha. Žinai, juokas juokais, bet kai perskaičiau šitą šūdų malūną, pasijutau nejaukiai. Kiek visokių durnių aplink privisę. Įdomiausia, kodėl ta rašliava man atsiųsta? Ką? Nu jo, dar gerai, kad į darbą, o ne į namus. Matyt, dienrašty reklamą perskaitė. Paveiki mūsų reklama pasirodė. „Jūsų problemos – mūsų sprendimai“, cha-cha, o kas reklamoje toliau smulkiom raidėm parašyta – pa barabanu. Nu jooooa... Pala, kažkas į duris skambina, nedėk ragelio.

– Laba diena, mes pasisakom už šeimą, gal norėtumėt paaukoti mūsų baptistų bažnyčiai?

– Eikit nachui.

Alio! Čia sumauti sektantai šmirinėja. Baptistai. Pasiunčiau juos. Ką? Kokią dar naujieną? Ne, negirdėjau. Ką – šiandien mirė Maiklas Džeksonas? Irgi baptistas? Nu, tai amžinatilsį, aš gi jam kažkada prieš šešerius metus esu net laišką parašęs. Ne, jokio atsakymo negavau, durnas buvau, kad išvis rašiau. Kodėl? A biesai žino, girtas buvau kaip dūmas, aplink – nė gyvos dvasios, o per tėliką rodė jo „Beat it“. Che-che.

Nu viskas, einu ėst, bulvės išvirė.

Bye!

Skambutis

Mane supa pamišėliai. Puikūs aktoriai, tobulai vaidinantys normalių žmonių vaidmenis.

Ilgai buvau vedžiojamas už nosies! Visą amžinybę maniau, kad dauguma žmonių – normalūs, ir tik dalelė jų yra susipykę su protu. Klydau! Buvau aklas kaip kurmis. Dar vaikystėje įteigtas stereotipas, kad protas ir gudrumas yra sinonimai, pakišo man koją.

Žinau, kad likusį gyvenimą praleisiu persekiojamas pamišėlių, bet verčiau karti tiesa, nei saldus melas. Taip mane mokė dar tada, kai kiekvienas būsimas jaunikis ir būsima nuotaka privalėjo pasitikrinti savo psichinę sveikatą. Tais laikais pamišusia laikėme sistemą, bet sistema stebėtinai pavydžiai saugojo privilegiją būti pamišusiai. Net valkatos ir pacifistai buvo kišami į beprotnamius, mat normalus žmogus privalėjo dirbti ir, esant reikalui, šauti į kitą normalų žmogų. Dabar gi deklaruojama sistema – beveik tobula, tačiau dauguma žmonių – jos sraigtelių – visiški bepročiai. Ypač valkatos ir pacifistai.

Na štai: ir vėl nukeliavau į lankas. Ne veltui sakoma, kad „durnumas“ – užkrečiama liga. Jau gerą mėnesį pastebiu, kad man vis sunkiau išlaikyt sveiką protą. Gyvybiškai svarbus žmogui bruožas – gebėjimas prisitaikyti – ne visad pageidautinas, ypač jei esi apsuptas išprotėjusiųjų. Bet apie viską nuosekliai.

Staiga susirgo mano dukrelė. Laringitas. Buvau įsitikinęs, kad laringitu dažniau serga berniukai, bet ilgai nesistebėjau. Aš it magnetas pritraukiu visokią bjaurastį. Neabejojau, kad ši nemaloni išimtis iš taisyklės – irgi mano nuopelnas. Blogiausia buvo tai, kad buvau komandiruotėje. Paskambino žmona ir isteriškai pranešė nemalonią naujieną. Sudirgau. Kantriai išklausiau tradiciniu tapusį sakinį, užbaigiantį beveik kiekvieną pačiutės pasisakymą: „Ir štai, kai tavęs labiausiai reikia – tavęs nėra!“

Žinojau, kad veltis į ginčus beviltiška, juolab kad mano žmona yra pamišėlė. Laimei, jos pamišimas yra dalinis. Ji pamišusi tik dėl pinigų. Prieš susituokiant nuoširdžiai tikėjausi, kad ji eina iš proto dėl manęs, bet po vestuvių buvau gan greitai išvaduotas iš savo naivių iliuzijų. Ramybė šeimoje tapo tiesiog proporcinga uždirbamų pinigų kiekiui. Nenuostabu, kad ilgainiui teko įsidarbinti dviejose darbovietėse. Antroji nešė mažiau pelno, bet leido dažniau ištrūkti iš namų – dirbau laisvai samdomu konsultantu, tikrai ne brangiausiu, bet branginamu klientų. Kelionės į kitus miestus, dažniausiai savaitgaliais, tapo tikra atgaiva.

Ragelyje girdėjosi trumpi signalai. Pačiutė nutraukė pokalbį, vos man užsiminus apie skambutį apylinkės pediatrei.

Dukros pediatrė buvo pamišusi dėl kvepalų ir man jos pamišimas patiko. Kaskart, progai pasitaikius, perku kvepalus žmonai ir daktarei. Žmoną toks elgesys stačiai siutina, bet rudimentinė meilė dukrelei verčia tylėti ir apsiriboti paiku moterišku kerštavimu. Kad ir dabar: vaikas apsirgo, o ji numetė ragelį. Ką gi, žinia perduota, kam ten vargintis? Šiek tiek nerimauju dėl mažylės, bet sveikas protas kviečia nurimti: jei būtų kas tikrai rimto, žmona iškviestų greitąją. Gal... Vėl sudirgstu. Surandu pediatrės numerį kontaktų sąraše, nusikeikiu, pamatęs kiek valandų, ir skambinu. Tikiuosi, kad atsilieps.

– Pyp-pyp-pyp, pyyyp-pyyyp-pyyyp, pyp-pyp-pyp! – kažkaip keistai nuskamba kvietimo signalas.

Niekas neatsiliepia. Velniai nematė, paskambinsiu kiek vėliau. Jei ir tada neatsilieps, paskambinsiu iš ryto. Einu praustis, nes rytoj teks anksti keltis.

- - -

Jėzau Kristau, kaip skauda galvą! Išgėriau dvi analgetiko tabletes, bet sumautas PMS‘as tiesiog mėgaujasi savo jėga. Kaip ir mano bukas vyras, kai lovoje suspaudžia geležiniais gniaužtais ir mano, kad tai labai seksualu. Kurgi ne... Galvijas. Ir dar ta seselė – amžiais neatneša pacientų kortelių iš ryto. Nepaliaujamai rujojanti kalė. Jai nuolat reikia priminti pareigas. Vienintelis džiaugsmas – gaivus kvepalų aromatas, kuris subtiliai supa mane it kvapnus auros antrininkas. Ačiū Dievui, dar yra likę supratingų vyrų. Kvepalai, dovanoti Aistės tėvo, man mieliausi. Net keista, kaip jis moka parinkti kvepalus. Et... Tolyn šitas mintis – mažieji pacientai laukia.

– Kristina, kviesk, – liepiu savo seselei ir pradedu dienos darbus.

- - -

Atsikėliau skaudama galva, nors vakar neturėjau burnoje nė lašo. Kaklą maudžia, tarytum kas mane būtų mėginęs pasmaugti. Pats kaltas: neišvėdinau kambario prieš naktį, užtat ir pabudau it sulaužytas. Kažin kaip dabar jaučiasi dukrelė. Skambinu žmonai. „Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų.“ Nuostabu, po perkūnais! Žinau, kad ji tyčia taip daro. Pamišimo ribos plečiasi. Stop! Reikia paskambinti Aistės daktarei, jei bus kas rimto, ji tikrai praneš.

– Pyp-pyp-pyp, pyyyp-pyyyp-pyyyp, pyp-pyp-pyp! – kvietimo signalas vėl nustebina.

– Alio? – išgirstu kiek prikimusį pediatrės balsą.

– Labas rytas, daktare, – sveikinuosi, – čia jus Aistės tėtis trukdo, ar galiu jus trumpai pakalbinti?

– Sveiki, jei trumpai, tai galime – aš dabar poliklinikoje priimu pacientus.

– Žiūrėkit, aš esu komandiruotėje, o vakar žmona pranešė, kad Aistę užpuolė laringitas. Gal žinot, kokie jos reikalai dabar? Niekaip negaliu prisiskambinti žmonai.

– Laringitas? Aistei? Tai kad jos abi vakar pas mane buvo dėl skiepų, Aistė jautėsi gerai, antraip neleisčiau skiepyti.

– Tikrai? – jaučiu kaip mane kartu užlieja palengvėjimas ir siutas, – tai atleiskit už sutrukdymą, matyt, aš kažko nesupratau.

– Nieko tokio, sėkmės jums.

– Dėkui, jums taip pat...

Pykti nebėra laiko, laukia paskaita-prezentacija ir klausimų-atsakymų popietė. Skubiai užkandęs viešbučio kavinukėje, išlekiu lauk, kur manęs jau laukia didelis juodas kliento automobilis.

- - -

Pacientų šiandien daug mažiau, nei vakar. Šeštadienis yra šeštadienis. PMS‘as irgi kiek aprimo. Naktį miegojau visai gerai, o ryte manasis galvijas net susiprotėjo išvirti kavos. Tik štai sapnavau keistą sapną – lyg man į darbą būtų skambinęs Aistės tėvas ir teiravęsis apie dukros sveikatą. Tiesą sakant, jau porą mėnesių nemačiau nei Aistės, nei jos tėvų. Įdomu, kaip jiems einasi, ypač Rimui Geruliui?

– Kristina, o kaip ten yra su Aiste Gerulyte? Kada ji su mama pas mane turi pasirodyti?

– Daktare, o jūs negirdėjot, kas atsitiko?

– Ne. Ir iš kur aš viską galiu žinoti?

– Oi, tai kad aš galvojau, kad jūs tikrai žinot...

– Kalakutas irgi galvojo. Kas ten per naujienos?!

– Matot, prieš porą mėnesių Aistės tėtį rado pasikorusį viešbuty kažkur pajūry. Mat žmona jam telefonu pranešė, kad su dukrele papuolė į avariją, kurios metu Aistė žuvo. Tas paaiškėjo iš priešmirtinio bėdžiaus laiškelio. Po tokių peripetijų „juokautojai“ teko susikraut daiktus ir mauti į kitą miestą. Į kalėjimą gi nesodino – dukrelė per maža. Va, jos tai gaila...

„Dievulėliau, o aš vargšę Kristiną laikiau blogio įsikūnijimu!“ – pamaniau. Pažvelgiau į seselę. Ji sušniurkščiojo it paauglė. Atitokau, kai duris pravėrė nedrąsi moteris su kūdikiu ant rankų.

- - -

Atsikėliau skaudama galva, nors vakar neturėjau burnoje nė lašo. Kaklą maudžia, tarytum kas mane būtų mėginęs pasmaugti. Iškart skambinu žmonai, bet niekas neatsiliepia.

Pamišimas!