„Karakumų asilėlis 2011“: ar žalias gali būti brandus?

Klaipėdą gegužės 6–8 dienomis žalia spalva nuspalvino ir žalia – jaunatviška, pozityvia, ekologiška – energija įkrovė VI tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis 2011“.

Gitana Gugevičiūtė

Vertino dvi komisijos

Iki šiol festivalio erdvėje būta visko, bet pagrindinis tikslas išliko: ir tuomet, ir dabar margas, intriguojantis, paslaptingas (asi)LĖLIŠKAS pasaulis (teatrologės Salomėjos Burneikaitės „apibrėžimas“) teatrinėms patirtims suvienija šeimas, jaunimą, profesionalus ir, žinoma, įvairius lėlių teatrų kolektyvus iš užsienio bei Lietuvos.

Šiemečiame festivalyje žiūrovams buvo parodyta 11 spektaklių, kuriuos pristatė teatrai iš Vilniaus („Stalo teatras“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai, teatras „Lėlė“), Kauno (Kauno valstybinis lėlių teatras), Klaipėdos (klounų studija „Dulidu“, Klaipėdos lėlių teatras), taip pat Lenkijos (Bialystoko teatro akademijos studentai), Prancūzijos (teatro „Griffon“ meno vadovas ir tarptautinio festivalio „ART scena“ direktorius Bobas Dantonelis) bei Rusijos (lėlių teatras „TriLika“).

Spektaklius stebėjo ir vertino dvi komisijos – vaikų ir jaunųjų teatrologų. (Vakarų Lietuvos regione, kur regimas akivaizdus kritinės minties trūkumas, kiekviena iniciatyva, skatinanti polemiką ir mąstymą, yra remtina ir plėtotina.) Vaikų komisijai (A.Markevičius, A.Zubė, U.Buskytė, E.Laurinavičius, K.Jonušaitė, R.Armonas) vadovavo aktorė, UNICEF geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė. Su Klaipėdos universiteto teatrologijos programos magistrantais (S.Skiriūtė, A.Butkus, S.Pikturnaitė, N.Jačėnienė, E.Šantaraitė, R. Stankevičiūtė, I.Šviesaitė) dirbo teatrologas doc. dr. Petras Bielskis. Pasak S.Burneikaitės, kuri ir inicijavo šių komisijų radimąsi festivalio erdvėje, čia turėtų (galėtų) dirbti ir patyrusių teatrologų komanda, tačiau kuklus festivalio biudžetas kol kas leidžia tik svajoti apie galimybę išgirsti profesionalias pastabas ir apibendrinimus. Na, bet palikime šį klausimą atvirą (gal po poros metų atsiras įžvalgus mecenatas) ir ženkime toliau.

Prancūzas ne vieną suglumino

Atrodo, kad festivalio koncepcija lūžo į dvi dalis: ateities, augantis, žalias teatras vs patyrę scenos vilkai bei mamutai.

Bet kuriame šio lūžio segmente žiūrovai turėjo progą įsitikinti, kad jaunystė – ne nuodėmė, o patirtis negarantuoja aukšto lygio; kad tobulėjimui ribų nėra, o spektaklio kokybė priklauso ir nuo jį stebėjusio žiūrovo kritinių, filosofinių nuostatų (arba, kitaip tariant, supratimo bei moralinių imperatyvų).

Tarkim, Bobo Dantonelio (įžymiausio visų laikų mimo Marselio Marso mokinio) spektaklis „Mim’osa“, su kuriuo jis po įvairius festivalius gastroliuoja nuo 1998 m., ne vieną galėjo sugluminti: plastinė aktoriaus raiška mažų mažiausiai neiškalbinga; su žiūrovais žaidžiami etiudai plėtojami paviršutiniškai, be aiškesnių siekiamybių, o ir lėliškumo „spektaklyje“ ne itin daug. Tačiau kituose kontekstuose braidę žiūrovai galėjo atrasti sąsajų su Vakarų Europoje vis labiau populiarėjančiais gatvės lėlininkais ir šį spektaklį priimti kaip pas mus neegzistuojančio žanro pavyzdį. Nepaneigsi – B.Dantonelis tikrai jautriai ir betarpiškai bendrauja su publika ir geba išprovokuoti jos – kaip mimo – talentą. (Galbūt dėl tos priežasties jis būtų daug patraukliau atrodęs tą pačią dieną vykusioje Gatvės muzikos dienoje.) Savotišką kodą turi ir nevienaprasmiškai perskaitomas vaidinimo pavadinimas. „Mimoza – labai jautri gėlė, – paklausta nuomonės apie spektaklį svarstė S.Burneikaitė. – Menininkas apskritai yra labai jautrus sau, aplinkai (iš jautrumo gimsta ir kūryba), o gatvės menininkas dar pažeidžiamesnis, nes jis stovi prieš minią ir niekuo neprisidengia.“

Į būties vertikalę

Šių interpretacijų opozicijos atkreipia dėmesį į tai, kas pastaruoju metu vis dažniau reflektuojama ir vadinama teatro kritika bei filosofine retorika. Pastaroji, meno kūrinį perkelianti į filosofinių idėjų lygmenį, kaišiojanti jį į kultūrologinius kontekstus ir viską abstrahuojanti, patį spektaklį paverčia abstrakcija – be materialinės išraiškos, be formos ir konkrečios vertės. Vis dėlto egzistuoja spektakliai, į kuriuos žvelgi kaip į žinomą, tačiau nebanalią filosofiją – tokiais norisi vadinti „Stalo teatro“ „Avinėlio kelionę“ ir „Gandro dovaną“.

Pastarojo kūrybinė grupė (A.Mikutis, S.Degutytė, D. Rakauskas, J.Tūras, S.Dikčiūtė, V. Narkevičius) šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, kuris yra absoliučiai pelnytas įvertinimas tobulam spektakliui. Jis rekonstruoja pasaulio tvėrimo mitą priemonėmis, kurias dar rastumėme Rumšiškių muziejuje (kultuvėmis, rėčiu, vežimo ratais ir kt. buities rykais ar jų detalėmis); pasitelkia pakulų, vilnos, akmens magiją. Iškelti gandro lizdą virš namų jautriam aktorių duetui nesutrukdė net gerokai per maža Klaipėdos lėlių teatro salė, o puikus, stilingas muzikinis apipavidalinimas tapo kuriamo pasaulio „atmosfera“, kurioje gera kvėpuoti. Spektaklis „praryja“ jį kuriančius žmones ir iš jų gimsta kaip savarankiškas, ypač organiškas, vitališkas organizmas.

„Gandro dovana“ nematoma siūlo bambagysle susijusi su kitu „Stalo teatro“ kūdikiu – spektakliu „Avinėlio kelionė“ (kompozitorė ir atlikėja – S.Dikčiūtė; aktorės – S.Degutytė ir E.Zizaitė). Tai skaidrus, mentališkas, dvasingas regėjimas, savotiškai plėtojantis tą pačią pasaulio tvėrimo temą. Tiesa, šįkart lėlių teatras skaito Bibliją ir raiškos priemonės kur kas rafinuotesnės – stiklas, vanduo, smėlis, popierius, sėklos, siūlai; projektorius, S.Degutytės atliekamas alchemines procedūras paverčiantis poetišku, spalvingu judrių šešėliu pasauliu. Jame su žuvimis, gyvūnais, paukščiais, žmonėmis, Dievo širdyje keliauja ir mažytis švelnus avinėlis – visa ko meilė. Muzikinis spektaklio audeklas vertas atskiro aptarimo, bet tai joks atsitiktinumas: gyvas muzikavimas, muzika kaip savarankiškas veikėjas – S.Degutytės teatro bruožas (ir, be abejonės, su ja drauge kuriančių muzikantų, kompozitorių, šiuo atveju S.Dikčiūtės – nuopelnas).

„Stalo teatro“ spektakliai, kuriami tarsi primityviomis priemonėmis, niekada nelieka horizontalėje – iš buitinio lygmens jie būtinai kyla į būties vertikalę, žvelgia į transcendenciją; yra užpildomi fiziškai ir metafiziškai.

Su jaunatviška energija

O jaunatviški užmojai apžioti gyvenimo esmę ar bent tam tikrus pasaulio probleminius aspektus dažnai telieka forma, manipuliuojančia nesudėtinga simbolika, rėksmingomis nuorodomis ir pan.

Bialystoko teatro akademijos studentai festivalinėje programoje pristatė spektaklį „Popierinis žmogus“ (autorius ir režisierius – J.Dowgiallo, dailininkai – K.Kawalec, J.Dowgiallo, kompozitorius – P.Glassas). Trumpas, vos 20 minučių, trečiakursio studento projektas, stumiantis žiūrovus į atlikėjo-veikėjo vaizduotę, atveria klišių ir standartų galeriją: baltas žmogus – žiniasklaidos pinklės – karų atgarsiai – barniai – abejingumas – meilės ilgesys... Kartoninės dekoracijos, parengtos maksimaliam atraktyvumui ir informatyvumui, fiksuojančios tam tikras įtampas ir veiksmo erdves, tampa banaliõs, neoriginalios, beasmenės dramaturgijos įkaitėmis.

Tačiau, jei jau kalbame apie žalią energiją, susitikimas su jaunąja Lenkijos lėlininkų karta paliko šviesų prisiminimą apie analizuojančius ir ieškančius sąryšingumo visame kame jaunus žmones.

Apskritai jaunimui dažniausiai nepritrūksta parako norint stebinti. Tokios gaivališkos energijos, kurią į sceną nešė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai (jie ir Vilniaus teatro „Lėlė“ atstovai), antplūdžio seniai neteko patirti. Tai originalūs, ieškantys, „kovingi“ jauni žmonės, kurių viduje (o ir išorėje) konkuruoja lėlininkas ir dramos aktorius. Jų spektakliai („Pagal Jurgį ir kepurė“, „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“) liudija apie naujų teatro formų paiešką, atidą literatūrinei medžiagai, socialinėms temoms bei problemoms ir jaunatvišką norą „pasipuikuoti“ turimais talentais: moku groti, moku dainuoti, moku deklamuoti, moku kalbėti.. Ilgainiui, reikia tikėtis, atsiras ir savikritika, ir atlikimo precizika, bet jau šiandien – pamačius visai nekonkursinį ir „nefestivalinį“ etiudų koliažą – galima džiaugtis teatro erdvėje sulaukus atvirų inovacijoms, bet turinčių ir savo nuomonę, stilingų žmonių.

Stilius lėlių teatre, mano galva, yra svarbus dalykas, bet nebeplėtosiu minčių apie romantišką (sykiu kiek per daiktišką, turint omenyje Sergejaus Kozlovo egzistenciškai skaidrią veikėjų būtį ir mąstymo filosofiją) klounų teatro studijos „Dulidu“ spektaklį „Ežiuko pasakos“; nebedalyvausiu musytės Zvimbuolytės – spektaklio „Musės vestuvės“ primadonos – gelbėjime (teatras iš Maskvos „TriLika“), net „nepriekaištausiu“ spektaklio „Uma-uma“ kūrėjams (Kauno valstybinis lėlių teatras) dėl puikios scenografijos bei prasto lėlių valdymo ir nenusilenksiu puikiai aktorei bei lėlininkei Renatai Kutaitei, vežančiai Pelenę į XXI amžių („Stebuklingas Pelenės laikas“, Klaipėdos lėlių teatras), nes laikraščio lankai turi ribas, o teatro istorijai labai svarbu išsaugoti žalios kritikos nuomonę...

Ar žalias gali būti brandus? Įtariu – taip. Beje, kas sakė, kad mes jau sunokę?

Vaikų komisijos verdiktas

Papildomos nominacijos, kurias įkūrė patys vaikai, o dovanomis – knygomis, puodeliais ir suvenyrais pasirūpino V.Kochanskytė:

Už žiūrovų įtraukimą į spektaklį ir nuostabią muziką – B.Dantonelis.

Už įdomiai suvaidintų daugybę vaidmenų – teatras „TriLika“.

Už išraiškingą scenografiją – spektaklio „Uma-uma“ dailininkas S.Bocullo.

Už įdomiai ir vaikams suprantamai papasakotą pasaką – klounų teatro studijos „Dulidu“ lėlių spektaklis „Ežiuko pasakos“.

Už vaidmenį – R.Kutaitė (Klaipėdos lėlių teatras, spektaklis „Stebuklingas Pelenės laikas“).

Už įspūdingą spektaklį – „Stalo teatro“ „Gandro dovana“.

Už naujos teatrinės kalbos paieškas – LMTA lėlininkų absolventų spektaklis „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“.

Už kūrybinius ieškojimus – LMTA studentų lėlių teatro etiudų koliažas.

Geriausi festivalio spektakliai

1. „Pagal Jurgį ir kepurė“ (Vilnaus teatras „Lėlė“).

2. „Avinėlio kelionė“ („Stalo teatras“ iš Vilniaus).

3. „Popierinis žmogus“ (Bialystoko teatro akademijos studentai).