MENO LEIDINYS Nr. 174
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė

Langas

Vilniaus bienalėje – ekslibriso menas

Gruodžio 9-ąją Jono gatvės galerijoje Vilniuje atidarytoje tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės parodoje – ir klaipėdiečių dailininkų sukurti knygos ženklai.

Nuo 1977-ųjų gyvuojanti Vilniaus ekslibrisų bienalė vyksta jau šešioliktąjį kartą ir yra dedikuota Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Bienalės parodoje pristatoma beveik pusantro šimto ekslibrisų, kuriuos 2008–2009 metais sukūrė 34 dailininkai iš 11 pasaulio šalių. Beveik visi jie įvertino įvykio svarbą ir pateikė įdomių darbų, skirtų iškiliems lietuvių kultūros ir meno žmonėms, istorinėms asmenybėms.

Tarp parodos dalyvių – klaipėdiečiai grafikai Ona Šimaitytė-Račkauskienė, Mindaugas Petrulis ir Danutė Žalnieriūtė, pelniusi XVI tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės diplomą.

Šiemet bienalės konkursui pateiktus ekslibrisus vertino garsūs dailininkai – Nacionalinės premijos laureatas Valentinas Antanavičius, profesoriai Juozas Galkus, Albertas Gurskas, Alfonsas Žvilius, Bronius Leonavičius. Jų išrinktų geriausių darbų autoriai apdovanoti medaliais ir diplomais.

Po bienalės prisistatymo sostinėje jos paroda pradės tradicinę kelionę po Lietuvą, pavasariop galbūt užsuks ir į Klaipėdą. Tikimasi, kad Lietuvos žmones ji paskatins giliau pažinti ir įvertinti šį miniatiūrinį žanrą.

„Kultūrpolis“ žengia į 2010-uosius

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis“, šiemet šventęs penkerių metų veiklos sukaktį, metams baigiantis pristatė meno projektus užsienyje – Danijoje ir Švedijoje bei mezgė kontaktus ateičiai, planuodamas jau 2010–2013 metų veiklą.

Kitąmet vasarį jis pakviestas į tarptautinę kontaktų mugę „Supermarket–2010“ Stokholme (Švedija). Ten susirinks meno vadybininkai, kuratoriai, projektų organizatoriai. Susitikimo metu bus pristatytas menininkų, su kuriais dirba meno organizacijos, tų įstaigų projektų portfolio. Mugės tikslas – sudaryti placdarmus pažintims, kurios leis toliau plėtoti tartptautinį bendradarbiavima, vystyti bendrų meno projektų idėjas.

Liepos mėnesį Klaipėdos dailės parodų rūmuose „Kultūrpolis“ pristatys šiuolaikinę Lenkijos tapybą, o keliose Varšuvos galerijose bus pristatyti Klaipėdos tapytojai.

Rugsėjo mėnesį „Kultūrpolis“ kviečiamas į Ukrainoje, Sevastopolyje, vykstantį medijų ir performansų festivalį „Balaklavos odiseja“. Jo organizatoriai KKKC paprašė festivaliui atrinkti ir kuruoti ne tik lietuvių, bet ir latvių bei estų audiovizualinių performansų kūrėjus.

Su Rusijos kuratoriais užmegzti ryšiai virs meno projektų serija Rusijoje ir Lietuvoje. Kitąmet gruodį Klaipėdoje bus surengta Maskvos šiuolaikinio meno paroda, o Lietuvos menininkai svečiuosis Maskvoje. Kaliningrado parodų rūmuose bus pristatyta Igno Kazakevičiaus kuruojama klaipėdiečio dailininko Anatolijaus Klemencovo personalinė paroda. Su Kaliningrado šiuolaikinio meno centro kuratoriais jau įvyko pirmieji susitikimai, aptartos ne tik bendrų meno, bet ir globalesnio tarpregioninio bendradarbiavimo galimybės ES ir Rusijos programose.

Baltijos greitkeliu – su gera muzika

Spalio pradžioje sėkmingai gastroliavęs Latvijoje, Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO) gruodį pradėjo koncertais Kaune ir Vilniuje, prisijungdamas prie muzikos mainų programos „Viva Musica Via Baltica“.

Mindaugo Bačkaus vadovaujamas KKO su pasisekimu spalį pasirodė didžiausiame ir seniausias tradicijas Latvijoje turinčiame „Rudens kamerinės muzikos festivalyje“ – grojo Ventspilio ir Kuldigos kultūros centrų salėse.

KKO koncertinis turas Latvijoje buvo bendradarbiavimo sutarties tarp Klaipėdos koncertų salės ir pagrindinės Latvijos koncertinės įstaigos „Latvijas Koncerti“, pasirašytos šių metų pradžioje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, dalis.

Programos „Viva Musica Via Baltica“ ciklo koncertuose klaipėdiečių orkestras pasirodė Kaune ir Vilniuje: gruodžio 1-ąją griežė Kauno filharmonijoje, o gruodžio 2-ąją – Lietuvos nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje. KKO šiuose koncertuose atliko šiuolaikinių suomių kompozitorių K.Saariaho ir A.Sallineno bei lietuvių autorių A.Martinaičio ir O.Balakausko muziką. Ypatingo susidomėjimo susilaukė gastrolėse atlikta O.Balakausko koncerto elektrinei violončelei ir styginiams „Polimelika“ premjera. Pastarasis kūrinys sukurtas nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ užsakymu.

KKO meno vadovas violončelininkas M.Bačkus šiuose koncertuose pasirodė ir kaip solistas. Koncertams dirigavo Mindaugas Piečaitis.

Muzikos mainų programa „Viva Musica Via Baltica“ yra nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalis. Jos dėmesio centre – „Via Baltica“ greitkelio siejamų šalių kūryba bei atlikimo menas.

Fotografijos pasiekė Kauną ir Maskvą

Klaipėdietis menininkas Gytis Skudžinskas, plėtojantis fotografijos, instaliacijos ir garso meno praktikas, šiuo metu dalyvauja dviejose pa-rodose – Kaune ir Maskvoje (Rusija), kuriose pristato savo pinhole fotodarbus.

Naujas meno centras, atidarytas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto patalpose, gruodžio 16-ąją prisistatė visuomenei pirmąja projekto „Meno kūrinys lietuvių pasakų motyvais“ paroda. Joje galima pamatyti daugiau negu 43 skirtingų autorių sukurtus kūrinius. Projekto autorė – Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros lektorė Marija Marcelionytė.

G.Skudžinskas jam sukūrė darbą pagal pasaką „Mirtis kūmas“ ir pavadino jį „12 išėjimų į jūrą/replika gt“. Tai 24 pinhole fotografijos, sujungtos į vieną fotografinę seką. Pagrindinis motyvas – pasirinkimo, apsisprendimo laisvė ir istorijos autoritetų įtaka.

Kita paroda, kurioje dalyvauja G.Skudžinskas ir kuri lapkričio 20-ąją atidaryta Rodcenkos medijų ir fotografijos mokykloje Maskvoje, – „Juodoji skylė“. Tai Lietuvos ir Rusijos pinhole fotografijos projektas, kuriam kuratoriai Gintautas Trimakas ir Liudmila Zinčenko atrinko savo šalių pinhole fotografijos autorius ir jų darbus. G.Skudžinskas Maskvoje pristato kūrinius iš klasikine fotografijos technika camera obscura sukurto atvaizdų ciklo „Be pavadinimo/be dėmesio objekto“. Kaip aiškino autorius, „pagrindinė šių darbų atsiradimo prielaida – fotografinio atvaizdo išlaisvinimas nuo prievolės vaizduoti įvykį, objektą, istorinį momentą. Šio ciklo darbai eliminuoja orientacinius erdvės ir laiko parametrus bei siekia „kalbėti“ apie perpildytą atvaizdo reprodukcijų rinką. Iš kitos pusės, asketiškas fotografijų vizualumas cituoja bei permąsto minimalistinės dailės tradiciją“.

„Durų“ inf.

Trys su puse valandos su A.Paley ir F.Chopinu

Klaipėdos koncertų salės šventinės klasikos festivalis „Salve Musica“ sulaukė ypatingo svečio – charizmatiškojo pianisto Alexanderio Paley (JAV), kuris trečiąsyk koncertuodamas uostamiesčio publikai skambino Chopiną.

Danutė Petrauskaitė

Šiemet spalio 17-ąją sukako 160 metų nuo žymaus lenkų kompozitoriaus bei pianisto Frederiko Chopino mirties, o kitąmet kovo 1-ąją visas muzikinis pasaulis pažymės jo 200-ąsias gimimo metines. Ta proga rengiamos konferencijos, pasirodo nauji muzikologų darbai, organizuojamos pažintinės kelionės F.Chopino pėdsakais Lenkijoje ir Prancūzijoje, kurios yra specialios vyriausybinės lenkų programos „Chopino palikimas 2010“ dalis. Šią reikšmingą datą pažymi ir garsiausi pasaulio pianistai, išskirtinai susitelkdami ties F.Chopino kūriniais. Vienas jų – A.Paley, klaipėdiečiams gerai pažįstamas iš ankstesnių koncertų, kuriuose atliko J.S.Bacho ir W.A.Mozarto muziką.

Ypač mėgsta

A.Paley gimė 1956-aisiais Kišiniove, gydytojų šeimoje, groti fortepijonu pradėjo šešerių, būdamas trylikos surengė pirmą rečitalį, o šešiolikos laimėjo Moldovos jaunųjų atlikėjų konkursą. Jis yra Maskvos konservatorijos auklėtinis, daugelio tarptautinių konkursų laureatas, koncertavęs su žymiais pasaulio orkestrais bei kameriniais ansambliais. Nuo 1988-ųjų pianistas gyvena JAV ir Paryžiuje.

Jo pavardė šiandien pirmiausia asocijuojasi su virtuoziškumu. Pianisto, nesunkiai įveikiančio didžiausias technines kliūtis, repertuaras labai platus – nuo A.Scarlatti’o iki B.Bartoko, bet daugiausia jame vyrauja klasicizmo ir romantizmo epochų kūriniai. Ypač jis mėgsta F.Chopiną – apie tai byloja šio atlikėjo koncertinis repertuaras. Prieš porą metų pasirodė jo kompaktinė plokštelė su F.Chopino baladėmis ir sonata.

Pianistas, atlikdamas įvairiausių stilių kūrinius, skleidžia hipnotizuojančią energiją. Jam atviros žymiausios JAV ir Europos koncertų salės.

Todėl ypač džiugu, kad jis mėgsta koncertuoti ir su Lietuvos atlikėjais, kuriuos laiko itin profesionaliais bei talentingais, ir pastaruosius dešimt metų lankosi Lietuvoje. Tai įrodė jo koncertai ne tik Vilniuje, bet ir Jonavoje, Jurbarke, Kėdainiuose, Šalčininkuose, Šilutėje... Taip pat ir gruodžio 19-osios pasirodymas Klaipėdoje „Dvi valandos Chopinui“, kuriame jis muzikavo su miesto kameriniu orkestru, vadovaujamu Mindaugo Bačkaus, ir gyrė pastebimai kylantį šio kolektyvo meistriškumą.

Neįprastos formos

Pastarąjį koncertą galima pavadinti išskirtiniu ne tik dėl jo monografinės programos, šventiškos atmosferos, bet ir dėl neįprastos formos.

Jis buvo sudarytas iš trijų dalių. Kraštinėse skambėjo F.Chopino koncertai fortepijonui, o vidurinėje – visi jo valsai.

Tad koncertas truko ne dvi, o tris su puse valandos. Klausytojai galėjo pasidžiaugti F.Chopino muzika ir įsitikinti, kad scenoje – nepaprasto talento atlikėjas.

Abu koncertus fortepijonui F.Chopinas sukūrė paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Lenkijoje (1829–1830) per labai trumpą laiką. Todėl juos jungia idėjų ir stiliaus vienybė – nacionaliniam koloritui būdingi liaudies šokių ritmai ir dainoms giminingos intonacijos. Ypač didžiulį dėmesį kompozitorius skyrė lėtosioms dalims. Tie kūriniai jam buvo labai svarbūs, todėl juos pasiėmė vykdamas į Paryžių.

Ilgai į juos buvo žvelgiama kaip į naivius jaunystės metų darbus, tačiau XX a. antroje pusėje jie tapo neatskiriama žymių pianistų, tarp jų ir A.Paley, koncertinio repertuaro dalimi.

Ir dirigavo orkestrui

Koncerto Klaipėdoje pradžioje A.Paley paskambino Koncertą Nr.2 f-moll, kurį pirmą kartą grojo dar būdamas keturiolikos.

Pianistas ne tik atliko savo partiją, jis dar ir dirigavo orkestrui. Tai nė kiek netrukdė jam kaip solistui. Priešingai. Atrodė, kad A.Paley su visais orkestrantais kvėpuoja vienu kvėpavimu. Pianisto rankos labai plastiškos, ypač jautriai ir subtiliai jis perteikia dinaminius niuansus. Nepakartojamas jo „palėjiškas“ tušė – savitas klavišo palietimas, išgaunantis minkštus, švelnius, piano skalėje pažyrančius kantilenos ar pasažų garsus.

Nors F.Chopino kūriniai pasižymi virtuoziškumu, tačiau A.Paley jo neiškelia į pirmą planą, o stengiasi išlaikyti ramų ir neiššaukiantį toną. Su Klaipėdos kameriniu orkestru jis muzikavo kaip su lygiateisiu partneriu ir pabrėžė fortepijono kameriškumą, o ne jo solinį vaidmenį, todėl per koncertą skambino su nuleistu instrumento dangčiu.

Koncerte Nr.1 e-moll A.Paley stebino klausytojus savo jėga kulminacinėse kūrinio viršūnėse, melancholiškumu pirmos dalies šalutinėje temoje bei romansinio pobūdžio antroje dalyje ir lengvu žaismingumu finaliniame Rondo.

Valsų kaskada

Tačiau jam būtinai reikėjo pasirodyti ir kaip solistui. Ir tai jis padarė atlikdamas 19 F.Chopino valsų. Pianistas juos sujungė tarsi į vieną ciklą, klausytojams pateikdamas šopeniško džiaugsmo, ilgesio, polėkio, svajonių retrospektyvą. Tie valsai priminė grakščias žiemos snaiges, tokias panašias, o kartu ir skirtingas. Jos lengvai siūbavo, krito viena paskui kitą, kartais uždengdamos savo nepakartojamą grožį naujų snaigių ornamentais...

A.Paley pademonstravo savo fenomenalią atmintį, nepriekaištingą techniką, atskleidė romantizmo kerus.

Toks vieno žanro visų kūrinių atlikimas yra gana retas atvejis. Klausytojams jis atveria kompozitoriaus stiliaus raidą, suteikia galimybę gėrėtis atlikėjo menine išmone, tačiau nepalieka laiko suvokti ir pasidžiaugti kiekvienos miniatiūros unikalumu, nes jos skambesį jau užgožia naujo opuso garsai.

Koncerto vedėjos muzikologės Laimos Sugintienės išradingi ir taiklūs komentarai padėjo klausytojams geriau suvokti F.Chopino laikmetį bei jo kūrinius. Pirmoji jos ištarta frazė, kurią publika sutiko šiltais aplodismentais, buvo skirta A.Paley: „Jis sugrįžo“. Tikėkimės, kad šis pianistas po kurio laiko ir vėl apsilankys Klaipėdoje, pradžiugindamas didžiulį būrį savo talento gerbėjų.

Nuėję ir ateinantys K.Kšano metai

Kūrybingas ir smalsus – jo visur pilna: Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto (MF) Operos studijoje, koncertų, Muzikinio teatro salėse, choro repeticijose, įvairių institucijų posėdžiuose, vertinimo komisijose ir kitur. Naujųjų metų išvakarėse profesorius Kazimieras Kšanas švęs gražią asmeninę sukaktį.

Laima Sugintienė

Energingas ir jaunatviškas – užtenka pamatyti jį diriguojant... Diplomatiškas. „Profesionalios, tačiau visada geranoriškos pastabos,“ – teigia šaltiniai iš egzaminų vertinimo komisijų. Jo tradicinį „o kaip jūs manote?“, neabejoju, girdėjo visi šias eilutes skaitantys.

Atsakingas ir pareigingas

O kaip į jūsų gyvenimą atėjo muzika? – klausiu. „Vidurinėje mokykloje buvo geras muzikos mokytojas, dainavau chore, visa šeima buvo muzikali, tėvas grojo mandolina. Manęs niekas ir neklausė, ko aš noriu, sakė, tinki triūbai. Ją ir pradėjau pūsti, šokiuose grodavom“, - šyptelėjo sukaktuvininkas.

Jis puikus organizatorius, atsakingas ir pareigingas. Per 20 metų vadovavo Liaudies operai, pastatė 10 operų.

„Mano profesorius Klemensas Griauzdė sakė: Kazimierai, tu turi įkurti teatrą. Nors paskyrimas buvo į teatrą, jo kaip ir nebuvo: keleri metai jau nevyko jokie spektakliai, egzistavo tik labai pagyvenęs choras. Tiesą sakant, gavau apgavystę. Tačiau surinkau visą orkestrą, net arfą kažkur rajone radau... Ir viskas nemokamai! Fanatiškai laikiausi. Ko gero, mano profesorius neapsiriko su tuo paskyrimu“, – šypsojosi jubiliatas. Jo nuomone, per tuos 20 metų svarbiausi buvo paskutiniai penkeri, prieš pat Muzikinio teatro įkūrimą, kai atvažiavo Viačeslavas Tarasovas. Didėjo choras, orkestras. Jie buvo ir sunkiausi. Reikėjo formuoti trupę. Vieni jos nariai gaudavo atlyginimą už etatą, o kiti grojo veltui. „Penkerius metus jungiau ir tokius, ir tokius, nelengva buvo... – prisimena jis. – Sunku buvo ir repertuarą formuoti, labai ribojo pajėgumai. Užvaldydavo įvairios kūrybinės idėjos, tačiau ne visas galėdavau įgyvendinti. Vis dėlto manau, kad man pavykdavo paskirstyti vaidmenis, lyg ir nepadariau klaidų. Galvodavau apie žmones, kas kam tiks.“

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas V.Tarasovas – pirmasis profesionalus dainininkas, profesoriaus pakviestas į Klaipėdą, noriai dalijosi prisiminimais: „Maestro kvietimu čia atvykau 1982-aisiais. Jis pažadėjo, kad po ketverių metų Klaipėdoje bus įkurtas muzikinis teatras. Taip ir įvyko, visi jo pažadai išsipildė. Žadėjo, kad per sezoną gausiu butą, o gavau po mėnesio. Pradžioje miegojau grimo kambaryje. Tame pačiame pastate buvo miesto Kultūros skyrius, su jo vadove Nijole Novogreckiene susitikdavome ant laiptų. Teatras labai gražiai priėmė. Po manęs atvyko M.Gylys, D.Žūsinaitė, V.Kurnickas, devyni orkestro muzikantai. Maestro diriguojant vyko aukšto meninio lygio spektakliai. Tai žmogus iš didžiosios raidės – kuklus, puikus organizatorius, geras specialistas. Nesu matęs geresnio vadovo. Subtilus ir diplomatiškas. Jam nuolat kildavo daug klausimų, jis viską analizuodavo. Visi girdėjo jo nuolatinį „Jūs taip manote?“, „O kaip Jūs galvojate?“ Atrodė, kad jis nuolat konsultuojasi. Jis nulėmė mano karjerą. Iki šiol koncertuoju su choru „Klaipėda“.

Mačiau visus Liaudies operos spektaklius. Labiausiai įsiminė „Hofmano pasakos“. Berods, taip pat buvo Naujųjų išvakarės...

„Jūs taip manote (argi nesakiau...)? Nors visi „išnešioti“, visi spektakliai labai brangūs, aš irgi šį išskirčiau. Sunkiai jį „gimdėm“, dekoracijas vilkino Vilnius“, – prisimena profesorius.

Seka muzikinį gyvenimą

Maestro ir šiandien atidžiai seka Muzikinio teatro veiklą: „Matau, domiuosi, mane kviečia. Ir dabartinė, ir buvusi vadovybė. Jaučiu jų dėkingumą, pagarbą. Užaugo orkestras. Neblogas choras“. Priminsiu – jam nuo pat įkūrimo vadovauja maestro studentas Vladimiras Konstantinovas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chormeisteris.

„Likimui esu dėkingas už tai, kad suvedė su šiuo žmogumi, – tvirtino jis. – Kodėl? Pirmiausia – maestro K.Kšanas yra plačių pažiūrų muzikas ir neordinaraus talento pedagogas. Šio talento svarbiausia paslaptis – gebėjimas tikėti savo mokiniais. Vieną kartą jis patikėjo manimi, tada dar 17-mečiu vaiku. Būdamas antro kurso studentas (na, jau 18 buvo suėję), buvau pakviestas bendradarbiauti jo vadovaujamame Liaudies operos teatre, kuris vėliau, kaip žinome, evoliucionavo į profesinį Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Džiaugiuosi dirbdamas šiame teatre ligi šiol, turiu tam daug, labai daug pagrindo. Matau teatro „klestėjimo ir nuopuolio“ periodus, jaučiu grėsmes, skaudžiai jas išgyvenu, kritiniais momentais (ach, nepainiokime su dabar taip populiariu „sunkmečiu“) stengiuosi neleisti kūrybai užgesti. Kas šioje istorijoje svarbiausia? Man svarbiausia yra tai, kad tikiu šio teatro gera ateitimi. Kodėl? Todėl, kad maestro K.Kšanas gerai žinojo, kaip puoselėti operos teatro idėją šiame mieste. Žinojo ir savo žinią perdavė savo mokiniams.“

Bakalaurams ir magistrantams dėstęs dirigavimą, partitūrų pažinimą, orkestro pagrindus, K.Kšanas išleido 43 absolventus – choro dirigentus. Iš šio būrio paminėjo ir Aistę Banevičiūtę. „Dauguma mano klasės absolventų yra choro dirigentai įvairiuose Lietuvos miestuose, mokyklose, kultūros namuose“, – džiaugėsi pedagogas.

Pastovus ir prieraišus

K.Kšano biografijoje – vos kelios darbovietės, beveik 40 metų – ta pati Liepų (anksčiau vadinta M.Gorkio) gatvė, per 40 metų – tas pats choras ir... ta pati žmona. Be to, jis – šaunus senelis.

Aštuonerių anūkas Juozas porino: „Mano senelis geras, linksmas ir kartais griežtas. Gražus, pasišiaušęs ir gabus. Mes su seneliu važiuodavom kartu į sodą, ten traiškydavom kolorado vabalus, degindavom medžių šakas ir lapus. Dar maudydavomės upėje. Kai aš dar pats nemokėjau važiuoti dviračiu, senelis vežiodavo mane ant balkiuko. Kai manęs niekas negali pasiimti iš mokyklos, tai pasiima senelis, ir mes važiuojam autobusu. Kartais, kai mes ilgai važiuojam, jis man duoda obuolių ir spurgą. Ir aš dažnai matau, kaip senelis diriguoja. Kai diriguoja, jaudinasi ir būna labai rimtas, o kai kalba – linksmas ir džiaugiasi.“

Klaipėdos universiteto Informatikos katedros profesorius, habilituotas daktaras Antanas Andrius Bielskis, ilgametis Liaudies operos solistas, choro „Klaipėda“ dainininkas atviravo: „Mudu su K.Kšanu pažįstami jau nuo pirmųjų jo darbo Klaipėdoje metų. Ypač vertinu šio muziko meninius gebėjimus ruošiant choro ir įvairių koncertų repertuarus. Jis buvo ir yra puikus pianistas, padėjęs parengti daugelį mano atliekamų solisto partijų visuose Liaudies operos spektakliuose bei koncertuose. Gerbiu K.Kšaną už jo atsidavimą puoselėjant chorinę kultūrą.“

Apie ką bekalbėjome, K.Kšanas vis grįždavo prie muzikos. O be muzikos, teatro – kas dar?

„Pušynai, jūra. Mėgstu sode pasikapstyti. Tiesą sakant, nesu aš nei žvejys, nei grybautojas. Hm, teisingai, norėčiau koncerte ką nors kaimiško patraukti... Kaip jūs manote?..“

Nuotaikingas nemokamas šventinis koncertas „Nueinančius metus palydint“, skirtas prof. K.Kšano jubiliejui, įvyks Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Koncertų salėje gruodžio 27 d. 16 val. Jame skambės įvairių kraštų autorių dainos, operų, operečių ištraukos, kurias, diriguojant energingam ir jaunatviškam jubiliatui ir pritariant chorui „Klaipėda“, atliks solistai Andrius Bielskis, Mindaugas

Gylys, Eduardas Kaniava, Dalia Kužmarskytė, Valentina Vadoklienė, V.Tarasovas, Rasa Ulteravičiūtė, Lina Andriekutė, Judita Butkytė, Asta Dromantaitė, Loreta Karkauskaitė, Vitalijus Muravjovas ir Rokas Spalinskas.

Biografijos faktai

Kazimieras Kšanas:

gimė 1939 m. gruodžio 26 d. Raseinių rajono Devogalos kaime.

1954 m. įstojo į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą.

1959–1964 m. studijavo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. K.Griauzdės klasėje.

1965 m. dirbo pedagoginį darbą S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje.

1965–1986 m. – Klaipėdos liaudies operos teatro meno vadovas ir vyriausias dirigentas.

Pastatė 10 operų, dirigavo per 1000 spektaklių ir koncertų.

1987 m. pakeitus Klaipėdos liaudies operos statusą ir įkūrus valstybinį muzikinį teatrą, atnaujino mišrų chorą „Klaipėda“, kuriam vadovauja iki šiol.

Su choru „Klaipėda“ parengė keliasdešimt koncertinių programų, dirigavo per 500 koncertų, 15 kartų dalyvavo „Klaipėdos muzikos pavasaryje“, nuo 1965 m. – visose Klaipėdos bei šalies dainų šventėse.

Nuo 1971 m. dėsto KU MF Chorvedybos katedroje, išleido 43 absolventus – choro dirigentus. 1989–1992 m. – katedros vedėjas.

1986 m. suteiktas pedagoginis docento vardas, 1992 m. – pedagoginis profesoriaus vardas.

1994 m. su prof. O.Glinskaite KU MF Dainavimo katedroje įkūrė Operos studiją, kuriai abu vadovauja iki šiol, parengė 25 koncertines programas.

1997– 2006 m. – KU Senato narys, 1999–2009 m. – KU MF Tarybos pirmininkas.

1977 m. suteiktas nusipelniusio Lietuvos artisto vardas.

1981 m. apdovanotas Lietuvos kultūros žymūno ženklu.

2006 m. – Klaipėdos kultūros magistras.

2009 m. – profesorius emeritas.

Profesorės iš Italijos vizitas

Jūratė Karosaitė

KU MF Fortepijono katedros docentė

Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakultete (MF) viešėjusi Italijos Reggio Calabria F.Cilea konservatorijos Fortepijono katedros vedėja profesorė Cinzia Dato vedė seminarą studentams ir surengė rečitalį.

Gražus kūrybinis bendradarbiavimas sieja KU MF ir Reggio Calabria F.Cilea konservatoriją. Jos profesorius Giuseppe Currao ne kartą vedė meistriškumo pamokas KU studentams, o KU MF profesoriai V.Tetenskas ir V.Vadoklienė koncertavo ir dėstė F.Cilea konservatorijoje.

Jos profesorė C.Dato, pagal tarptautinę Erasmus studentų ir pedagogų mainų programą lapkričio 18–19 dienomis viešėjusi KU, nuolat koncertuoja kaip solistė ir įvairių kamerinių ansamblių dalyvė. Be to, pianistė yra tarptautinių konkursų žiuri narė, veda fortepijono tobulinimosi seminarus įvairiose šalyse.

C.Dato gimė muzikų šeimoje. 19 metų aukščiausiu įvertinimu baigė valstybinę Mesinos A.Corelli konservatoriją. Dabar C.Dato yra nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatė, 2001-aisiais Ibla apdovanota didžiuoju tarptautiniu kompetencijos prizu – koncertine turnė po Angliją, Ameriką ir Japoniją.

C.Dato meistriškumo seminaras KU Menų fakulteto studentams buvo skirtas Vienos klasikų fortepijoninių kūrinių interpretacijos problemoms. Seminaras sulaukė nemažo studentų ir pedagogų dėmesio. Profesorės rečitalio, skambėjusio KU Menų fakulteto salėje, programa buvo tiesiogiai susijusi su seminaro tematika. Pianistė atliko tris J.Haydno sonatas (C-Dur, Hob. XVI:10; e-moll Hob. XVI:34; C-Dur Hob. XVI:50), Fantasia-capriccio C-Dur Hob. XVII:4 bei L. van Beethoveno Sonatą op. 27 Nr.1 „Quasi una fantasia“. C.Dato rečitalis buvo šiltai publikos sutiktas.

Džiaugiamės šiuo turiningu profesorės iš Italijos vizitu. Tikimės, kad vaisingas bendradarbiavimas su F.Cilea konservatorija nenutrūks ir ateityje.

A.Milinio teatre – tragikomiška dviejų žmonių istorija

Benamiai, kūrybinio darbo išsiilgę Klaipėdos dramos teatro aktoriai ieško nišų, kur galėtų realizuoti savo kūrybinius sugebėjimus. Ir randa. Viena iš tokių – Antano Milinio teatras, ką tik pristatęs jo vadovo režisuotą premjerą.

Jūratė Grigaitienė

Jaunieji aktoriai glaudžiasi Pilies teatre pas režisierių A.Vizgirdą, o vyresniosios kartos aktoriams užsitęsusią kūrybinę „žiemą“ padeda išgyventi teatro pedagogas ir režisierius A.Milinis. Neseniai pralaimėjęs aršią kovą dėl vaikų ir jaunimo teatro „Aušra“ išlikimo savarankišku dariniu ir pats tapęs savotišku įnamiu, režisierius pasiryžęs įkurti miesto centre alternatyvųjį privatų kamerinį teatrą, kuriame vaidintų ir kurtų tik profesionalai.

Šiuolaikinės latvių dramaturgės Marės Zalytės „Žemės mokestis“ – tai jau antras A.Milinio teatro spektaklis, kuriame gvildenami sudėtingi dviejų žmonių – vyro ir moters tarpusavio santykiai. Pagrindinius vaidmenis jame sukūrė Klaipėdos dramos teatro aktoriai Jūratė Jankauskaitė ir Aleksandras Šimanskis.

Siužeto vingiais

Painus spektaklio siužeto kamuolys vyniojamas palengva, išlaikoma beveik detektyvinė intriga, todėl iki pat spektaklio pabaigos žiūrovams kyla daug mįslingų klausimų. Spektaklyje atsiveria sovietinio režimo suluošintų dviejų žmonių likimai, atvirai kalbama apie vyresniosios kartos sudužusias iliuzijas ir negebėjimą taikstytis su žiauria gyvenimo realybe. Iš namų neišeinančios ligotos pensininkės Zentos (akt. J.Jankauskaitė) gyvenimas toks atgrasus ir beviltiškas, kad moteris prasmę mato meksikietiškose muilo operose, išgyvendama filmo herojų siužeto vingius stipriau nei savo pačios nepasisekusį gyvenimą. Paradoksas, bet Zentos televizorius sugedęs ir nesibaigiančio serialo tęsinius jai kasdien pasakoja namo šeimininkas Hermanis, už šią paslaugą iš galą su galu vos suduriančios moteriškės kaskart nuplėšdamas po vieną latą. Paskutinius meilės likučius ji dalijasi ne su greta esančiu gyvu žmogumi, bet su katinėliu, meiliai šaukiamu Pirštinaite, kuris, kaip paaiškėja vėliau, yra lakios vaizduotės vaisius.

Hermanis (akt. A.Šimanskis) po tremties Sibire grįžta į gimtąją Lat-viją ir, atgavęs tėvų žemę, pragyvena su Zenta santuokoje daug metų, savaip ją mylėdamas ir iki senatvės laukdamas supratimo, švelnumo ir užuojautos. Tremtis paliko gilius randus vyro sieloje bei suformavo atšiaurų, atsargų, be galo šykštų, paranojiškos baimės dėl savo sukiužusio namelio ir žemės lopinėlio kamuojamą individą.

Režisūros vilkduobės?

Spektaklio „Žemės mokestis“ audinyje įpinta daug dramatiškų, sunkiai blaiviu protu suvokiamų siužetinių linijų, todėl labai lengva nuslysti vaidmens paviršiumi, tačiau aktoriai su didžiule aistra ir meile kovoja už savo kuriamus personažus. Ne kartą iki ašarų spektaklio metu susigraudinę A.Šimanskis ir J.Jankauskaitė, suteikia savo vaidmenims ne koktaus sentimentalumo, bet krištolinio skaidrumo. Ilgai slėpta dviejų aktorių kūrybinė energija, temperamentas, emocijos spektaklyje trykšte trykšta, veržiasi per kraštus, jaudindami žiūrovus.

Tačiau daugybe tragiško likimo lūžių ir įvykių paženklinti personažai ne visada geba juos tinkamai scenoje suvokti ir įvertinti. Kartais veikėjams pritrūksta gilaus vidinio „stop“ kadro. Pavyzdžiui, Hermanis po daug metų sužinojęs, kad tėvų žemėje, po namo langais užkastas nekenčiamas stribas, suviliojęs jo mylimąją, manyčiau, per lengvai priima baisią žinią. Zenta keliose vietose per daug kietai, tiesmukiškai ir ne visai adekvačiai reaguoja į likimo smūgius. Taip ir lieka mįslė, kodėl spektaklio pabaigoje paaiškėja, kad gyvybiškai reikalingas Zentos televizorius vis dėlto visą laiką buvo veikiantis ir ji tai žinojo, o katinui pirktus neva vitaminus išgėrę Anapilin iškeliauja ne tik Hermanis, bet ir jo visą gyvenimą „nekentusi“ buvusi žmona? Ar tai dramaturgijos spragos, ar režisūros vilkduobės?

Didžiausia vertybė – aktoriai

Spektaklis neįvilktas į šiandien taip madingą išradingų koncepcijų ir metaforų rūbą. Didžiausia pastatymo vertybė – aktorių vaidyba, emocionaliai ir nuoširdžiai papasakota dramatiška dviejų žmonių gyvenimo istorija.

Tik kelias dešimtis žiūrovų talpinanti, deja, jau buvusi „Aušros“ teatro salė – mažutė, todėl labai jauki, sukurianti namų, šeimos teatro atmosferą. Scenografija – Zentos kambarys užkaltais langais, su viena kita brangia relik-

vija iš to kito „sotaus“ gyvenimo jaunystėje – byloja apie skurdžią, pusbadžiu gyvenančio šiandienio pensininko egzistenciją. Kamerinio teatro erdvė suponuoja aktorinės išpažinties galimybę. Aktoriai J.Jankauskaitė ir A.Šimanskis scenoje spinduliuoja šilumą, skleidžia teigiamus fluidus, kompensuodami kai kuriuos vaidybos ir režisūros trūkumus.

Šiandien žmonės išsiilgę bendravimo, buvimo kartu, nuoširdumo, todėl privataus, beveik namų teatro atsiradimas Mažvydo alėjoje – labai sveikintinas dalykas. Beveik neabejoju, kad ateityje A.Milinio teatras miesto centre turės savo veidą, savo publiką, savo dramaturgiją ir savo kūrėjus.

Kaip trys riešutėliai pelenei

Prieš dvejus metus uostamiestyje startavusi leidykla „Druka”, nepaisant ekonominio šalies nuosmukio, Vakarų Lietuvos skaitytojui padovanojo tikrai daug vertingų knygų. Pernai išleido per 70 pavadinimų reikšmingų leidinių, šiemet – daugiau nei 60. Anot leidyklos „Druka” vadovės Renatos Budvytienės, tai įkvepia, nors, kaip visada ir visiems, norisi visko dar daugiau – naujų knygų, ištikimų skaitytojų, didesnės apyvartos.

Rita Bočiulytė

Rizikinga, bet prasminga

– Kas yra leidykla „Druka“ ir kokia jos misija? Kuo skiriatės nuo kitų Lietuvos ir šio krašto leidyklų bei spaustuvių?

– Leidykla „Druka” veiklą pradėjo 2007-ųjų pabaigoje. Nuo tol ji puikiai įsitvirtino leidybos rinkoje ir šiandien gerai žinoma kaip kultūros-istorijos populiarinimo knygų leidėja. Prioritetą teikiame Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos meno kūrėjų veiklos įprasminimui ir istorinės šio krašto atminties sugrąžinimui. Pasirinkta kryptis pakankamai rizikinga, dažnu atveju net nekomercinė, tad nuolat tenka balansuoti ant išlikimo ribos. Tačiau mūsų tikslai ir leidybinės ambicijos tokios tvirtos, kad ir jos didenybė sėkmė vis dar nuolatinė mūsų palydovė.

Mūsų tikslai – labai paprasti, žemiški ir kartu kilnūs. Pirmiausia – sugrąžinti knygai skaitytoją. Todėl mūsų leidžiamos knygos rašomos populiariai, kad būtų prieinamos ir lengvai skaitomos plačiajai auditorijai. Tačiau visada prisiimame atsakomybę už turinio kokybę.

Kasmet išleidžiame bent dalį knygų, skirtų Klaipėdos kraštui. Iškeldami jo bei Mažosios Lietuvos asmenybes, kultūrinius projektus, prikeldami istoriją, siekiame parodyti, kad Klaipėda – miestas, turintis savitą istorinį-kultūrinį veidą. Todėl norime paakinti kraštiečius atrasti savąją tapatybę, sukurti ją ir intensyviai išgyventi.

Augindami naująją brandžią skaitytojų kartą, sudarome sąlygas drauge kurti bei dalyvauti leidybiniuose projektuose, kartu leidžiame žurnalus, almanachus jaunimui.

Siekiame ir toliau plėstis, tobulėti, užimti vis didesnę Lietuvos leidybos rinkos dalį, ne tik teikti leidybines paslaugas, bet kartu sugrąžinti į Klaipėdą knygos meną.

Nuo seno spaustuvės buvo kultūros židiniai, kurstantys meilę knygai, gimtajam žodžiui ir kraštui. Mažosios Lietuvos spaustuvininkai daug prisidėjo prie lietuviškos kultūros puoselėjimo. Istoriniai įvykiai – pirmoji Hanso Weinreicho spaustuvė ir joje dienos šviesą išvydusi pirmoji lietuviška knyga Martyno Mažvydo „Katekizmo prasti žodžiai“, žymios Horcho, Zybarto, „Ryto“ spaustuvės, veikusios Klaipėdoje, paradoksalus lietuviškų knygų leidybos klestėjimas spaudos draudimo metais – šiandien liudija mums, kad turime stiprų kultūrinį potencialą. Tad praeities įkvėpti aktyviai dalyvaujame miesto kultūriniame gyvenime. Mūsų leidykla – vienintelė Klaipėdoje turinti gražias knygos, žodžio, spaudos atgavimo paminėjimo tradicijas.

Visos sėkmės paslaptys

– Pradėjote veiklą labai solidžiai – jau po metų dalyvavote Klaipėdos knygos konkurse ir jame nuskynėte gražiausios ir skaitomiausios metų knygos laurus. Kaip jums tai pavyko?

– Ateiti į klaipėdietišką leidybinę rinką nebuvo lengva. Prisimenu skeptiškus, įtarius ir pakankamai kandžius tuomet dar būsimųjų kolegų žvilgsnius bei žodžius. Jie visi jau skaičiavo daugiau nei 15 metų patirtį, o aš naujokė – tad jauku nebuvo. Bet likimas man tarsi tai pelenei pamėtėjo tris sėkmės riešutėlius.

Viename riešutėlyje – tikėjimas. Tai leidybos grupės „Druka”, turinčios ne mažesnę sėkmingo verslo patirtį, tikėjimas manimi. Jis labiausiai įpareigoja – nenorėčiau nuvilti. Tai, be abejo, pačią labai įpareigoja – bet tai ir yra gyvenimo variklis. Kol noras tobulėti, idėjos sukasi – tol gyveni. Tai sunku, bet įdomu ir prasminga, nes negalvoju apie kančias – tik apie išliekantį grožį.

Antrame riešutėlyje – meilė darbui. Esu be galo laiminga, kad šiandienos mano veikla virto mano gyvenimo būdu. Kai visi nerimauja, bijodami netekti darbo, aš to neišgyvenu – nes į darbą niekada ir nėjau. Tiesiog gyvenau širdžiai. Ar įmanoma tai prarasti? Tokia pati ir mano komanda. Be Gyčio Skudžinsko, anot kurio – „miegas ir valgymas yra ponų išmislas”, atsidavimo savo darbui, be jo inovatyvių idėjų, profesionalumo, šiandien mūsų leidyklą sunkiai įsivaizduočiau.

Trečiame riešutėlyje – autoriai. Turbūt gimiau po laiminga žvaigžde, kad prieš porą metų į mano, leidėjos su nuline patirtimi, rankas patekę pirmieji rankraščiai buvo garsiausių ne tik šio krašto, bet ir visos Lietuvos autorių – Rolando Rastausko ir Remigijaus Treigio. Tiesa, juos prisiviliojau pati. Bet kodėl jie manimi patikėjo, iki šiol nerandu atsakymo. Jie pareikalavo siekti visapusiško profesio-

nalumo. Kai toks pirmas leidyklos tonas, žemiau trauktis nebesinori. Taip vėliau į mūsų leidybinį būrį įsijungė Klaipėdos Pilies džiazo asociacija, kuri ir į leidybą leido pažvelgti kitaip – pasirodo ir knygos yra ne vien taisyklių rinkinys, jos taip pat džiazuoja. Šiandien garbingų autorių sąraše – Bernardas Aleknavičius, Vygantas Vareikis, Jovita Saulėnienė, Rasa Tarik, Julius Kanarskas, Elena Karnauskaitė, Nijolė Kepenienė, Zenonas Rinkevičius ir kiti.

Regis, išlaukiau savojo laiko. Tai veikia – mūsų leidiniai visomis prasmėmis patrauklūs, iškalbingi. Jų kokybė – leidyklos sėkmės garantas.

Naujas pažinimo laukas

– Ar pati niekada nesigailite, kad mokytojo, berods lituanisto darbą iškeitėte į šį? Ką reiškia vadovauti leidyklai?

– Niekada nesielgiu neapgalvotai ir paskubomis. Tad nėra prasmės gailėtis to, kas buvo. Kadangi niekada nieko negavau iš kitų, tad į rytdieną vis žiūriu kaip į naują savo galimybę. Visi gražiausi darbai padaromi dirbant nuoširdžiai ir su meile. Šio jausmo ilgėjausi ankstesniame darbe. O pasukti leidybos keliu dar paskatino darbas mokykloje, kur knygos, kaip ir pati kūryba, narstomos po dalelę, tarsi žmogaus kūnas ant operacinės stalo.

Keista – dirbdama mokykloje pasiilgau žmonių. Atvertusi knygos viršelius, tarsi praskleidusi teatro uždangą, norėjau sutikti ir pakalbinti juos – pačius autorius. Tada dar nežinaujau, kaip sunku prabilti į juos jų kalba, bet šiandien tuo mėgaujuosi… Nes leidyba – puikus kelias į jų širdis.

– O ką įrodėte sau?

– Gyvenimas per trumpas, kad jį švaistytumėm nemėgstamiems dalykams. Ir nėra nieko, ko neįmanoma padaryti. Yra tik nenoriu. Taigi supratau, kad gyvendama tiesiog savo malonumui daugiausiai galiu duoti kitiems.

– Kaip jūsų leidykla dirba su autoriais?

– Patys mieliausi yra tie projektai, kuriuos inicijuoja pati leidykla. Tai leidinių serija „99 istorijos” ar kiti Klaipėdos kraštui reikšmingi leidybiniai projektai. Tuomet ir autorius patys susirandame, ir idėjas savas įgyvendiname, ir visomis prasmėmis tikime šių knygų ateitimi.

Nemažai leidinių parengiame ir pagal konkrečius užsakymus. Džiugina tai, kad vis didesnis poreikis istorinių, kultūros paveldą pristatančių knygų. Tokie užsakymai taip pat pareikalauja ypatingos kompetencijos, atsakingumo, kūrybingumo ir profesionalumo.

Pastaruoju metu padaugėjo užsakymų, pateiktų vien idėjų lygmeniu – duodamas tik būsimo leidinio pavadinimas ar nusakomi pagrindiniai tikslai. Mums tenka užduotis patiems surinkti visą medžiagą. Tai sunku, bet labai įdomu – su kiekviena tokia knyga atsiveria vis naujas pažinimo laukas. Beje, mūsų leidykla vienintelė bent jau Vakarų Lietuvoje prisiima tokius darbus. Todėl šiandien, turėdama jau nemenką patirtį šioje srityje, galiu pasakyti – dirbant su „Druka“ pakanka tik jūsų idėjos ar noro įgarsinimo, visa kita – mūsų rūpestis.

– Beje, esame vieni iš nedaugelio leidėjų, turintys galimybę mūsų autoriams padovanoti spaudos lankus. Tai reiškia, kad autoriai gali dalyvauti ne tik knygos parengimo procese, bet ir stebėti bei koreguoti pageidaujamus spalvų tonus spaudoje. Leidybos grupės darbuotojų kompetencija, lankstumas, lojalumas skiriamas kiekvienam autoriui.

Sunkmetis mobilizuoja

– Ar visi pas jus atkeliavę rankraščiai virsta knygomis?

– Ne visi, stengiamės atsirinkti. Yra leidinių, kurie man tabu. Tačiau yra tokių, kurių minčiai nors ir nepritariu, bet nematau prasmės užkirsti kelio leidybai ir kitaip mąstantiems. Tad jei autorius atranda savo lėšų – kodėl gi ne. Tačiau toli gražu ne vienam esu pasakiusi – deja, nieko nebus. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu į leidyklą besikreipiantys jau susipažinę su mūsų darbais, tad dažniausiai ateina mąstydami kaip mes.

– Ar sunkmečiu knygų leidyba apsimoka?

– Sunkmetis, suprantama, diktuoja savo sąlygas ir kai kuriems sumanymams užkerta kelią. Tačiau, kita vertus, vien Klaipėdoje per pastaruosius krizinius metus knygų išleista kur kas daugiau nei anksčiau, vadinasi, leidyba nemiršta, krizė priverčia iš naujo permąstyti tikrąsias vertybes ir sugrįžti prie skaitymo. Sunkmetis mobilizuoja leidėjus ir autorius: noras pasakyti kažką svarbaus dažnu atveju abiem pusėms yra stipresnis už norą uždirbti. Būtent tai leidžia išsaugoti puikius autorius ir už pakankamai kuklius honorarus.

Sunkmečio negalima vertinti vien kaip suplonėjusio pinigų kapšelio. Sunkmetis dovanoja naujus sprendimus, įneša naujo vėjo ir į leidybą. Per pastarąjį pusmetį ypač padaugėjo originalių, netradicinių, įdomių ir ne tokių brangių leidinių.

– Kokiomis knygomis labiausiai didžiuojatės?

– Labiausiai džiaugiamės sukūrę naują, net pasakyčiau – nišinę itin paklausių leidinių seriją „99 istorijos“. Pernai išleidome neįtikėtino populiarumo susilaukusią V.Vareikio knygą „99 Klaipėdos miesto istorijos“, po pusmečio dėl paklausos tiesiog buvome priversti ją papildomai tiražuoti. Na, o šiemet vos prieš savaitę skaitytojams padovanojome antrąją šios serijos knygą – Leonido Donskio „99 Baltijos istorijos“. Šioje knygoje yra tai, kas ypač turėtų sustiprinti klaipėdiečių dvasią, padėti pasijausti pilnaverčiais kultūriškai stipriais europiečiais.

Labai svarbi ir mums brangi J.Saulėnienės ir R.Tarik knyga „Nugrimzdusi Klaipda“, kurios populiarumas pranoko net mūsų lūkesčius. Išsikėlėme sunkų uždavinį – klaipėdiečiams rašyti apie klaipėdiečius. Sakoma, savam krašte pranašu nebūsi, bet be tvirto savojo kultūrinio pamato neįsivaizduoju tolimesnių leidyklos perspektyvų. Taigi mūsų pirmųjų metų tikslas – savais, savam kraštui skirtais leidiniais pastatyti leidybinius kultūrinius-istorinius pamatus tam, kad drąsiai galėtume statyti namus Lietuvos leidybinei kultūrinei rinkai.

Kuria naujas tradicijas

– Kodėl organizuojate konferencijas apie leidybos kompetenciją?

– Leidyklos nuostata – auginti ne tik savo kompetenciją, bet ir brandų skaitytoją, kuriam svarbu ne tik, kas pateikta, bet ir kaip pateikta. Kiekvienais metais stengiamės visuomenei ir kitiems leidėjams suteikti galimybę pasidomėti, sužinoti ir suformuoti knygos parengimo metodiką, atskleisti knygos – kaip meno rūšies subtilybes. Ir vėl labai smagu, kad ta idėja pavyko užkrėsti ir konferencijos partnerius – garbius knygos meno žinovus Bronių Leonavičių, Danutę Zovienę ir kitus. Smagu, kad mumis tiki ir visada palaiko mūsų nuolatinis partneris – Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešoji biblioteka. Taigi organizuodami konferencijas apie leidybos kompetenciją susilaukėme puikaus atgarsio. Vis mažiau bereikia įtikinėti autorius, kad knyga turi būti graži, stilinga, estetiška.

– Kaip dar savo veiklą ir leidinius populiarinate?

– Šiemet, kaip ir pirmaisiais metais, ruošiamės dalyvauti visuose knygos meno konkursuose – tiek Klaipėdoje, tiek Vilniuje. Jau suplanavome savo didžiuosius leidinius pristatyti ir Vilniaus knygų mugėje 2010-ųjų vasarį, taip pat numatyta gausybė leidinių pristatymų Vakarų Lietuvos gyventojams.

Klaipėdos metų knygos konkursui pristatėme labiausiai leidyklos koncepciją atspindinčius leidinius: J.Saulėnienės ir R.Tarik knygą „Nugrimzdusi Klaipėda“, L.Donskio „99 Baltijos istorijas” ir jaunųjų kūrėjų klubo almanachą „Žvilgtelėjimai”.

Turbūt dar prieš porą metų sakiau, jog norime, kad leidykla „Druka“ ateityje taptų ne tik geriausiu leidybos centru, bet ir kultūros židiniu – traukos centru, kur būtų kaip prioritetinis dalykas knygų leidyba, bet šalia veiktų ir diskusijų klubas apie meną, knygas, istoriją, kultūrą. Dirbdama susidūriau su problema, kad Lietuvos kultūriniame gyvenime susikūrusios tarsi dvi stovyklos – Vilniaus ir Klaipėdos. Norime įgyvendinti ne vieną ir edukacinį, ir kultūrinį projektą, kuriuo atskleistume ne tik savojo krašto savitumą, bet ir suartintume sostinės ir uostamiesčio kultūrą. Taip gimė idėjos išleisti L.Donskio knygą ir suburti įvairių kultūros sričių veikėjų klubą, drauge su kuriais bandytume sukurti naujas kultūrines tradicijas. Pirmųjų bandymų apraiškos pasimatys jau labai greitai: sausio 15-ąją kviečiame visus į I.Simonaitytės biblioteką, kur drauge tradiciškai paminėsime ne tik Klaipėdos krašto susijungimo su Didžiąja Lietuva dieną. Šio renginio metu pirmą kartą išsamiai pristatysime L.Donskio knygą „99 Baltijos istorijos“. Tokiu būdu vėl gražiai ir prasmingai pasitiksime naujus metus. Juk prieš porą metų būtent tądien leidykla su naujomis idėjomis prisistatė visuomenei.

– Ko palikėtumėte skaitantiems knygas?

– Knygą turiu galimybę įvertinti iš įvairių pusių – kaip skaitytoja, kaip sudarytoja, kaip leidėja, kaip kūrybinės minties pribuvėja, kaip žmogus, palydintis ją į skaitytojų rankas. Todėl šiandien į knygą vien kaip į asmenybės saviraiškos objektą, kaip į daiktą žiūrėti negaliu. Knygos turi savo gyvenimą, savo likimą. Jos gyvos. Jos taip pat įtaigiai kaip ir patys kūrėjai veikia mūsų gyvenimus, priverčia džiaugtis, kentėti, moko matyti, girdėti, jausti... Ir knygos galia kur kas ilgaamžiškesnė nei mūsų. Todėl visiems linkiu atrasti knygą kaip brandžiausią asmenybę, kaip geriausią draugą ir patarėją. Ir tikiuosi, kad tokiomis knygomis bus leidyklos „Druka“ kūriniai.

Leidybos grupė „Druka“, UAB

Veikia 18 metų, jungia tris padalinius – leidyklą, dizaino studiją ir spaustuvę.

Konkurse „Klaipėdos knyga – 2008” „Drukos” išleistos knygos pripažintos geriausiomis: R.Rastausko ir R.Treigio „Berlynalijos” pelnė gražiausios, o V.Vareikio „99 Klaipėdos miesto istorijos” – populiariausios knygos vardus.

Vilniaus knygos meno konkurse ir Baltijos šalių knygos meno konkurse „Berlynalijos” pripažintos gražiausiai apipavidalinta knyga. Diplomais apdovanotas jos dizaineris G.Skudžinskas.

2008 m. “Drukos” išleistą E.Karnauskaitės eilėraščių knygą „Pasaulio krašte” Lietuvos tautosakos ir literatūros institutas išrinko į kūrybiškiausių Lietuvos knygų dvyliktuką.

2009 m. minint Kultūros dieną – Klaipėdos miesto mero padėka už originalius kūrybinius sprendimus ir Klaipėdos knygos garsinimą visoje Lietuvoje.

2009 m. Lietuvos spaustuvininkų asociacija „Drukai” suteikė žaliausios spaustuvės Lietuvoje titulą.

2009 m. rudenį savo leidybinę kompetenciją „Druka” sėkmingai pristatė Geteborgo knygų mugėje (Švedija) – didžiausiame ir svarbiausiame tarptautiniame literatūriniame renginyje visoje Skandinavijoje.

Pasitikėkite skirtumais, panašumai nuobodūs

Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki sausio galima pamatyti, kaip atrodo šiuolaikinis Švedijos menas.

Ignas Kazakevičius

Uostamiestyje pristatomas Eskilstunos (Švedija) šiuolaikinio meno centro kuruojamų menininkų Marijos Hallberg, Ingelos Svensson, Marteno Carlssono ir Larso Erico Wahlbergo projektas “Skirtumai – mūsų laikmečio refleksijos”. O Eskilstunoje vieši Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro projektas “Meno tvermės dėsnis”, Klaipėdoje eksponuotas liepos mėnesį. Apsikeitimas projektais – didelio bendradarbiavimo pradžia, kurio tikslas pasiruošti 2013 metų Šiaurės šalių šiuolaikinio meno trienalei Joje “Kultūrpolis” pakviestas pristatyti Lietuvos meni-ninkus.

Būdingas švedams

Kad pažintum šalies meną, būtina pažinti respektabiliuosius, gerai perkamus menininkus, oficialiąją dailę, kotiruojamą komercinių galerijų meną, t.y. meną dėl vartotojo ir, be abejo, būtina pažinti meną dėl meno – menininkus, kuriančius išskirtinai parodoms, projektams, eksperimentuojančius.

Ką matome parodų salėje? Pa-rodos kuratorius Eskilstunos šiuolaikinio meno centro direktorius Kennethas Astromas minėjo, kad tai “einamas”, tradicinis, įprastas šiuolaikinis Švedijos menas.

Taigi kaip jį apibūdinti, įvardyti, sudėlioti į mūsų suvokimo dėžutes, remiantis tam tikromis kategorijomis? Kuratorius parinko pagrindines meno sritis, kuriomis domisi švedų kūrėjai: videomeną ir fotografiją, tapybą, grafiką ir grafitus, objektus ir instaliacijas. Menininkai – viduriniosios kartos atstovai, kaip teigia parodos pavadinimas, tiria juos supančią visuomenę ir savo potyrius atspindi darbuose. Agresija, susvetimėjimas, anonimiškumas, griežta autonomija, dėl švediškojo socializmo taisyklių ir normų atsiradęs noras priešintis, pasireiškiantis instinktų apnuoginimu ir estetinės kalbos suprimityvinimu, tiesmukumu, – tokie galėtų būtų svertai, kuriais lietuviai bandytų pasverti skirtingomis technikomis ir skirtingose meno sferose kuriančių autorių kūrinius.

Stebint svetimšalių meno pristatymus Lietuvoje, dažnam iškyla klausimai – kurie “dvasingesni”, gilesni, profesionalesni, labiausiai intriguoja? Jie ar mes? Galų gale, kokios tos skandinaviškos dailės tendencijos?

Be atspirties taško

Skandinaviškąjį meną pavadinčiau švelniai siurrealistiniu. Kokios galėtų būti ištakos?

Kalbėkime kuo paprasčiau. Jei Danijai iš dalies atstovauja tapytojų grupė “Kobra”, Suomijai – dizainas, o Norvegijai – E.Munchas, švedai XX a.

neturėjo ypatingo modernistinio atspirties taško. Šiandienis jų menas yra veikiamas Europos ir JAV meno procesų. Tai bendrosios tendencijos.

Pabandykime atrasti ką nors tipiškai skandinaviško-švediško. Tarkime, šiuolaikinę vokišką ir skandinavišką tapybą atskirti galima nesunkiai. Dar lengviau ją atskirti nuo britų tapybos. Sunkiau atskirti instaliacijas, objektus. Kodėl? Nes tapyba – subjektyvesnė meninė raiška, tai nėra “konstrukcinis” menas, kur svarbu medžiagiškumo santykis, ready made ar dar kas nors, iš ko kuriamas objektų ir instaliacijų pasaulis. Kitaip tariant, aplinkos menas labiau paklūsta aplinkai nei autoriui, labiau reflektuoja menininko poziciją aplinkos atžvilgiu, nei leidžia reikštis pačiai išraiškai. Šiuolaikinėje tapyboje, be abejo, turinys taip pat labai svarbus, ištapytas jis “kabina” labiau nei nufotografuotas.

Grožis, kurio nėra

Teorema galėtų būti tokia: tapyba labiau „dvasingesnis“ hand made nei objektas. Nes joje iš atskirų madžiagų (daiktų) sukuriamas vaizdas, o štai objekte – daiktas. Nors pasižiūrėjus į M.Carlsono tapybą, būtų galima ją pavadinti sintetine, pakankamai šalta ir dizaineriška – t.y. sugalvota. Tai aptapytos skaitmeninės spaudos nuotraukos. Pavadinkime jo kūrinius „iškirptu peizažu“. Tapyba ant kartono atima iš jos tam tikrą vizualinį elastingumą, kuris atsiranda tapant ant drobės. Dar veikia užklijuota spalvota lipni juosta... Pats autorius sako derinąs sena ir nauja – modernistinę tapybą ir šiuolaikinę jos versiją, kombinuoja šiuos polius atitinkančias medžiagas.

Čia vertėtų kalbėti ne apie tapybos poreikį visuomenėje ar tapybiškumo sampratą, o veikiau apie “grožio” kategoriją. Po ilgų diskusijų su švedų menininkais, kuomet išanalizavome net katalikų ir protestantų meno ypatumus, grįžome prie grožio ir bjaurumo santykio mene, prie šių sąvokų naudojimo prasmingumo. Švedai atvirai pasakė, kad pats grožis, t.y. estetika, jiems nėra savitik-

slis dalykas, kaip ir noras šokiruoti. Menas, teigė jie, tai kalba, kuria pasakojamos tam tikros istorijos, ir toji kalba nebūtinai turi būti graži. Kaip ir istorijos, tenka pridurti, prisiminus Klaipėdoje viešinčių menininkų kūrinių turinį.

Siurrealistinė retorika

Linksmiausias atrodo L.E.Wahl-bergas, kuris konstruoja „komunikacinius objektus“ tarsi vienu atsikvėpimu, renkasi paprastam žmogui suvokiamas, jo gyvenamoje aplinkoje klestinčias medžiagas – plastikinius maišus, kartoną, naudotus žaislus... Taip, anot jo, menas tampa labiau suprantamas, ir metaforos lengviau perskaitomos. Larsas turi omeny komunikaciją. Antai dvi pilvais susiglaudusios bitutės „Tik po jūsų...“ ironizuoja bendraujančių žmonių toleranciją ir „atstumo laikymąsi“.

M.Hallberg fotocikle bei it slide show besikeičiančioje projekcijoje analizuoja savo refleksiją į kiekvieną iš mūsų. Tai, ką matote kasdien bendraudami, pasak autorės, tėra fantomas. Jūs nematote “tikro” žmogaus. Todėl žmonės menininkės kūriniuose vizualizuojami kaip siluetai rūke... Beje, estetiškai patraukliai.

To negalėtume pasakyti apie I.Svensson psichologinę (ne psichodelinę) miniatiūrų grafiką bei piešinius akrilu ant sienos. Grafika primena socialiai suluošintos vaikystės vaizdus. Įsivaizduokite užguitą Pepę Ilgakojinę, nuolat užminančią sau ant per ilgų kasų, kaip kokį ilgaausį spanielį, ir už tai nuolat gaunančią į kuprą. Toks per didelio vaiko per mažas pasaulis. Vaizdo paprastumas, figūrų hiperbolizacija skleidžia šiaurietišką 2D ekspresiją, kurią galime tapatinti su siurrealistine retorika.

Šiaurietiško meno kalba

Apibendrindamas pabandysiu išvesti keletą pastebėjimų, vėlgi teoremų, kurios nėra taikomos kiek-vienam švedų menininkui, tačiau šie bendrumai pastebimi daugelio kūriniuose.

Tapyba – skurdi išraiškos priemonių santykiu. Dažniausiai dominuoja kuri nors viena – spalva, linija, dėmė. Labiau vertinamas tapybiškumas nei tapyba.

Multidiscipliniškumas ir tarp-discipliniškumas. Sintezės problemos taip pat sprendžiamos paprastai. Sudėtingų kontekstų nėra, jei kalbėsime apie sričių tarpusavio jungtis – renkamasi viena sritis. Jei videomenas – tai videomenas, jei tapyba – tai tapyba. Kitaip nei Lietuvoje. Švedijoje nemadingas vienos sferos savybių perteikimas kitos išraiškos priemonėmis ar juolab fizinis imitavimas.

Dizaineriškas stilius. Menas yra labiau formalus, nei jausminis. Labiau reflektyvus, nei savarankiškai iš savęs einąs. Jis daugiau grįstas “tikromis vertybėmis” (medžiaga, jos fizinėmis savybėmis, santykiu su greta esančiomis medžiagomis, kūrinio santykiu su aplinka) nei fantazija.

Jų menas, mūsų supratimu, nėra gražus. Jame nerasime estetinių vingrybių. Vaizduojamajame mene vyrauja piktografinis, komiksinis, naivusis stilius. Ta apgaulingai žavi vaikiška maniera, kuri žadina mumyse vaiką ir neleidžia vienareikšmiškai nuteisti mums nepažįstamo meno. Na, spalvoti skrituliai ir kita geometrija, na, suabstraktintų bruožų, bet aiškios linijos žmonių figūros, na, nesudėtingos kelių spalvinių plokštumų kompozicijos... Ir visa tai dažniausiai pagrįsta rimta koncepcija arba bent jau turi logišką paaiškinimą.

Istorijos įkalintos viduje

Švediškas menas paklūsta tyliajai komunikacijai, kurią stengiamasi vykdyti net ir pro sukąstus dantis. Net jei jums atrodo, kad objektai ar nuotraukos nebylios, netikėkite – juose įkalintos istorijos. Galbūt jos nėra mūsų temperamento. Galbūt mes neturime laiko laukti, kol jos išsipasakos. Gal jose mažiau paviršinės ekspresijos ar intrigos... Tačiau jos tikrai įkalintos viduje.

Todėl švedams neretai norisi rėkti. Juk jie taip pat žmonės ir laukti negali. Tačiau jie gerai išauklėti, šiam tikslui renkasi performansus. Pastarieji socialūs, nuogi, nuoširdūs ir staigūs.

Švediškas menas – koncentruotas, atsitiktinių pasitaškymų be-veik nebūna. Ši savybė nebūtinai privalo būti susijusi su koncepcija, tiesiog pragmatiškumas virtęs estetine norma. Menas, be kita ko, yra pabrėžtinai instinktyvus – jis priešpriešinamas impresijoms.

Manau, dėl šių priežasčių mums yra sunku įvertinti, priimti, pripažinti švedų meną. Net jei jis mums patinka, jis patinka “kitaip”, dėl kitų priežasčių nei lietuviškasis. Kita vertus, su švedišku ir apskritai su skandinavišku menu Lietuvoje retai susiduriame.

Grįžtant prie parodos temos – “Skirtumų ir refleksijų”, siūlyčiau džiaugtis lietuviško ir kitų šalių meno skirtumais (jeigu tokių randate), nes tik jų dėka įmanoma komunikacija. Mums gali nepatikti menas, jo kūrimo strategijos, kūrinių koncepcijos, tačiau tik nepasitikėjimas, galima neigiama reakcija skatina knistis, svarstyti, bandyti identifikuoti sau artimus ar priešingus kodus. Kaip nuobodu būtų viską bemat priimti ir su viskuo iš karto sutikti.

Kas slepiasi už širmos

Kalėdų išvakarėse „Klaipėdos galerija“, tęsdama menininkų dekoruotų baldų projektą, vėl pakvietė nuotaikingai parodai – šiemet galerija pasipuošė širmomis.

Kristina Jokubavičienė

Projekto parodose jau matėme meno kūriniais tapusius stalelius, kėdes ir komodėles, net miegamojo interjerą – idėja meniškai keisti įprastus daiktus, suteikti standartiniams pramonės gaminiams žaismės ir savitumo įkvėpė įvairių sričių dailininkus.

Sentimentai praėjusiam amžiui

Širma yra ir prabangus apartamentų atributas, ir praktiškas ankštų interjerų baldas.

Anksčiau ji slėpė nereikalingus ar nelabai išvaizdžius daiktus, sakykime, kokį nors praustuvą ir ąsotį su vandeniu; pasirodžius netikėtiems svečiams leido žaibiškai sutvarkyti apšnerkštą kambarį, suteikė privatumo bendrose erdvėse. Už miegamojo širmos būdavo persirengiama, grakščiai užmetant ant jos intymų drabužėlį – numanomas vyksmas už pertvaros kaitino vaizduotę.

Japoniškos širmos tiesiog užplūdo europiečių namus XIX a. viduryje, daugelis to meto dailininkų jas kolekcionavo ir dekoravo, vaizdavo savo kūriniuose. Dažname tapytojo impresionisto paveiksle širma yra neatsiejamas buduaro atributas.

Sentimentų praėjusiam amžiui turi ir Miglės Kosinskaitės širma „Gracijos“, kuri dar parodos neatidarius jau buvo nupirkta.

Apvilko nauju rūbu

Širmos, kaip ir kaukės, sąvoka turi daugybę semantinių prasmių ir dažnai vartojama kasdienėje kalboje, poetiniuose tekstuose ir politikų leksikoje (pvz. „demokratijos širma“).

Ji atskiria, slepia, keičia erdvės konfigūraciją, kaupia tamsą arba skleidžia šviesą. Gali būti permaininga kaip moteris ir kaip moteris permainyti viską aplink save. Arba likti praktišku, gražiu interjero akcentu.

Tradicinę šio akcento sampratą išlaiko visi parodos „Dekoruotos širmos“ autoriai, turėję vienodas pradines pozicijas – standartines dviejų tipų medines paprastos konstrukcijos širmas. Nė vienas nekeitė jų formos ir konfigūracijos, t.y. negadino baldo, tiesiog apvilko jį nauju rūbu su kiekvieno dailininko kūrybai būdingais motyvais.

Maištingo charakterio

V.Ajausko širma „Žvilgsnis“, apkabinėta ryškiomis spalvomis abstrakčiais motyvais akrilu ištapytais aptakių formų mediniais „medalijonais“, yra tikra bet kokios erdvės dominantė, įžūloka ir provokuojanti.

Maskuojančios spalvos medžiaginėmis juostomis išpinta Žydrės Ridulytės širma „Gali pažiūrėti“ dvelkia militaristine dvasia ir kartu su V.Ajausko kūriniu suteikia ekspozicijai maištingo antiromantiško prieskonio.

Joms artima ir Dainiaus Malecko (1965–2009) širma, šmaikščiu pavadinimu „Veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje...“, kurios dekoravimui panaudota grubiai suraišiota natūrali oda, paįvairinta spalvotų stikliukų intarpais.

Pasikeitė kūrybos laukas

Įprastos medžiagos, kurios užtempiamos ant širmos rėmų, – popierius arba tekstilė. Šiuolaikinės technologijos ir tradicinės dailės technikos keičia pagrindą arba, šiuo atveju, kūrybos lauką neatpažįstamai.

Parodoje matome ir subtilius grafinius nedidelių rožių roželių atspaudus ant rankų darbo popieriaus (Katalinos Kriaučiūnaitės „Romantiška“), ir tapybą ant šilko, drobės, vaizduojančią dekoratyvius ar figūrinius motyvus (Ingos Juškienės „Pasodinkim medį“, Rasos Žiobakienės „Vėjau, pažvelk į mane“), ir rafinuotus grafinius atspaudus ant perregimo audinio (Nijolės Šaltenytės „Trumpas sapnas“).

Praktiškas aspektas

Visas dekoruotų baldų projektas ir šioji paroda orientuojasi į praktiškąjį aspektą. Išlaikyti baldo funkcio-nalumą, suteikiant jam meniškumo ir išskirtinumo, nėra jau tokia lengva, kaip gali atrodyti, užduotis dalyviams. Paroda Kalėdų išvakarėse tarsi skatina jos lankytojus švenčių laukimo laikotarpiu pagalvoti ne tik kaip suspėti išsikuopti namus, bet ir kokiu nauju akcentu juos atnaujinti. Vienam juo gali tapti širma, įsigyta parodoje, kitam gal užteks pabandyti nerūpestingai užmesti audinio skiautę ant širmos, kuri jau seniai dulka namuose (vis nėra kada išmesti) arba bent apsukti skarele toršero kotą… Tiesiog padaryti kažką ne taip, juk šventės…

KNYGA APIE V.KERNAGĮ

Gruodžio 28 d. 17 val. I.Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje – knygos apie Vytautą Kernagį „Nes nežinojau, kad tu nežinai“ sutiktuvės. Dalyvaus autorė teatro kritikė Rūta Oginskaitė, aktoriai Regina Šaltenytė, Rytis Gustaitis ir Sigutis Jačėnas. Knyga apie V.Kernagį išleista dviem variantais. Vienas – kietais viršeliais, su spalvotomis nuotraukomis ir pridėta kompaktine plokštele (su koncertiniais kabareto „Tarp girnų“, Dainos teatro ir nematytais 1989–1991 m. vaizdo bei garso įrašais). Antras variantas – kišeninio formato, nespalvotas, be plokštelės, bet gerokai pigesnis.

JAPONIJOS ARCHITEKTŲ PARODA

Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos patalpose (Daržų g. 10/Bažnyčių g. 4) iki gruodžio 31-osios veikia paroda „Japonijos architektūros naujoji banga–2009“. Joje pristatomi penkių jaunų, bet jau pasaulinį pripažinimą pelniusių Japonijos architektų Sh.Endo, T.Nishizawos , H.Sambuichi, M.Chibos ir T.Tezukos darbai. Ekspozicija į uostamiestį atkeliavo iš Vilniaus. Ši paroda buvo vasarą sostinėje vykusios Lietuvos ir Japonijos architektūros savaitės „Rytai Rytai II“ programos dalis. Specialistai pripažįsta, kad japonų architektūra turi savitą braižą, todėl ji gerbiama ir vertinama visame pasaulyje.

Nuostabieji prakartėlių personažai – vaikų akimis

Pasidžiaugti tiesiog beribiu vaikų fantazijos pasauliu kalėdinėje prakartėlių parodoje kviečia Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos Prano Domšaičio galerija.

Jau trečiąjį kartą ji surengė vaikų ir jaunimo kūrybos konkursą „Mano prakartėlė“. Konkurse dalyvavo per 120 įvairaus amžiaus vaikų, parodoje eksponuojamos 39 prakartėlės. Paroda veikia P.Domšaičio galerijoje iki kitų metų sausio 6-osios, tad ją dar galima spėti aplankyti su šeima ar svečiais.

Kiekvieną kartą skelbiant konkursą nurodomos medžiagos, iš kurių kuriamos prakartėlės. Šiais metais buvo pasirinktos gamtinės medžiagos. „Visi konkurso dalyviai sėkmingai susidorojo su šia užduotimi ir, naudodami samanas, lapus, žiedlapius, sėklas, medžio žievę, šiaudus, sukūrė nepakartojamas kompozicijas, kupinas nuoširdaus Kalėdų laukimo džiaugsmo. Matyt, todėl prakartėlių personažai yra tokie saviti, linksmi, nuotaikingi“, – džiaugėsi P.Domšaičio galerijos direktorė menotyrininkė Kristina Jokubavičienė.

Europoje prakartėlės paplito viduramžiais, šv. Pranciškaus Asyžiečio dėka. Jis gavo popiežiaus leidimą atkurti gyvą Kūdikėlio Jėzaus gimimo sceną. Tokie „gyvieji paveikslai“ per Kalėdas tapo populiarūs visose bažnyčiose. Prakartėlių personažai atėjo iš Šventojo Rašto: Kūdikėlis Jėzus ėdžiose su šienu, Marija ir Juozapas, Trys karaliai, atkeliavę su dovanomis, angelai, piemenėliai ir gyvulėliai. Svarbiausi iš gyvulėlių buvo asilas ir jautis, nes jie pūtė šiltą kvapą į Kūdikėlį, neleisdami jam sušalti.

Prakartėlės su šventųjų ir gyvulėlių figūrėlėmis pasklido po visas šalis, buvo rengiamos ne tik bažnyčiose, bet ir namuose, gaminamos iš įvairiausių medžiagų: pradžioje liejamos iš vaško, vėliau iš gipso, drožiamos iš medžio. „Dabar prakartėlės gaminamos masiškai, pramoniniu būdu, tačiau niekas nepakeis bendros kūrybos džiaugsmo, kai tamsiais gruodžio vakarais visa šeima susiburia kurti savą, vienintelę ir nepakartojamą prakartėlę“, – mano K.Jokubavičienė.

Jei dar nematėte Klaipėdos vaikų prakartėlių parodos, siūlome užmesti akį nors į keletą ekspozicijos fragmentų, užfiksuotų nuotraukose.

„Durų“ inf.

Ap(si)nuoginusi fotografija

Likus savaitei iki svarbiausios katalikų šventės – šv. Kalėdų, Klaipėdos fotografijos galerijoje atidaryta kasmetinė jungtinė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių paroda. Šiuosyk jos tema – nuogas kūnas.

Danguolė Ruškienė

Eilę metų besitęsianti tradicija – gruodžio pabaigoje sukviesti uostamiesčio fotomenininkus į grupinę parodą, kuri simboliškai užbaigdavo dar vienus kūrybos metus ir paprastai pateikdavo besibaigiančių metų kūrinius, jau antrąsyk fotografijos gerbėjus masina į bendros temos jungiamą ekspoziciją.

Pasiūlė permąstyti

Fotografijų paroda „Metai’2009: nuogas kūnas“, kurioje savo darbus eksponuoja V.Bizauskas, R.Gabrys, S.Jokužys, A.Kalvaitis, V.Karaciejus, A.Katkovas, L.Kuliešienė, A. Sendrauskas, K.Slivskis, G.Skudžinskas, A.Stanevičius, A.Stubra, G .Survila, A.Šeštokas, R.Vaitkus, D. Vaičekauskas ir K.Zdanevičiūtė, veiks iki sausio 17-osios.

Kaip ir ankstesniais metais, šioje parodoje dalyvauja tik pageidaujantys, darbus atrinkę savo nuožiūra autoriai. Nebuvo jokių papildomų reikalavimų, apribojimų, išskyrus, kad kūrinys tilptų į bendros temos rėmus. Tikėtasi, kad fotografai neapsiribos vien akto žanru, kūrybiškai permąstys pasiūlytą temą, pernelyg neprisirišdami prie jokio objekto. Tokiu būdu norėta palikti gana plačią erdvę autoriniam diskursui.

Ant ribos

Vis dėlto dauguma parodoje dalyvaujančių uostamiesčio fotomenininkų nuogo kūno temą suvokė standartiškai – kaip moters aktą.

Ko gero, tokį rezultatą iš dalies lėmė brandus parodos dalyvių amžius ir rezervuotas požiūris į patį “nuogumo” terminą. Keista, kad net pažodinis temos iliustravimas, savęs (iš)bandymas šiame gana jautriame žanre toli gražu ne visiems pavyko.

Balansavimas ant sentimentalumo, kičo ar vulgarumo ribų ryškėja ne viename iš eksponuojamų darbų. Vienur moters kūnas traktuojamas kaip savaiminė vertybė, nesvarbu kokioje pozoje, draugijoje ar su kokiais “priedais” jis pateikiamas. Kitur – kaip pagrindinė priemonė siužetui apie medžioklę ar aistringą romaną paplūdimyje sukurti. Neišvengta ir abejotinos vertės kompiuterinių manipuliacijų, kuriomis iš moters galūnių sukonstruojami net vėjo malūnėliai. Tokie ir panašūs bandymai atrodo dirbtinai, o pats autorius nesunkiai gali būti apkaltintas nenuoširdumu ir cinizmu.

Pasisekė lyrikams

Žymiai labiau akto žanre pasisekė lyrikams. Šiek tiek poezijos, atspindys veidrodyje, paslaptingas moters figūros šešėlis už širmos ar nugludintas kūno fragmentas – metoniminiu mąstymu pagrįsta vizualinė sąvoka, lyg ir nepasakanti nieko naujo, tačiau pamaloninanti subtiliai erotiška užuomina. Čia, kaip įprasta, jaunystė deklaruojama kaip grožio ir estetikos garantas, o moteris, išvaduota nuo empirinio pažinimo prievolės, tampa ne tik kadro, bet ir situacijos dominante.

Jautrumu, atida pažymėti ir asmenine patirtimi grindžiami fotografiniai vaizdai. Nuogos kūdikio pėdutės sutalpina ne tik tėvo meilę, bet ir visą žmonijos priešaušrį, o pavasarinio vėjo taršomas abiturientės sijonėlis apnuogina jaunystės nostalgiją. Nepaisant to, kad kai kurie darbai regimi ne pirmą kartą, naujame kontekste jie žadina visai kitus pojūčius.

Akivaizdu, kad platesnį prasmių lauką, lemiantį svaresnę kūrinio vertę, formuoja ne pažodinis temos iliustravimas, o savita, originali koncepcija, atskleidžianti subjektyvų autorinį matymą. Kas tai bebūtų – ar erotiniu atspalviu nudažytos pusnys su netikėtomis akmenų atodangomis (tarsi nuorodomis į moters genitalijas, kurių banguotas linijas dar labiau suaktyvina ant puraus sniego krintantys šešėliai), ar pelkynuose nuvirtęs ir laiko apnašomis apsitraukęs medžio kamienas (kaip dar viena aliuzija, netikėtai vaizduotę kreipianti anatominių žmogaus kūno dalių atpažinimo link) – visa tai yra asociacijos, iššauktos autoriaus sąmoningai sukonstruoto vaizdinio. Todėl jau nereikia papildomų pastangų, kad užsimezgęs kūrinio ir suvokėjo dialogas išsirutuliotų į viešą ginčą parodinėje erdvėje.

Atsitiktinumo žavesys

Kaip dar viena neįprasta fotografinė diskusija nuogo kūno tema pateikiamas visiškas fotografavimo proceso atsisakymas.

Anoniminių viešai internete eksponuojamų vaizdų panaudojimas ne tik pakeičia nusistovėjusį kūrybinį procesą, bet ir demaskuoja autoriaus norą pakoketuoti su suvokėju. Trys į “Google” įvesti anglų kalbos žodžiai – skin, body, nude (oda, kūnas, nuogas) tampa žaidimu sąvokomis ir vaizdais, kurie ir lemia pasirinkimą. Pagrindinė sąlyga – atsitiktinumas – išlieka gaji ne tik kuriant, bet ir kūrinio suvokime. Ekspozicinėje erdvėje kybantis padidintų kūno fragmentų kratinys kinta nuo mažiausios oro srovės, kaskart konstruodamas vis kitą bendro vaizdo suvokimo versiją.

Tenka apgailestauti, kad gana lanksti ir įvairioms interpretacijoms paslanki tema šįkart uostamiesčio fotomenininkų nebuvo iki galo išdiskutuota. Galbūt tam sutrukdė per ilgai tabu Lietuvos mene buvęs nuogas žmogaus kūnas, kuris šiandien įkyriai prašosi aptarinėjamas, taip nustumdamas į antrąjį planą visus kitus įmanomus temos eksploatavimo variantus.

Dvi pretenzijos į spektaklį

„Mikas ir pusryčiai“ bei „Paikos mergaitės maldos“ – tai choreografiniai eskizai, projektą „Sukurta Klaipėdoje?“ lydintys renginiai, gruodžio 12 ir 15 dienomis pristatyti uostamiesčio Dailės parodų rūmuose.

Violeta Milvydienė

Pristatė baigiamąjį darbą

Modernaus šokio eskizas „Mikas ir pusryčiai“ – viena iš Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros penktakursės Ingos Kuznecovos baigiamojo bakalauro studijų darbo dalių, pristatyta pedagogų komisijos ir plačiosios visuomenės vertinimui.

Pati vakaro autorė jau užsirekomendavo kaip studentė, turinti išskirtinių charakterio bruožų, savitų būdo bei kūno konstitucijos savybių, potencialių kūrybinių galių. Ji – viena pirmųjų šiuolaikinio šokio grupės „In signum“ atlikėjų, kiek vėliau pagal Socrates/Erasmus programą metus studijavusi Stokholmo šokio akademijoje.

Akivaizdu – I.Kuznecovos sukurta trumpesnė nei pusvalandžio kompozicija nepretenduoja į „rimtą“ spektaklį, gvildenantį kažkokias opias problemas ar panardinantį į gilias filosofines mintis. Atvirkščiai – trumpai, aiškiai, šmaikščiai ir pikantiškai „išdėstyta“ pramoginio turinio „medžiaga“ lengvai suprantama ir puikiai pažįstama visiems... valgantiems, vadinasi, kiekvienam iš mūsų. Keturiuose epizoduose „gyvu“ muzikos akompanimentu, aktorine vaidyba ir šiuolaikinio šokio stilistika „kalbama“ apie skonio ir kvapo pojūčius: aitrumą, sūrumą, rūgštumą, saldumą. Pačios kūrėjos nuomone, „padidintomis dozėmis jie sukelia įvairias fiziologines organizmo reakcijas ar išprovokuoja emocines žmogaus būsenas“.

Kvapais, garsais ir prieskoniais

Pirmajame fragmente „Ašmenys“ aprėpiamos net dvi interpretacijos. Peilio aštrumą ant medinės pjaustymo lentelės, pasitelkdamas meistrišką perkusiją, demonstravo muzikantas Donatas Senkus, kartu aitriais prieskoniais pilna burna godžiai užkandžiavo Režisūros katedros studentas Mikalojus Urbonas. Kiek vėliau prisijungė ir šalia jo stalo klūpoję keturi šokėjai, energingais pasikartojančiais bei unisonu atliekamais rankų ir liemens judesiais tarsi papildydami skonio poveikį.

„Skambutyje“ vaizduojamas sūrumo pojūtis, kiekvienam pavieniui „žaidžiant“ su druskos kalneliais – mindžikuojant ant jų, saujomis beriant aplink save ir pan., neva tokiu būdu apsisaugant nuo gresiančių ar tariamų pavojų. Mat „statistika rodo, kad padauginus druskos stipriai padidėja žmogaus baimės jausmas“ (citata iš reklaminės projekto skrajutės). Klyksmas po šaižiai nuaidėjusio skambučio buvo tiek pat skambus, kiek ir juokingas, be to, šokėjų judėjimą erdvėje išryškino apšvietimas (Mariaus Pažerecko), ant salės sienų grėsmingai išdidinęs figūras.

Labiausiai imponuojantis tiek choreografiniu sprendimu, tiek simpatiška nuotaika trečiasis – citrinos „gaudymo-valgymo“ – epizodas, pavadintas „Lemon tree“ (muz. Latino cd 9 track). Pasirodo, „statistika rodo, kad padauginus rūgštį sukeliančių produktų, gali padidėti agresijos apsireiškimai“ (vėlgi teiginys iš skrajutės).

Žaismingai žongliravusį charizmatiškąjį lenkaitį Adamą Czaplisą lengvai suerzino atėjęs suvalkietis Mantvydas Žilinskas (abu – Choreografijos katedros trečiojo kurso studentai). Netrukus kilęs dviejų vaikinų konfliktas išaugo į trijulės „muštynes“ kartu su pasirodžiusia ir dėl citrinos sumaniusia pakovoti suome Riikka Ihalainen (atvykusia į KU iš Turku pusmečio studijoms). Tik Aistė Abromavičiūtė (katedros absolventė, beje, kaip ir Mantvydas šiek tiek studijavusi Stokholme) ramiai stovėjo nuošalyje, stebėdama aktyvius savo draugų (įvairia prasme – „užsieniečių“) veiksmus. Ne kartą „keliavusi“ iš vieno atlikėjo pas kitą, citrina galiausiai nuriedėjo grindimis ir buvo negailestingai sutraiškyta po padu. Šioje pikantiškoje „kovoje“ netrūko linksmo siausmo ir eskizo kūrėjai būdingo fantazijos šėlsmo. Nors panaši scenelė jau ne kartą kažkur matyta, svarbiau, kad čia ji prasmingai, motyvuotai ir natūraliai vientisai išvystyta, be to, netikėtai greitai pasibaigusi. Ypač įdomu buvo stebėti šokėjų mimikas jiems judant sulėtintai, lygiai kaip ir išraiškingai besiraukantį nuo rūgštumo Miko veidą.

Lengvai apsvaigino gausiai dezodorantų skleidžiami kvapai bei šnypščiantys garsai paskutiniame epizode - „Parfume“. Čia euforijos apimtą Adamą, ilgai besisukantį vietoje lyg turkų dervišą, įsimylėjo ir sustabdė ne mažiau žavinga Riikka, o užgimusį judviejų jausmą dar „pasaldino“ trumpas pas valse pagal popsinę melodiją. Kitas duetas nuobodžiavo: ši bereikšmė pauzė – netyčinė siužetinės linijos klaida ar specialus režisūrinis „triukas“, nukreipiant žvilgsnį kitur?

Tuo metu rijūnas Mikas, intensyviai pripurškęs grietinėlės ant torto pagrindo, toliau bejausmiškai kramtė didžiulius kąsnius, o netrukus į jį žnektelėjo visu veidu. Šis sušaržuotas vaizdelis atrodė ir komiškai, ir bauginančiai – tarsi žmogus būtų nevalgęs visą savaitę. Visuma nuteikė pozityviai ir sukėlė begalę teigiamų emocijų.

Tad šį pirmąjį savarankišką diplomantės darbą drąsiai galima laikyti sėkmingu jaunos, perspektyvios ir ambicingos šokio kūrėjos startu.

Nukėlė į kitą dimensiją

Menininkų grupės „Žuvies akis“ statomo šiuolaikinio šokio spektaklio „Paikos mergaitės maldos“ eskizas (visą spektaklį planuojama parodyti pavasarį tarptautiniame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“) pagrįstas XIX a. estetika. Jo turinį formuoja minėto amžiaus pabaigos dailė ir filosofija. Literatūriniu pagrindu pasitarnavo Rembo „Paika mergaitė“. Trijų šokėjų scenoje pasakojama istorija – tai lyg vienos moters būtis laike ir erdvėje, tarsi sudaužytas vidinis veidrodis. Raktas – malda.

Šie spektaklio sumanytojų pateikti apibūdinimai byloja, kad naujasis kūrybinis darbas bus skirtas specifinei publikai – intelektualiai, išprususiai ar bent jau susipažinusiai su avangardinių meno krypčių (modernizmo, postmodernizmo) apraiškomis.

Lietuvos šiuolaikinio šokio pasaulyje jau žinoma choreografė, katedros pedagogė Agnija Šeiko, šįkart atlikėjiškai partnerystei pasitelkusi Muzikinio teatro artistes Beatą Molytę ir Aušrą Krasauskaitę (ji dar ir Choreografijos katedros trečiojo kurso studentė), kartu su scenografu ir kostiumų dailininku Artūru Šimoniu kol kas pristatė 40 min. trukmės spektaklio eskizą.

Galiausiai įtikino

Prologas užsitęsė, sukeldamas nuobodulį, stebint trijų moterų kaupimąsi savajai maldai.

Ilgokai stigo dinamikos, ir toliau įtampa tarytum tvyrojo ore – tai išaugdavo (pvz., fragmentuose su kardais ar veidrodžiu), tai vėl nuslūgdavo, tuomet, natūralu, nuslopdavo ir dėmesys. Tai negalėjo išprovokuoti kažkokiai kontempliacijai.

Dar tenka apgailestauti, kad nevisiškai panaudotos individualios baleto artisčių ypatybės (universalumas, artistizmas, virtuoziškumas) bei įgimtos ir įgytos fizinės galimybės: platūs mostai, ilgos galūnės, aukšti šuoliai ar kiti efektingi pas. Nors saikingai naudojama leksika ir įprasminta, vis dėlto paties šokio čia ne itin daug (asmeniškai man jo pritrūko).

Reikia pripažinti – fatališkųjų moterų monologai susipynę organiškai ir stilingai. Be to, ne vien judesiais ar žodžiais – juos labiau jungia subtiliai dvasinga, rafinuotai jausminga, paskui depresinė ar skausmo ir nevilties kupina veido išraiška. Nors ypatingo santykio tarp šokėjų lyg ir nebūta, akių kontaktas, žvilgsnių sąveika probėgšmiais buvo juntami. Išoriškai moterys taipogi panašios, ir ne tik dėl vienodų šukuosenų ar įspūdingų suknelių. Berods dera ir jų dvasiniai pasauliai, vienija vienas tikslas, tad atlikėjos pasirodė lygiavertės. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Kuo toliau, tuo labiau išryškėjo mergina, moteris, motina, o gal ji vaizduojama tik viena trijuose asmenyse?

Ypač įtaigiai sukurtas, galima įtarti, dar ir savotiškai interpretuojamas jauniausios ir atrodančios trapiausiai A.Krasauskaitės solo. Ekspresyviais jos sukiniais išreikštas vidinis blaškymasis, vėliau ženklus įvairių prieštaringų emocijų antplūdis, tarsi iš sielos gelmių besiveržianti dejonė, išaugusi į raudą, stipriai glumino ir jaudino.

Pamažu kažkokia neapčiuopiama jėga užbūrė, net muzika (kompozitorius Petaris Doundakovas) užhipnotizavo – tiesiog intuityviai buvo juntama magiška bet kokio judesio pulsacijos trauka, galiausiai įtikinusi ir užvaldžiusi. Tiesa, neilgam – netikėtai priartėjo epilogas.

Nepaisant to, kad matytieji šokio eskizai visiškai skirtingos koncepcijos, tematikos, leksikos ir nuotaikos, skiriasi kūrėjų bei atlikėjų patirtimi, kitais aspektais, abu ateityje pretenduoja į spektaklio statusą. Ir tegyvuoja sveika konkurencinė kova, nuolat bet kokiomis sąlygomis stumianti jaunuosius menininkus pirmyn, kartu verčianti tobulėti ir toliau drąsiai žingsniuoti profesionalumo keliu.

Ruduo Barselonoje (2)

Ispanijos turistų Mekoje Barselonoje veikia keli universitetai, gausybė muziejų, teatrų, koncertų salių ir parkų. Todėl kasmet šį miestą aplanko gausybė keliautojų, norinčių savo akimis pamatyti daugiau nei 2000 metų istoriją skaičiuojančią katalonų gyvenvietę.

Danutė Petrauskaitė

Stiklo ir spalvų harmonija

Tarp Barselonos teatrų ir koncertų salių itin išsiskiria įžymiojo Antonio Gaudi amžininko Lluíaso Domènechio i Montanero suprojektuoti Katalonijos muzikos rūmai, pastatyti labai greitai – per trejus metus (1905–1908).

Tai buvo XIX a. pabaigoje įsikūrusios katalonų chorinės draugijos “Orfeó Català” sumanymo įgyvendinimas. Iš pradžių statybą ji ir finanasavo, bet kai pritrūko pinigų, projektą ėmė remti turtingi miestiečiai ir valdžios institucijos.

Pagrindinė statybinė rūmų medžiaga – stiklas, o svarbiausia dekoro detalė – rožė, simbolizuojanti laisvę ir nepriklausomybę. Rožėmis nusėtos rūmų lubos, sienos, kolonos, laiptų turėklai, langų vitražai. Daug figūrų iš įvairių pusių supa sceną, kuri yra pritaikyta tik koncertams, bet ne spektakliams. Jos gilumoje – 18 nimfų, grojančių skirtingais instrumentais. Iki pusės jos įmontuotos kaip bareljefai, o nuo pusės – kaip mozaikos. Dešiniajame scenos šone stovi L. van Beethoveno biustas, o virš jo kabo ant arklių šuoliuojančių valkirijų skulptūros, primenančios R.Wagnerio operų personažus. Šios kompozicijos simbolizuoja Vakarų Europos muzikinę kultūrą.

Kairiajame šone – imitacinio medžio fone katalonų muzikos patriarcho Anzelmo Clavé skulptūra. Šis muzikas atgaivino katalonų liau-

dies dainas ir didžiulį dėmesį skyrė choriniam menui. Todėl visos rūmų figūros yra daugiau ar mažiau susijusios su šio meno akcentavimu (valkirijų choras, L. van Beethoveno “Odė džiaugsmui” iš IX simfonijos).

Šios salės nepakartojamas ypatumas – natūralus apšvietimas, sklindantis pro stiklines lubas ir sienas. Lubų, lyg kabančio lašo, vitraže vaizduojama saulė, o ją keliomis eilėmis supa dainuojančių choristų galvos. Salėje telpa apie 2200 klausytojų, kurie į ją patenka per vestibiulį. Pastarajame dažnai rengiamos repeticijos, įvairūs su-sitikimai ir pokalbiai.

Šie muzikos rūmai yra vieni gražiausių visoje Ispanijoje ir yra įtraukti į UNESCO saugomų pasaulio kultūrinio paveldo objektų sąrašą. Dirigentas Zubinas Mehta juos apibūdino kaip spalvų, stiklo ir ypatingos atmosferos junginį. Juose koncertavo daugybė žymių atlikėjų – pradedant R.Straussu ir baigiant K.Pendereckiu. Šį rudenį rūmai kvietė į ispaniškos muzikos koncertus ir flamenko grupių pasirodymus, kas itin vilioja turistus.

Pėsčiųjų gatvė

Tik atvykę į Barseloną turistai dažniausiai skuba į centrinę Katalonijos aikštę ir nuo jos iki pajūrio besidriekiančią pėsčiųjų gatvę “La Ramblą”.

Joje gausybė kioskų, kuriuose pardavinėjami suvenyrai, dekoratyviniai paukščiai, gėlės, paveikslai. Šioje gatvėje praeiviai stebi gyvąsias statulas – vietinius barseloniečius, apsirengusius įvairiausiais kostiumais bei išsigrimavusius ir tokiu būdu bandančius uždirbti vieną kitą eurą.

“La Rambloje”, kurioje gausu ir kavinių, galima paragauti katalonietiškų patiekalų, taip pat apsipirkti šalia esančiame įspūdingame maisto turguje. Į jį užsukus akys raibsta nuo įvairiausių rūšių jūros gėrybių ir vaisių.

“La Rambla” atsiremia į įspūdingą monumentą, skirtą Amerikos atradėjui Cristoforui Colombo’ui. Šalia jo – vėl kitas turgelis, tik šį kartą skirtas sendaikčiams. Jame išdėlioti senoviniai laikrodžiai, indai, papuošalai, plokštelės, net prieškariniai gramofonai...

Sukčių ir vagių sostinė

Tačiau apžiūrint šio Barselonos rajono prekyvietes, nereikia užmiršti, kad jose labai daug kičo, už kurį stengiamasi iš pirkėjų išlupti kuo daugiau pinigų. Suvenyrų parduotuvėse daugiausia darbuojasi imigrantai iš Azijos, kurie prekes pardavinėja už astronomi-nes kainas. Tuo galima įsitikinti, apsilankius kitų miesto kvartalų parduotuvėse, kuriose prekiaujama daug skoningesniais, meniškesniais ir kokybiškesniais dirbiniais, kainuojančiais keleriopai mažiau nei “La Rambloje”.

Ir pavojų atokesnėse gatvelėse daug mažiau nei centre, kur turistai yra sekami ir apvaginėjami. Sukčių yra kelių rūšių – vieni, nusižiūrėję aukas, prisistato kaip policininkai ir liepia rodyti pini-gines, kurių turinį pasisavina. Kiti ieško progos, kada pirkėjai pra-ras budrumą, ir tuomet mikliai iškrausto jų kišenes ar rankines, pavogdami bankų korteles, dokumentus, pinigus. Daugiausia tai imigrantai iš Afrikos, Azijos ar mažiau išsivysčiusių Europos šalių, kurie tokiu būdu stengiasi išgyventi, nes Ispanijoje nedarbo lygis yra vienas aukščiausių visoje ES. Šio straipsnio autorė taip pat buvo ne iš budriųjų, todėl neteko skaitmeninio aparato su unikaliomis kelionės nuotraukomis. Nepaisant to, Barselonos grožis nenublanko prieš patirtus materialinius nuostolius. Atsisveikinant su juo ausyse skambėjo dainos, kurią prieš kelis dešimtmečius atliko Freddie’s Mercury’s, žodžiai: “Barselona, jei Dievas panorės, mes vėl susitiksime”.