Pavasaris atbunda garsuose

Danguolė Vilidaitė

Štai jau trisdešimt ketvirtas kartas, kai kiekvienas pavasaris uostamiestyje prasideda, tiesiog užplūsta nuostabia švente sielai – „Klaipėdos muzikos pavasariu“.

Šiais metais publikos vertinimui pateikti septyni koncertai, du video klubo susitikimai, nuostabūs Lietuvos ir užsienio atlikėjai, išgirdome kelis retesnius instrumentus, tokius kaip stiklo arfa ar bandoneonas; čia pasireikšti galėjo ir mūsų miesto ryškiausi kolektyvai.

Negalėjusi dalyvauti visuose renginiuose, toliau apsiribosiu tik keliais pastebėjimais.

Spalvingas orkestrų paradas

XXXIV „Klaipėdos muzikos pavasaryje“, kaip ir praėjusiais kartais, vyravo orkestrinė muzika.

Festivalį pradėjo šiuo metu atsinaujinimą išgyvenantis Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas – Sergejus Krylovas, dirigentas – Georgijus Čičinadze’ė (Gruzija), net du vakarus užsienio atlikėjams pritarė mūsų darbštuoliai – Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė – Liuda Kuraitienė), varinių garsais spindėjo „Stavanger Brass Band“ (vadovas – Allanas Withingtonas, dirigentas – Selmeris Simonsenas) iš Norvegijos, o šįvakar savo virtuoziškumą demonstruos „Camerata Klaipėda“ (meno vadovas – Vilhelmas Čepinskis).

Orkestrų parade didžiausiu tiesio-gine prasme, galingiausiu ir spalvingiausiu (tik ne dėl to nedidelio incidento su orkestro violončelininku) šiemet tapo dar nepaminėtas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – Gintaras Rinkevičius).

Ypač stipriai minėtosios savybės pasireiškė antroje vakaro „Gražiausių arijų ir tango sukūry“ dalyje, skirtoje tango žanrui. Skambėjo populiarių dainų ir kompozicijų aranžuotės (simfoniniam orkestrui pritaikė klaipėdietis Rimantas Giedraitis), tarp jų – A.Zacepino „Padėk man“ iš kino filmo „Briliantinė ranka“, J.Petersburgskio „Paskutinį sekmadienį“, A.Piazzolla’os „Libertango“ ir kitos, žaismingą nuotaiką palaikė orkestrantų įsijungimas dainuojant. Tik štai garso stiprumas kulminacinėse vietose – ir ne tik jose – dirigento buvo pernelyg dirbtinai forsuojamas, dėl to galima kiek papriekaištauti.

Bet kad ir kaip kritikuojant tango interpretaciją, tenka sutikti, kad Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pasirodymai Klaipėdoje visada yra įspūdingi, o maestro G.Rinkevičius kiekvieną kartą stebina savo sugebėjimu visiškai atsiduoti, tiesiog, sakyčiau, pavojingai pasiaukoti muzikai.

Jausmingi atsivėrimai

Didžiausių pagyrų verta pirmoji „Gražiausių arijų ir tango sukūry“ dalis. Tikslus, jausmingas ir pritildytas orkestro pritarimas ne tik neužgožė, bet ir subtiliai paryškino solistų Irenos Milkevičiūtės (sopranas) ir Edmundo Seiliaus (tenoras) vokalines linijas. Išgirdome G.Puccini’o, G.Verdi’o, G.Donizzeti’o ir P.Tchaikovsky’o kūrybą – gerai žinomus pasaulinės operinės muzikos šedevrus.

Nuostabūs balsai ir gilus muzikų įsijautimas pavertė vakarą nepa-kartojamu. Kartu su atlikėjais klausytojai išgyveno nedideles operos personažų gyvenimo ir meilės dramas. Ypač gražiai ir romantiškai suskambo duetai iš G.Verdi’o operos „Aida“ ir G.Puccini’o operos „Bohema“, pavirtę nedidelėmis mizanscenomis: subtilus apkabinimas, paėmimas už rankos, kvietimas sekti iš paskos (į užkulisius) ir pan.

Tik gaila, kad mūsų publika, tikri televizijos projektų aistruoliai gėlėmis labiau buvo pasiruošę pagerbti ir įvertinti „Triumfo arkos“ žvaigždę, o ne Lietuvos operos teatro primadoną I.Milkevičiūtę, atlikimo profesiona-lumu tikrai nenusileidžiančią, o kai kur ir pralenkiančią scenos partnerį.

Spindintis, džiaugsmingas varis

Kitomis orkestro spalvomis suspindo koncertas „Sostinių pasveikinimas pajūriui“ – praėjusių metų Europos kultūros sostinės Norvegijos miesto Stravangerio ir šių metų kultūros sostinės Vilniaus pasveikinimas mums.

Dviejų skirtingų meninių kolektyvų „Stavanger Brass Band“ (vadovas – Allanas Withingtonas, dirigentas – Selmeris Simonsenas) iš Norvegijos ir Vilniaus savivaldybės choro „Jauna muzika“ (meno vadovas ir vyresnysis dirigentas – Vaclovas Augustinas) susijungimą šiame projekte vertinčiau kaip gana vykusį eksperimentą ar kaip fasadinės kultūros dalį, duoklę šiemet Vilniuje vykstantiems renginiams.

Skambėjo beveik vien tik skandinaviškų kraštų muzika. Jos kūrėjų pavardės, išskyrus norvegų kompozitorių E.Griegą ar italų P.Mascagni’į, greičiausiai mums nieko nepasakytų. Džiaugsmingą ir šviesią pirmosios dalies nuotaiką – su efektingais varinių pučiamųjų instrumentų pasažais, lyriniais korneto solo pakeitė antroji – rimtesnė, jau su choru, nuteikusi Velykų didžiosios savaitės susikaupimui.

Žavėjo „Stavanger Brass Band“ garso kokybė (kad taip mūsų atlikėjams tokius instrumentus!..), šio jauno atlikėjų amžiumi orkestro darnus, virtuoziškas ir uždegantis grojimas.

Chorinis puslapis – bažnyčioje

Tradiciškai festivalyje pasirodė dar vienas chorinis kolektyvas – Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas – Alfonsas Vildžiūnas). Šį kartą kartu su solistais Asta Krikščiūnaite (sopranas), Rafailu Karpiu (tenoras), Giedriumi Prunskumi (baritonas) ir vargonininke Jurgita Kazakevičiūte „Aukuras” atliko prancūzų kompozi-toriaus Ch.Gounod Iškilmingąsias mišias šv. Cecilijos garbei.

Nedrįstu spręsti, kaip pavyko muzi-kams įgyvendinti savo sumanymą – Marijos Taikos Karalienės bažnyčios erdvė tikrai nėra tam akustiškai tinkama. (Bet kaip tik šioje erdvėje muzika gali žmogų pakylėti dar labiau, padėti jam atsiverti maldai, galbūt akistatai su savimi.) Įsiminė nuostabūs solo fragmentai Gloria, Sanctus ir Benedictus dalyse, kūrinio melodingumas, iškilminga – maršinė Domine salvum pabaiga, patiko choro vadovo A.Vildžiūno tikslus mišių dramaturgijos suvokimas, šios kompozicijos atskleidimas.

Stebino „stiklo arfa“

Net dvi programas šiam festivaliui parengė Klaipėdos kamerinis orkestras. Tai „Stiklo arfa: kerintys skambesiai“ kartu su „The Glass Duo“ duetu Anna ir Arkadiuszu Szafraniecais iš Lenkijos (diriguojant Tomui Ambrozaičiui), bei „Visada girdi muziką“ su trombonininku iš Vokietijos Mike’u Svoboda, perkusininku Sauliumi Astrausku ir aktoriumi Dariumi Meškausku (diriguojant Vytautui Lukočiui).

Pirmoji labiausiai klausytojus turbūt patraukė neįprastu instrumentu – „dainuojančiomis taurėmis“, dar kitaip vadinamomis „stiklo arfa“, ir populiariosios klasikos pavyzdžiais.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad paprasčiausiu skirtingo dydžio vyno taurių rinkiniu galima pagroti tokius sudėtingus kūrinius kaip A.Dvoržako Slavų šokį op.46 Nr.7 c-moll, P.Čaikovskio baletų „Spragtukas”, „Gulbių ežeras“ fragmentus ar net J.S.Bacho virtuoziškąją Tokatą ir fugą vargonams d-moll.

Instrumento garsas gana keistas, sunkiai su kuo nors palyginamas, nors kartais priminė strykinių, o kartais pučiamųjų garsą. Įdomu, kad tiesiog fiziškai galėjai pajausti raminantį jo dažnių poveikį. Stebino nepaprastas lenkų dueto ansambliškumas ir rafinuotumas. Tik Klaipėdos kameriniam orkestrui ne visur pavyko išlaikyti tinkamą garso proporciją.

Įspūdingi sugrįžimai

Du ryškiausius „Klaipėdos muzikos pavasario“ akcentus galima vadinti savotiškais sugrįžimais.

Pirmasis – tai vakaras „Pavasarį viltis garsais sugrįžta“ kartu su Lietuvos kameriniu orkestru bei pianistais Povilu Stravinsku ir Gintautu Abariumi. Šie žymūs muzikai, ne taip seniai buvę labai svarbia Lietuvos kultūros dalimi, šiuo metu gyvena ir kuria JAV. Gražu, kad jų pasirodymas neaplenkė ir mūsų miesto.

Antruoju, nors gal ir keista, laikyčiau trombonininko ir kompozitoriaus Mike’o Svoboda’os iš Vokietijos dalyvavimą. Jo asmenybei „išaiškinti“ buvo skirti net du susitikimai – videoklube ir koncerte.

Klaipėdos publiką šis atlikėjas pirmą kartą savo neįprasta grojimo maniera ir virtuozišku instrumento valdymu „nugalėjo“ dar 1995-aisiais dalyvaudamas šiuolaikinės muzikos festivalyje „Kopa“, vėliau – 2007-ųjų „Permainų muzikoje“, dabar – dar vienas įsimintinas susitikimas.

Videoklube prisimintas šio menininko pasirodymas „Kopoje“, demonstruoti K.Stockhauseno kūrinio „Signalai – invazijos“ fragmentai, grojimas Alpių ragu, australišku didgeridu ir jūros kriaukle, jo paties kūrybos pavyzdžiai ir t.t. Vietoje nerimstantis M.Svoboda vis susigalvodavo ką naują, pavyzdžiui, pritarti trombonu savo paties videoįrašui, į muzikavimą įtraukti publiką, sodo laistymui skirtą žarną paversti muzikos instrumentu – 2,5 metro, ką tik iš „Senukų“.

Kas nužudė Mozartą?

Ši žaisminga ir labai kūrybinga nuotaika buvo pratęsta koncerte „Visada girdi muziką“, atliekant M.Svoboda’os kompoziciją trombonui, perkusijai, skaitovui ir styginių orkestrui „ALIAS – Mocartas taip kaip Rosinis“.

Tai nedidelis maždaug 40 minučių trunkantis muzikinis detektyvas, kurio intriga, tarsi operoje buffa, pinama iki pat paskutinės jo minutės. Kas gi nužudė genialųjį W.A.Mozartą? Gal jį iš pavydo nunuodijo ne A.Salieri’s, o A.Salieri’u persirengęs L.Beethovenas? O gal net ir ne jis, o paties W.A.Mozarto nusamdytas žudikas, persirengęs L.Beethovenu ir A.Salieri’u... Ką gi tuo metu, gavęs išsvajotąją laisvę, veikia geni-

jus? Ir toliau kuria, tik prisidengęs G.Rossini’o vardu. O kurgi dėtis pačiam G.Rossini’ui, kieno vardu prisidengus kurti? Gal G.Verdi’o ar G.Donizetti’o?..

Kūrinyje skamba rekomponuoti W.A.Mozarto ir G.Rossini‘o operų fragmentai, jiems ekspresyviai pritariama tarkuojant daržoves, peiliais, dangčiais, daužomų indų garsais – tai simbolizuoja kulinarijos menui atsidavusį G.Rossini’į. O pagrindinė „ALIAS – Mocartas taip kaip Rosinis“ mintis greičiausiai tinka daugumai menininkų – „Nieko kito nesimokiau, nieko kito nemoku. Esu kompozitorius. Basta!“

Papuošė premjera

Dar tik prieš mėnesį Klaipėdos koncertų salėje išgirdome pirmąjį kompozitorės Loretos Narvilaitės kompozicijos „Lietus lyja toli nuo mūsų“ atlikimą, dabar – dar viena sėkminga premjera, gimusi bendradarbiaujant su geriausiais savo amato meistrais – perkusininku S.Astrausku ir trombonininku A.Svoboda.

Šįkart poetiškas pavadinimas „Žaibai ir vėjai (pamačius vakarą dangaus dugne)“, anot autorės, atitinkantis kūrinio nuotaiką, pasiskolintas iš Henriko Radausko eilių.

Kiti koncerte skambėję kūriniai – tai fragmentai iš D.Shostakovichiaus muzikos kinofilmams „Hamletas“ ir „Gilys“, J.S.Bacho sūnų opusai: W.F.Bacho Simfonja F-dur ir C.Ph.E.Bacho Simfonja Nr.5 („Hamburgo“).

Festivalio vizija ir misija paskutinius kelerius metus, perdavus jį Klaipėdos koncertų salei, beveik nekinta – jis išlieka tradiciškai gausus renginių, stilių ir žanrų įvairove ir toliau žadina, lavina ir pamalonina ne vieno, kad ir labai išrankaus, klausytojo ausį.

O šiandien – paskutinis, aistringas ir jaunatviškas XXXIV „Klaipėdos muzikos pavasario“ akordas – orkestro „Camerata Klaipėda“ ir solistų Mirano Vaupotičiaus (bandoneonas) ir Frane’o Verbanaco (gitara) iš Kroatijos bei Džeraldo Bidvos (smuikas) pasirodymas programoje „Piazolla: nesibaigianti aistra“.

Festivalis baigiasi, bet pavasaris dar ne. Su muzika jis dar nuostabesnis.