Muzikiniai žiemos pamąstymai: nuo „Pikaso“ iki A.Palei’aus

Laima Sugintienė

Baigiasi kalendorinė žiema. Tradiciškai šaltuoju ir tamsiuoju metų laiku dažniau peržvelgi koncertų afišas, televizijos programas. Ir ką gi: iš visų žiniasklaidos šaltinių sklindant grėsmingoms ekonominėms prognozėms, muzikų bendruomenė turi kuo pasidžiaugti. Štai tik keletas pastebėjimų.

Bet pradžioje noriu pasakyti: nieko neturiu prieš A.Piazzollą, greičiau – priešingai.

Džiugios permainos LTV

Štai vien LTV pasiūla: „Triumfo arka“, kurioje dalyvavo muzikinį akademinį išsilavinimą turintys dainininkai, atlikdami populiariausias arijas iš operų, roko operų, operečių bei miuziklų, „Dainų daina“, startuojantis chorų konkursas „Lietuvos balsai“. O kur dar estrados klasikos projektas „Mūsų dienos kaip šventė“. Viskas gyvai. Beveik viskas – su simfoniniu (!) orkestru ir žaviuoju Modestu Pitrėnu, o svarbiausia – žiūrima ir klausomasi.

Sunku patikėti, tačiau faktas: „Triumfo arkos“ finalą žiūrėjo daugiau žiūrovų (jei neklystu – per 40 tūkstančių) nei LNK muzikinio realybės šou „Muzikos akademija“ finalą. Nežinia, kuriems lobistams dėkoti, bet jei tai LRT generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus nuopelnas, tai nebe pikta ir dėl sugadinto „Triumfo arkos“ finalo, ir dėl nelemtos elektros skydinės…

Žaibiška reakcija

Kaip gi čia nepastebėsi tiesiog žaibiškos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro komandos reakcijos.

„Triumfo arką“ laimėjus talentingam jaunam bosui Liudui Mikalauskui, nespėjo nuostabus tenoras Edmundas Seilius nuryti pralaimėjimo kartėlio, kai J.Strausso „Šikšnosparnis“ su jo kuriamu Alfredo vaidmeniu (teisybę sakant, tiek ir to vaidmens, gerai, kad sėdėdamas kalėjime Alfredas iš nuobodulio traukė populiarių itališkų operų arijas...) jau skambėjo pilnutėlėje teatro salėje. Teatro afišose jau šmėžuoja ir kitų auksinių balsų savininkų pavardės: Vaido Vyšniausko – G.Bizet „Karmen”, Egidijaus Bavikino – „Aistrų šėlsme“ pagal G.Gershwino muziką ir L.Mikalausko – G.Rossini’o „Sevilijos kirpėjuje“.

Buvo verta pakentėti

Žiemos tarpušventis – įvairiausių renginių maratonas. Kiekviena koncertinė įstaiga savaip vilioja klausytojus: vieni orientuojasi į masinį skonį, kiti labai aukštai kelia profesinę kartelę, o treti mėgina vienu šūviu nušauti du zuikius. Pastarieji paprastai nepataiko nė į vieną...

Žvejų rūmai (gruodžio 29 d.) pakvietė į populiarios muzikos koncertą „Karštis žiemos vidury“. Programoje sugundė dvi pavardės: Donato Montvydo ir Rositos Čivilytės. Vardan jų buvau pasiryžusi iškęsti net „Pikaso“... Tie vyrukai, jei jau dainuoti unisonu tesugeba (na, tarkim...), tai bent judinti savo ištreniruotus kūnus galėtų mažų mažiausiai kaip M.Jacksonas... Betgi visa choreografija ir vienintelis jų išsigelbėjimas – mikrofono stovas.

Apgailėtina ne tik pačių fonogramų meninė kokybė (išskyrus D.Montvydo ir R.Čivilytės), bet ir jų transliavimas.

Neįtikėtina, kaip su tokia garso kokybe taikstosi scenos veteranas, vienas profesionalesnių popmuzikos atlikėjų, aukštąjį muzikinį išsilavinimą turintis Edmundas Kučinskas...

Bet dėl D.Montvydo ir R.Čivilytės buvo verta pakentėti.

Ne visada stilingai

Klaipėdos muzikinis teatras (gruodžio 29 ir 30 d.) pakvietė į premjerinį „Aistrų šėlsmą“ (pagal G.Gershwino muziką).

Gaila, kad šventėms teatras neparengė „pilnakraujės“ premjeros, ir teko tenkintis teatralizuoto koncerto versija. Sudėtingi, iki skausmo pažįstami G.Gershwino kūriniai buvo atlikti (dirigentas Vytautas Lukočius) aistringai ir temperamentingai, tačiau ne visada stilingai. Čia jau pasimatė, koks kiekvieno atlikėjo santykis su džiazu: nuskambėjo puikių vokalinių fragmentų, orkestro solo, tačiau kai kurie numeriai nelabai įtikino (Ritos Petrauskaitės Klaros „Summertime“ ir kt.).

Atidavė duoklę

Tradiciškai prieš Naujuosius metus (gruodžio 28 d.), šventinės klasikos festivalyje „Salve Musica“ duoklę Klaipėdai – savo finansiniam donorui – atidavė ir Vilhelmo Čepinskio „Camerata Klaipėda“. Šįkart pasitelkusi ir kolektyvo vadovo scenos partnerę (tiesa, pastaruoju metu jų duetas buvo pritilęs) pianistę Guodą Gedvilaitę. Programoje, skirtoje belgų kompozitoriaus, smuikininko ir dirigento Eugene’o Ysaye’aus 150-osioms gimimo metinėms, skambėjo ir E.Chaussono, N.Paganini’o, F.Chopino bei G.Gershwino kūriniai.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad po fantastiško, išskirtinio solo rečitalio, kurį dar pernai lapkričio mėnesį surengė smuiko virtuozas Sergėjus Krylovas, be J.S.Bacho ir L.Berio kūrinių smuikui solo, taip pat interpretavęs ir E.Ysaye’ų, ir dvylika N.Paganinio smuiko kaprisų, kartelė buvo iškelta labai aukštai. Gal net nepasiekiamai... Taigi kontekstas „čepinskiukams“ nebuvo palankus. O ir pianistei erdvės pasireikšti aiškiai trūko (F.Chopino Andante Spianato ir Didysis Polonezas Op. 22 )…

Kur tas pakylėjimas?..

Šioje programoje puikiu stiliaus pojūčiu sužavėjo dažnai koncertmeisterio pareigas „Cameratoje“ atliekantis smuikininkas Džeraldas Bidva, su V.Čepinskiu duetu pagrojęs D.Bidvos aranžuotas dvi G.Gershwino pjeses dviems smuikams ir styginių orkestrui „Soon” ir „Wonderful”. 1:0 D.Bidvos naudai.

Minimaliai parežisuotu moldavų liaudies šokiu „Hora” smuikui ir styginių orkestrui ant kojų sukėlę publiką, šventinį koncertą atlikėjai baigė tradiciniškai – A.Piazzollos bisu…

„Gerai, kad ne G.Gladkovo muzi-ka iš animacinio filmo „Brėmeno muzikantai“, kaip pernai”, – sukosi mintis po koncerto. Ir niekaip nerimo: „O kur tas pakylėjimas, kurį patyrėme po pirmojo, reprezentacinio šio kamerinio orkestro pasirodymo, kuriame įstabiai pagriežtas A.Vivaldi’o „Metų laikų” ciklas nutildė vis kirbėjusią abejonę, kodėl klaipėdiečiai turėtų finansuoti šiuos tikrai talentingus muzikus?..“

Pastaruoju metu „Camerata Klaipėda“ anšlagais pasigirti negalėjo, tačiau tąkart salė buvo pilna.

Maža pasakyti – talentingas

Abejonės kirminas dar labiau ėmė graužti po klaipėdiečiams jau pažįstamo pianisto iš JAV Alexanderio Palei’aus – į Klaipėdos koncertų salę jis atvyksta jau ketvirtą kartą, – koncertų su Klaipėdos kameriniu orkestru.

Maskvoje studijavęs, Niujorke gyvenantis atlikėjas po beveik metų pertraukos vėl sudrumstė šiaip gana ramią koncertų salės gyvenimo tėkmę.

Vienas intelektualiausių, akiračio platumu pribloškiantis muzikas yra sakęs: „Atlikėjas turi pasakyti „kažką“, kiekviena nata „kažką“ reiškia. Nėra svarbiausia groti greitai ir garsiai. Svarbiausia ne pirštai, o šviesi galva“. Taigi ir pasakė... Tuo mes turėjome progą įsitikinti su kaupu. Apie tokio lygio ir tokios įtaigos atlikėją maža pasakyti – talentingas, unikalus, savito braižo, energingas (apie jo ištvermę, fenomenalią atmintį jau sklando legendos). Pasakyti – tarptautinių konkursų laureatas, garsiausių salių laukiamas svečias – tai nieko nepasakyti. Jo įtaka, veržlumas tiesiog neįtikėtinas. Jam tuos du vakarus pakluso ir mūsų stygininkai, ir publika, itin gausiai susirinkusi į antrąjį koncertą.

Monografinis diptikas

Kaip ir prieš metus, A.Palei’us surengė koncertų diptiką. Kaip ir prieš metus, jis liko ištikimas monografiniam koncertų programų sudarymo principui: vasario 5 d. skambėjo F.Schuberto programa „Iš sutemų – į šviesą“, o vasario 7 d. – „Mocartas: keturi koncertai, pavergę Vieną“.

Pirmojo vakaro pirmoji dalis savo betarpiška atmosfera priminė taip vadinamas „Šubertiadas“ – muzikinius vakarėlius, kuriose kompozitorius improvizuodavo prie fortepijono savo bendraminčiams.

Svečias paskambino keturis ekspromtus op.90 (c-moll, Es-dur, Ges-dur, as-moll) ir tris pjeses fortepijonui op. post. Publika nuščiuvusi klausėsi, atrodė, žinomų, bet naujai besiveriančių romantiko muzikos klodų, naujai atskleistų jos potėpių ir prasmių.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo vienintelis F.Schuberto Fortepijoninis kvintetas A-dur op. 119, dar vadinamas „Forelių kvintetu” dėl ketvirtojoje dalyje panaudotos jo paties dainos „Forelė“, kurį A.Palei’us atliko su Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetu: Rimante Agintaite (smuikas), Liuda Kuraitiene (altas), Violeta Bendoraitiene (violončelė) ir Romu Grigaičiu (kontrabosas). Klaipėdiečiams tai buvo tikras iššūkis ir neįkainojama patirtis. Kaip sakė pianistas: „Po to jums niekas nebus baisu...“. Mūsų stygininkai didvyriškai priėmė svečio pasiūlytas žaidimo taisykles (interpretacija, artikuliacija, tempai etc.) ir garbingai jų laikėsi.

Pribloškė ir pavergė

Antrajame garsiojo pianisto koncerte klausėmės keturių (!) W.A.Mozarto koncertų fortepijonui, parašytų 1782–1783 m. (Nr.11 F-dur , Nr.12 A-dur, Nr.13 C-dur ), ir Nr.9, Es-Dur, kuriuos solistas atliko su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovė – L.Kuraitienė). Atlikėjus inspiravo didžiulis J.S.Bacho kūrinių programos pasisekimas, pelnytas pernai „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalyje.

Dar kartą pianistą išvydome ir dirigento amplua: jis dirigavo nuo fortepijono. Teisingiau būtų pasakyti vadovavo, ne, ne vadovavo: įkvėpė, kurstė, skatino, rodė pavyzdį...

Įspūdingą koncertą atlikėjai baigė novatorišku, paties kompozitoriaus labai mėgtu ir dažnai skambintu Koncertu fortepijonui ir orkestrui Nr.9 Es-Dur su įdomia dedikacijos legenda apie paslaptingąjį užsakovą. Po tokio maratono nuskambėjęs bisas galutinai pribloškė klausytojus. Dauguma drėgnomis veršiuko akimis ne iš karto susivokė ploti...

Komplimentai publikai

Ne be reikalo svečias gyrė mūsų publiką: atlikėjo nė karto netrikdė ne vietoje pasigirdę plojimai, o savo reakcija į suskambusį telefoną (ak...) jis priminė patį W.A.Mozartą, kuris, pasak amžininkų, kai grodavo, būdavo itin kaprizingas – pasigirdus menkiausiam triukšmeliui, iškart liaudavosi groti...

Šiedu koncertai akivaizdžiai liu-dija, kad ir tuomet, kai programos sudaromos nekonfliktuojant su savo menine sąžine, galima sulaukti pilnos, dėmesingos ir fantastiškai dėkingos salės.

Po koncerto A.Palei’us gyrė mūsų orkestrą (nuoširdžai: bravi!), dėkojo už discipliną ir… užjautė, kad to-kio lygio muzikai tiesiog nerealių rezultatų dėl kuklaus finansavimo priversti siekti versdamiesi per galvas, bėgiodami po kelias dabovietes.

Kaip visada – puikiai

Vasario 16 d. Klaipėdos muzikinis teatras (vėl sausakimša salė!) pakvietė į „Camerata Klaipėda“ koncertą, kuriame dalyvavo ir dainininkai E.Seilius su Kristina Zmailaite (sopranas).

Pirmojoje koncerto dalyje atlikėjai puikiai interpretavo polistilistinį vokalistų „top dešimtuką“, pradedant W.A.Mozartu ir baigiant B.Dvariono „Žvaigždute“ bei A.Raudonikio „Švelnumu“. Nors, manyčiau, po sugiedoto Lietuvos Valstybės himno programa lyg ir logiškiau dėliotųsi atvirkščiai.

Jei tądien būtų reikėję balsuoti už mano favoritą „Triumfo arkoje“, nebūčiau balsavusi: šalia žavios, plastiškos, artistiškos, pasigėrėtinai puikiai ir laisvai dainavusios partnerės „auksinis” tenoras atrodė gana kukliai. Dėmesį sutelkęs į technologinius dalykus, jo, matyt, pristigo įtaigai, meniškumui.

Na, o orkestras? O V.Čepinskis? Kaip visada – puikiai! Ir kaip beveik visada – A.Piazzolla...

Ak, tas kirminas…

Ir dar. Kaip jau „Cameratai“ tampa įprasta (prisiminkime jų organizuotą tarptautinį klasikinės muzikos festivalį „Klasikinės muzikos ateities vardai“) – keistas koncerto vedėjo pasirinkimas. Juk tai buvo ne tik orkestro kompaktinės plokštelės pristatymas (o kad ir tik!), bet ir Lietuvos Valstybės atkūrimo diena! Antra vertus, jei tikslas buvo parduoti kuo daugiau kompaktų, tai gal…

Kaip čia neprisiminsi Gidono Kremerio, teigusio, kad „komercija neigiamai veikia meno pasaulį. Sėkmė tapatinama su masine paklausa. Iš tikrųjų patikti daugumai iš karto nėra talento požymis. Pasiekti originalumą kur kas sunkiau, nei plaukti sėkmės ir pripažinimo banga”.

Visiškai su Maestro sutinku. Ak, tas kirminas...