Šventinės „Salve Musica“ kaskados

Veržliai ir efektingai Klaipėdos koncertų salėje gruodžio pradžioje suskambo pirmieji šventinės klasikos festivalio „Salve musica“ koncertai: „Rusų muzikos šedevrai“ su Maksimu Fedotovu (smuikas, Rusija) ir Galina Petrova (fortepijonas, Rusija), „Galantiškoji klasika“ su Ivanu Monighetti’u (violončelė, Vokie-tija) ir Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas – Donatas Katkus), „Styginių aistra ir mušamųjų temperamentas“ su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovė Liuda Kuraitienė) ir ansambliu „Giunter Percussion“, diriguojamais Modesto Pitrėno. Apie du iš jų – jau dabar, nors festivalis tęsiasi ir baigsis tik Naujųjų naktį, šiemet kviesdamas publiką į 10 koncertų.

Orkestras – tarsi laikrodukas

Gruodžio 5-osios vakaro „Galantiškoji klasika“ pirmoje dalyje Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pagrojo Franzo Josepho Haydno kvartetą op.2 Nr.1 (5 dalys, aranžuotė orkestrui) ir mo-dernaus šveicarų kompozitoriaus Franko Martino Etiudes styginiams – toks tradicinis šiam kolektyvui senosios ir šiuolaikinės muzikos derinys. Šio orkestro pasirodymai mūsų mieste visada pasižymi išskirtiniu profesionalumu ir dinamiškumu, pakilia nuotaika, o kur dar charizmatiškojo jo vadovo D.Katkaus žaismingumas!..

Nenuvylė ir šįkart – orkestras „tiksėjo“ tarsi laikrodukas. Atlikimas stebino itin preciziška, iki smulkiausių detalių suderinta F.J.Haydno interpretacija, ne tik grakščia, bet ir daininga, gyvybe pulsuojančia kvarteto faktūra. Antroji kompozicija – gilios, kai kuriose vietose net grėsmingai (a la Šostakovičius) ekspresyvios išraiškos – stiprus kontrastas klasicistiniam lengvumui ir paprastumui. Nors didžia dalimi Etudes taip ir liko tik etiudai – uvertiūra ir keturi charakteringi muzikos pratimai skirti atskleisti ar dar labiau išlavinti skirtingas orkestrinio grojimo technikas.

M.Rostropovičiaus palaimintas

Antroje vakaro dalyje skambėjo XVIII amžiaus galantiškojo muzikos stiliaus atstovo Luigi’o Boccherini’o Koncertas violončelei ir orkestrui D-dur Nr.2 ir vieno iš operetės žanro pradininkų, XIX amžiaus kompozitoriaus Jacqueso Offenbacho Andante bei Rondo iš Koncerto violončelei „Militante“ („Kariškoji“).

Kūriniuose, kaip ir turėtų būti, dėmesį traukiančiu centru tapo violončelininkas iš Vokietijos, žymiojo Mstislavo Rostropovičiaus mokinys Ivanas Monighetti’s. Techniškas, impulsyvus ir labai jausmingas muzikavimas nepaleido publikos, manyčiau, iki pat paskutinės koncerto minutės – uždegantys ir nepriekaištingi pasažai, lėtųjų dalių išraiškinga kantilena. Tik kartais sunku buvo suprasti, kur skamba originalus autoriaus tekstas, o kur atlikėjas improvizuodamas demonstruoja savo išmonę. Kad deramai pritartų šiam virtuozui, orkestras turėjo gerokai paplušėti.

O bisui – aistringas A.Piazzolla’os Tango solo violončele.

Užburiantys ritmai

I.Monighetti’čiui muzikine įtaiga nenusileido ir gruodžio 12-osios vakaro dalyviai – mušamųjų instrumentų ansamblis „Giunter Percussion“ (Pavelas Giunteris, Tomas Kulikauskas, Viktoras Mogilo-Žano, Gediminas Mačiulskis) – užbūrę mušamųjų instrumentų vitališka energija ir afrikietiškų ritmų siautuliu. Kaip sakoma, „vienas koncertas geresnis už kitą“ (abu – nepaprastai geri).

Išgirdome Marko Fordo, Johno Cage’o, J.B.Smitho, Valerie dee Naranjo, Wolfgango Roggenkampo, Nebojaus Živkovičiaus opusus, nedidelę improvizaciją karvėms po kaklu kabinamais varpais (cowbell).

Įdomesnė atrodė J.Cage’o „Living Room Music“ („Gyvenamojo kambario muzika“). Pradedamas kaip lengva improvizacija, galbūt net primenantis studijų laikų ritminius žaidimus (muzikuojama buitiniais kavinės „Bis“ rakandais, išdėliotais ant stalo, išdainuojami laikraščio tekstai, švilpiama ir pan.), šis eksperimentinis kūrinys vėliau išauga į gana sudėtingą ritminę drobę, savo struktūra ir intensyvumu kažkuo net primenančia fragmentą iš B.Kutavičiaus oratorijos „Iš Jotvingių akmens“, atliekamą Š.Nako šiuolaikinės muzikos ansamblio.

J.B.Smitho, vieno žymiausių dabarties JAV mušamųjų pedagogo, atlikėjo ir kompozitoriaus kompozicijos „Stück“ ir „Bonga mix“ – nedidelės, bet būtent jų metu įvyko tas stebuklingas meninis atlikėjų įsijautimas, kai suvoki, kad prasidėjo kažkas daug daugiau nei elementarus natų „perskaitymas”, ir tokių momentų koncerte daugėjo...

…Ir aistra

L.Boccherini’o „Madrido nakties muzika“ ir fragmentai iš Georgeso Bizet – Radiono Ščedrino „Carmen-siuitos“ (Introdukcija, Šokis, Bolero, Torero ir Finale), Klaipėdos kamerinio orkestro interpretacijoje skambėję antroje dalyje, tarsi pratęsė ir dar labiau pagilino pirmosios dalies emocinę kaitrą. Ypač įsiminė valingas (net griežtas) ir aistringas „Carmen-siuitos“ „perskaitymas” diriguojamas M.Pitrėno – pilnas, tarsi simfoninio orkestro skambėjimas (tik norėjosi kiek tikslesnio kastanječių įstojimo pačioje kūrinio pradžioje, išraiškingesnių alto solo epizodų, labiau išlyginto orkestro ir mušamųjų skambėjimo).

Tarsi lengvu perėjimu, šventišku Naujųjų metų sutikimo nuotaikų pranašu tapo paskutinė, jungtinė visų šio vakaro dalyvių kompozicija Karlheinzo Köperio „Samba Clasique“ (publikos pageidavimu atlikta dar ir antrą kartą – uždegančiai nors ir nelabai tiksliai).

Koncerto atmosferą šildė šmaikštus muzikų bendravimas (pvz., N.Živkovičiaus „Trio per uno“ pavadinimas buvo paverstas pokštu – „dėl finansinės krizės trys muzikantai priversti groti vienu instrumentu“), klausytojų įtraukimas į bendrą vyksmą plojant ar ritmiškai spragsint pirštais. Šėlsmas scenoje greitai užkrėtė visus.

„Salve musica“ jau įpusėjo. Norisi tikėti, kad publikos nenuvylė ir „Romantinis kvartetas su fortepijonu” – Vilniaus styginių kvarteto pasirodymas su japone pianiste Tamami Honma ir koncertas „Ateis diena, kai mūsų širdys suliepsnos…“ su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas – Juozas Domarkas) ir sopranu Nomeda Kazlauskaite-Kazlaus. Dar bus ir daugiau festivalio koncertų, kurie antrins šventiškai, ypatingai nuotaikai palydint 2008-uosius.