„Permainų muzika“ – ketvirtasis žingsnis

Danguolė Vilidaitė

Rudens pradžia Klaipėdoje paženklinta stipriomis šiuolaikinio meno injekcijomis. Tik ką baigėsi paribio zonoje prasmių beieškanti „Plartforma“, jos minčių estafetę, nepraėjus nė savaitei, perėmė 4-asis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“, o šiek tiek vėliau – ir mažosioms kino formoms duoklę atiduodantys „Tinklai“, 10-ąjį festivalį Klaipėdoje pradėję muzikiniu projektu – grupės „Bell Oschestre“ koncertu.

Uostamiesčio šiuolaikinio meno erdvėse ypač svarus „Permainų muzikos“ indėlis. Jau ketvirti metai, tarsi tikintis po kruopelytę surinkti savo „I CZING”, šis festivalis supažindina su ryškiausiomis XX amžiaus akademinio muzikinio pasaulio asmenybėmis, vienaip ar kitaip paveikusiomis muzikinės minties raidą, garsinių erdvių ir formų atradimais, įdomesniais Lietuvos projektais.

Rugsėjo – lapkričio mėnesiais suskambės net dešimt tokių intriguojančių ir galbūt netikėtų „Permainų muzikos“ renginių tradicinėje Klaipėdos koncertų salės erdvėje. Juos vainikuos koncertai, skirti Oliviero Messiaeno ir Karlheinzo Stockhauseno kūrybai.

Apie pirmuosius du, jau įvykusius, – dabar.

Etiudai kamuoliukams

Kaip jungtis, gražus perėjimas ar „Plartformos“ tęsinys atrodė pirmasis „Permainų muzikos“ projektas „Oro putos“ („L’Ecume de le l’air“) su naujojo cirko atstovais iš Prancūzijos „Cie Les Apostrophés“ (Martinas Schwietzke’ė – koncepcija, žongliravimas ir Michelis Bismutas – kompozitorius, kontrabosas).

M.Schwietzke’ės improvizacija įvairiais daiktais – kamoliukais, lanku, lazdele ar balionu, minimaliai juos jungiant su pantomimos, šiuolaikinio šokio judesiu ar garsu, – kūrė nepaprastai estetišką vaizdinį. Kontraboso partija įvairiais štrichais, flažoletiniu skambėjimu, stuksenimu į deką, J.S.Bacho ar džiazo muzikos fragmentėliais šiuose etiuduose daiktams suteikdavo ar paryškindavo skirtingas nuotaikas. To dar negana – kontrabosas ir pats tapo vieno iš etiudų svarbiausiu personažu.

Grakštumas, paprastumas ir prancūziška elegancija – tai tos savybės, kuriomis buvo galima vaidinime žavėtis. Stebėtinas menininkų laisvumas ir mokėjimas žaisti elementariais garso ir judesio elementais kėlė pagarbią nuostabą. Tik, manyčiau, labai nusivylė tie klausytojai, kurie tikėjosi išgirsti virtuoziškesnį kontrabosą, sudėtingesnę M.Bismuto kompoziciją, taikliau pritaikytą garsą judesiui.

Kvapnusis „Pas de deux“

Antrame festivalio vakare išgirdome Vidmanto Bartulio kamerinę, bet toli gražu neatitinkančią šio žanro standartų operą „Pas de deux“ („Paskutinė vakarienė“), skirtą atlikti dviem aktoriams (Audronė Paškonytė ir Evaldas Jaras), dvylikai muzikantų, dirigentui (Donatas Katkus) ir virėjui, kurį vaidina pats kompozitorius. Operos režisierius ir dailininkas – Jonas Arčikauskas.

Librete, kurį kompozitorius parašė panaudodamas A.Duma tekstus, veiksmas vyksta 1793-iųjų metų sausį (Prancūzijos revoliucijos laikais) Tamplio rūmų virtuvėje. Ši diena yra paskutinė monarchui Liudvikui XVI prieš nukirsdinimą (vėliau toks pat likimas laukia ir Marijos Antuanetės). Karališkoji šeima kalba apie daug ką, bet svarbiausia jų pokalbio tema yra karaliaus skrandžio reikalai – „aš turėjau vienintelį patarėją, savo skrandį“, receptai, kažkiek politika ar trivialūs dalykai, tik ne mirtis. Liudvikas XVI, tiesa, pabaigoje prisimena šiek tiek patobulinęs giljotiną...

Kiek sausam, labiau rečitatyviniam karalienės solo kontrastuoja jo didenybės manieringos frazės, dviprasmiški glisanduojantys atodūsiai, beveik katiniškas murkimas.

Fatališką šio lengvo ir rafinuoto farso-žaidimo baigtį galima tik nujausti: virėjas, o gal Dievas (su karūna, papuošta šaukštais), griežtai pjausto daržoves, kopūsto galvą (simboliška), tranko indus, prie jo padėta kaladė su kirviu, galvos formos balvonas su į jį įsmaigstytais peiliais. Intensyvėjant instrumentinės grupės garsui, stiprėja ir verdamos sriubos kvapas, kuri kartu su paskutiniaisiais operos akordais kaip tik ir išverda. Toks jau tas V.Bartulis – kraštutinumų ir muzikinių parodijų meistras, sugebantis ir „iš kirvio“ sriubą išvirti. Pabaigoje – visuotinės sriubos valgymas, toks labai jau rituališkas ir daugiaprasmis. O prasmių, kaip nujaučiu, šių metų „Permainų muzikos“ festivalyje tikrai nepritrūks.