Individualisto monologas apie kartų dialogą

Pranešimas, skaitytas Lietuvos studentų sąjungos asamblėjoje

Gintaras Grajauskas

Visada turėjau šiokių tokių abejonių dėl savosios priklausomybės kartai ir net dėl pačios kartos sąvokos: mano skeptiškoji pusė atsisako pripažinti tokį mechaninį bendrumą, paremtą vien chronologiniu požymiu. Nors, žinoma, panašios egzistencinės patirtys gal ir suteikia vilčių tokią galimybę bent jau svarstyti.

Kai galvoju apie kartas, kažkodėl pirmoji mintis, iš pasąmonės atklystanti į galvą, yra tokio dainininko, aktoriaus, dainų kūrėjo ir, sakyčiau, puikaus poeto Tomo Waitso frazė: „visi, kurie man patinka, yra arba mirę, arba blogai jaučiasi“. Tiesiogiai lyg ir nieko bendra su kartomis – tačiau tas veitsiškas bendrumo pojūtis man priimtinas ir gerai atpažįstamas: dažnai jaučiuosi daug artimesnis kokiam seniai ar neseniai mirusiam rašytojui nei daugumai savo bendraamžių. Ką gi, matyt, savosios kartos simboliu man tapti nelemta.

Kartais mano bendraamžius pavadina „prarastąja karta“. Labai abejotinas terminas – taip ir neaišku, kas čia ką vis dėlto prarado, o kas atrado. Nors, regis, suprantu, kas turima omenyje. Mano bendraamžiai, regėję ne tik Nepriklausomybės priešaušrį, bet ir pompastišką Sovietų imperijos agoniją, labai įtariai žiūri į bet kokias ideologijas. Jie nepatiklūs ir kupini skepsio. Nieko nuostabaus – jie iš arti matė, kaip nuostabiai nekomplikuotai marksizmas – leninizmas transformavosi į rinkos ekonomiką. Iš esmės nieko net keisti nereikėjo – tiesiog buvę komunistų partijos lyderiai tapo klestinčiais kapitalistais, o esmė liko ta pati: visada valdžioje bus apsukrūs sukčiai. Tik jei anksčiau mes žodį „karjeristas“ tarėme su pašaipa ir ironija, tai dabar šis žodis ištariamas su pagarba ir susižavėjimu.

Štai šiuo požiūriu mūsų kartą iš tiesų galima vadinti „prarastąja“. Ar gal tiksliau – sėkmingai pasprukusia. Anuomet patylom šaipęsi iš gelžbetoninės komunizmo ideologijos, jie lygiai taip pat nepatikėjo ir nerašytu ankstyvojo kapitalizmo šūkiu – kad kiekvienas, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ir sugebėjimų būtinai privalo tapti verslininku. Kai vyresnieji „prichvatizavo“ įmones, o kiek jaunesni būriais plūdo į Gariūnus ugdyti savyje verslininką, manoji karta vis dar tebežaidė savo maištingus žaidimus ir kreivai šypsojosi. Kasdien, tiesa, vis kreiviau – nes darėsi vis aiškiau, kad šito „sėkmingo pasprukimo“ kaina bus milžiniška, gal net dramatiška.

Labai aiškiai atsimenu tokį epizodą, nutikusį prieš gerą dešimtį metų. Varčiau kažkurį ano meto dienraštį. Akis kažkodėl užkliuvo už skelbimų „siūlo darbą“. Ėmiausi studijuoti atidžiau, smalsu tiesiog pasidarė, kokie gi tie naujosios visuomenės poreikiai. Ir išsiaiškinau labai iškalbingą faktą: pasirodo, mūsų šalyje didžiausią paklausą turi dvi specialybės. Beveik be konkurencijos: du trečdaliai visų skelbimų siūlė darbą vadybininkams ir, mandagiai tariant, laisvo elgesio merginoms. Ką gi. Beliko pripažinti realybę: jei nejauti savyje pašaukimo bet kuriai iš minėtų profesijų, esi kaip ir nereikalingas. Marksistai pasakytų – tarpsluoksnis, jei ne liaudies priešas. Gali drąsiai vadinti save prarastosios kartos atstovu. O jei dar ir gyveni šiek tiek kitaip, nei priimta daugumos – kitaip linksminiesi, klausaisi kitokios muzikos, skaitai kitokią lektūrą - verčiau jau iškart pačiam apsisiausti drobule ir pamažėle žingsniuoti į kapines.

Ir ta maištinga kartos dvasia, atsiradusi dar sovietmečiu, iškerojo dar labiau – tiesiog pasidarė aišku, kad kito kelio nėra. Žinoma, nebūtinai triukšmingas maištas, nebūtinai barikados – veikiau jau tyli, asmeninė rezistencija. Mažytės domestifikuotos revoliucijos, vykstančios daugiaaukščių virtuvėse, ironija ir skepsis. Atsisakymas dalyvauti šitose džiugiose ir spalvingose lenktynėse. Ir šiek tiek komiškas, tačiau šlovingas buvimas pogrindyje – ne egzotiškame undergrounde, bet būtent pogrindyje, ta senąja, klasikine, vagių ir revoliucionierių priimtąja prasme. Ir, žinoma, neišvengiamas atributas – liūdnai nukarusi nevykėlio vėliava ant peties.

O prasidėjo manieji pogrindžio žaidimai tada, kada ir turėjo prasidėti – vaikystėje. Brandžiame socializme. Visa ta, dabartine akimi žiūrint, kiek makabriška žaidimų aikštelė buvo gausiai išpuošta agitacine atributika, keistai rezonuojančia su nuolat pro tinką prasimušančiais senais vokiškais užrašais: didžiuliais plakatais, vaizduojančiais geruosius milžinus – darbininkus ir kolūkietes, optimistiniais šūkiais, išrašytais ant raudono audeklo, ir pabrėžtinai kukliais nespalvotais politbiuro narių portretais. Artėjant XXV komunistų partijos suvažiavimui, kažkuris sąjunginės reikšmės agitpropo menininkas suprojektavo tūrinę figūrą, dabar sakytumėm – objektą ar gal instaliaciją, akimirksniu pasidauginusią visų bent kiek svarbesnių Sovietų šalies miesteliokų gatvėse bei aikštėse. Objektas buvo sumontuotas iš didžiulio medinio karkaso, apkalto fanera – žinoma, nudažyta maloniai įprasta raudona spalva. Objektas vaizdavo milžinišką romėnišką skaičių – XXV. Be abejo, smalsūs jaunieji sovietų šalies piliečiai kaipmat aptiko, jog pirmojo „ikso“ dugne pagal projektą nežinomais sumetimais palikta anga – gal remontininkams, gal paprasčiausiai ventiliacijai, o skaičių viduje driekiasi tamsus ir paslaptingas kabalistinis labirintas. Pirmeiviai keliavo juo sulaikę kvapą, pasišviesdami degtukais ir žibintuvėliais; tačiau gan greitai labirinto paslaptys buvo perkąstos ir netrukus visas „XXV suvažiavimas“ prisipildė mažų kojų bildesio ir susižavėjimo kupino spiegimo – garsų, paprastai lydinčių bet kurias vaikiškas gaudynes ar slėpynes. Kadangi reiškinys tapo grėsmingai masiškas – įprastinės vaikų susibūrimo vietos, kiemai ir stadionai staiga pradėjo akivaizdžiai tuštėti, nelyg mieste būtų apsilankęs legendinis žiurkiagaudys – vietinė valdžia, veikiausiai paakinta kokio paprasto ir uolaus šventų simbolių garbintojo, ėmėsi priemonių: pasiuntė į kovą milicijos patrulius. Įdomu, kaip skambėjo tas rašytinis įsakymas: išvyti vaikus iš XXV komunistų partijos suvažiavimo?

Įsiminiau šią agitpropo instaliaciją, milicininkų dėka anuomet tapusią performansu, nes lindėjau labirinto viduriuose kaip tik tuo metu, kai į veiksmą įsitraukė uniformuoti pareigūnai. Buvau itin nepatogioje strateginėje pozicijoje – kažkur apatinėje „ikso“ dalyje, kai iš šūksnių supratau, kad į žaidimą įsijungė papildomos pajėgos. Dauguma sėkmingai išsigelbėjo, iššokę pro viršutinį „suvažiavimo“ kraštą ir išsilakstę kas sau; kelis bliaunančius ir besispardančius rezistentus milicininkams pavyko išlupti per „ikso“ dugną. O aš likau labirinte – sulaikęs kvapą, besiklausydamas, kaip kažkuris pareigūnų, tyčia pastorinęs balsą, šaukia pro angą: „Žinau, kad ten esat; greitai išlįskit, nes paleisiu tarnybinį šunį!“ pratūnojau nejudėdamas gal porą valandų, kol ėmė temti; tik tuomet išdrįsau išsmukti ir, prisidengdamas prietema, parbėgti namo.

Tuomet ir pradėjau miglotai nujausti, jog pasaulyje egzistuoja tik dvi nuolat konfrontuojančios stovyklos – tie, kurie dėvi uniformines kepures, ir antrieji, turintys greitas kojas, – aš, neturintis nei viena, nei kita, esu pasmerktas pogrindžiui.

Bent jau kol sutems ir pagaliau galėsiu pareiti namo.

Tą pačią pogrindžio simboliką dabar nesunkiai aptinku ir kitame, daug pavojingesniame, žaidime: nusileisti po geležinkelio tilto per Danę atramomis ir laukti – ilgai, kartais beveik pusdienį, kol virš galvos bėgiais pravažiuos tikras garvežys, demoniškai juodas ir švirkščiantis garų kamuolius. Pamatyti pro pabėgius sušmėžuojančią Leviatano papilvę.

Dabar mus primygtinai moko kitokio gyvenimo. Demonstratyvaus. Be apsimestinio drovumo skelbiančio laimėtojų ideologijos triumfą. Gyvenimo su pigiu prašmatnumu tvaskančiais prekybos centrais, tokiais jaukiai nedidukais dangoraižiais – karikatūriškai sumažintomis amerikietiškųjų kopijomis – ir stebuklingu būdu atsivertusiais valdančiųjų klasės primityvais, kaip ir anksčiau, visą pasaulį tebeaiškinančiais dviem žodžiais; tik anksčiau jie tardavo „marksizmas-leninizmas“, o dabar – „rinkos ekonomika“. Tas pats „Sezamai, atsiverk“ – ir ola su pasakiškais lobiais atsiveria, jei tik žinai teisingą slaptažodį. Ir jie teisūs: pagrindinis dėsnis išliko – jis permanentinis, pergyvenantis visas santvarkas, režimus ir okupacijas. Tas pats, ne per seniausiai minėtas: jei neturi nei greitų kojų, nei uniforminės kepurės, tavo žaidimas pralaimėtas. Nebent įsigudrintum žaisti pogrindyje. Savo vienišus žaidimus, nereikalingus niekam, išskyrus tokius pat pogrindininkus.

Apskritai – jei norite būti laimėtojai, ugdykite save. Ruoškite save sėkmei. Formuokite savyje nugalėtojo pasaulėžiūrą. Kokia ji? Manyčiau, viskas buvo pasakyta tuose anų laikų skelbimuose: vadybininko ir laisvo elgesio merginos. Nepriklausomai nuo lyties.

Ar iš tiesų manoji karta taip beviltiškai pralaimėjo? Viskas priklauso nuo požiūrio taško.

Kadaise teko stebėti tokią keistą žvilgančių puodų pardavėjų sektą. Sakau – sektą, nes tų jų kasdienių ritualų, tų sustojimų magiškais ratais ir pamaldžiai kartojamų užkeikimų, turinčių pakrauti psichologinį prekijo fundamentalisto užtaisą, kitaip ir nepavadinsi. Vienas svarbiausiųjų šventų ritualų ten – „mėnesio geriausiojo“ rinkimai. Neabejotinai religinė šventė. „Tai kas gi išrinktas šio mėnesio geriausiu pardavėju? Šio mėnesio geriausias pardavėjas yra... Taip, tai Petras Petraitis, pardavęs tiesiog nesuskaičiuojamą galybę žvilgančių puodų! Paplokime jam visi ir sušukime „bravo“ – jis pasiekė karjeros viršūnę! Jo gyvenimas išsipildė! Lygiuokimės į jį ir mokykimės iš jo! Jis didis žmogus – tas žvilgančių puodų pardavimo genijus Petras Petraitis!“ Tad paplokime jam – kad kitą mėnesį plotumėm ir šauktumėm jau kitam mėnesio geriausiajam – Jonui Jonaičiui, šiandien stovinčiam bendrame rate ir susižavėjimo žvilgsniu lydinčiam Petrą Petraitį. Juk ir jis svajoja susilaukti visuotinio puodų pardavėjų pripažinimo, savųjų penkių minučių šlovės ir plojimų.

Štai taip ir vyksta šita žavinga idiotų rotacija – greitai ir smagiai, niekam net ir nespėjant susimąstyti: o kur vis dėlto pradingo, sakykim, praėjusių metų vasario mėnesio geriausiasis? O jo, pasirodo, visai ir nebėr jau – senų seniausiai išsunktas kaip citrina ir išmestas laukan. Jo vietoje jau dirba kitas idiotas, šviežias ir entuziastingas.

Kodėl tai prisiminiau, kalbėdamas apie pralaimėtojus? Nagi kaip tik tie, kurie švenčia savo pergales, tapę „mėnesio geriausiais“, iš tiesų juk ir yra tikrieji pralaimėtojai. Būtent tuo metu, kai triumfuodami šypsosi ir linkčioja, klausydami plojimų ir liaupsių, jie ir pralaimi – galutinai ir neapskundžiamai: juos mulkina, o jie dar ir džiūgauja dėl to. Liūdniau ir nesugalvosi.

Niekas net neužsimena, jog viso šito žaidimo, trunkančio lygiai tiek, kiek žmogus gyvena, neįmanoma laimėti. Laimėti galima vien keletą trumpučių epizodų, mažyčių etapų. Ir tai – ne laimėti, o tik pasijusti nugalėtoju, trumpam apsigauti. Didžiajame žaidime vienintelis galimas laimėjimas – kuo ilgiau išvengti nokauto, kuris būtinai nutiks. Išmokti klaidinamų judesių, išsisukinėjimo meno ir teatrališkų apgavysčių – gal kartais ims ir padės mėginant sugraudinti nepermaldaujamą teisėją.

Baigdamas tik pridursiu: ratas sukasi, ir tie jauni žmonės, kurie ateina dabar, bene labiausiai panašūs į mūsų kartą. Bent jau man asmeniškai labai lengva su jais susikalbėti, o užmetęs žvilgsnį kartais tariuosi išvydęs jų akyse ironišką maišto dvasią. Tik jiems, reikia pripažinti, bus dar sunkiau: mūsų gundymai anuomet buvo daug mažesni nei dabar, kai į kovą metamos ištisos žvilgančių puodų armijos. Linkiu jiems stiprybės – kuo rimčiausiai.

Klaipėda

2008 m. rugpjūčio 29 d

.

Rimantas Kmita
***

aš atsidūriau muziejuje
iš pat ryto, lyjant
virpantis

viskas manyje dega
po vakarykštės nakties
neturiu nei mineralinio,
nei nieko, kas padėtų

kas jau čia bepadės
apsauga tarsi oro uoste
iškračiau monetas iš kišenių
ištraukiau mobiliuosius telefonus
savo namų ir viešbučių raktus,
į kuriuos tikrai nebegrįšiu
atidaviau viską, kas kaukia
esu nuginkluotas

ir užgriūva mane
medžiokliai per sniegu užverstą mišką
ant pečių tįsiantys lokį
medėja kruvinu peiliu
vaikų balsai iš kavinės
perkrauti natiurmortai
alfonso muchos moterų nuovargis
iš atskiros, daug vėsesnės salės
o kur dar vytautas viduryje
mūšio, kraujo, smūgių, gaisrų
jo žirgui nėra kur pastatyti kanopos
nes vis gi drobė ir rėmai

o kur dar
miniatiūriniai
medalikėliai
ir japonų turistai su fotoaparatais
tik be kuprinių ant pečių
ir dirbtinė šviesa
nes šičia nėra dangaus,
tik lubos
kur iš gipsinio debesies
kyšo tavo pėdos,
mieloji

kažkur suboluoja husarai
socrealistinė žuvų darinėtoja
šypsosi tiesiai tau į akis
ir draugai statybininkai pilnais karučiais
raudonų degtų plytų lyg plunksnų
tarsi nebūtų ten, už sienos

nukryžiuotojo
be rankų

balandžio
be sparno

dievo motinos
be plaštakų

švento jurgio
be ieties

drakono
be ausies ir liežuvio

jie tiesiog stovi vienas prieš kitą
penkis šimtus metų jau trunka šis žvilgsnis,
mieloji, nors vargu ar šia esama laiko
ir vargu ar jiems ko nors trūksta
šventųjų veidai spinduliuoja ramybe ir liūdesiu
ir, bijau pasakyti,

abejingumu

šiam pasauliui
tarsi aktoriai, vaidmenį gavę,
kurio nei rinkosi, nei galėjo atsisakyti
ir visa tai atsimuša
salės darbuotojų veiduose
jos stovi taip, tarsi jų čia nebūtų
tarsi neturėtų būti, bet visada galėtų tau padėti
arba perspėti, kad čia negali fotografuoti
su blykste
aš nežinau, ar reikia, ar galima
su jomis sveikintis
ir aš jaučiuosi nejaukiai
man beveik gėda
dėl tokių bilietų kainų
ir kas čia per kainos – dešimt zlotų
kažkokia disharmonija ir beskonybė,
nieko, tiesą sakant, netrikdanti
aš apsidairau, ar niekas į mane
per daug nekreipia dėmesio
apsidairau ir suklūstu –

kur dabar ryte prieš mane išdygęs jaunuolis
balta lazdele
(vos spėjau atšokti į šoną)

kur dabar tie darbininkai
kybantys ties trečiu namo aukštu
ir laukiantys

kur tas vyras
vėjo išverstu skėčiu

ir kur ta žema stora moteris
ryte
lietui lyjant
beveik mano balsu šaukianti
na pomoc mi, kurva

kur? klausiu aš, mylimoji, žiūrėdamas
į blausų saugos kamerų transliuojamą
kiemo vaizdą –
tuščia ir apsiniaukę

aš apsidairau
ir iš kitos altoriaus durelių pusės
veidrodyje atsispindi angelo žvilgsnis
ir man dingteli,
kad šiandien nepasitikrinau elektroninio pašto
ir kad jau seniai jis netikrintas
neprisimenu slaptažodžio
gali sakyti, esu atkirstas nuo pasaulio

apsidairau ir sakau –
gana jau, eisiu jau aš
bet tik nusileidžiu kavinėn
man įsiūlo pagrindinį patiekalą
o norėjau vien tik sriubos
laukiu
iš kitos kavinės pusės
man mirkteli moteris
sutrinku, bandau prisiminti
ar esam pažįstami
ir iš kur čia
svetimam mieste
svetimoj šaly
pažįstama moteris
bet momentas praleistas
ir man topteli

esu muziejuje

(Pa)Prasti Planai

Viktorija Ivanova

Jei nori prajuokinti Dievą – papasakok jam savo planus.

Serge’as Gainsbourgas ir Jane’as Birkinas į atmosferą įneša prancūziškos dvasios, nors Jelizaveta Dmitrijevna ir suvokia lietuviškumo neatsikratysianti, net norėdama. O ir nenori. Ant stalo atšalusi stipri kava nebegaruoja, kairėje krūva rusiškų, prancūziškų ir amerikietiškų pjesių. Nusitrynusio rudo megztinio rankovės atraitotos, kad nesimatytų apkramtytų rankogalių. Kaklas aprištas trikampės formos nebetekusia, plonais oranžiniais siūlais megzta skarele su kutais ir mėlynu šilkiniu šaliu, kurio galai, apsiūti sidabriniais siūlais, surišti į lengvą mazgą, besimakaluojantį ties krūtine. Krūtinė tik tais šaliais ir dengiama. Juodos bliuzelės iškirptė labai gili. Megztinis neužsegtas. Krūtys baltuoja neliečiamos. O ir neliūdna. Dar palies. Tik nereikia planuoti, nes Dievas juoksis. Nors gal ir gerai – bent neverktų. Prajuokinti Dievą? Gerai. Jelizaveta Dmitrijevna šįvakar planuoja su savo lyg ir mylimuoju rasti vienas kitą. Ji, aišku, nežino, ar ir jo tokie planai, bet pagal visus apskaičiavimus, taip turėtų būti.

Jelizavetos Dmitrijevnos prosenelė turėjo planą. Tik jos vyro tėvai turėjo kitokį, ir jiems nelabai patiko, kad mergiščia iš kaimo nuo kunigystės nuviliojo jų sūnų. Taigi kas aniems laikams būdinga, ėmė ir prakeikė visą jų artėjančių kartų moterų giminę. Jelizavetos Dmitrijevnos močiutė galvojo, kad visa tai šlamštas – Dievas myli atlaidžius ir dorus. Pasimeldė ir išėjo į laukus. Vyrą partrenkė vežimas.

Jelizavetos Dmitrijevnos močiutė irgi turėjo planą. Tik jos sužadėtinį paėmė į kariuomenę. O ji ištekėjo už kito. Už kapitono. Ni pa planu, bet pavadino tai „B“ planu. O kai grįžo „A“ plano sužadėtinis, nušovė „B“ kapitoną ir nusišovė pats. O Jelizavetos Dmitrijevnos močiutė išmainė hamaką į degtinės butelį, kurį paskui abu su kaimo girtuokliu Šapeliu ir išgėrė. Tik hamake ilsėjos Šapelis vienas.

Jelizavetos Dmitrijevnos mama taip pat turėjo planą. Tik ji nenorėjo juo su niekuo dalintis. Todėl planas buvo tik susikooperuoti mažą vaikeliuką, o toliau jau ir visai gerai viskas klostysis. Vaikeliukas susikooperavo nesunkiai. Tik va, vienas toks Dmitrij ir pasipiršo. Tekėt nė nežadėjo, juk ni pa planu, bet Viktorija rūpinosi Lidija Ivanovna, Viktorija galėjo gyventi mokykloj, o Jelizavetos Dmitrijevnos mama buto gauti negalėjo, neturėdama šeimos. O tam reikėjo vyro. Planas buvo pakoreguotas. O kai po dvidešimties metų gėrimo ir keturių širdies smūgių Dmitrij vis tiek nenumirė, Jelizavetos Dmitrijevnos mama pasiskandino vonioj.

Jelizaveta labai mėgsta gulėti vonioje su druskomis. Ji nemėgsta putų. Nei vonioje, nei kavoje, nei aluje. Vonia turi būti su daug daug druskų, geriausia – kokios nors spalvos. O kava turi būti labai stipri ir saldi. Ir gali būti šalta. O alus irgi gali būti šaltas. Tai netgi pageidautina. Tik be putos.

Jelizaveta Dmitrijevna labai mėgo skaityti pjeses. Bet į spektaklius eidavo abejodama. Nelabai daug matė spektaklių, kurie būtų bent lygiaverčiai pjesei. Bet tada Jelizaveta Dmitrijevna nuramindavo save sakydama, kad ką ji, pana iš blokinių namų rajono, išmano ir plodavo kartu su visais.

Šiandien Jelizaveta Dmitrijevna irgi ketina eiti į teatrą. Pasirinko lengvą miuziklą, kad galėtų atsipalaiduoti prieš susitikimą su savo lyg ir mylimuoju. Jelizaveta niekad nesipuošia. Ji tiesiog kasdien atrodo puošniai.

Už lango labai lietuviškas oras – Vivaldžio nuotaikom. Per dieną pasikeičia visi metų laikai. Išskyrus vasarą. Ją primena tik klykiančios žuvėdros, asociatyviai primenančios jūrą, kuri Jelizavetos labai retai teaplankoma. Jelizaveta nesupranta, ko prie tos jūros veržtis. Pasimaudyti galima ir vonioje, smėlis irgi menkas malonumas, kai jo pribyra į akis ar batus, o visokie saulėlydžiai ir audros jos apskritai nedomina. Kelis kartus jau matė, bet labai sušalo, tai paskui teko ilgai gulėti lovoje ir valgyti visokius vaisius. Tai visai ne prie širdies. Ne vaisiai, o gulėjimas lovoje. Lovoje jai patinka arba miegoti, arba mylėtis. Be to, mylėtis jai patinka ne tik lovoje. O miegoti – tik lovoje. Net jei labai pavargusi gali užmigti ir eilėje prie kasos. Bet tai nepatinka.

Išėmė iš šaldytuvo degtinės puslitrį, papjaustė dešros ir agurkų. Nunešė į tėčio kambarį, jis po tiek širdies smūgių jau nebepavaikšto, todėl ir iki šaldytuvo nebenueina. Bet daiktus svaidė meistriškai.Gydytojai sakė Jelizavetai Dmitrijevnai, kad tokiais tempais geriant jis nė dviejų dienų neištemps – širdis neatlaikys. Po šių žodžių praėjo treji metai. „Tiesiog visų mūsų talentai pasireiškia skirtingose srityse“, – mąstė Jelizaveta, nešdama butelį.

Na, papa, ja uchažu.

Uchadi. Mnie nasrat. Slyšyš? Mne teoritičeski pochuj.

A praktičeski?

Tože.

Charašo, papačka, davai.

Mintyse tebeskambėjo Serge’as Gainsbouras ir Jane‘as Birkinas, tai net vėjo nebuvo girdėti. Kartais Jelizaveta sunerimdavo, ar ne per garsiai jos mintyse skamba visokie dalykėliai, kažkaip ir drovu staiga gali pasidaryti. Prie teatro durų prisidegė cigaretę. Aplinkui visi spragsi žiebtuvėliais ir nesupranta degtukų žavesio. Na ir kas, kad iš pirmo karto – niekada. Bet vien medis širdžiai šilčiau. O ir loterija – ištrauksi apdegusį, ar ne? Jelizaveta visada panaudotus degtukus dėdavo atgal į degtukų dėžutę. Kad nešiukšlintų. O ir dėl loterijos. Pirma dienos cigaretė, būdavo, pasakys – seksis tądien, ar nelabai. Tiksliau, ne cigaretė, o jai pridegti ištrauktas degtukas. Panaudotas pranašaudavo nesėkmę, ir atvirkščiai. Su kiekviena nauja degtukų dėžute Jelizaveta stebėjo, kaip viskas eina be įkalnės nuo kalno.

Oi, Lizočka, šiandien, žinok, pilna salė, nelabai tau čia įsisprausti pavyks.

Aš į kokį kampą, juk žinot mane, nepreciziška aš.

Žinau, žinau, mažut. Oi, ką man čia dabar su tavim daryti... Palauk dar iki spektaklio, gal neateis kas arba... Na, prasidėjus spektakliui ir žiūrėsim, gerai?

Linktelėjo galva ir atsitraukė atokiau nuo moters, tikrinusios bilietus. Čia Jelizaveta Dmitrijevna buvo sava. Anksčiau ir jos mama plėšė bilietus. Tik anksčiau žmonės atrodė didesni. Žinoma, ir Jelizaveta buvo mažesnė. Bet vien jų veidai spindėjo. O dabar pro akis švelniai veržias bukumas. „Arba paprasčiausiai išaugai į cinikę, Jelizaveta Dmitrijevna“, išgirdo savo galvoje balsą. „Jei į žmones su didesne meile žiūrėtum, gal ir pamatytum, kad ne tokie jie jau blogi“. Ne tokie. „Tai pažiūrėk“. Ai, kad nesinori. „Ot užsispyrus merga! Na, o kaip tas vyrukas, kur nepuošniai apsirengęs ir nuo tavęs akių neatitraukia?“ Tas, kur su nubrizgusiais džinsais ir oranžiniu šaliku? Mhm. Jis ateina.

Aš, atsiprašau, nugirdau jūsų pokalbį. Visai netyčia, iš tikrųjų. Matote, nelabai aš noriu į miuziklą, net nežinau, kam tą bilietą pirkau, gal jūs, panele, vietoj manęs?

Gerai. Ačiū.

Vyrukas švelniai nustebo, tada nuleidęs galvą sukrizeno.

Che, jūs matyt turėsit nelietuviško kraujo. Žinot, juk lietuviai su tuo savo kuklumu, o jūs čia – drąsiai, atvirai... Teisingai.

Jelizaveta Dmitrijevna Vasiljeva, - ištiesė ranką, - bet artimieji mane vadina Liza.

Malonu, Jelizaveta, aš Povilas, bet nelabai dar drįstu į artimuosius spraustis, - spaudžia ranką, - tai buvau teisus, panelė bus rusė? Bet lietuviškai kalbate puikiai!

Ne, mano tėvas rusas. Aš lietuvė.

Antram skambučiui, kviečiančiam į miuziklą, nuskambėjus, Jelizaveta Dmitrijevna linktelėjo vyriškiui ir drąsiai, neatsisukdama nuėjo moteriškių, plėšančių bilietus, link.

Miuziklas buvo neįdomus, net migdantis, bet Jelizaveta nusprendė išsėdėti visus tris veiksmus. Juk bilietas negali nueiti niekais. Kažkas už jį vis dėlto mokėjo. Net jei nenorėjo eiti. Kam pirkti bilietą iš anksto, Jelizaveta Dmitrijevna niekada nesuprato. Juk planai taip griūna, kad tiesiog absurdiška yra pirkti bilietus iš anksto. Dar gerai ši istorija susiklostė – bent Jelizaveta į miuziklą norėjo nueiti. Pamatyti visą – čia jau kitas reikalas. Jelizaveta Dmitrijevna visai džiaugėsi per abi pertraukas lauke matydama ant suoliuko sėdintį vyruką Povilą. Ji prie jo nėjo, rūkydavo cigaretę, pridegtą degtuku. Per abi pertraukas ištraukė nepanaudotus degtukus. Vsio pa planu.

Miuziklui pasibaigus Jelizaveta Dmitrijevna plojo kartu su visais. Vis dėlto, ką ji, pana iš blokinių namų rajono, išmano. Pasiėmusi paltuką, atsisveikinusi su mamos buvusiomis bendradarbėmis išėjo laukan ir bandė prisidegti cigaretę. Vyruko Povilo nebesimatė. Ir degtuką nepanaudotą ištraukė tik iš trečio karto. Lengvai susierzino, bet kažkas prie nosies pakišo degantį žiebtuvėlį.

Gal, Jelizaveta, jums pridegti?

Ačiū. Galite kreiptis į mane „tu“.

Gerai. Kaip miuziklas? – prisidegė cigaretę ir sau. Rūkė stiprias. Jelizaveta Dmitrijevna visad manė, kad labai stiprias cigaretes rūko arba žmonės, neturintys ką prarasti, arba seniai.

Baigėsi.

Tai ne kas?

Ne man spręst. Bet išsėdėjau...

Aš irgi išsėdėjau.

Bet jūs nebuvote miuzikle.

Jelizaveta, ir tu į mane „jūs“ nesikreipk. Aš čia išsėdėjau, lauke. Tavęs laukiau, tiesą sakant.

Tai aš supratau. Turiu omenyje tau buvo lengviau išsėdėti, nes tu laukei, kol aš ateisiu, o aš turėjau išsėdėti visą tą miuziklą.

Tai galėjai ir anksčiau ateiti.

O kas iš to? Vis tiek visa naktis dar priešaky.

Vyrukas Povilas šypsojos. Kreivoka šypsena ir kažkokios pomaniakiškos raukšlelės apie akis. Nieko, vsio pa planu.

Jelizaveta, gal galėčiau pasiūlyt vyno taurę?

Taip, galėtum. Tik aš mieliau alaus be putos. Eime?

Jelizaveta Dmitrijevna įkišo ranką į vyruko Povilo kišenę ir įsikibo į ten buvusią ranką.

Aš be pirštinių, o žvarboka.

Vyrukas tepesišypsojo, bet akys išduodavo silpnus nuostabos blyksnius. Jelizaveta Dmitrijevna visuomet girdėdavo aplinkinius kalbant, kad akys – tai sielos veidrodis. Tik ji absoliučiai nenorėjo su tuo sutikti. Kad ir jos akys, pavyzdžiui. Pusiau žalios, pusiau pilkos, o ir gerokai pagedusios nuo begalinio pjesių skaitymo. Tai ką – jos siela irgi pagedusi? Na jau ne, su tuo tai Lizočka nesutiko.

Tai tavo tėvas rusas?

Taip, ir alkoholikas. Tu, Povilai, taip nenustebk. Ir nereikia susinepatoginti. Aš, žinok, esu paprasta kaip taburetė, tai ir sakau, kaip kas yra.

Kiek netikėta, na, supranti...

Kas netikėta? Kad rusas alkoholikas? Aš manyčiau...

O mama?

Ne, mama ne alkoholikė. Gal todėl ir nusiskandino.

Oi, aš čia kažkaip ne nuo to galo pradėjęs matyt būsiu.

Tikrai taip. Pradėti reikia ne nuo galo, o nuo pradžių.

Jelizaveta Dmitrijevna žinojo, kad viskas būtent taip ir bus. Dar patį rytą, kai plovė indus, jai iš rankų iškrito peilis ir kad ir kiek ji jį begaudė, tas vis tiek nukrito ant žemės. Tik riešą įsipjovė. O gaudė tai iš inercijos – na kaip tu negaudysi krintančio daikto. Kad ir peilio. Taigi nuo pat ryto žinojo, kad namie svečiuosis vyras. Tėvo draugai nebeužeidavo po to, kai Jelizaveta atsikraustė, taigi ji žinojo, kad vyras ateis pas ją.

O kada eisim pas mane?

Vyrukas Povilas paspringo alumi. Jelizaveta Dmitrijevna sėdėjo ir bjaurėjosi tokiu banaliu scenarijumi. Na, juk viskas buvo aišku, tai ko čia stebėtis?

Tau, Povilai, gal per nugarą patrankyt?

Ne, ne, dėkui, man jau geriau. Pas tave? Na, tai, aš nežinau, net negalvojau apie tai...

Na, tai pagalvok jau tada.

Alus jau buvo bepasibaigiąs, o ilgiau sėdėti kavinėje Jelizaveta Dmitrijevna nenorėjo. Ji norėjo, kad greičiau ateitų rytas ir galėtų pagaliau pabusti apkabinta vyro rankų. Dar vaikystėje ji prašydavosi pas tėtį į lovą, kad jis ją apkabintų. Mama niekada neleisdavo, sakydavo, kad nėr ko mažoms mergaitėms su senais pijokais vienoj lovoj miegot. Bet Jelizaveta Dmitrijevna vis vien įsliūkindavo pas jau užmigusį tėtį, įsirangydavo šalia, uždėdavo jo pasiutusiai sunkią ranką ant savęs. Ir ilgai šalia netverdavo. Nuo tėčio visuomet dvokdavo. O vėliau, kiek vyrų begulėjo jos lovoje, rytq jų nelikdavo nė kvapo. Nors kvapas likdavo, tik pačių – ne. O šįkart vsio pa planu. Nuo pat peilio nukritimo. Ir dar tie abu degtukai. O paskutinis, žinoma, turėjo būti ištrauktas panaudotas, juk ne be reikalo šalia atsirado žiebtuvėlio liepsna. Žodžiu, vsio pa planu. Vsio pa planu.

Papa, ja s gastiami.

Mne vsio ravno.

Znaju, papačka, spakojnoj noči.

Pašla ty kčiortū.

Vyrukas Povilas buvo baisiai sutrikęs. Besiaudamas batus slystelėjo, vos nepargriuvo. Kol Jelizaveta nepriminė, nenusiėmė kepurės. Apie šaliką nė kalbos nėra. Nuėjęs į Jelizavetos kambarį nežinojo, kur dėtis. Tai prie lango, tai prie komodos, artyn lovos nė nežengė. Jelizaveta Dmitrijevna siūlė ir arbatos, ir sumuštinių – nieko nenorėjo. Tik pasiūlius išgerti susilaukė nedrąsaus, bet teigiamo atsakymo.

Tu, Povilai, taip neišgyvenk, - šnekėjo pildama degtinę, - juk viskas gerai, o tu kažkoks pasimetęs. Lakstai iš kampo į kampą, tarsi pirmąkart būtum pas moterį.

Na, ne pirmą, bet kad taip, na, juk, aš tai, o tu ir kažkaip... – akys lakstė pasieniui, pirmyn atgal, kiek virpančiom rankom pakelta taurelė, - tai, nežinau, už pažintį?

Už pažintį mes jau gėrėm, dabar gal už artimesnę?

Linktelėjęs, kažkaip keistai šyptelėjęs, vienu mauku išgėrė taurelę. Po jos nusipurtė ir regimai atsipalaidavo. Neapgirto, ne, gal morališkai palengvėjo? Liza visada vyrams savo kambaryje įpildavo degtinės. Susipažinimų pradžioje visi tokie drąsūs, tačiau greitu tempu pasimesdavo. Štai kad ir šis vyrukas Povilas. Bet po lašo visi atkusdavo. Kaip ir dabar. Visai maloniai šnekėjosi, tik va Lizočka niekaip nesuprato, ko jis tik šneka ir nė vienu žodžiu neužsimena apie naktį. Nei gestu! Nei artyn prieina, nei netyčia ją paliečia...

Tai o kada mes eisim į lovą?

A, - vėl išgaravo visa drąsa ir šaunumas, - tu jau matyt pavargai.

Jelizaveta Dmitrijevna krestelėjo pečiais. Kiek patylėjus atsistojo, sutvarkė stalą, paklojo lovą. Išėjo iš kambario, nuėjo pas tėvą, jį apklostė, apvalė. Mykiantis ir knarkiantis jis nepabudo. Retai kada tokios stadijos dar pabunda. Ir gerai. Grįžusi į kambarį vyruką Povilą jau rado lovoje, o jo drabužius šalia tvarkingai sulankstytus. Šyptelėjo ir ėmė nusirenginėti pati. Be jokių subtilumų ar viliojimų. Jau minėjo – kaip taburetė. Likusi su apatinėm kelnaitėm palindo po užklotu. Atsigulė ant šono, atsisuko į Povilą, o jis gulėjo nejudėdamas. Atsisukęs, bet tarsi nematydamas.

Žinai, man lovoje labiausiai patinka miegoti arba mylėtis. O ką mes veiksim?

Ne, klausyk, to jau per daug! Kas tau negerai?!

Jelizaveta Dmitrijevna sutriko. Kas jai negerai? Pamąsčius nusprendė, kad lyg ir viskas gerai. Tai pasakiusi, paklausė, gal vyrukui kas ne taip, gal nepatogu?

Aš visiškai tavęs nesuprantu. Kam tau manęs reikia? Pasinaudoti? Tu gavai iš manęs bilietą, nupirkau išgerti, o dabar dar turiu dulkintis su tavim?!

Ne, tai aš tavęs nelabai tesuprantu. Aš juk neprašiau bilieto – pats nenorėjai į miuziklą. O ir išgerti pats pasiūlei – neprašiau. Ir dabar atsiklausiau – ar miegosim, ar mylėsimės... Tarsi ir nesinaudoju, kaip manai?

Tau atrodo, kad visa tai normalu?

O tau atrodo priešingai? Nurimk, gi neprievartauju. Tiesiog apkabink mane.

Vyrukas Povilas buvo akivaizdžiai pasimetęs. Tarsi įširdęs, tarsi įsižeidęs, tarsi susigėdęs. O Jelizavetai Dmitrijevnai kaip tik dabar jis buvo pats mieliausias. „Na, toks balandėlis, nors prie širdies glausk“, – mąstė gulėdama jo glėby. Po kiek laiko vyrukas jau ir atsipalaidavo. Ėmė švelniai bučiuoti kaklą, glostyti nugarą. Jelizaveta Dmitrijevna mintyse atsiduso. O jau buvo spėjusi pagalvot, kad šianakt tiesiog ramiai miegos. Ir rytą pabus vyro glėby. Apkabinta. Bet viskas turi savo kainą, o tai ji jau seniai žinojo.

Žinai, tu tokia keista! Tave labai greitai būtų galima įsimylėti, - pasakė vyrukas Povilas po to, kai jie pasimylėjo.

Jelizaveta Dmitrijevna palaimingai šypsojosi ir tylėjo. Malonu girdėti. Ir, žinoma, absoliučiai nereikalinga tikėti. Užmigo.

Rytą pabudusi nerado vyruko nė kvapo. Na, gal tik kvapą.

Transformacija

Dima Boris

Klausimas, kas gi atsitiko prancūzams, yra žymiai beprasmiškesnis nei gali pasirodyti iš pirmų keturiasdešimties parų apmąstymų.

Dabar – meditacijoje pratūnojęs galybę bemiegių naktų, pakeitęs bent dešimt prancūzų okaziją aiškinančių mokyklų – pagaliau jaučiuosi ištrūkęs iš tų paikų svarstymų narvo ir į besikivirčijančių mąstytojų gaujas linkęs žvelgti vien su liūdna pašaipa.

Sakau jums: klausti, kodėl prancūzai virto grybais, yra taip pat kvaila, kaip bandyti gniaužti šviesos juostą. Kaip besistengtumėte, spinduliai neišvengiamai prasprūs pro jūsų pirštus ir išliks nejudrūs savo rimtyje. Aišku, juos galima apglėbti, iki galo nesuspaudus pirštų kumštin, ir taip kvailinti regimybe, neva šviesos kelias paklūsta rankos mostui; bet išmintingam žiūrovui šita iliuzija atrodys dar bergždesnė, dar tragikomiškesnė nei ankstesnės pastangos.

Tad apmaudu, jog mes iki šiol viliamės ištirti, kaip prancūzai virto grybais.

***

Kita vertus, mane kartkartėmis apima kone išdidus džiugesys, kad esu tos istorinės, pasaulį aukštyn kojom apvertusios sumaišties amžininkas.

Galite įsivaizduoti: stebuklas blykstelėjo per akimirksnį! Toje vietoje, kur stypsojo žmogus, po sekundės dygo voveraitė, lepšis ar baravykas. Įvairiaspalvės kepurėlės nuklojo Paryžiaus gatves – grybai kyšojo suleidę šaknis tiesiai į asfaltą ir tašytus akmenis. Kazlėkai augo ant Eifelio bokšto apžvalginės aikštelės, trijų šimtų metrų aukštyje. Vėjas kedeno kerpes primenančius kiniškus grybus Eliziejaus laukuose. O staiga nutykęs Mulen Ružas priminė pievagrybių fermą.

Transformaciją suvokusi žmonija išlenkė nuostabos ir panikos kokteilį. Kodėl prancūzai? Kodėl grybais? Sugaudė, sutvisko teleekranai, laikraščių antraštės ūgtelėjo dešimteriopai. Visos įžymybės buvo kaipmat nusviestos nuo pjedestalų, ketvirtosios valdžios dėmesys tapo grybų privilegija. Vyriausybės, trokšdamos užgniaužti sielose pasėtas audras, griebėsi karštligiškų, apgailėtinų priemonių: už prancūzų literatūros neišmanymą baudė kalėjimu, o pradinukų suolus užvertė mikologijos traktatais. Mokslininkai bei politikai, filosofai ir išradėjai išsižadėjo priprastų temų ir nuo to meto tegvildeno prancūzų sugrybėjimą.

***

Kebliausia tai, kad transformacija palietė ne tik Paryžių ir ne tik Prancūziją – ji pasigriebė ir visus nelaimėlius, kurie, išvykę iš tėvynės, pagal kraujo teisę vis dėlto laikyti prancūzais. Todėl negali būti tikras, kad artimiausiam miške lyg niekur nieko pūpsanti ūmėdė kažkada neatsidūrė čia žmogaus pavidalu.

***

Tenka pripažinti, jog laikui lekiant tiek visuotinis sambrūzdis, tiek apokalipsinės nuotaikos aprimo, o gal veikiau peraugo į tam tikrą nuspėjamą bei dėsningą rutiną.

Nepaisant to, kad laboratorijose bei bibliotekose trūnijantys mokslininkai kasdien vis dar išgalvoja po tuziną virtimą aiškinančių paradigmų, liaudis, regis, tuo ne itin domisi, ir jos požiūris į grybus bei prancūzus vystosi nesunkiai juntamu – nepasakyčiau, kad pagirtinu – keliu.

Man nepatinka, kad gyvoji teisė draudžia valgyti grybus – marinuotus, keptus, virtus ar net žalius – nes netyčiom galiu sukamžloti prancūzą. Nepatinka, kad viešumoje apie grybus ir prancūzus mane moko kalbėti vien graudžiu veidu, dešiniu smilium rituališkai trinant kairįjį skruostą, tarytum braukiant nematomas ašaras. Orkestros Apolonai, Marsijai, netgi blizgesyje supleškantys Ikarai jaučia pareigą man tarti bent žodelį kitą apie tai, kaip jie niekina grybus teberyjančius slapūnus, – šnekant jų veidai tįsta nuo tariamo originalumo ir vos telpa į lubinį teleekraną.

Visa šitai mane ne tik erzina, bet ir trikdo. Tačiau būčiau kvailys, jei savo nuogąstavimus reikščiau garsiai: jau kitądien stypsočiau prie gėdos stulpo, ir budelis kaktoje išdegintų baravyko formos stigmą. Tenka kalbėti prošnabždžiu ir nuolatos iki raudonumo trinti kairįjį skruostą, idant nieks neįtartų mano tikrojo nusiteikimo.

***

Iš tikrųjų padėtis nepavydėtina: mikologijos ontologinės ambicijos man kelia šypsnį, o grybai kaip praktika atrodo nemaloni ir pavojinga. Vis dėlto nūdieną vertinčiau dar palyginti teigiamai. Pranašauju, jog ateities karta – laiko atkirsta nuo transformacijos ir stokojanti bet kokios atminties apie ją, tačiau pasičiupusi savo tėvų vėliavas – iškils taip apsėsta grybų, kad grybiškumas taps jos kertiniu, pasiglemžiančiu bruožu. Tačiau neverta stebėtis, jei būtent ši karta galutinai pamirš žodį „prancūzas“.