Trys miniatiūros

Dedukcija

Štai kas buvo tokio Jaroslavo B. žarnyne - suvirškintas maistas. Dar ten buvo dujos, prasmirdusios suvirškintu maistu.

O štai ką tame žarnyne vylėsi rasti ponas, patykojęs Jaroslavo B. tamsoje, prarėžęs jam pilvą ir įmurkdęs ranką į vidurius, - ogi briliantų.

Bet jokių briliantų, suprantama, jis ten nerado: kaip konstatuota, Jaroslavo B. žarnyne tebuvo suvirškintas maistas ir dujos, prasmirdusios suvirškintu maistu.

- Vadinasi, - tarė guvusis ponas, keldamasis nuo šąlančio lavono, - tai ne tas žmogus, kurio man reikia. Nes to, kurio ieškau, viduriuose galima rasti ne tik briliantų, bet ir smaragdų, ir rubinų. Vadinasi, reikia ieškoti toliau.

Implikacija

Žmogus užlipa ant pakylos ir kalba.

Minia, susispietusi apačioje, pritardama linkčioja galvomis, kai kurie žiūrovai iš susižavėjimo klykia.

Tada ant pakylos ropščiasi kitas vyriškis, irgi kažin ką šneka. Žmonės ir šįsyk pritaria, kalbai pasibaigus visi atrodo patenkinti, girdisi švilpesys.

Tada prabyla trečias oratorius. Pasakoja apie dešrą, kukulius, pabaigoje - ir apie šiupinį.

Žiūrovai nelinkčioja. Jie stypso išsižioję, dažnam tįsta seilė ir laša ant grindinio.

Oratorius smilium beda į anksčiau šnekėjusius ir suloja kelis trumpus žodžius.

Minia akimirksniu pliūpteli ant pakylos, du pirmuosius kalbėtojus sudrasko į gabalus. Trečiąjį, porinusį apie dešrą ir kukulius, ir dar šiek tiek apie šiupinį, džiūgaudama išsineša ant rankų.

Girininkas Izaokas

Girininkas Izaokas nedidele valtele plaukė per upę, kai staiga pastebėjo link jo greitai artėjantį plaustą.

Ant plausto buvo įsitaisę trys žmonės: du raumeningi, irklais apsiginklavę barzdočiai ir dar kostiumuotas pilietis - basakojis, bet užtat karališkai išsidrėbęs ir su cigaru dantyse. Girininkas Izaokas, išvydęs šią kompaniją, kažkodėl nubalo ir puolė kaip pašėlęs irtis tolyn.

- Mikliau darbuokitės, galvijai, - bendrams sukomandavo basakojis pilietis. - Nes paspruks!

Ir iš tiesų - paspruko!