Festivalis atlydėjo pavasarį (2)

Danguolė Vilidaitė

Balandžio 2 – gegužės 10 dienomis Klaipėdoje vyko XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasario“ renginiai. Šiais metais festivalis vėlgi buvo stilistiškai margas, kupinas muzikinių netikėtumų ir intrigų, triumfavo orkestrinės muzikos garsais.

Apie pirmuosius festivalio koncertus jau rašyta balandžio „Duryse“. Apžvelkime antrąją festivalio dalį.

Orkestrinės muzikos fiesta

Prasidėjęs romantiška Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro (dirigentas Martynas Staškus) gaida, vėliau savo didžiąją kelionę „Muzikos pavasaris“ tęsė trumpiau ar ilgiau sustodamas pasižvalgyti kitose epochose kartu su Lietuvos kameriniu orkestru (dirigentas Robertas Šervenikas), Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius), Klaipėdos kameriniu orkestru (dirigavo svečias iš Belgijos Danielis Gazonas, orkestro meno vadovė Liuda Kuraitienė), kol pergalingai suskambo finaliniame „Camerata Klaipėda“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis) koncerte – retas Lietuvos festivalis gali pasigirti tokia atlikėjų gausa.

Iš paskutiniųjų penkių festivalio renginių, kuriuose pasirodė net keturi orkestrai, labiausiai įsimintinas, tikra kulminacija tapo Rusijos kompozitorių S.Rachmaninovo ir D.Šostakovičiaus kūrybos vakaras dalyvaujant Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui ir smuikininkei iš Vokietijos Lianai Isakadze’i.

Nepakartojami momentai

Gruzinų kilmės smuikininkės L.Isakadze’ės biografijoje daug spalvingų tarptautinių pergalių ir pasiekimų. Sakoma, kad kurti pradėjo vos trejų, o dešimties jai didžią ateitį išpranašavęs pats Davidas Oistrachas (jis ir pakvietė ją mokytis smuikuoti pas save – pavydėtina sėkmė). Šiuo metu Vokietijoje gyvenanti menininkė, nors ir pasiekusi garbų amžių, ir toliau aktyviai dalyvauja įvairiuose festivaliuose bei koncertuose visame pasaulyje – kaip žiuri narė, solistė, dirigentė, griežia kameriniuose ansambliuose.

Gerą solistės koncertinę formą įrodė ir preciziškai bei nepaprastai valingai atliktas D.Šostakovičiaus koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui Nr.1 a-moll. Įdomi šio kūrinio istorija: parašytas 1948-aisiais jis pirmą kartą buvo atliktas tik po Stalino mirties, nes kompozitorius, tuometinės politinės valdžios kaltinamas formalizmu, buržuaziniu dekadentizmu, neprofesionalumu ir dar bala žino kuo, paprasčiausiai išsigando represijų (iš Maskvos konservatorijos vis dėlto buvo pašalintas).

Įsiminė šio opuso maštabiškumas ir ypatingi vaizdų kontrastai: nuo lyrinių-filosofinių gelmių noktiurne iki grėsmingos ir kiek ironiškos fantasmagorijos antroje scherzo dalyje, nuo gedulingos pasakalijos su lemtingais timpanų dūžiais, trapiu smuiko solo iki virtuoziškos burleskos finale.

Vienu įkvėpimu

Antroje koncerto dalyje skambėjęs S.Rachmaninovas laikomas gana demokratišku kūrėju, jo muziką vienodai gerai vertina ir pripažįsta tiek mėgėjas, tiek profesionalus klausytojas. Simfonija Nr.2 e-moll, op.27 parašyta 1907–aisiais Drezdene. Šiuo periodu muzikas išgyveno kūrybinio pakilimo laiką, daug koncertavo Europoje, jau buvo praėjęs dešimtmetis po nesėkmingos pirmosios simfonijos premjeros, įveikta po to sekusi kelerių metų depresija (tik gydytojo psichiatro dėka). Joje gal dar atsispindi ir neramios nuotaikos po 1905-ųjų revoliucijos, stiprių permainų nuojauta.

Stebina šio kūrinio medžiagos turtingumas, nuostabių melodijų gausa, jausmingas atvirumas. Nepaprastą muzikos poveikį koncerte dar labiau padidino atlikėjų profesionalumas ir gilus įsijautimas, dirigento G.Rinkevičiaus labai jautrus ir emocionalus dirigavimas, jo sugebėjimas orkestrą išlaikyti iki pačios paskutinės minutės vienu įkvėpimu, o juk kompozicijos trukmė siekia beveik valandą.

Ir virtuoziškiausi

Kalbant apie virtuo-ziškumą, reikėtų paminėti ne vieną solistą ar kolektyvą, dalyvavusį šių metų festivalyje. Nepamirštama pianisto iš JAV Alexanderio Palei’jaus programa, skirta R.Schumannui. Kontratenoras iš Izraelio Yanivas d’Oras žavėjo tikslia intonacija, puošniomis fioritūromis ir reta balso spalva. Labiau nei virtuoziškai Lietuvos kamerinis orkestras pagrojo L.Boccherinio simfoniją d-moll, op.12, Nr.4, „La Cassa del Diavolo“ („Velnio būstinė“) ir taip toliau, – gerų įspūdžių netrūko.

Įsiminė įdomus jauno muziko iš Portugalijos Pedro Carneiro (marimba) pasirodymas balandžio 30-osios koncerte, – preciziškas, nepriekaištingas. Atlikti populiarūs kūriniai –J.S.Bacho Čakona d-moll (P.Carneiro transkripcija) ir Brazilijos kompozitoriaus N.Rosauro koncertas marimbai ir orkestrui Nr.1 – kiek priminė Evelyną Glennie, 2004-ųjų „Muzikos pavasario“ dalyvę, tik be šiai perkusininkei būdingos paslaptingos, užburiančios jėgos.

Pagyrimų taip pat nusipelno ir Klaipėdos kamerinis orkestras šiam festivaliui paruošęs dvi programas (su pianistu A.Palei’jumi ir vokaliste Liora Grodnikaite). Efektingai ir veržliai jų interpretacijoje (vadovaujant D.Gazonui) suskambo A.Coplando siuita iš baleto „Apalačių pavasaris“, netrūko plastiškos pulsacijos ir jautrios dinamikos, impresionistinio spalvingumo C.Debussy simfoniniame preliude „Fauno popietė“ (fleitos solo – Rimantas Giedraitis).

Lyrinės dramos

Kiekvienas mecosoprano L.Grod-nikaitės (Lietuva–Didžioji Britanija) pasirodymas mūsų mieste yra vis kitoks, išskirtinis, atskleidžiantis naujas galimybes. Šįsyk jaunoji menininkė, Klaipėdoje koncertavusi jau trečią kartą, nustebino rimtu ir giliu muzikos pajautimu.

Kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru dainininkė papasakojo nelaimingą meilę išgyvenančio jaunuolio istoriją G.Mahlerio „Keliaujančio pameistrio dainose“, o G.Butterwortho cikle „Šropšyro bernelis“ apmąstė skaudžią mirties temą, netikėtą išėjimą anapus.

Vokalas čia dažniausiai nesudėtingas, artimas vokiečių ar anglų (priklauso nuo autoriaus tautybės) liaudies dainai, nors kulminacinėse vietose pasigirsdavo labiau įtempto, rečitatyvinio, savotiško mistinio kalbėjimo fragmentų (pvz. šešta daina iš ciklo „Šropšyro bernelis“). Orkestro vaidmuo – labiau pritariantis, padedantis išreikšti žodžio prasmę ir nuotaiką – šis paprastumas, kaip jau kažkada esu rašiusi, gana apgaulingas ir talpina savyje daug paslėptų prasmių.

L.Grodnikaitės ir dirigento iš Belgijos D.Gazono interpretacijoje G.Mahlerio ir G.Butterwortho opusai suskambo įtaigiai ir išraiškingai, labiau akcentuojat vidinę, o ne išorinę muzikos ekspresiją.

Pagarbus reveransas

Dirigavimo meno jis mokėsi pas legendinius H. von Karajaną ir E.Mravinskį ir išmanė, kaip „paimti salę į rankas“, bet kurią partitūrą galėjo paversti „auksu“ ir mokėjo padainuoti kiekvieną jos natą, kiekvieną jos melodijos vingį, atmintinai žinojo visas sudėtingiausių operų partijas, jam lenkėsi ir jį pripažino išpaikintas Maskvos elitas – Jonas Aleksa (1939–2005) išties buvo nepakartojama muzikos pasaulio asmenybė.

Gražiu reveransu, nedideliu pagarbos ženklu tapo festivalio video-klubo vakaras, skirtas šio žymaus Lietuvos dirigento atminimui.

Savo prisiminimais pasidalijo vakaro viešnia muzikologė Živilė Ramoškaitė, jos pasakojimą iliustravo dokumentinio filmo (iš LRT archyvų) fragmentai, iš kurių ypač įsiminė J.Juzeliūno simfonijos „Žmogaus lyra“ repeticija, maestro pokalbiai su muzikologais Viktoru Gerulaičiu ir Justa Adomonyte.

Taip pat buvo pristatyta neseniai pasirodžiusi muzikologo Edmundo Gedgaudo parengta knyga „Muzikos magas Jonas Aleksa“. Tik gaila, kad tos filmuotos medžiagos, kurioje parodomas dirigento darbas su orkestru, tiek nedaug.

Gaivus A.Vivaldi’o gurkšnis

Net du šių metų festivalio vakarai buvo pašvęsti baroko kūrėjams: Klaipėdos kamerinis orkestras kartu su pianistu A.Palei’jumi atlikti pasirinko šešis J.S.Bacho koncertus klavyrui ir orkestrui, o „Camerata Klaipėda“ visus nustebino gausia A.Vivaldi’o kūrinių programa (trys simfonijos, šeši koncertai įvairiems instrumentams solo su orkestru) ir gražia solistų puokšte – savo meistriškumą demonstravo svečiai: Philippas Nodelis (obojus) iš Rusijos ir Sona Azaryan (smuikas) iš Armėnijos, lietuvaičiai Džeraldas Bidva (smuikas), Indrė Čepinskienė (smuikas), Vytautas Sriubikis (fleita) ir kolektyvo vadovas Vilhelmas Čepinskis (smuikas).

Nors, kaip pajuokavo „Camerata Klaipėda“ lyderis, klausytojams gegužės 10-osios koncerte teko išklausyti net dviejų kompaktinių plokštelių turinį, laikas neprailgo.

Štai taip, šventiškai ir pakiliai, tikromis virtuozų varžybomis užsibaigė šis XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaris“ – tikra pavasarinė atgaiva klasikinės muzikos gerbėjams.