Lietuvos teatralai triumfavo pasauliniame forume

Gediminas Šimkus

Lietuvoje priskaičiuojama beveik 2000 mėgėjų teatrų – vaikų ir suaugusiųjų. Maždaug ketvirtadaliui jų vadovauja Klaipėdoje mėgėjų teatro režisūrą studijavę žmonės.

Lapkričio 22 ir 23 dienomis Klaipėdos universitete šurmuliavęs tradicinis Režisūros katedros absolventų teatrų festivalis „Auksinis amūras“ pristatė šios katedros absolventų, dirbančių su suaugusiųjų mėgėjų teatrais, pačius naujausius ir geriausius spektaklius.

Mokomojo teatro scenoje pasirodė teatrai iš Birštono ir Pasvalio, parodyti du dabartinių Režisūros katedros studentų spektakliai, festivalyje susipažinome su puikiu teatru „SPOT‘70“ iš Olandijos.

Tai nebe pirmas kartas, kai publika galėjo įsitikinti, koks gali būti geras ne tik profesionalų, bet ir mėgėjų teatras. Čia, Lietuvoje, ir užsienyje. Šiąvasar teko pabuvoti Korėjoje, kur vyko 28-asis AITA/IATA pasaulinis kongresas ir buvo rodomi 26 šalių teatrų spektakliai.

Ką reiškia santrumpos

Mažiau informuotam skaitytojui turbūt turėčiau iššifruoti kelias santrumpas: AITA/IATA, NEATA, LMTS.

AITA/IATA – pasaulinė mėgėjų teatrų asociacija, visuomeninė organizacija, įkurta 1952 metais Briuselyje, šiandien vienijanti 100 valstybių visuose kontinentuose. Ji kas dveji metai rengia pasaulinius kongresus.

Kas antras jų tradiciškai vyksta Monake, o kiti - vis kitoje pasaulio šalyje. Kongreso metu vyksta ir teatrų festivalis, į kurį atrenkami geriausi 15-20 šalių teatrai.

Šiemet 28-ąjį pasaulinį kongresą ir festivalį surengti garbė teko Pietų Korėjai.

Pasaulinių kongresų metu vyksta ir AITA/IATA regioninės asamblėjos. 100 šalių yra suskirstytos į 9 regionus.

NEATA – tai Šiaurės Europos mėgėjų teatrų aljansas, kuriam priklauso Danija, Norvegija, Islandija, Švedija, Suomija, Farerų salos, Estija, Latvija ir Lietuva.

LMTS – Lietuvos mėgėjų teatro sąjunga, susikūrusi Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1993 metais Lietuva priimta į AITA/IATA organizaciją, o 1999-aisiais organizavus NEATA priimta į ją. Šalies teatro sąjunga savo suvažiavime renka prezidentą ir septynių narių tarybą. Jau keliolika kadencijų prezidente išrenkama Klaipėdos universiteto Režisūros katedros vedėja doc. dr. Danutė Vaigauskaitė.

Išsirinko klaipėdietę

Atsivėrus Vakarų sienoms, Lietuvos geriausieji teatrai plūstelėjo į įvairius tarptautinius festivalius, ėmė kviesti įdomesnius teatrus ir į Lietuvą. Šiai kūrybinei mėgėjų teatro bangai, sėkmingai besiritančiai iki šių dienų, puikiai vadovauja mūsų nenuilstanti energingoji prezidentė. Nenuostabu, kad jos įvairiapusiška kūrybinė ir koordinacinė veikla netrukus buvo pastebėta ir pasaulinių minėtų organizacijų atstovų.

2003 metais Kanadoje AITA/IATA kongrese šių eilučių autoriui teko patirti malonių akimirkų matant, kaip vieningai kongresmenai D.Vaigauskaitę patvirtino NEATA prezidente. Kai matai apie 100 valstybių atstovų rankų mišką ir girdi žodį „Lithuania“, apima nenusakomas pasididžiavimo jausmas. Tai ne tik D.Vaigauskaitės pripažinimas. Tai šimtų Lietuvos mėgėjų teatro režisierių, aktorių, juos remiančių žmonių nuopelnas.

Garsina šalies vardą

Deja, Lietuvoje yra teatro žmonių (ačiū Dievui, nedaug), mėginančių nuvertinti mėgėjų teatrą, savotiškai supriešinti jį su profesiniu. Tokiems žmonėms galima drąsiai sakyti, kad mėgėjų teatro reikšmės Lietuvos kultūrai eliminuoti nepavyks – pernelyg didelė kūrybinė potencija ir laimėjimai: nuo kryptingo režisierių ruošimo KU Režisūros katedroje iki aukščiausių įvertinimų tarptautinėje arenoje.

Būdamas didelis ir krepšinio gerbėjas, ir dalyvavęs daugelio šalių mėgėjų teatro forumuose, dabar, slūgstant euforijai, drįstu teigti, kad Lietuvos mėgėjų teatrai ne ką mažiau garsina mūsų šalies vardą nei krepšininkai.

Beje, Vakarų šalių profesinio teatro režisieriai ir kritikai beveik neskirsto teatrų į profesinius ir mėgėjų. Yra geras arba blogas teatras.

28-asis kongresas

Palikime sentenciją, kad „savam krašte pranašu nebūsi“, ir persikelkime į Korėjos žemę, į Masano ir Čangvono miestus, kuriuose liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje vyko 28-asis AITA/IATA pasaulinis kongresas ir buvo rodomi 26 šalių teatrų spektakliai.

Kongreso darbe dalyvavo apie 200 delegatų iš 100 valstybių. Lietuvai atstovavo keturi delegatai: Jonas Buziliauskas (Rokiškis), Irena Maciulevičienė (Vilnius), Danutė Vaigauskaitė ir šių eilučių autorius (Klaipėda).

Įspūdingame šiuolaikiškos architektūros pastate kongreso darbas vyko keturias dienas įvairiomis formomis: plenariniai posėdžiai, darbas sekcijose, kūrybinės laboratorijos. Svarstomų temų, problemų įvairovė buvo labai plati: asociacijos būklė einamuoju laikotarpiu, meniškumo ugdymas, vaikų ir jaunimo reikalai, socialinė ir kultūrinė įvairovė ir pan.

Laboratorijose buvo skaitomi pranešimai apie Rytų teatrą ir jo simbolizmo kilmę, tradicines korėjietiškas kaukes, japonų kabuki teatrą, Pekino operos įvairovę ir simbolizmą, B.Brechto teatrą ir kt. (Tarp kitko, kongresas vyksta trimis oficialiomis AITA/IATA kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų. Vertėjams yra gražaus darbo, ypač vykstant karštesnėms diskusijoms).

Į aukštesnę pakopą

Šiame kongrese, kaip ir ankstesniame Kanadoje, vėl raiškiai nuskambėjo Lietuvos vardas. D.Vaigauskaitė, sėkmingai dirbusi dvi kadencijas NEATA prezidente, Šiaurės Europos regiono vairą perdavė Danijos atstovei ir žengė į dar aukštesnę pakopą AITA/IATA veikloje.

Pasaulio mėgėjų teatro asociacijos taryba iš daugelio kandidatų rinko penkių narių Meno tarybą, kuri koordinuoja visų šalių teatrų veiklą, vertina jų meninę būklę.

Išrinkti buvo JAV, Italijos, Suomijos, Olandijos ir Lietuvos kandidatai.

Mūsų šaliai atstovaus D. Vaigauskaitė.

Korėjiečiai nemėgsta „siausti“

Po kongreso pabaigos iškilmių vyko dar iškilmingesnis atsisveikinimo pokylis. Prie gal šimtu jūros gėrybių ir kitų specifinių patiekalų, pasižyminčių ypatingu aštrumu, nukrautų stalų. Teko paragauti ir Korėjos nacionalinio gėrimo, kurio pavadinimas lietuvio ausiai gana įdomiai skamba – „siaučiu“.

Bet korėjiečiai nemėgsta „siausti“. Po dviejų valandų vakarienės, iškilmingų padėkos kalbų, apdovanojimų, pasikeitimų adresais, puikaus profesionalų muzikų koncertų pokylis buvo baigtas.

Korėjoje akcentuojamas darbas. Per palyginti trumpą laikotarpį darbštūs korėjiečiai pasiekė aukštą pragyvenimo lygį, investuodami į mokslą (daugybė universitetų), išvystydami elektroniką, mašinų pramonę, laivų statybą... ir atostogaudami tik dvi savaites per metus.

Jie, kaip ir Lietuva, neturi nei naftos, nei dujų, nei anglies. Miestai, mašinos – viskas nauja. Visur švara, tvarka. Per 10 dienų neteko matyti besišlaistančio žmogaus. Esu girdėjęs, kad praėjusios kadencijos mūsų Seimo delegacija lankėsi Pietų Korėjoje. Lankėsi ir nieko nesuprato? Tikriausiai, nes dabartinis Seimas ieško būdų , kaip įteisinti daugiau švenčių ir duoti galimybių tautai pasiautėti. Bet tai ne šio straipsnio tema.

Teatrai – iš 26 šalių

Grįžkime dabar į teatrų festivalį, prasidėjusį dar prieš kongresą ir vykusį toliau po jo uždarymo. Jame spektaklius rodė mėgėjų teatrai iš 26 šalių - Japonijos, Indonezijos, Kinijos, Ganos, Pakistano, Kolumbijos, Bangladešo, Tuniso, Singapūro, Mongolijos, Anglijos, Islandijos, Suomijos, Ispanijos, Norvegijos, Danijos, Italijos, Vokietijos, Švedijos, Makedonijos, Rusijos, Čekijos, Slovakijos, Lietuvos ir, žinoma, Korėjos.

Lietuvos garbę gynė garsusis Rokiškio teatras, į Korėją atvežęs (tiksliau, per 27 valandas atskraidinęs) spektaklį pagal Juozo Marcinkevičiaus pjesę „Erelnyčia“ (rež. Jonas Buziliauskas).

Atstovavo Lietuvai

Teko būti liudininku, kaip mūsų teatras ruošėsi spektakliui, ir jo metu stebėti festivalio žiūrovų reakcijas. Įdomu, kad, kitų šalių spektakliuose galima buvo sutikti tik vieną kitą kongreso delegatą, o į lietuvių pasirodymą sugužėjo daugelio šalių atstovai kartu su pačiu AITA/IATA prezidentu. Tai akivaizdžiai byloja apie Lietuvos mėgėjų teatrų aukštą meninį lygį, demonstruojamą įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose.

Režisierius J.Buziliauskas (KU Režisūros katedros absolventas), pripažintas su mėgėjais pastatęs geriausią spektaklį mūsų šalyje, laimėjo ir AITA/IATA Meno tarybos atranką į Korėjos festivalį. Jis atsakingai ir kruopščiai ruošėsi šiam tarptautiniam forumui. Trupės gabūs ir talentingi aktoriai - įvairių profesijų žmonės, bet jų sceninė laikysena neprimena jokio mėgėjiškumo. Prieš spektaklį nebuvo jokio šurmulio tarp aktorių, nors jaudulys buvo juntamas. Tačiau tai būdinga ir aukščiausios prabos profesionalams. Stebėjęs Rokiškio teatro trupę kelionėje, kartu gyvenęs universiteto bendrabutyje, matęs ne vieną jos spektaklį Lietuvoje, drąsiai pritarčiau Vakarų teatralams, kad nėra jokio skirtumo tarp mėgėjų ir profesinio teatro. Viską lemia talentingas režisierius, jo gebėjimas žmogaus hobį paversti menine vertybe. Toks yra Rokiškio teatras, toks yra J.Buziliauskas.

Kultūros ambasadoriai

Kyla uždanga, pamažu nušvinta „Erelnyčios“ scenovaizdis. Žiūrovai atidžiai seka vyksmą scenoje (kalbos barjeras nekliudė, nes programėlėse pjesės siužetas aprašytas anglų kalba). Pagrindinį pjesės personažą subtiliai ir įtaigiai kuria pats pastatymo režisierius. Spektaklyje Korėjoje jis besąlygiškai atidavė savo temperamentą, savo talentą. Jo monologai apie Lietuvą tėvynę, apie lietuvių kalbą, spaudos atgavimą nuskambėjo su nepaprasta jėga. Jam puikiai talkino visi aktoriai. Išradingos vizijos, simboliai praturtino spektaklį ir galutinai prikaustė žiūrovų dėmesį. Plojimai tai patvirtino.

Rokiškėnai sėkmingai atliko Lietuvos kultūros ambasadorių misiją tolimoje Korėjoje. Visi tai pajutome, ir grįžome į Tėvynę kaip ant sparnų.