Spalį Klaipėdos dailės parodų rūmai lankytojams siūlo susipažinti su jauno šiuolaikinio menininko tiesomis. Mėnesį čia demonstruojama Vilniaus dailės akademijos absolvento Tomo Čiučelio instaliacija „Keistos tiesos.”

T.Čiučelis, savo kūrybos pagrindu pasirinkęs tekstualumo studijas šiuolaikinėje visuomenėje, Klaipėdoje pristato tris kūrinius. Lankytojus parodų rūmų salėje pasitinka ne estetiškai, vizualiai turtingi ir iš pirmo žvilgsnio nenuspėjami pranešimai, o priešingai - lakoniškos ir visiems regėtos teksto konstrukcijos.

Pamatę užrašytą informaciją visų pirma tikimės perskaityti vienokią ar kitokią mintį, nuorodą ar deklaraciją. T.Čiučelis nesiekia suformuluoti vienareikšmės tezės, jis renkasi metaforiško pasakojimo strategiją, kurioje suvokėjas neretai tampa svarbesnis už pranešėją.

Ekranuose ir projekcijose besikeičiantys tekstai neveda linijinio pasakojimo keliu. Čia sunkiai aptiksime pradžią ir pabaigą, keleto žodžių junginys keičiasi beveik atsitiktinumo principu, sunku nuspėti, kuri trumpos sentencijos dalis netrukus pasikeis nauju žodžiu, taip pakeisdama visos teksto konstrukcijos reikšmę.

Autorius žiūrovui palieka teisę spręsti, kurią mintį pasirinkti atskaitos tašku ar kurį teiginį laikyti esmingiausiu. Instaliacijoje žodis tampa ne neginčytinu žinių šaltiniu, o priemone naujoms interpretacijoms ir prielaidoms skleistis.

Dar daugiau. Konstruodamas vizualinę instaliacijos dalį, autorius pasirinko anonimišką naujųjų medijų erdvę. O pranešėju tapęs kompiuteris neutralizavo emocionalų pranešimo turinį. Juk tą patį žodį galime ištarti keliolika skirtingų intonacijų, taip perteikdami nerimą ar džiaugsmą, apgailestavimą ar pasitenkinimą, pyktį ar nuolankumą. „Keistose tiesose” informacija pateikiama be jokios emocionalios įkrovos, o pasirinkta šrifto garnitūra neišduoda jokių autoriaus intencijų. Greičiau tai anonimiškų ir iki tobulybės išgrynintų ženklų sankaupa. Taigi tamsioje parodų rūmų salėje tekstų eilutėmis klaidžiojantis žiūrovas yra vienintelis informacijos suvokėjas, įprasmintojas ir vertintojas.

Pats autorius pripažįsta, kad jo kūriniams itin svarbi konteksto reikšmė. Teiginių prasmė kinta priklausomai nuo to, kokioje erdvėje jie eksponuojami. Bendrais bruožais T.Čiučelis suvokėjams pasiūlo socialumo, meno ir politikos problemų ratą. O Klaipėdos dailės parodų rūmų salėse eksponuota instaliacija, ko gero, labiausiai išryškino santykio tarp meninės praktikos ir vizualumo problemą. Nors uostamiesčio parodinėse erdvėse vis dažniau pasitaiko ir konceptualiai orientuotų kūrinių, vis dėlto dominuojančią poziciją užima vizualiai efektingi, bet neretai intelektualiai skurdūs kūriniai.

„Keistos tiesos” siūlo ne mėgautis regėjimo malonumais, o aktyviai dalyvauti paties kūrinio suvokimo ir interpretavimo procese. Instaliacija, eksponuojama Dailės parodų rūmuose, nebyliai ir netiesiogiai sąveikauja su kitais čia anksčiau, vėliau ar tuo pačiu metu eksponuojamais kūriniais ir persmelkta vietinio konteksto sąlygoja vaizduojamojo meno permąstymo galimybę.

Vizualioji kultūra šiandien pradeda remtis šabloniškomis konstrukcijomis. Tai daro įtaką ir meninei praktikai. Kūriniais perduodama informacija dažnai jau žinoma iš anksto ir nestimuliuoja jokių problemų iškėlimo ar svarstymo. „Keistose tiesose” susipynęs keliapakopis sociokultūrinis turinys sukuria prielaidų tinklą, leidžiantį aktualizuoti meno dematerializavimo problematiką.

Kas svarbiau šiandieniame mene – vizualus kūrinio įgyvendinimas ar talpi idėja? Menininko pozicija – ne kurti dar vieną vizualumu pagrįstą kūrinį, o ekspozicinėje erdvėje pateikti tekstualų ir nuo suvokėjo priklausantį darbą – rodo autoriaus siekį sukelti bent minties judesį.

Ir, ko gero, įdomiausia ir paveikiausia instaliacijos „Keistos tiesos” dalis egzistuoja tarp pranešimo ir suvokimo, kai stimuliuojamas mąstymas, bet neprieinama iki angažuotos vienareikšmės tiesos.