Langas

KELIONĖS. Klaipėdos universiteto prof. dr. Danutė Petrauskaitė liepą lankėsi Ciuriche (Šveicarija), kur kartu su kitais penkiais Lietuvos muzikologais dalyvavo Tarptautinės muzikologų draugijos kongrese. Pagrindinė Ciuricho kongreso tema „Perėjimai“ („Passagen“, arba „Transition“) į Šveicariją priviliojo 829 dalyvius – muzikologus ir muzikos bibliotekų atstovus – iš viso pasaulio. Lietuvos atstovų delegacija buvo bene gausiausia. Spalį D.Petrauskaitė kartu su Klaipėdos universiteto Fortepijono katedros vedėja doc. Jūrate Karosaite viešėjo Austrijoje. Anot jų, kelionės tikslas buvo dvejopas: skaityti paskaitas Eisenstadto J.Haydno konservatorijoje pagal „Erasmus“ dėstytojų mainų programą ir informuoti J.Haydno konservatorijos vadovybę apie Klaipėdos universitete rengiamą kamerinės muzikos festivalį „Mustufe“, kuriame J.Haydno konservatorijos penki studentai ir vienas pedagogas dalyvaus kaip nauji tarptautinio intensyvių studijų projekto partneriai. Vienos klasikų tėvynėje D.Petrauskaitė skaitė paskaitas tema „Lietuviški motyvai užsienio kompozitorių gyvenime ir kūryboje“, o J.Karosaitė austrus supažindino su lietuvių kompozitorių kūriniais fortepijonui.

PLOKŠTELĖ. Švedų instrumentinis trio „The Tribukait/Pettersson/Berg Trio”, 2004 metais lankęsis Klaipėdos naujosios muzikos festivalyje „Marių klavyrai”, prieš mėnesį išleido savo kompaktinę plokštelę „Sounds of Transparence” („Permatomi garsai”). Plokštelėje įrašyti devynių įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių kompozitorių kūriniai. Tarp jų – klaipėdiečio Remigijaus Šileikos Trio fleitai, mušamiesiems ir fortepijonui. Plokštelę išleido solidi švedų leidybinė firma „Musica Rediviva”, įstegta 1979-aisiais. Plokštelės buklete anglų ir japonų kalbomis išspausdintos autorių kūrybinės biografijos, jų kūrinių anotacijos, pristatomi atlikėjai.

GRAFIKA. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir Všį „Now art Now Future” 2-osios bienalės „Now Art Now Future” renginių seriją pratęsė Estijoje. Spalio 8-20 dienomis Taline, galerijoje „Draakon” pristatytas projektas “For export only”, skirtas 5-ajai tarptautinei grafikos konferencijai „Impact” ir jos temai „Laiko sluoksniai”. Šiuolaikinės grafikos tendencijas nagrinėjanti konferencija šiemet susijungė su XIV Talino grafikos trienale. Konferencija – tarptautinis forumas, skirtas grafikams, parodų kuratoriams, kritikams, grafikos reikmenų ir spaudos medžiagų gamintojams. Tokie forumai vyksta kas antri metai. Pirmasis įvyko1999-aisiais Bristolyje (Didžioji Britanija), 2001-aisiais „Impactą” suomiai pasitiko Helsinkyje, 2003-aisiais trečiasis „Impactas” vyko Keiptaune (PAR), o paskutinysis – 2005-aisiais Berlyne (Vokietija) ir Poznanėje (Lenkija). Konferencijos ir trienalės metu Taline vyko parodos, menininkų portfolio pristatymai, meistriškumo pamokos, paskaitos, naujausių spaudos technologijų demonstravimas. Vien pagrindinėje trienalės parodoje dalyvavo 102 menininkai iš viso pasaulio. Lydinčios parodos supo tiek trienalę, tiek „Impactą”. Jis šiemet buvo itin platus: per 30 parodų, 36 šalys, daugiau nei 300 dalyvių. Lietuvai „Impacte” atstovavo „Now Art Now Future” projektų ir bienalės dalyviai Saulius Vaitiekūnas, Egidijus Rudinskas, Evaldas Mikalauskis, Ričardas Rickevičius, klaipėdietis Anatolijus Klemencovas ir kuratoriai Jūratė Rekevičiūtė bei Ignas Kazakevičius, taip pat pristatę savas meninio „eksporto” versijas.

FOTOMEDŽIOKLĖ. Lietuvos spaudos fotografų klubo nariams surengtame konkurse „Fotomedžioklė Labanore“ laurus nuskynė pajūrio fotografai. Iš fotografijos kritikų ir fotomeninkų suburta komisija atrinko geriausius darbus parodai ir išrinko aštuonias geriausias fotografijas, kurių autoriai apdovanoti piniginiais prizais. Pirmąją vietą laimėjo klaipėdietis fotografas Algimantas Kalvaitis, antrąsias – tauragiškis Eugenijus Kavaliauskas ir klaipėdietis Sergejus Solianskis, trečiąsias – E.Kavaliauskas ir Vytautas Jusys iš Ventės. Kadangi fotokonkurso tematika nebuvo ribojama, todėl keliuose šimtuose nuotraukų įamžintti įvairūs Labanoro girios vaizdai - medžiai, paukščiai, vabalai, žvėrys, akmenys ir kita, ką konkurso dalyviai „sumedžiojo“ vieną šios vasaros savaitgalį praleidę girioje. Spalio 10-ąją Vilniuje vykusiame aukcione geriausios nuotraukos parduotos, o gautos lėšos paaukotos Labanoro regioniniam parkui. Fotokonkursą, kurio prizinis fonas - per 14 tūkst. litų, inicijavo bendrovė „Anykščių vynas“. Lietuvos fotografų darbuose įamžintais Labanoro girios vaizdais buvo galima pasigrožėti mados ir stiliaus namuose „Europa“ Vilniuje. Dar šį rudenį paroda bus eksponuojama ir Labanoro regioninio parko lankytojų centre.

Spalio 24-ąją nuskambėjo paskutinis Klaipėdos koncertų salės festivalio „Permainų muzika“ koncertas. Kuo šiais metais ypatingas šiuolaikinę muziką propaguojantis renginys, ši, jau trečioji, naujausių muzikinių minčių invazija? Keliais žodžiais - apie tai.

Klaipėdoje labai trūksta intelektualios elektroninės muzikos, multimedijinių projektų. Stygių kiekvienais metais iš dalies kompensuoja „Permainų muzikos“ festivalio renginiai. Šiemet tai buvo Vytauto V.Jurgučio multimedijinis šokio projektas „Time Line“, Vladimiro Tarasavo vaizdo ir garso instaliacija „Pirmoji upė“ ir japonų kūrėjo Ryoji Ikeda’os kūrybos apžvalga (ją festivalio videoklube pristatė V.V.Jurgutis).

R.Ikeda pasirinktas neatsitiktinai - šiuo metu jis yra vienas įdomiausių ir labiausiai intriguojančių elektroninės muzikos guru, jo projektai su didžiausiu pasisekimu rodomi visame pasaulyje (koncertų geografija - įspūdinga). Smalsumą skatina ir mįslingas, uždaras šio menininko charakteris. Kūrybinė virtuvė slepiama, įrašų gauti beveik neįmanoma, pasirodymų metu negalima fotografuoti ar filmuoti (kelis nedidelius fragmentus vis dėlto užtikau www.youtube.com svetainėje), vaikščioti po salę ar išeiti ir pan.

Vakare buvo pademonstruoti du R.Ikeda’os kūrybos pavyzdžiai, Lietuvoje likę po 2005-ųjų metų „Gaidos“ festivalio: filmas-koncertas „C4I“ ir „Formula“ (žvilgsnis į pasaulį per skaičių prizmę - materijos inspiracija yra DATA). Stebino nepaprastai preciziškas japonų kompiuterininkų darbas, didžiulė vaizdo ir garso sinchronizacija (šie projektai daryti keliais šimtais kompiuterių.) Kurdamas naujas garsines erdves R.Ikeda panaudoja įvairiausias skaitmenines technologijas, sinusoidinius tonus, baltąjį triukšmą, nano – makrokosminius garsus.

Nepatogiai aukšti ar žemi dažniai, minimalistinis pastovumas, ilgai trunkanti (budistinė) tyla, netikėtai pertraukta aštraus, net fiziškai juntamo garso – toks šio vakaro prisiminimas. Čia nėra pasakojimo, taip būdingo Europos multimedijinių projektų autoriams, nėra amerikietiško „nusileidimo“ iki publikos lygio, tik išgryninta mintis – eilėraščio posmu, citata, vaizdu; tik formos, linijos ir pluoštai, dažniausiai abstraktūs garsai ir ritmai.

R.Ikeda’os projektai nepaprastai efektingi ir paveikūs, stiprų įspūdį palieka ir tai, kad publika būna apgaubta ne tik garsinės, bet ir vaizdinės erdvės. Mums, deja, teko „laižyti cukrų per stiklą“.

Spalio 10-osios susitikimas su vienu svarbiausių šiandienos lietuvių kompozitoriumi Osvaldu Balakausku praėjo santūriai, be didesnių intrigų. Vakaro vedėja Loreta Narvilaitė klaipėdiečius supažindino su svarbiausiais ir įdomiausiais šio muziko biografijos ir kūrybos faktais, buvo pademonstruoti keli videoįrašai.

„Veiksmą“ kiek pagyvino emocionalesnis ir atviresnis Petro Geniušo dalyvavimas. Gaila, kad prastai girdėjome paties O.Balakausko kalbą.

Koncertas, skirtas Jeronimo Kačinsko 100-osioms gimimo metinėms paminėti, nuskambėjo spalio 3-iąją. Kompozitorius buvo laikomas vienu moderniausių ir pažangiausių, rašė ketvirtatonių ir ateminę muziką, jo dėka Lietuva 1936-aisiais tapo Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) nare. Nežinia, kaip būtų pasisukęs J.Kačinsko likimas, jei ne priverstinė emigracija 1944-aisiais – atsisakęs sukurti Staliną liaupsinančią kantatą, jis pateko į nemalonę.

Išgirdome rečiau koncertuose atliekamus instrumentinius opusus: styginių kvartetus Nr.3 ir Nr.4, kamerinę fantaziją (sekstetą) fleitai, styginių kvartetui ir fortepijonui, „Atspindžius“ fortepijonui, Nonetą styginiams ir pučiamiesiems, - anot vakaro vedėjos muzikologės Danutės Petrauskaitės, harmoningą ir pasvertą muziką.

Stipriai ir įtikinamai suskambo Nonetas (Artūras Šilalė – smuikas, Girdutis Jakaitis - altas, Augustinas Vasiliauskas - violončelė, Arnoldas Gurinavičius - kontrabosas, Giedrius Gelgotas - fleita, Justė Gelgotaitė - obojus, Andrius Žiūra – klarnetas, Andrius Puplauskis - fagotas, Paulius Lukauskas - valtorna). Tai turbūt yra pats žymiausias ir labiausiai intriguojantis kompozitoriaus kūrinys. Juo Lietuva pirmą kartą buvo prezentuojama ir labai gerai įvertinta 1938-aisiais metais ISCM kongrese (kartu su B.Bartoko kūriniu). Šios kompozicijos vos nepraradome - partitūrą, prarastą Antrojo pasaulinio karo metais, pavyko atstatyti tik pagal atskirų instrumentų partijas, rastas Prahos archyvuose.

Keturių dalių ciklas fortepijonui „Atspindžiai“ (pirmoji ir trečioji dalys), atliktos pianisto Daumanto Kirilausko, pasižymėjo improvizaciniu laisvumu ir žaismingumu, subtiliu impresionistiniu spalvingumu. Kiek sudėtingesne, komplikuota šiuolaikinės muzikos kalba suskambo kamerinė fantazija.

Bet labiausiai šiame koncerte imponavo Vilniaus styginių kvarteto (Audronė Vainiūnaitė - I smuikas, A.Šilalė - II smuikas, G.Jakaitis – altas, A.Vasiliauskas - violončelė) profesionalumas ir nepaprastas tikslumas, trečiojo J.Kačinsko kvarteto dainingas atonalumas, ekspresyvi ir skausminga ketvirtojo kvarteto išraiška, paslėptos gilios mintys. Šio autoriaus palikimas Lietuvai, manyčiau, dar yra terra incognita, laukianti savo įvertinimo.

Šių metų „Permainų muzikos“ ašis - amerikiečių kompozitorius, filosofas ir rašytojas Johnas Cage’as. Net du festivalio vakarai buvo paskirti jo kūrybai (videoklubas ir koncertas), o „Harmonijos“ iš „Apartment House 1776“ tapo savotiška idee fixe Maiko Svoboda’os (trombonas) ir Stefano Hussongo (akordeonas) koncerte. Toks dėmesys nėra keistas žinant, kad festivalio vardą inspiravo J.Cage’o to paties pavadinimo opusas.

„Apartment House 1776“ kūriniu kompozitorius, atrodo, norėjo visiems įrodyti, kad jo mokytojo A.Schoenbergo priekaištai dėl prasto harmonijos žinojimo yra niekis, jis gali sukurti savo „Harmonijas“. Subtilus žaidimas sąskambiais, pauzėmis ir akcentais, tarsi iš niekur atklystančios pažįstamų temų citatos, nueinančios į niekur, į amžinybę... (o gal J.Cage’as paprasčiausiai ištrynė svetimoje partitūroje jam nepatikusias vietas, natas pakeitęs pauzėmis - tyla).

M.Svoboda’os „5 canonic studies“, Keiko Harada’os „Midstream +“ atskleidė netikėtas trombono ir akordeono tembrines ir technines galimybes, apjungė tokius iš pirmo žvilgsnio nederančius instrumentus. Simpatiškos buvo trys Karlheinco Stockhauseno charakteringos pjesės iš „Tierkreis: 12 melodies of Zodiac“ ir Giakinto Scelsi’o „Mantram“ (malda trombonui solo - grojimo ir dainavimo - deklamavimo miksas). Temperamentingame Astoro Piazzollos „Le grand tango“ vis dėlto pritrūko aistros, akcentų žaismingumo.

Stebėtinas M.Svoboda’os muzikavimas ir šį kartą pakerėjo grojimo profesionalumu, trombono išraiškos netikėta įvairove, didžiausių pagyrų vertu intonavimo tikslumu (taip sunkiai pasiekiamu variniais pučiamaisiais), virtuoziškumu.

„Neue Vokalsolisten Stuttgart“ iš Vokietijos koncertas publikos dėmesį šiame festivalyje patraukė mažiausiai. Manyčiau, „kalta“ programa, sudaryta iš pačių naujausių, vos ką tik „iškeptų“, mažai žinomų ar visai nežinomų autorių kūrinių. Ji buvo sudaryta „Gaidos“ festivaliui (išskyrus L.Ronketi’į) ir skirta labiau išsilavinusiems Vilniaus šiuolaikinės muzikos gerbėjams (nors ir čia, kiek teko girdėti, susilaukė neadekvačių vertinimų). Gaila, nes šio kolektyvo pasirodymas išties vertas geriausių pasaulio koncertinių salių.

Žavėjo Saros Sun (sopranas), Siuzanos Leitz-Lorey (sopranas), Danielio Glogerio (kontratenoras), Martino Nagy’o (tenoras), Giljermo Anzorena’os (baritonas) ir Andreaso Fischerio (bosas) nepriekaištingas vokalas, platus galimybių dia-pazonas, intonavimo grynumas, sudėtingų partitūrų (atlikėjams) a cappella įvaldymas.

Koncertui apibūdinti labai tinka J.Cage’o mintis, kad „muzika yra ne tik tai, ką jūs ligi šiol įsivaizdavote esant muzika“. Ir išties kompozitoriaus iš Kipro G.Aperghiso „Vittriool“ ir vokiečio M.Kaeserio „Präludien 1. Buch (Nr.1-6)“ kompozicijos, sumirgo įvairiausiomis moderniomis išraiškos priemonėmis. Tai dažniau buvo ne ištisinio teksto, o atskirų žodžių, skiemenų ir net nemuzikinių garsų išbandymas muzikinėje erdvėje (fragmentai Sprechgesang, šūksnių glisando, šnabždesiai, mekenimas, kažkas panašaus į paukščių giedojimą, o gal į XIV amžiaus hoketą ir pan.).

Tikra vakaro kulminacija tapo italų autorės Liucijos Ronchetti „Pinocchio. Una storia parallela“ (keturiems vyrų balsams). Pamokanti Carlo Collodi’o pasaka apie medinuko Pinokio nuotykius buvo atskleista įtaigiai ir efektingai, šiuolaikinės priemonės šiai istorijai, manyčiau, buvo kaip tik. Nepaprasto spalvingumo kompozicijai suteikė „Neue Vokalsolisten Stuttgart“ vokalistų, ypač kontratenoro D.Glogerio (Pinokis) teatriniai sugebėjimai.

Įsiminė jaunos lietuvių kompozitorės, šiais metais baigusios magistro studijas LMTA Egidijos Medekšaitės „Sophismata“ (sopranui, tenorui ir bosui), jos muzikos plastiškas alsavimas, gražios disonansinių sąskambių erdvės. Kiek mažiau įdomi muzikine prasme atrodė Ričardo Kabelio (šiuo metu gyvena Štutgarte) „Farce“. Kūrinio mintis paprasta - mažai kintančių ostinatinių figūrų panaudojimas simbolizuoja žmogaus, tapusio prisukamu sraigteliu, gyvenimą, žmoniškumo praradimą.

Turbūt jau galime pasigirti šių metų „Permainų muzikos“ programos intelektualumu, nemažo pluošto darbų, sukurtų jau XXI amžiuje, atlikimu, J.Cage’o kūrinių gausa, profesionaliais atlikėjais ir t.t., vardyti galima be galo. Bet kuriuo atveju - „Permainų muzika“ yra žingsnis pirmyn.

Nors praėjusių metų festivalio programa man atrodo stipresnė - atlikti jau klasika tapę O.Mesiano „Kvartetas laiko pabaigai“, L.Berio „A-Ronne“, D.Crambo „Black Angels“ (Images I) ir S.Raicho „Different Trains”, o 2005 metais išgirdome A.Schoenbergo „Mėnulio Pjero“.

Garsiausias Lietuvos lėlininkas V.Mazūras – apie gyvenimą, profesiją ir teatrą

Salomėja Burneikaitė

Pagarbiai Meistru jį vadina kolegos ir visi, kas nors šiek tiek pažįsta Vitalijaus Mazūro kūrybą. Garsiausią mūsų laikų Lietuvos lėlių teatro menininką V.Mazūrą į kamerinių teatrų festivalį „Kaukutis“, jau 12-ąjį kartą vykusį Kretingoje šį rudenį, pakvietė Algimantas Verbutas - nenuilstantis festivalio iniciatorius.

Su žmona aktore ir bendražyge Nijole Bižanaite jiedu į festivalį atvyko su spektakliu „Septyni ožiukai ir Ožka Paryžiuje“. Kartu - tai nedidelis privatus šeimos teatras „Paršiukas Ikaras“, jau pradėjęs skaičiuoti antrąjį savo gyvavimo dešimtmetį. Šio teatro spektaklių, kuriuose kartu su žmona aktore vaidina ir pats V.Mazūras, galima pamatyti ir kitose Lietuvos vietose, o gyvai dalyvauti Meistro pamokose, kurios Kretingoje vyko tris dienas, teko nedaugeliui.

Norintieji galėjo pasimokyti, kaip technologiškai sukurti ir pasigaminti teatrinę kaukę, kokias medžiagas naudoti, kokiais įrankiais geriausia dirbti, kiek reikia laiko, kantrybės ir įvairiausio žinojimo, kol išgauni norimą pavidalą. Išgirdome, ko reikia vengti arba kokie pavojai gresia, jei nesilaikysi taisyklių. Tiesa, apie visa tai labai norint galima ir kokioje užsienietiškoje knygelėje pasiskaityti. Na, o išgirsti ir pasiklausyti V.Mazūro minčių apie gyvenimą, meną, lėlių ir žmonių teatrą galima tik gyvai. Čia ir prasideda tai, ką pavadinau „Vyriausiojo ožio“ istorijomis. Taip save apibūdino pats Mazūras, mudviem besišnekučiuojant lengvu judesiu kirpdamas iš kartono kresnoko ožio ir raitelio su skrybėle siluetą. Padovanodamas karpinius man, ožiui ant šono užrašė: „Salomėjai nuo vyriausiojo ožio“. Gal ir bandė V.Mazūras priminti savo brandų amžių, juokaudamas: „Ką tu sau galvoji, Salomėja, man jau beveik 100 metų...“ (iš tiesų tai vos virš 70), tačiau visi jautėme - kalbamės su išmintingu žmogumi - profesijos senu vilku, kuris, matęs juodo ir balto, neprarado noro domėtis gyvenimu, yra pilnas kūrybinių planų, pro ūsą neskubriai rezga įdomiausias pamokančias istorijas ir tyliai mokosi pats.

O Vilniuje „Lėlės“ teatre po poros savaičių turėjo įvykti jau trečią kartą V.Mazūro statomos, „Eglės žalčių karalienės“ premjera. Po to dar laukė kelionė į Daniją ir „Paršiuko Ikaro“ teatro premjera Kopenhagoje, kur Mazūrai parodys šešėlinio lėlių teatro spektaklį vaikams ir ne vaikams pagal Anderseną „Peliuko ir Paršiuko vizija - Sniego Karalienė“.

Savaip interpretuotą „Paršiuko Ikaro“ teatro septynių ožiukų istoriją Nijolė ir Vitalijus Mazūrai Kretingoje parodė net du kartus. Žiūrovų netrūko, buvo labai įdomu, tačiau tai dar ne viskas. Tos „Ožio“ istorijos – tai lyg „Septynių ožiukų Paryžiuje“ tęsinys. Ožka – pati N.Bižanaitė-Mazūrienė, – kartu ir į užsienius laimės išlėkusi ieškoti kaprizinga ponia, ir nelaiminga, nežinanti, ką su savo gyvenimu daryti, mama, ir jauki močiutė-žmona, sekanti pasaką apie „ožkos“ ir „ožio“ šeimą visai rimtai vaikams ir ne tik jiems. Tai „Paršiuko Ikaro“ teatro spektaklis, kurio dailininkas ir režisierius, be abejo, yra V.Mazūras. Jis pats vaidina Ožį, kartu „ožio“ istoriją perteikdamas tokiomis paprastomis ir talpiomis lėliškomis priemonėmis, kad kartais nė juokas neima, o šiurpas per kailį nubėga. Džiugu, kad šį spektaklį „Karakumų asilėlio“ festivalyje jau matė ir dalis klaipėdiečių.

V.Mazūras nuo pat kūrybinio kelio pradžios nebuvo visų besąlygiškai mėgstamas. Jo lėlės dažnai atrodė šiek tiek „chuliganiškos“. Sovietiniais laikais Vilniaus „Lėlės“ teatro, kuriam ilgai jis vadovavo, spektaklius Lietuvoje nebuvo su kuo lyginti, o tarptautinėje erdvėje Meistro darbai išsiskirdavo konceptualia drąsa, autentiškumu, subtiliu lėlių teatro meno galimybių pažinimu ir jų panaudojimu.

Jei nori mokytis, pamokos nebūtinai prasideda nuskambėjus skambučiui. Juk žmogus mokosi nuolat. Ir visai ne todėl, kad kažkas paskelbė mokymosi visą gyvenimą koncepciją. Ar ne todėl mokosi, kad gyvena? O išgyvena tik todėl, kad nuolat kuria? Ši mintis neapleidžia, kai bandau suvokti, kodėl sulaukusiam brandaus amžiaus menininkui, tokiam kaip V.Mazūras, vis dar įdomu išbandyti save naujose srityse, tarkim, imti vaidinti arba rašyti eilėraščius...

Meistro pamokose dalyvavo ne tik smalsūs kretingiškiai, technologijų mokytoja su grupe moksleivių iš Darbėnų, festivalio svečias šokio pedagogas Giulermo’as Horta iš Ispanijos, Kauno „Nykštuko“ teatro lėlininkai Darius ir Jūratė Armanavičiai, bet ir Klaipėdos lėlių teatro kolegos Jūratė Januškevičiūtė ir Linas Zubė su savo studentėmis - būsimosiomis lėlininkėmis iš Klaipėdos universiteto.

Pradėdamas pamoką, V.Mazūras pirmiausia parodė savo darbo įrankį – nedidelį paties pasigamintą lankstų peiliuką. Tokiu lengva drožti išgaunant formą iš polistirolo. Tačiau Meistras buvo paprašytas ne tik mokyti kitus (iš tiesų kiekvienas mokosi pats), bet ir per tris dienas pagaminti mitologinę Perkūno kaukę, kuri tiktų A.Verbuto garsiesiems kojūkininkams.

Mokėsi visi, kas ko norėjo ir galėjo, o aš stengiausi išgirsti, apie ką dirbdamas kalbėjo Meistras. Kolegos L.Zubės liudijimu, tai buvo pats vertingiausias dalykas. Visko neįmanoma ir nebūtina pasakoti, tačiau „Vyriausiojo ožio“ istorijų klausėmės vis paklausinėdami ir stebėjome, kaip V.Mazūro rankose gimsta didžiulė mitologinė Perkūno kaukė.

...Lietuviška mitologija byloja, kad dievai buvo žmogiškų pavidalų. Juk nebuvo dievų-katinų ar ko nors panašaus. Toks papuvęs dievo pavidalas išeina... Jei mes dievą sukursime blizgantį kaip plastiką, tai nebus lietuviškas dievas. Jame turi būti laiko ženklai. O bruožus galima sukurti kokius norite. Medžiaga nėra labai gera, bet jos nekeikime, o galvokime apie savo meistriškumą. Kas čia žino, koks tas Perkūnas buvo. Gal jis toks, o gal ir kitoks... Dievai, katinai... Jie visada tokie paslaptingi... O jei nori viską labai gerai padaryti, tai išeina nebe paslaptingas...

...Prisimenu vaikystėje būdavo, ateina toks juodas debesis, ateina ir taip pila kiaurai, kad slėptis reikia nuo Perkūno. Ir dažniausiai, kaip pamenu, virdavo tokią pupų brandį. Būdavo, priskina su virkščiomis ir su ankštimis verda tas pupas. O bobutė, kai Perkūnas griaudėdavo, neleisdavo valgyti. Sakydavo – negalima valgyti, kai Perkūnas griaudžia. Karšta, garuoja čia pat ant stalo, o valdyti – negalima. Arba jei labai bijodavom Perkūno, tai tada, sakydavo, reikia valgyti papelijusią duoną. Ir būtina žegnotis, kai Perkūnas sugriaudi. Va taip. Niekas nenorėjo būti nutrenktas, tai visi, klausydami bobutės, kalbėdavome poterius. Dabar, Perkūną dirbindamas, prisiminiau tą bobutės mokymą...

...Norint ką nors sukurti reikia ne tik kūrybos, bet ir kantrybės labai daug. Dar daugiau reikia negu kūrybos.

Dabar čia dar ne Perkūnas. Dabar jis yra kas tik nori, gal Jonas, o gal Petras. O gal jis niekam neatrodys kaip Perkūnas? Kas jį žino. Bet angelą jau sunku būtų iš jo padaryti. Jei būtų reikėję angelo, tai nebūčiau galvojęs apie Perkūną. Būčiau dairęsis į tą, kas panašesnis į angelą. Dabar reikia sutarti su aktoriumi - prapjovus angas akims užsidėti tą kaukę ir leisti jam pajudėti. Tada galėsim Perkūną užbaigti...

...Teko visko pamokyti. Tarkim, važinėji, važinėji į vaikų darželius ir paprašo kokioje nors vietoje dar ateiti, pamokyti karpyti siluetus iš popieriaus... Būna, kad parodome su žmona spektaklį, o paskui susirenka klasė entuziastų ir kokią valandą ar pusantros karpome visokias gulbes ar kitką, ką tik galima iš popieriaus iškirpti. Jie visi karpo kartu. Esame Vilniuje bibliotekose karpę. Galiu tau gulbę iškirpti, galiu tau ir angelą, jei nori. Pažiūrėk – paukščiukas („Ožka ir septyni ožiukai Paryžiuje“): aš jį suglamžiau, kad spektaklyje atrodytų kaip iš šiukšlyno, bet, „žaltys“, laikosi gerai. Šiandien spektaklyje vaikai taip gražiai nustebo, kad iš šiukšlyno ištraukiau, o paukščiukas skrenda!.. Toks - lyg mažas „bomžiukas“. Vieną kartą Vilniuje, vaikų darželyje, pavadinau jį „bomžiuku“, o direktorė mane į šuns dienas išdėjo, sakydama, kad mes nenorime, kad „bomžai“ pas mus važinėtų. Direktorės jokių „bomžų“ nenori matyti. O man „bomžas“ gražus... Jie man labai tikri žmonės. Pakalbėk su jais!.. Tarp „bomžų“ yra ir mokytojas, ir buvęs matematikos dėstytojas universitete, bet, žinoma, yra ir kitokių... Pas mus Vilniaus senamiestyje yra visokiausio plauko žmonių. Kartais prie konteinerio randu ir iš ko padaryti lėlę. Nors kiek žmogus pajuda – ir jau šiukšlės! Rezultatas vis tiek – šiukšlės... Senatvė ateina – irgi šiukšlynas... Taip, Salomėja, deja, niekur nuo to nepasidėsi. Betgi krutam. Kaip nekrutėsi. Kirminai irgi kruta, kaip čia žmogus nekrutėsi. Todėl, kad gyventi yra smagiau negu negyventi. O kai kruti, tai ir jauti, kad gyveni. Aš, kai pamačiau, kiek čia yra entuziastų, – nustebau. Pasirodo, jų yra visur.

...Tai, ar aš ką nors laikau savo mokiniais, – nieko nereiškia. Svarbu, ar jie mane laiko savo mokytoju. Tačiau apie 20 metų dirbau Dailės akademijoje. Magistrantų gal 20 turėjau.

...Man spektaklių dabar nebesinori žiūrėti. Noriu pamatyti kažką kita. O ieškojimai – įdomu. Man visai priimtinas buvo Gintarės Radvilavičiūtės bandymas Klaipėdos lėlių teatre su tais puodais (G.Gugevičiūtė „Betliejaus istorija. Indų pasaka“). Tai puikus ieškojimas. Tik, deja, viskas kartojasi... Panašių dalykų aš jau esu matęs maždaug 1965-aisiais Bulgarijoje. Viskas yra gerai, nes ji to nežinojo.

...Sovietmečiu, būdavo, jei parašo apie tave blogai, tai jau galvoji, kad išmes iš teatro... O vis tiek visi mūsų spektakliai šiapus Baltijos - ir Talino, ir Vilniaus buvo kažkokie tokie ir turėjo įtakos visam Sovietų Sąjungos lėlių teatrui. Ir Obrazcovas atvažiavęs į Vilnių, pasižiūrėjęs Vilniaus „Lėlėje“ mūsų „Ak, vija pinavija“ pagal Biliūną” pasakė: „Šitas režisierius yra niekšas, jei sukūrė spektaklį apie berniuką, kuris pašovė kačiuką“. Ir viskas. Ir visi užfiksavo – „niekšas“. Ir tas „niekšas“ tęsėsi labai ilgai... Lietuvoje mes visi – kito mentaliteto žmonės. Visi, be išimties.

...Galvoju, nors ir lėlių teatras, bet jis visada turi būti geras teatras. Tik ne visada taip išeina. Kartais atsibosta, reikia pakeisti veiklą. Kai pakviečia dramos teatre spektaklį „padaryti”, tai atsigaunu.

...Žinai, o šitas „Paršiuko Ikaro“ teatras yra Nijolei. Čia jos teatras. Nijolei reikia vaidinti, o aš repetuoju su ja. Darbo užtenka. Ir kituose teatruose dar turiu ką veikti.

...Nesiklauso vaikai mano pasakų. Dabar jau vaikų tokių nebėra, kad patikėtų, jog gandras juos atneša. Mano vaikystėje negudrūs visi buvom. Nebe daug kas betiki ir Kalėdų Seneliu. Kai aš Jaunimo teatre dirbau, tekdavo Kalėdų Seneliu pabūti kokį dešimtį metų. Neduok Dieve!.. Barzdą turėjau pasiūtą labai gražią ir kostiumą buvau atsinešęs iš „Lėlės” teatro. O kartą nuvažiavau į Daniją, tai lapkričio mėnesį reikėjo Kalėdų Senelį vaidinti. Bet lietuviukai vaikai padarė man įspūdį. Kai dovanėles tėvai sunešė Kalėdų Seneliui, tai pagalvojau, kad Lietuvoje tokių dovanų tikriausiai vaikai visai neimtų - po vieną saldainiuką, suvyniotą į suglamžytą popierėlį! Lietuvoje tai „riebiai“ prikrauna - tekdavo po kelis kartus maišą krauti, kol visas dovanas suneši... O Danijoje šimtui vaikų tas pats maišas beveik tuščias būdavo...

P.S. Apie būsimą premjerą Vilniuje – nė žodžio. Taip reikia, kad geriau sektųsi. Tik baigdama pokalbį pasidžiaugiu, kad ratas atsisuko, ir „Lėlės“ teatras po didžiulės pertraukos vėl pakvietė menininką sukurti naują spektaklį jubiliejiniam 50-dešimtajam „Lėlės“ teatro sezonui.

„Ratas tam ir yra, kad suktųsi“, - dailindamas Perkūno kaukę pratarė Meistras.

Klaipėdos lėlių teatras naująjį sezoną spalio 6-ąją pradėjo Jūratės Januškevičiūtės režisuota premjera „Kelionė“. Nuolat ieškantis, nebijantis eksperimentuoti Klaipėdos lėlių teatras ir šį kartą pateikė netradicinį spektaklį be žodžių.

Miniatiūrinės lėlytės veikia autentiškų fotografijų ir videovaizdų panoramos apsuptoje kamerinėje erdvėje. Gyvo žmogaus ir unifikuotos lėlytės proporcijos tokios akivaizdžios, kad aktorius Linas Zubė spektaklio pradžioje su meile paėmęs į delną telpančią lėlytę prilygsta stipraus Tėvo ar net visagalio Kūrėjo, globojančio silpną žmogų, įvaizdžiui. Juolab kad aktorius visą vaidinimą nė akimirkai nepalieka savo personažo vieno. Tyliai kamputyje sėdėdamas atidžiai stebi, bet nesikiša į sunkią savo herojaus žemiškąją kelionę. Palaiminęs savo kūrinį, Kūrėjas užjaučia, bet neprimeta savo valios.

Iki simbolio ar idėjos apibendrintoje vieno žmogaus gyvenimo istorijoje bandoma kalbėti apie visą žmoniją užgriuvusias globalines problemas.

Nuostabiausi gamtos kampeliai virsta didžiuliais šiukšlynais, o žemę ir žmogaus dvasią niokoja nesibaigiantys beprasmiški karai...

Spektaklis verčia susimąstyti apie žmogaus fizinę ir moralinę degradaciją, dvasinę eroziją. Dviejų Klaipėdos lėlių teatro aktorių Renatos Kutaitės ir Andželos Vitauskaitės duetas šį kartą „nematomas“ ir „negirdimas“, tačiau darnus, sinchroniškas, susiklausęs.

Gausiai naudojami realūs grafiniai fotografiniai ir videofragmentai neužgožia lėlių. Jie natūraliai papildo sceninį veiksmą, sukurdami urbanizuotos, technokratizuotos žemės paveikslą. Kaleidoskopiškai besikeičiantys vaizdai primena virtualų kompiuterinį žaidimą, kai herojus, norėdamas pasiekti tikslą -laimę, privalo pereiti iš vieno lygio į kitą. Žemė, praradusi pirmapradį dievišką tobulumą, virsta netikra, dirbtine erdve.

Režisierė ne tik konstatuoja tragišką situaciją, bet ieško išeities, kurią mato dviejų mylinčių žmonių sąjungoje. Nuskamba realaus ar tik įsivaizduojamo rojaus Edeno sode ilgesys, kuomet žmogus harmoningai sutarė su gamta ir pačiu savimi. Sutikęs savo antrąją pusę, jis nugali vienatvę ir netikrumą. Vienatvę, įkalintą modernių stiklinių dangoraižių narve, išlaisvina žmogiška meilė.

Netikėtai išspręsta naujos sielos pasibeldimo į žemę scena. Pradžioje aukštai danguje sužibęs ryškus šviesos spindulėlis materializuojasi dviejų vienas kitą mylinčių žmonių sukurtame pasaulyje. Nufilmuotus realius karo baisumus, sprogdinimus, lėktuvų gaudesį keičia idiliški kalnų, pievų vaizdeliai su besiganančiomis avių, stirnų ar išdidžių briedžių kaimenėmis.

Spektaklis estetiškai nugludintas, tapybiškas, stilistiškai išgrynintas. Tinkamai parinkta muzika atstoja aktoriaus balsą, nes vaidinime neištariama nė vieno žodžio. Keliamų temų globalinis mastas artina jį prie plakatinės idėjos ar protesto.

Nors spektaklis skirtas jaunimui, tačiau premjeros dieną net ir ikimokyklinio amžiaus vaikai susidomėję stebėjo sceninį vyksmą, nesuprantamas vietas pašnibždomis pasiaiškindami su greta sėdinčiais tėveliais.

Apibendrinta vieno žmogaus gyvenimo kelionė, papasakota garsais ir vaizdais, verčia susimąstyti apie žmoniškosios būties trapumą, laikinumą, susinaikinimo link riedančią civilizaciją. Spektaklį norisi pratęsti ir pasibaigus vaidinimui - vieša diskusija, pokalbiu apie skaudžias globalines problemas.

Klaipėdos fotografijos galerijoje veikia klaipėdiečio fotomenininko Algimanto Rutkausko autorinė paroda „Sava erdvė – Klaipėdos g. 14“.

Ši paroda – antroji personalinė autoriaus kūryboje. Per
parodos atidarymą fotografijos gerbėjams buvo pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus išleistas pirmasis A.Rutkausko kūrybą apžvelgiantis (tiesa, fragmentiškai) leidinys - parodos katalogas.

Šįsyk A.Rutkausko fotoparodoje – natiurmortai iš asmeninių daiktų. Kitaip dar juos būtų galima pavadinti natiurmortais laike arba laiko natiurmortais. Autorius suvokėjo dėmesiui pateikia du fotografijų ciklus - „Daiktai palėpėje“ ir „Mano kiemas“. Sudarydami vientisą tematinę liniją, nuotraukų ciklai yra gana skirtingos stilistikos.

„Daiktai palėpėje“ (2007 m.) - objektai, jau praradę buitinę paskirtį. Dabar jie – laiko liudininkai, atėjusiųjų, čia gyvenusiųjų ir išėjusiųjų palikimas. Fiksuodamas juos, autorius siekia atgaivinti ir įamžinti asmenines patirtis, šeimos istorijas. Visas dulkes, suneštas laiko ir nemalonių prisiminimų, švelniai nupučia, paskandindamas tirštoje migloje. Tai tampa sapnu, praėjusio gyvenimo vizija.

Išblukę vaizdai simuliuoja jų neapibrėžtumą ir įmanomą daugiaprasmiškumą. Tikroji daiktų paskirtis - seniai prarasta, nauja - neįgyta. Pasirinkdamas ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai artimą objektą, autorius linkęs jį idealizuoti, mistifikuoti. Tačiau ir čia svarbiausia jam išlieka forma. Erdvė išvaloma nuo pašalinių daiktų, objektas - nuo bereikalingų detalių, o nuotrauka - nuo nepageidaujamų prasmių.

Estetizuota, išgryninta fotografija nėra grindžiama racionalia nuovoka. Fotomenininkas leidžia pačiam suvokėjui susikurti fotografinių vaizdų prasmes. Jis pateikia ne atsakymą, o klausimą. Priešingai nei jaunieji lietuvių fotomenininkai, fotografas nesiekia hiperrealaus daikto atspindžio, nesiryžta detalesnei jo analizei. Jis tik prisiliečia prie jo paviršiaus, suvirpina jį saulės šviesoje, taip įkvėpdamas akimirką gyvybės, užfiksuoja ir palieka toliau dūlėti.

Šiame fotografijų cikle erdvės ir daiktai - materialūs, vieta identifikuojama paties kūrėjo, o laikas simuliuoja praeities apibrėžtis. Autorius pasakoja savo ir artimųjų gyvenimo istorijas per realius daiktus - daugiau ar mažiau dėvėtus, su ryškesniais ar jau visai išblukusiais pirštų atspaudais, įrodančiais jų buvusią priklausomybę vienam ar kitam asmeniui.

Pasak A.Rutkausko, nuotraukoms pasirinkta sepija primena jam tą seną laiką, tiksliau perteikia fiksuojamų erdvių ir objektų būseną, jo paties emocijas. Be abejonės, sepija yra ir dar viena priemonė niveliuojant fotografuojamus objektus ir surikiuojant juos į vieną laiko atkarpą.

Kita objektų grupė fotografijų cikle „Mano kiemas“ (2002-2007 m.), priešingai pirmajai, vartojama ir dėvima šiandien. Jie - gerai pažįstami iš mūsų pačių buities. Fiksuojami labai įprastai daiktai regimi taip, kaip regėtų juos bet kas ir bet kur. O kažkas nepaprasto šiame žvilgsnyje vis dėlto yra.

Frontalumas, kiek gluminantis daiktų „pozavimas“ atsigręžia į suvokėją netikėtu rakursu – A.Rutkauskas, pateikdamas žiūrovui įprastą objekto pozą ir tokiu būdu padiktuodamas jo atpažįstamumą, čia pat jį pradeda klaidinti. Iliuzorinė spalva, nebūdinga tam ar kitam daiktui, formuoja fotografinius piešinius ir pamažu praranda bet kokį ryšį su realybe. Tokiu būdu, tarsi ir įsileisdamas į savo asmenines erdves, autorius jas išlaiko paslaptyje. Tiesa, išlaiko paslaptyje jų realų vaizdą ir parodo tik tą pasaulį, kurį mato (ar kuria) pats. Kai kurie objektai sunkiai atpažįstami, fotografas improvizuoja, kaitaliodamas daiktų reikšmes žaidžia sąvokomis „realus“ ir „išgalvotas“.

Šiuolaikinėmis technologijomis aktualizuoti kasdieniai objektai stipriai koreguoja ne tik kadro estetiką, bet taip pat formuoja naujus fotografijos suvokimo modelius. Kartais pernelyg dekoratyvūs kadrai išduoda autoriaus pastangas bet kokia kaina izoliuoti fiksuojamus objektus nuo realybės.

A.Rutkausko kūryba, kaip ir daugumos jo kartos fotomenininkų, formavosi lietuvių fotografijos mokyklos veikiama. Todėl net ir čia, fiksuodamas statiškas materijas, autorius neišsižada reportažinio metodo, retai kada nutolsta nuo dokumentinio jų pagrindo. Tik pamažu iš grynojo reportažo pereina į labiau estetizuotą, dekoratyvią fotografinę formą. Kaip teigė pats menininkas, kadro savo nuotraukai visuomet ieško realybėje ir tik išimtiniais atvejais jį iš dalies, o dar rečiau visą, surežisuoja.

Sustingusius daiktus ir erdves išjudindamas šviesa ar ryškia spalva, fotografas siekia įtikinamo sapno, vizijos įspūdžio. A.Rutkausko fotografijoje šviesa - ne tik pagrindinė išraiškos priemonė, bet neretai būtent ji tampa savarankišku nuotraukos herojumi, siužeto dalimi ar net pagrindu. Nostalgiškai, gal kiek slogiai palėpės nuotaikai oponuoja skaidri ir žaisminga kiemo atmosfera. Tiek vienu, tiek ir kitu atveju erdvės - apibrėžtos, ankštos, išaugtos, daugiau ar mažiau ribojamos ne tik kadro, bet ir tamsos.

Tik tais retais atvejais, kai autorius fiziškai pernelyg priartėja prie objekto, tarsi nežinodamas, kad kadras turi ribas, objektas fragmentuojamas. Todėl ten, kur nepatenka šviesa ir daiktai skendi tamsoje ar kadro riba anuliuoja dalį informacijos, jie lieka nepastebėti ir nepažinti. Sąmoningai ar nesąmoningai fotomenininkas supažindina tik su dalimi savo istorijos, likusi dalis lieka skendėti tamsoje.

Bylodamas apie laiką ir meninės kalbos elementais pasirinkdamas daugiau ar mažiau realius asmeninės aplinkos objektus, autorius konstruoja komunikaciją tarp praeities ir šiandienos. Šios komunikacijos fone jis bando įvertinti ne tik savo gyvenimiškąją, bet ir kūrybinę patirtį. Ir čia vėl stebina gudri fotografijos savybė – parodyti, pirštu bakstelėti į tai, kas kasdien kontaktuoja su mūsų akimis, bet paprastai lieka nepastebėta. Galima teigti, kad daiktai taip pat sėkmingai gali prabilti apie laiką kaip ir žmonių veidai, tik reikia sugebėti juos prakalbinti.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje rinkiniai pasipildė keturiais Česlovo Janušo paveikslais, kuriuos muziejui padovanojo Ieva Jankutė, kilusi iš Bitėnų. Po Antrojo pasaulinio karo I.Jankutė gyveno JAV. 2000 metais sugrįžusi į Lietuvą, apsigyveno Klaipėdoje.

Muziejui padovanoti Č.Janušo paveikslai buvo pristatyti visuomenei baigiamojo kultūros paveldo projekto „Žmonės ir likimai. Mažosios Lietuvos kūrėjai“ vakaro metu Prano Domšaičio galerijoje. Simboliška, kad ši graži dovana gauta jubiliejiniais dailininko metais – kaip tik šiemet pažymėtos 100-osios Č.Janušo gimimo metinės.

Ji ypač vertinga XX a. lietuvių tapybos istorijos kontekste, nes tapytojo, prieškaryje vadinto Lietuvos marinistu, paveikslų mūsų šalies dailės muziejuose ir pas privačius kolekcininkus yra vos keli.

Ir dar vienas gražus sutapimas – tapytojas ne tik dažnai lankėsi pajūryje, nuolat tapė nuotaikingus ir spalvingus jūros ir žvejų gyvenimo vaizdus Klaipėdoje, Palangoje, Kuršių nerijoje, bet ir mokėsi mūsų mieste.

Č.Janušas gimė 1907-ųjų liepos 18-ąją Ukrainoje, Feodosijos mieste. Teigiama, kad ten jis gyveno rusų tapytojo marinisto I.Aivazovskio kaimynystėje, ir dar vaikystėje pamatyti įžymiojo dailininko kūriniai tiesiog jį užbūrė, paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.

Nuo 1922-ųjų būsimasis dailininkas gyveno Lietuvoje, mokėsi Telšiuose, Kražiuose ir Palangoje, o 1926 metais baigė Klaipėdos lietuvių gimnaziją (nuo 1930-ųjų – Vytauto Didžiojo gimnazija). Joje tuo metu piešimą dėstė Adomas Brakas.

1927-1931 metais Č.Janušas mokėsi Kauno meno mokykloje, o po studijų atsidėjo pedagoginiam darbui, mokytojavo Šiaulių ir Kauno gimnazijose, vėliau – Kauno dailiųjų amatų mokykloje, buvo paskirtas jos direktoriumi.

Be akvarelių ir aliejinių paveikslų, jis kūrė ir teatro dekoracijas. Nuo 1931 metų dailininkas aktyviai dalyvavo parodose, prisidėjo prie Lietuvos dailininkų sąjungos steigimo 1935-aisiais, buvo LDS valdybos narys.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravęs į Vokietiją, 1949 metais jis išvyko į JAV, gyveno Niujorke.

Nors, turėdamas išlaikyti šeimą, dirbo su menu nesusijusį darbą, o tapybai galėjo skirti tik laisvalaikį, dailininkas daug kūrė. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių ir amerikiečių dailininkų parodose, ne kartą buvo laimėjęs įvairių premijų, iš kurių I.Jankutė paminėjo už akvarelę „Jūra“ gautą pirmąją premiją Long Ailende organizuotame konkurse.Mirė Č.Janušas Niujorke, 1994-ųjų spalio 30-ąją.

I.Jankutė, Antrojo pasaulinio karo metais su tėvais emigravusi iš Lietuvos, pokariu pateko į Čikagą, ten baigė koledžą. Ištekėjusi už gydytojo italo, 20 metų gyveno Italijoje, Sienoje, o vyrui mirus 1978-aisiais persikėlė į Niujorką.

Ten ji ir susipažino su Č.Janušu, kuris visada ateidavo į Niujorko lietuvių įsteigto „Kultūros židinio“ rengiamas svarbiausias šventes. Dailininkas mėgo bendrauti, su kiekvienu pasikalbėti apie darbus ir kūrybą.

I.Jankutė prisimena dailininką kaip labai aktyvų „Kultūros židinyje“ vykusių parodų organizatorių ir dalyvį. Parodos kultūros centro salėje paprastai vykdavo trumpai, dažniausiai tik savaitgaliais. „Kultūros židinyje” Č.Janušas kasmet surengdavo po vieną parodą, kartais ir kelias. Nuotaikingus ir spalvingus paveikslus jo gerbėjai išpirkdavo dar išvakarėse, parodas kabinant. I.Jankutės teigimu, daug Č.Janušo kūrinių yra likę pas Niujorke gyvenančius lietuvius, nes labai populiaru buvę dailininko paveikslus dovanoti vestuvių, jubiliejų proga.

Č.Janušas turėjo sūnų, kurį stengėsi išleisti į mokslus, o vėliau - ir keturis anūkus, dėl kurių vis pasidejuodavo, kad nė vienas jų nepasirinko dailės.

Anūkai mokėsi muzikos, dažnai koncertuodavo Niujorko lietuvių susiėjimuose, „Kultūros židinio“ organizuotose šventėse. I.Jankutei lankantis tapytojo dirbtuvėje, įrengtoje garaže, Č.Janušas, rodydamas kiek turi prikauptų dailininko darbo priemonių, yra sakęs: „Kam aš tai paliksiu?..“. Pasakodamas apie apsilankymus Klaipėdoje, nuolat prisimindavo giliai įstrigusį atsitikimą, kai kartu su sūnumi maudantis tas įbrido per giliai ir ėmė skęsti.

Prieškariu dailininkas labiausiai mėgo akvarelės techniką. Č.Janušo akvarelėms būdingas didokas formatas, tamsios spalvos, neskaidrūs tonai.

Akvareles jis kartais liedavo ant kitos tapetų pusės, tai suteikdavo ypatingą atspalvį. Kelios panašios stilistikos akvarelės iš privačios kolekcijos buvo eksponuotos 2003-iaisiais Juodkrantėje, „Vėtrungių“ galerijoje veikusioje parodoje.

Gyvendamas emigracijoje, Č.Janušas dažniausiai tapė aliejinius paveikslus, kartodamas pamėgtus, iš prisiminimų vis atgaivinamus Lietuvos gamtos motyvus. Tai jaukiai medžių prieglobstyje įsikūrusių lietuviškų sodybų vaizdai.

Du dovanoti peizažai – „Lietuviška sodyba žiemą“ ir „Lietuviškas kaimas žiemą“ – nutapyti šviesiomis, skaidriomis spalvomis, subtiliais tonais perteikiant žiemos atmosferą. Č.Janušo kūriniuose išlaikomas realistinis požiūris į natūrą, tačiau jie nestokoja idealizacijos, lyriškos nuotaikos.

Pasak I.Jankutės, Amerikos lietuviai pusiau rimtai, pusiau juokais sakydavo: „Jei nori relakso, nusipirk Č.Janušo paveikslą su mėnesiena, ir jokių „valiumų“ nereikės“.

Iš tikrųjų dailininkas puikiai sugebėjo tapybos priemonėmis kurti poetišką nuotaiką. Paveiksluose „Valtys mėnesienoje“ ir „Mėnesiena“ meistriškai perteiktas romantiškas apšvietimas, sukurtas neaprėpiamos naktinės jūros erdvės pojūtis.

Mažai pas mus žinomo, tačiau prieškario Lietuvoje garsaus tapytojo kūrinius galima pamatyti lankantis galerijoje – Č.Janušo paveikslai eksponuojami greta P.Domšaičio kūrinių.

Isroildžonas Baroti’s, žinomas ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje keramikas bei parodų kuratorius, šį rudenį „sulaukė“ jubiliejaus ir, kaip įprasta dailininkams, pažymėjo jį paroda, pavadinta „12 diena“. Kai paklausiau per parodos pristatymą, kodėl toks parodos pavadinimas, keramikas taip „barotiškai“ prisimerkė ir pašmaikštavo: „Kad kas nors paklaustų. Matai, ir tu paklausei...“

Jei jau paroda jubiliejinė, tai tenka priminti, kad I.Baroti’s gimė 1957-aisiais spalio 10-ąją Tadžikijos Respublikoje, Nau mieste. 1974-1978 metais mokėsi keramikos Dušanbės meno technikume, o 1979-aisiais atvyko ją studijuoti Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), studijas baigė 1984-aisiais.

Nuo 1985-ųjų prasidėjo aktyvi dailininko kūrybinė ir parodinė veikla, besitęsianti iki mūsų dienų – jo kūriniai buvo eksponuojami parodose ne tik gimtojoje Tadžikijoje ir antrąja tėvyne tapusioje Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių: Latvijoje, Turkmėnijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje.

1990-aisiais I.Baroti’s tapo Lietuvos dailininkų sąjungos, o 1997-aisiais – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos nariu.

Su Lietuva susiejęs tolesnį gyvenimą, I.Baroti’s apsistojo Klaipėdoje – čia subrendo jo kūryba, išsiskleidė ne visai įprasta dailininko profesijos atstovui sumanaus pa-rodų organizatoriaus, kuratoriaus veikla. 1992-aisiais I.Baroti’s įkūrė pirmąją mieste ir vieną pirmųjų Lietuvoje privačią dailės galeriją.

Šiandien Baroti galerija garsi visoje šalyje ir užsienyje. Joje ne tik vyksta originalios ir aktualios dailės parodos, bet ir įgyvendinami tarptautiniai meniniai projektai. Svarbiausia – tai vieta, kurioje vienodai sutinkamas ir potencialus pirkėjas, ir tiesiog daile besidomintis lankytojas.

Dailininko studijų ir kūrybinio braižo formavimosi tarpsnis - XX a. devintasis dešimtmetis sutapo su svarbiu lietuvių keramikos raidai laikotarpiu. Tuo metu vyko šios taikomosios dailės srities atsinaujinimo procesai, ryškėjo nauja konceptualiosios (arba parodinės) keramikos kryptis.

Buvo ieškoma netradicinių keraminės medžiagos apdorojimo būdų, atsigręžta į senųjų civilizacijų, tolimųjų kraštų, įvairių dailės istorijos etapų keramikos formas ir technologijas.

Šiame kontekste dailininko iš Rytų atsinešta keramikos tradicija buvo labai aktuali ir galėjo būti produktyviai plėtojama.

Jau pirmuosiuose keramiko darbuose dėmesį atkreipė savita, simetriška, monumentali kompozicijų iš akmens masės ar šamoto forma, polinkis dekoravimui dažniau naudoti oksidus nei glazūras.

Šiurkštaus keraminio paviršiaus plastika, dekoro pobūdis, natūralių, žemės ir gamtos tonų spalvinė gama, raiškus siluetas, masės stabilumas atliepė bendrąsias lietuviškos moderniosios keramikos tendencijas.

Kartu šio dailininko kūriniuose slypėjo nepakartojama Šumero zikuratų, Asirijos reljefų, Vidurinės Azijos dykumų platybių dvasia, monumentalių mečečių apybraižos, rūsčios ir egzotiškos archaikos požymiai, įvairių amžių ir kraštų civilizacijų atgarsiai.

Skirtingų kultūrinių ištakų inversijos, iš jų atsirandančios prasmės, originalūs plastiniai sprendiniai lėmė keramiko kūrybos savitumą, originalų braižą, nesvarbu, ar tai būtų funkcionalios vazos, ar 2006-aisiais Klaipėdos Frydricho Vilhelmo pasažą papuošusios dekoratyvinės kompozicijos „Laivai“.

Nors I.Baroti kūryba per kelis meninės veiklos dešimtmečius keitėsi, tačiau kardinalieji stilistiniai požymiai išliko.

Dešimtajame dešimtmetyje jo keramikoje greta architektūrinių formų daugėjo antropomorfinių ir zoomorfinių motyvų. Įvairius pavidalus įgavo paukščiai, avinėliai ar tiesiog gyvūnai; kilo monumentalios moterų, vyrų galvos; valdovų duetai bylojo apie pasaulio dualizmą. Šio laikotarpio darbuose ryškėjo sudėtingesnis, lyg rytietiško šokio judesyje, minkštesnių apybraižų siluetas.

Tokio pobūdžio kūrinių ir galėjome tikėtis, eidami į jubiliejinę parodą. Tačiau joje pristatomi kūriniai nustebino savo kitoniškumu, dar kartą patvirtindami, kad šiam menininkui būdinga išties nerami kūrybinė dvasia, o pasiektas stiliaus stabilumas tapo geru pamatu dabar vykstantiems kūrybiniams ieškojimams ir eksperimentams.

Kaip buvo pasakyta per parodos pristatymą, autorius labai rimtai jai ruošėsi, paskyrė darbams jubiliejinius metus, tad visi kūriniai, išskyrus 2006-aisiais parodoje eksponuotą „12 dieną“ (garsiosios vapsvos), sukurti šiais metais. Greta „atpažįstamos“ plastikos kūrinių (pvz. „Laukimas“), kiti atrodo labai naujai.

Pirmiausia dėmesį patraukia neįprasti spalviniai sprendimai, ryškių spalvų glazūros. Naujausiose kompozicijose beveik nebeliko įprasto vertikalaus centrinio motyvo ir simetrijos. Vietoj to objektai grupuojami plokštumoje, dažnai asimetriškai, kuriant apgaulingą „tikroviškumo“ („Topoliai“, „Oazė“, „Spageti su pipirais“ „Juodas obuolys“), magiškos realybės įspūdį.

Žiūrovui tarsi duodama užuomina, kurią toliau plėtoti tenka jam pačiam, priklausomai nuo to, kokias asmenines asociacijas sukelia vienas ar kitas motyvas.

Paroda apibendrina tai, kas jau padaryta, ir pateikia galimą būsimųjų darbų kryptį. Ar ji bus tokia, parodys laikas.

O šiandien parodoje eksponuojami darbai patvirtina, kad pirmojo jubiliejaus slenkstį I.Baroti’s peržengė sukaupęs didžiulę amato įvaldymo patirtį, originalių idėjų ir temų ratą, įtvirtinęs savąją kūrybą šiuolaikinėje lietuvių keramikoje.

Sprendžiant pagal naujausius darbus, tai menininkas, nuolat ieškantis naujų raiškos galimybių, per daugiaprasmius meninius įvaizdžius emocionaliai atskleidžiantis žmogaus egzistencijos prasmes.

Kompozitorius, eseistas, performansistas, videomenininkas, muzikos festivalių rengėjas, pirmojo lietuviško šiuolaikinės muzikos vadovėlio ir radijo programų autorius – visa tai apie vieną žmogų – Šarūną Naką, jau trečią rudenį paeiliui Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatantį savo videoinstaliacijas.

Visų pirma, patekę į instaliacijos „Evangelija pagal kalvį Ignotą“ erdvę, susiduriame su dominuojančiu erdviniu sprendimu. Septynių dalių instaliacija išsiplečia salės erdvėje ir persikelia į priešais esančią patalpą. Jei praėjusių metų rudenį demonstruotą Š.Nako instaliaciją „Aporija” žiūrovas galėjo stebėti iš vieno taško, aprėpdamas visus tris vaizdo kanalus, šįkart autorius jį priverčia klaidžioti ir pačiam pasirinkti stebimų atvaizdų seką.

Skirtingi transliuojamų vaizdų masteliai, vizualinė instaliacijos ritmika uzurpuoja patalpą, neutralizuodami visas įprastinio judėjimo trajektorijas. Stebėtojas fiziškai negali vienu metu priimti pateikiamo informacijos srauto, todėl susikuria individualų instaliacijos „perskaitymo“ būdą. Ekranuose besisukantys skirtingos trukmės videofilmai praktiškai nepalieka galimybės antrą kartą išvysti tos pačios vaizdinių jungties. Žiūrovas patenka į meistriškai sukonstruotas pinkles, kuriose yra priverstas kaskart iš naujo įminti kelioliką viena po kitos sekančias užuominas.

„Evangelija pagal kalvį Ignotą“ sukurta pasiremiant asmenine ir kolektyvine atmintimi. Instaliacijoje apstu individualios autoriaus patirties ir archyvinių oficialios kultūros kronikos atplaišų. Koliažo principu perduodama informacija konkuruoja tarpusavyje, šalia autoriaus užfiksuotų praėjusio dešimtmečio liekanų demonstruojamas pompastiškas filmas apie lietuviškas dainų šventes. Žiūrovas, vedamas kultūrinių citatų, keliauja painiais atminties labirintais, o tai, kas atrodė negrįžtamai ištrinta iš visų pasąmonės užkaborių, netikėtai išsiskleidžia nauju rakursu.

Kūriniui pasirinkęs ne tik asmeninius išgyvenimus, bet ir visos bendruomenės patirtis, autorius automatiškai pateikia kiekvienam suvokėjui individualų ir autentišką pranešimą. Būtent kolektyvinė atmintis ir kultūros citatos sąlygoja daugiaplanę kūrinio suvokimo galimybę ir tai, kad kiekvienas parodos lankytojas gali atrasti sau pažįstamus atributus.

Naudodamas archyvinius dokumentikos kadrus, Š.Nakas lyg ir siekia savo instaliaciją padaryti prieinamą ir suvokiamą kiekvienam. Tačiau nesustojančioje atvaizdų karuselėje lėtus monumentalius kadrus keičia fragmentiškos ir asmeniškos pastabos, oficialios kultūros kronikos pompastiką pertraukia ironiški štrichai. Priklausomai nuo parodos suvokėjo požiūrio į vienus ar kitus praeities reiškinius jis gali visiškai skirtingai suvokti ir interpretuoti instaliaciją. Instaliacija „Evangelija pagal kalvį Ignotą“ – tai tarsi pasaka be galo, atkartojanti jau įgytą patirtį, bet vėl iškelianti naujus klausimus ar siūlanti naujas išvadas.

Dar viena neabejotinai svarbi instaliacijos dalis – garsas, lydintis vizualią medžiagą. Šioje instaliacijoje Š.Nakas naudoja simfoninį kūrinį „Nuoga”. Išgryninto skambesio opusas koliažiniam vizualiniam sprendimui suteikia tariamo sakralumo ir išduoda ne tik analitinę, bet ir švelniai ironišką autoriaus poziciją.

Spalį Klaipėdos dailės parodų rūmai lankytojams siūlo susipažinti su jauno šiuolaikinio menininko tiesomis. Mėnesį čia demonstruojama Vilniaus dailės akademijos absolvento Tomo Čiučelio instaliacija „Keistos tiesos.”

T.Čiučelis, savo kūrybos pagrindu pasirinkęs tekstualumo studijas šiuolaikinėje visuomenėje, Klaipėdoje pristato tris kūrinius. Lankytojus parodų rūmų salėje pasitinka ne estetiškai, vizualiai turtingi ir iš pirmo žvilgsnio nenuspėjami pranešimai, o priešingai - lakoniškos ir visiems regėtos teksto konstrukcijos.

Pamatę užrašytą informaciją visų pirma tikimės perskaityti vienokią ar kitokią mintį, nuorodą ar deklaraciją. T.Čiučelis nesiekia suformuluoti vienareikšmės tezės, jis renkasi metaforiško pasakojimo strategiją, kurioje suvokėjas neretai tampa svarbesnis už pranešėją.

Ekranuose ir projekcijose besikeičiantys tekstai neveda linijinio pasakojimo keliu. Čia sunkiai aptiksime pradžią ir pabaigą, keleto žodžių junginys keičiasi beveik atsitiktinumo principu, sunku nuspėti, kuri trumpos sentencijos dalis netrukus pasikeis nauju žodžiu, taip pakeisdama visos teksto konstrukcijos reikšmę.

Autorius žiūrovui palieka teisę spręsti, kurią mintį pasirinkti atskaitos tašku ar kurį teiginį laikyti esmingiausiu. Instaliacijoje žodis tampa ne neginčytinu žinių šaltiniu, o priemone naujoms interpretacijoms ir prielaidoms skleistis.

Dar daugiau. Konstruodamas vizualinę instaliacijos dalį, autorius pasirinko anonimišką naujųjų medijų erdvę. O pranešėju tapęs kompiuteris neutralizavo emocionalų pranešimo turinį. Juk tą patį žodį galime ištarti keliolika skirtingų intonacijų, taip perteikdami nerimą ar džiaugsmą, apgailestavimą ar pasitenkinimą, pyktį ar nuolankumą. „Keistose tiesose” informacija pateikiama be jokios emocionalios įkrovos, o pasirinkta šrifto garnitūra neišduoda jokių autoriaus intencijų. Greičiau tai anonimiškų ir iki tobulybės išgrynintų ženklų sankaupa. Taigi tamsioje parodų rūmų salėje tekstų eilutėmis klaidžiojantis žiūrovas yra vienintelis informacijos suvokėjas, įprasmintojas ir vertintojas.

Pats autorius pripažįsta, kad jo kūriniams itin svarbi konteksto reikšmė. Teiginių prasmė kinta priklausomai nuo to, kokioje erdvėje jie eksponuojami. Bendrais bruožais T.Čiučelis suvokėjams pasiūlo socialumo, meno ir politikos problemų ratą. O Klaipėdos dailės parodų rūmų salėse eksponuota instaliacija, ko gero, labiausiai išryškino santykio tarp meninės praktikos ir vizualumo problemą. Nors uostamiesčio parodinėse erdvėse vis dažniau pasitaiko ir konceptualiai orientuotų kūrinių, vis dėlto dominuojančią poziciją užima vizualiai efektingi, bet neretai intelektualiai skurdūs kūriniai.

„Keistos tiesos” siūlo ne mėgautis regėjimo malonumais, o aktyviai dalyvauti paties kūrinio suvokimo ir interpretavimo procese. Instaliacija, eksponuojama Dailės parodų rūmuose, nebyliai ir netiesiogiai sąveikauja su kitais čia anksčiau, vėliau ar tuo pačiu metu eksponuojamais kūriniais ir persmelkta vietinio konteksto sąlygoja vaizduojamojo meno permąstymo galimybę.

Vizualioji kultūra šiandien pradeda remtis šabloniškomis konstrukcijomis. Tai daro įtaką ir meninei praktikai. Kūriniais perduodama informacija dažnai jau žinoma iš anksto ir nestimuliuoja jokių problemų iškėlimo ar svarstymo. „Keistose tiesose” susipynęs keliapakopis sociokultūrinis turinys sukuria prielaidų tinklą, leidžiantį aktualizuoti meno dematerializavimo problematiką.

Kas svarbiau šiandieniame mene – vizualus kūrinio įgyvendinimas ar talpi idėja? Menininko pozicija – ne kurti dar vieną vizualumu pagrįstą kūrinį, o ekspozicinėje erdvėje pateikti tekstualų ir nuo suvokėjo priklausantį darbą – rodo autoriaus siekį sukelti bent minties judesį.

Ir, ko gero, įdomiausia ir paveikiausia instaliacijos „Keistos tiesos” dalis egzistuoja tarp pranešimo ir suvokimo, kai stimuliuojamas mąstymas, bet neprieinama iki angažuotos vienareikšmės tiesos.

Poeto Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejaus paminėjimui valstybiniu lygiu 2014 metais pradėta ruoštis jau šiemet. Klaipėdos krašte spalio 5-6 dienomis lankėsi Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos (pirmininkas Lietuvos Respublikos Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas) sprendimu šiemet kovo mėnesį sudarytos K.Donelaičio 300 metų sukakties minėjimo valstybinės programos rengimo darbo grupės nariai.

Su klaipėdiečiais ir šilutiškiais susitiko Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktorius prof. dr. Domas Kaunas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Literatūros katedros vedėja doc. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė.

Anot jos, grupės vizito tikslas buvo supažindinti Klaipėdos krašto mokslo ir kultūros visuomenę su rengiama K.Donelaičio jubiliejine programa, diskutuoti ir išklausyti naujus pasiūlymus. „Esminis programos rengimo kriterijus yra numatomų renginių ir darbų nacionalinė svarba, jų išliekamoji vertė visos valstybės mastu”, - pabrėžė dr. S.Pocytė.

Grupės užduotis – per vienerius metus parengti ir pateikti tvirtinimui valstybinės programos projektą ir jos įgyvendinimo sąmatos projektą.

Jau parengtuose pradinėse programos metmenyse išskirtos kelios dalys. Viena iš jų – moksliniai darbai: K.Donelaičio kūrybos tyrinėjimas ir mokslinės publikacijos, mokslinės konferencijos literatūrologine ir kalbine, istorine, teologine, muzikine, kalbotyrine tematika, taip pat mokslinės ekspedicijos, fiksuojančios krašto konfesinį paveldą. Svarbi dalis – K.Donelaičio atminimo įamžinimas mene. Dailės sekcijoje vienas iš numatytų darbų – parengti ir išleisti meno albumą „Kristijonas Donelaitis ikonografijoje“, skulptūros srityje planuojam 2008-2014 m. rengti teminius tarptautinius bronzos liejimo simpoziumus „Skulptoriai skaito Donelaitį“. Jų metu būtų subrandintos paminklo bei paminklinių ženklų kūrybinės vizijos su K.Donelaičio vardu susijusioms vietoms pažymėti. Teatro ir folkloro srityje pasiūlyta atkurti 20 autentiškų XVIII a. kostiumų pagal „Metų“ personažus. Be to, ketinama sukurti scenarijų meniniam filmui apie K.Donelaitį ir Mažąją Lietuvą, rengti parodas, edukacines programas, kuriose būtų populiarinamas ne tik K.Donelaitis ir XVIII a. Mažosios Lietuvos epocha, bet ir kiti XVI-XX a. krašto kultūros veikėjai. Siekiant šiuolaikinėje visuomenėje aktualinti poeto kūrybinį palikimą, jubiliejiniais metais Lietuvoje ir užsienyje planuojama rengti visuotinius K.Donelaičio „Metų“ skaitymus. Be kita ko, bus teikiamas pasiūlymas UNESCO dėl 2014 metų paskelbimo K.Donelaičio metais.

Nors K.Donelaičio jubiliejų švęsime tik po septynerių metų, jubiliejinė programa ruošiama jau šiemet. „Dauguma darbų reikalauja ilgo ir nuoseklaus įdirbio, planuojame, kad pirmieji Donelaičiui skirti renginiai galėtų startuoti jau po poros metų, o jubiliejiniai metai taptų finaline donelaitikos darbų užbaiga”, - sakė „Klaipėdai” dr. S.Pocytė.

Pirmasis susitikimas su Klaipėdos universiteto mokslinės bendruomenės nariais, Klaipėdos apskrities, uostamiesčio savivaldybės, kultūros įstaigų ir visuomeninių organizacijų atstovais įvyko Klaipėdos universitete. Susirinkusieji, išklausę svečių pasisakymų, pateikė įdomių naujų siūlymų: užsakyti sukurti muzikinį kūrinį pagal K.Donelaičio „Metus“; surengti XVIII a. epochos muzikos, įtraukiant ir protestantiškas giesmes, koncertus; suorganizuoti šalies moksleivių teatrų festivalį, kuriame būtų pristatomi „Metų“ siužetai.

Susitikimuose Šilutėje, F.Bajoraičio bibliotekoje, ir Pagėgiuose, M. Jankaus muziejuje Bitėnuose, kultūros, švietimo, administracijos darbuotojai išsakė įdomių minčių dėl programos papildymo. Kadangi K.Donelaitis pirmiausia buvo Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas, o protestantiškos aplinkos kasdienybė, tradicijos daugumai šiandieninės visuomenės yra nežinomi, neretai ir svetimais traktuojami dalykai, dėmesio turėtų sulaukti siūlymas vienoje iš krašto bažnyčių atkurti autentišką XVIII a. evangelikų liuteronų kunigo aplinką su jį supusiomis kasdienybės ir bažnytinės aplinkos detalėmis.

Skatinant visas šalies savivaldybes įsitraukti į K.Donelaičio jubiliejaus minėjimą, pasiūlyta paskelbti konkursą savivaldybėms. Jo metu būtų išrinkta turiningiausią ir įdomiausią K.Donelaičiui skirtų renginių programą parengusi ir įvykdžiusi Lietuvos savivaldybė. Konkurso rezultatai būtų paskelbti, aktyviausios savivaldybės premijuotos jubiliejiniais 2014 metais.

K.Donelaičio valstybinės programos rengimo darbo grupės nariai tikisi, kad informacijos apie kuriamą programą sklaida padės surinkti kuo daugiau idėjų, į ją įsitrauks didžiulis būrys K.Donelaičiui ir visai Mažajai Lietuvai, jos kultūriniam ir istoriniam palikimui neabejingų entuziastų. Pasiūlymai ir rekomendacijos laukiami iki gruodžio 1-osios grupės pirmininko prof. D.Kauno el. p. adresu:

Baltijos muzikų bendradarbiavimas turi senas ir gilias tradicijas. Jis prasidėjo tarpukario laikotarpiu, tęsėsi sovietinės okupacijos metais, rado palankias sąlygas ir išeivijoje. Ypač glaudžiai bendradarbiavo muzikologai, 1967-aisiais pradėję rengti konferencijas. Jos vyko Vilniuje, Rygoje, Taline ar kituose Baltijos valstybių miestuose (Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Jūrmaloje, Viljandėje, Piarnu), stiprindamos tautinės savimonės ir kultūrinio identiteto raišką ideologinės priespaudos metais.

40-oji, jubiliejinė, Baltijos muzikologų konferencija, kurios tema – „Muzika ir genius loci: poetika ir politika“, surengta Vilniuje šiemet spalio 17-20 dienomis pirmą kartą bendradarbiaujant su Tarptautine muzikologų draugija. Tai yra didelis naujosios Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos pirmininkės Rūtos Goštautienės nuopelnas. Jai pavyko įgyti europinio masto muzikologijos korifėjų pasitikėjimą ir sukviesti gausų būrį svečių.

Konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš 13-os Europos valstybių bei Izraelio – apie 40 asmenų. Tarp garbingiausių svečių buvo Tarptautinės muzikologų draugijos prezidentas Tilmanas Seebass (Austrija), Tarptautinio semiotikos instituto įkūrėjas bei vadovas Eero Tarasti’s (Suomija), Notingemo universiteto profesorius Adamas Krimsas (Didžioji Britanija), Leipcigo universiteto profesorius Helmutas Loosas (Vokietija).

Konferencijos dalyviai diskutavo apie muzikos ir muzikavimo ryšius su socialiniais ir kultūriniais kontekstais, muzikos kultūrines tapatybes ir muzikinius garsovaizdžius, nacionalumo ir globalumo tendencijas muzikoje.

Natūralu, kad gausiausio būrio muzikologų būta iš Lietuvos (Beata Baublinskienė, Jonas Bruveris, Rūta Gaidamavičiūtė, Vita Gruodytė, Inga Jankauskienė, Jūratė Katinaitė, Donatas Katkus, Lina Navickaitė, Danutė Petrauskaitė, Živilė Ramoškaitė, Emilija Sakadolskienė, Audronė Žiūraitytė).

Speciali konferencijos sesija „Hommage á Vytautas Landsbergis: muzika, kultūra, politika“ buvo skirta lietuvių muzikologui ir politikui Vytautui Landsbergiui, švenčiančiam savo 75-ąjį gimtadieną. Joje dalyvavo ir pats jubiliatas, kalbėjęs apie savo kelią į muziką, iškėlęs žmogiškosios būties ir muzikologijos aktualijas.

Užmirštus lietuvių muzikinio modernizmo puslapius atvėrė kompozitorių Jeronimo Kačinsko ir Jono Nabažo 100-ųjų gimimo metinių jubiliejinis renginys, dedikuotas neseniai Anapilin iškeliavusios žymios lietuvių muzikologės Onos Narbutienės atminimui.

Kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, pedagogas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, Klaipėdos miesto Garbės pilietis Jeronimas Kačinskas šiais metais būtų šventęs savo 100-ąjį gimtadienį. Deja, pirmą kartą tenka švęsti jo jubiliejų nedalyvaujant pačiam jubiliatui – jis mirė prieš dvejus metus. Tai įpareigoja nuosekliai apžvelgti jo meninės veiklos kelią ir išryškinti esminius jo asmenybės bruožus.

J.Kačinskas gimė ir augo vargonininko šeimoje. Tėvas ir tapo pirmuoju jo muzikos mokytoju. Mažasis Jeronimas mokėsi skambinti pianinu ir svajojo sekti tėvo pėdomis – tapti vargonininku. Tačiau su vargonininko darbu J.Kačinskas pirmą kartą susidūrė tik Vokietijoje, būdamas tremtyje – Hochfeldo Šv. Antano bažnyčioje. Ir netikėtai pajuto, kad šis darbas yra labai garbingas ir dvasią gaivinantis. Todėl, kai gavo kvietimą vargoninkauti Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčioje, nedvejodamas sutiko ir 1949 metais pradėjo naują savo gyvenimo etapą JAV.

Sunku net patikėti – vargonininko pareigas šioje bažnyčioje J.Kačinskas ėjo beveik 50 metų. Vargonai tapo pagrindiniu jo instrumentu, o bažnyčia – lyg antraisiais namais. J.Kačinskas buvo įsitikinęs, jog vargonininkas turi būti profesionalus muzikas, kartu tikintis bei dvasingas žmogus. Pasak jo, vargonininkas turi padėti žmonėms nutiesti kelius į Dievą ir padaryti jų gyvenimą gražesnį bei prasmingesnį.

Tačiau įgyvendinti šiuos užmojus J.Kačinskui ne taip lengvai sekėsi. Jam teko derinti tradicinius bažnytinius kanonus, senuosius lietuvių išeivijos papročius ir meninius savo siekius. O tie siekiai pirmiausia buvo liturginę muziką traktuoti ne vien kaip sudėtinę religinių apeigų dalį, bet ir kaip subtilų meną, padedantį geriau suvokti tikėjimo tiesas ir žmonijos dvasingumo bei muzikinės minties evoliuciją.

J.Kačinskui savo gyvenime teko vadovauti daugeliui chorų – pradedant Klaipėdos muzikos mokyklos vyrais ir baigiant amerikiečių „Polymnijos“ dainininkais. J.Kačinskui chorai tapo neatsiejama jo atlikėjiškos veiklos dalimi, ypač gyvenant Klaipėdoje.

1934-1936 metais jis vadovavo čekoslovakų chorui, 1933-1935 metais talkino Stepui Sodeikai, dirbusiam su „Vaidilute“, 1937-1938 metais buvo Darbo rūmų choro dirigentas, daug prisidėjo organizuojant įvairius Klaipėdos krašto chorų sąskrydžius bei šventes.

Be choro J.Kačinskas neapsiėjo ir tremties metais Vokietijoje, kur dirigavo gausiam ir pajėgiam Augsburgo lietuvių chorui. Visiems jis stengėsi parinkti įdomų, o kartais ir netradicinį repertuarą, plačiai atskleisti choristų balsų technines bei menines galimybes. Visada aktyviai reiškėsi koncertinėje scenoje. Vien per pirmuosius aštuonerius chorvedybinio darbo Amerikoje metus su Šv. Petro bažnytiniu choru surengė apie 80 koncertų – ir ne tik lietuvių, bet ir amerikiečių auditorijose.

Kaip chorvedys jis siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp atskirų balsų grupių, mokė dainininkus ne šaukti, o dainuoti, kreipti dėmesį į balso subtilumą, ansamblinį darnumą, skatino išryškinti dinaminius niuansus ir atskleisti meninę kūrinio idėją. Ir šių principų laikėsi visą gyvenimą.

J.Kačinskas – vienas pirmųjų lietuvių profesionalių dirigentų. Išsilavinimą jis įgijo Prahos konservatorijoje ir 1931-aisiais pradėjo orkestro dirigento veiklą – Klaipėdoje atgaivino simfoninį orkestrą, kelerius metus sėkmingai vadovavo operos trupei. Daug nuveikė vadovaudamas ir Radiofono bei Vilniaus filharmonijos orkestrams, pastatė keletą operų Vilniaus teatro scenoje.

J.Kačinskas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo diriguoti mintinai. Jis turėjo absoliučią klausą, fenomenalią muzikinę atmintį, tad parengti sudėtingas partitūras jam nebuvo didelio vargo.

Svarbu dar ir tai, kad jaunasis dirigentas stengėsi ne pataikauti publikai, o ją auklėti. Tad į programas įtraukdavo ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinius.

Dirbdamas Lietuvoje J.Kačinskas surengė apie 600 viešų, uždarų ir radijo koncertų bei operos spektaklių. Gyvendamas Vokietijoje turėjo progą diriguoti Augsburgo simfoniniam orkestrui, o Amerikoje – įvairių miestų bei įvairaus pajėgumo simfoniniams kolektyvams. Išeivijoje J.Kačinskas buvo vertinamas kaip vienas iškiliausių lietuvių dirigentų, todėl jam buvo patikėti patys atsakingiausi renginiai.

Tarp pagrindinių jo atlikėjiškos veiklos Amerikoje tikslų buvo lietuviškos muzikos propagavimas. J.Kačinsko dėka pirmą kartą JAV suskambo M.K.Čiurlionio poema „Miške“, taip pat K.V.Banaičio ir V.Jakubėno aranžuotos dainos, J.Gaidelio, V.Bacevi-čiaus ir paties dirigento simfoniniai opusai. Jį galima vadinti lietuviškos muzikos ambasadoriumi, visur ir visada tarp svetimtaučių puoselėjusiu lietuvišką kultūrą.

J.Kačinskas kūrė instrumentinės ir vokalinės muzikos srityse, parašė daugiau nei 100 įvairaus žanro kompozicijų. Jo muzikoje juntama impresionizmo ir ekspresionizmo įtaka, vengiama folkloro elementų, instrumentinėje muzikoje – siužetinio programiškumo.

J.Kačinskas buvo pirmasis tarpukario metais Lietuvoje pradėjęs naudoti ketvirtatonius. Deja, šis kūrybos metodas nepasitvirtino. Tačiau pasitvirtino kitas – nesikartojimo (atematizmo) principas. Jis, perimtas Prahoje iš prof. A.Habos, išimtinai buvo siejamas su individualizmo apraiškomis, dvasinėmis asmenybės savybėmis ir aukščiausia kosmine jėga, sugebančia plėtoti primityvias biologines struktūras iki sudėtingiausio žmogaus organizmo.

J.Kačinskui kūrinys – lyg improvizacija, bet griežtai fiksuota. Jis nesirėmė iš anksto nustatyta griežta garsų organizacija ar detaliu struktūriškumu. Kūrybą kompozitorius lygino su kalnais ir nuokalnėmis, kova su savo ribotumu.

Šiandien J.Kačinskas pripažįstamas kaip XX a. pirmosios pusės lietuviškojo modernizmo pradininkas, atvėręs Lietuvai kelius į tarptautinę areną (jo dėka 1937-aisiais Lietuva buvo priimta į Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugiją) ir ten sulaukęs pripažinimo, o jo dainos „Beržas“, „Per girias“, „Pjovėjas“, „Esi dangau“, „Lietuvos takeliai“, Mišios Lietuvos krikšto 700 metinėms šiandien jau tapo XX a. lietuviškos muzikos klasika.

Vaikystėje J.Kačinskas buvo nestiprios sveikatos, todėl labiau glaudėsi prie mamos nei prie triukšmingo draugų būrio.

Labiausiai mėgo vienatvę, kai niekieno netrukdomas galėdavo stebėti jį supantį pasaulį. Jis iš mažens buvo labai draugiškas, paslaugus, švelnus ir tuos charakterio bruožus išsaugojo visą gyvenimą.

Tačiau J.Kačinskas buvo tikras žemaitis – užsispyręs, kai norėdavo pasiekti užsibrėžtą tikslą, valingas, kai reikėdavo ilgai ir sunkiai dirbti. Kažin, ar kas kitas būtų pusbadžiu išgyvenęs metus Prahoje, kai visus tėvo atsiųstus pinigus tekdavo sunaudoti užmokesčiui už privačias pamokas. Kažin, ar kas kitas būtų galėjęs pėsčiomis be dejonių nužygiuoti kelis šimtus kilometrų, bėgant nuo raudonojo maro.

Bet J.Kačinskui nebuvo charakteringi aršaus kovotojo bruožai, nors niekada neleisdavo savęs žeminti. Jis, Prahos konservatorijos absolventas, nesutiko būti pajuokos objektu ir Kauno dramos teatro scenoje vaidinti juokdarį. Nepasidavė ir Radiofono orkestro provokacijoms, kai reikėjo dirigento poste Švietimo ministerijos įsakymu pakeisti Balį Dvarioną.

Nesistengdamas kitų nustumti į šalį, J.Kačinskas visada sugebėdavo išsaugoti orumą ir teisingumo pojūtį. Šis jausmas buvo ypač stiprus. Kai kurie Kauno muzikos mokyklos mokytojai ėmė J.Kačinską prašyti pasisakyti prieš S.Šimkų bei jo pedagoginius metodus, jis tai padaryti atsisakė. Bet kai pajuto Klaipėdoje, kad S.Šimkus dėl simfoninio orkestro aukoja svarbias pamokas, kartu su pažangiausiais mokiniais ėmė reikalauti savo, kaip konservatorijos mokinio, teisių.

J.Kačinskas niekada nepasiduodavo kitų įtakai, todėl kūryboje laikėsi savo principų, o gyvenime sugebėjo turėti tvirtą nuomonę – nebijojo pasisakyti prieš okupacinę Lietuvos valdžią vokiečių laikais, neprarado vilties išvysti nepriklausomą Tėvynę, kai kitiems sovietinis jungas atrodė amžinas.

Jis niekada nesivaikė materialinės naudos – visuomet gyveno labai kukliai, tačiau atjausdavo vargstančius ir ištiesdavo jiems pagalbos ranką. Kai skurde mirė kompozitorius V.Bacevičius, J.Kačinskas vienas pirmųjų paaukojo nemažą pinigų sumą jo laidotuvėms. Kai tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu, jis atsisakė piniginės premijos, palikęs ją Lietuvos kultūrinėms reikmėms.

J.Kačinsko 100-ųjų gimimo metinių proga vilniečiai parengė dvi koncertines programas – kamerinės-instrumentinės ir chorinės muzikos.

Pirmoji buvo pristatyta klaipėdiečiams spalio 3-iąją Klaipėdos koncertų salėje.

Klausytojai galėjo išgirsti Vilniaus styginių kvarteto (Audronė Vainiūnaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas) atliekamus jubiliato styginių kvartetus Nr. 3 ir Nr. 4. A.Šilalė, G.Jakaitis, A.Vasiliauskas su kontrabosininku Arnoldu Gurinavičiumi ir pučiamųjų ansambliu (Andrius Žiūra, Justė Gelgotaitė, Giedrius Gelgotas, Andrius Puplauskis, Paulius Lukauskas) atliko ir žymųjį J.Kačinsko Nonetą, kuris prieš karą skambėjo daugelyje Europos šalių.

Klaipėdoje šis kūrinys, atliekamas lietuvių atlikėjų, skambėjo pirmą kartą.

Pianistas Daumantas Kirilauskas paskambino kelias ciklo „Atspindžiai“ dalis ir kartu su Vilniaus kvartetu bei fleitininku G.Gelgotu pagrojo „Kamerinę fantaziją“. Šis koncertas spalio 14-ąją buvo pakartotas Vilniaus nacionaliniame muziejuje.

Spalio 5-ąją choras „Jauna muzika“, vadovaujamas Vaclovo Augustino, Šv. Kotrynos bažnyčioje surengė chorinės muzikos – dainų, giesmių, motetų – koncertą. Skambėjo Lietuvoje ir išeivijoje sukurti J.Kačinsko kūriniai, taip pat „Trumpa fantazija“ vargonams, kurią atliko Dainius Sverdiolas. Dauguma šių kūrinių bus įrašyti į kelias J.Kačinsko kūrybai skirtas kompaktines plokšteles ir papildys XX a. lietuvių muzikos lobyną.

Klaipėdiečiai J.Kačinsko kūrinių koncertą žada surengti lapkričio pabaigoje.

Paskutinę rugsėjo savaitę Klaipėdos laivų remonto įmonės didžiajame jachtų elinge šurmuliavo devintasis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“. 23-ose filmų programose jie siūlė pamatyti beveik 200 trumpametražių filmų, tarp jų – ne vieną „Oskaro“, „Cezario“, Kanų, Berlyno, Oberhauzeno, Roterdamo ir kitų garsių festivalių laureatą. „Tinklai“ pateikė plačią mažųjų formų kino panoramą – uostamiestyje buvo rodomi 15 šalių naujausi ir geriausi filmai.

Šiemet „Tinklai” iš senojo tabako fabriko persikėlė į didįjį jachtų elingą. Ką gi, Klaipėda, nepaisant pamėgtų erdvių praradimų, vis išsikapsto ir lyg iš bedugnės kišenės sugeba pasiūlyti alternatyviam kino menui vis geresnes erdves. Nors jau atrodė, kad taškas, kino nebėra, į visokias „kokakolas” mažųjų kino formų mylėtojų, ko gero, net primokėdamas nepriviliosi, o apie tokius tuščius sandėlius kaip tabako fabriko irgi niekas daugiau nežinojo.

Tačiau jachtų elingas, pasirodo, stovi tuščias iki pat šaltesnių orų, tad puiki jachtų ir gero meno simbiozė tiesiog lipte sulipo.

Per pertraukas „Tinklų” žiūrovai galėjo mėgautis romantišku vaizdu į jachtų uostelį, piliavietę, o ir kavinių, tinkamų prastumti laiką per pertraukas, yra visai netoliese. Beje, šiemet ne vienas „Tinklų” lankytojas pasidžiaugė, kad kino seansai buvo mokami. Mat kainos nesikandžiojo (studentams - 3 litai, kitiems - 6 litai), ir taip pavyko atsikratyti kino mėgėjais apsimetusių ir viešos erdvės nemokančių gerbti gurkšnotojų.

Tad kino šventė įvyko be jokių trikdžių.

Asmeniškai man laiko stoka vertė išgyventi gana aštrią dilemą ir labai taupiai rinktis programas, kurias žiūrėti. Dėl vienos programos abejonių nebuvo. Tai Adolfo Meko retrospektyva. Joną Meką žino visi, tačiau, kad jis turi brolį, kurio filmai įvertinti tarptautiniuose festivaliuose, ne tik man, matyt, buvo naujiena. Ir, be abejo, jo puiki juosta „Aleliuja kalnai”. Šis filmas kažkaip kitaip perpaišė „Fluxus” kilmės teoriją. Tad juostą taip ir galima vertinti – „Tikras saldainiukas” fluksofilams. Beje, filmą pristatė pats A.Mekas. Pasirodo broliai Jonas ir Adolfas vienas kitam stipriai padėdavo kūryboje, ir menininkų kalibras tas pats.

Beje, žiūrint juostą kilo provokatyvi mintis – jeigu klaipėdietis poetas, rašytojas Mindaugas Valiukas kurtų filmus, jie būtų būtent tokio stiliaus. O gal kada sulauksim?..

Na, o kadangi laikas spaudė ir išsamiai negalėjau pažiūrėti visų programų, teko šauti kone aklai. Šoviau į britus ir airius. Pirmiausia todėl, kad nepamenu, kada airių kino programą esu matęs, o britai, jei ir buvo rodyti, tai gana seniai.

Pavadinimai, kaip „Britų jumoras”, suponavo gana lengvos programos lūkesčius. Tačiau šįkart britai pranoko visus lūkesčius, juodo jumoro prieskoniai buvo tokie ryškūs ir kvapnūs, kad atsirado net pyktelėjusių žiūrovų, kad nebuvo „S” raidės prie programos. Bet, matyt, jumoro žymėjimas dar nėra reglamentuotas tokiomis raidėmis, tai ir nebuvo. Bet tikrai, poslinkis į „juodąją pusę”, ko gero, Britanijoje vyksta intensyviai. Pažiūrėjęs britų programą ne vienas žiūrovas, matyt, pagalvojo, kad jo nuostatos ir visos žinios apie anglų jumorą nebeatitinka laiko dvasios.

Prancūziškas egzistencializmas per anglosaksišką prizmę - taip pavadinčiau britų programą, nė iš tolo nepriminė skaidrios, spalvotos ir lengvos skandinaviškos kino kalbos. Tikrai puiki, moderni ir gerai parengta programa. Beje, ir airių.

Išvados tokios, kad didelį dėmesį kinui, taip pat ir mažosioms kino formoms, rodo skandinavai, britai, vokiečiai ir lenkai, o kitose šalyse ši taupi meninė raiška gyvuoja tik pačių menininkų entuziazmo dėka. Šių šalių filmai nebūtinai yra itin mažo biudžeto ar studentiškų diplomų kūriniai. Beje, Lenkijoje mažosios kino formos, socialinė dokumentika yra taip mėgstamos, kad išsikovojo gana geras vietas TV programose. Ir, panašu, jiems šiai meno rūšiai pinigų nebereikia ieškoti už jūrų marių. Tad rinkdamasis šių šalių programas niekada ir neprašauni.

Rusų mažosios kino formos dažnai sublizga šedevrais, nors tikiu, kad egzistuoja tikrai ne rojaus sąlygomis, tačiau šiemet jų nepavyko pasikviesti. Norintys galėjo mėgautis uždarymo programoje parodytu ir žiūrovų simpatijas užkariavusiu senu „Tinklų” šedevru - rusų filmu „Transformeris”.

Baigiu nugirstu žiūrovų pokalbiu: „Jeigu dar pavyktų pakviesti daugiau kino iš Azijos šalių, tokių kaip Filipinai, Singapūras, Pietų Korėja, tai šį festivalį apskritai būtų galima laikyti metų įvykiu – avangardinio meno citadele Klaipėdoje”