Traukos centras – vidinis žavesys ir profesionalumas

Danguolė Vilidaitė

Pirmą kartą mecosopraną Liorą Grodnikaitę išgirdau lygiai prieš metus. Tuokart ji Klaipėdoje koncertavo kartu su pianistu iš Italijos Džakomu Batarinu. Sudėtinga ir patraukli programa, kurioje skambėjo žymių XX amžiaus kompozitorių A.Onegerio ir B.Briteno ar mažiau žinomų dabarties autorių italo M.Trotos ir ukrainiečio N.Kapustino kūriniai, buvo atlikta be priekaištų. Bet labiausiai sužavėjo šios jaunos menininkės įtaigumas ir muzikalumas, kažkoks sunkiai apčiuopiamas vidinis žavesys.

Naujoje programoje su Klaipėdos kameriniu orkestru lyrinis ir švelnus Lioros Grodnikaitės mecosopranas suspindo įvairiausiomis spalvomis.

Šis įspūdis turbūt mane ir paskatino gegužės 30-ąją nueiti į koncertą „Scenoje – klaipėdiečiai“. Paskatino ir toliau domėtis L.Grodnikaitės kūrybiniais atradimais. Renginio programa ir vėl buvo gana įvairi, tik šįkart pagal stilistiką, bent jau formaliai ją buvo galima padalyti į dvi dalis. Pirmojoje skambėjo didžiųjų baroko meistrų Antonio Vivaldžio ir Georgo Filipo Telemano kūriniai, antroji – sudaryta iš XX ir mūsų amžiaus kūrėjų – anglų kompozitoriaus Sero Malkolmo Arnoldo, italo Nino Rotos ir klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės darbų. Vakare taip pat dalyvavo Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė – Liuda Kuraitienė) ir dirigentas Vytautas Lukočius.

Dirigento pokštai

Koncerto pradžioje atlikta A.Vivaldžio simfonija Nr.1 C-dur orkestro interpretacijoje, kaip ir būdinga šiam autoriui, pasižymėjo šviesiu virtuoziškumu, energingus muzikos šuorus greitose dalyse papildė graudi lėtosios dalies lyrika.

Dirigentas Vytautas Lukočius orkestrui vadovavo pats grodamas klavesinu. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

V.Lukočiaus vaidmuo šiame kūrinyje, prisimenant ankstesnius jo pasirodymus mūsų mieste, ir vėl buvo kiek neįprastas – dirigentas orkestrui vadovavo pats grodamas klavesinu. Taip turbūt siekta klausytojus priartinti prie baroko laikmečio dvasios, priminti, kaip buvo grojama anksčiau. Tokia nedidelė intrigėlė ir savotiškas žaidimas pagyvino koncertą, bet, manyčiau, ne visai pavyko – kartais buvo matyti, kaip orkestro vadovė L.Kuraitienė pati muzikantams rodė įstojimus...

Gražiai suskambo G.F.Telemano kantata „Tirsis am Scheidewege“ („Tirsis kryžkelėje“). Tai muzikinis pasakojimas apie meilę (ir nemeilę), šios istorijos pagrindinis personažas blaškosi niekaip negalėdamas apsispręsti, ką mylėti, kol galų gale pasirenka laisvę (beveik šiuolaikinė meilės istorijos versija). Žavėjo nepriekaištingas L.Grodnikaitės balsas, žaisminga vaidyba paryškinant teksto prasmes, įsiminė gal kiek ir netiksliai intonuota, bet nepaprastai išraiškinga dueto scena su fleita (fleitininkas – Rimantas Giedraitis). Pagirtina, kad atlikdama kūrinį dainininkė panaudojo specifinius barokinio vokalo išraiškos būdus: charakteringas koloratūras, subtilias glisandines intonacijas ir pan.

Įsimintini sugrįžimai

Kasmet sugrįždama į Lietuvą, L.Grodnikaitė visada paruošia dovaną – tai būna mums dar negirdėti ar mažai žinomi autoriai, kūrinio premjera. Taip nutiko ir šį kartą. Pirmą kartą Klaipėdoje išgirdome L.Narvilaitės „There is Someone Who Wishes You Well“ („Yra tenai kažkas, kas linki tau gero“) ir M.Arnoldo „Five William Blake Songs“ („Penkios Viljamo Bleiko dainos“).

Interpretacija – vėlgi be priekaištų. Lyrinis ir švelnus mecosopranas čia suspindo įvairiausiomis, net dramatinėmis spalvomis. Dar kartą stebėjausi, kaip ši, sakyčiau, kukli dainininkė, tarsi nieko ypatinga scenoje nedarydama, tampa jos vieninteliu centru, dėmesio traukos vieta, – operos primadonos savybės.

L.Narvilaitės „There is Someone Who Wishes You Well“ parašytas XX amžiaus švedų folkloristo ir poeto Gustafo Larsono eilėmis. Kūrinys, anot autorės, tarsi kelionė audringa gyvenimo jūra nepasiduodant likimui ir svarbiausia – su viltimi, tikėjimu bei meile, nes „ten tikrai yra kažkas, kas linki tau gero“.

Pats pavadinimas klausytoją tarsi „pakabina“ filosofinių ieškojimų erdvėje. Radau bruožų, pratęsiančių kompozitorės stilių: kažkiek minimalistinio komponavimo, O.Balakausko įtakos aidai, poetiškas lyriškumas ir stipri emocinė išraiška. Tik gal šis opusas kiek ekspresyvesnis ir gilesnis, lyginant su paskutiniųjų metų L.Narvilaitės darbais. Įtaigus L.Grodnikaitės dainavimas, manyčiau, labai prisidėjo prie šios kompozicijos sėkmės.

Koncertą efektingai užbaigė N.Rotos (mums žinomas kaip muzikos F.Felinio filmams kompozitorius) koncertas styginių orkestrui, sumirgėjęs įvairiausiomis nuotaikomis ir vaizdais. Kaip įprasta, jame derėjo vaikiškas naivumas ir groteskas, dainingos melodijos ir sudėtingi fugato epizodai.