„Muzikos pavasaris“ skendėjo orkestrų spalvose

Danguolė Vilidaitė

Šeši koncertai, penki orkestrai (plius instrumentinis ansamblis „Musica humana“), du užsienio virtuozai, du susitikimai videoklubuose, įdomi ir aukšto profesinio atlikimo lygio programa - štai kokia yra formalioji ką tik nuskambėjusio XXXII „Klaipėdos muzikos pavasario“ statistika.

Kauno miesto simfoninis orkestras, Klaipėdos choras „Aukuras“ ir solistė S.Janušaitė „Klaipėdos muzikos pavasaryje” pirmąkart Lietuvoje įgarsino įspūdingą Dž. Raterio Magnificat. Kauno miesto simfoniniam orkestrui dirigavęs jo meno vadovas M.Pitrėnas žavėjo sugebėjimu meistriškai valdyti orkestrą.

Šis seniausias Lietuvoje festivalis kaip bitė darbininkė nenuilsdamas daugiau nei tris dešimtmečius puoselėja mūsų miesto muzikinę kultūrą. Pavydėtinas pastovumas ir gyvybingumas, gebėjimas prisitaikyti prie laikmečio galimybių ir poreikių turbūt ir yra patys didžiausi jo privalumai. Nors kai kurių prarastųjų tradicijų labai gaila. Atrodo, kad iš jo programos negrįžtamai dingo Klaipėdos kompozitorių kūrinių vakaras...

Pradėdama rašyti šį straipsnį pagalvojau, kad tų tikrai ryškių įspūdžių buvo ne tiek jau ir daug. Bet po truputį dėliojant svarbiausias mintis, prisimenant gražiausius momentus, festivalio veidas pradėjo rodytis vis patrauklesnis ir visapusiškesnis. Tai ir įdomiai pravesti muzikologės Laimos Sugintienės koncertai, ir svarbūs susitikimai su žymiais Lietuvos muzikos pasaulio atstovais Donatu Katkumi ir Jonu Bruveriu, ir dar daug kitų smulkučių atradimų.

Pulsavo gyvybe

I.Misiūra dainavo šiltai ir nuoširdžiai. Su „Camerata Klaipėda“ griežusio V.Čepinskio solo kerėjo virtuoziškumu. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas J.Bruveris festivalio videoklube su klaipėdiečiais dalijosi mintimis apie operos raidą per 400 metų.

Viena įsimintiniausių festivalio akimirkų buvo L.van Bethoveno „Pastoralinės simfonijos“ F-dur Nr.6 interpretacija. Kauno miesto simfoniniam orkestrui (meno vadovas Modestas Pitrėnas) pavyko įtaigiai atskleisti šio sudėtingo kūrinio prasmes, žavėjo pučiamųjų instrumentų tiksli intonacija, preciziškas styginių grojimas, bet labiausiai – dirigento M.Pitrėno mokėjimas meistriškai valdyti šį kolektyvą, jo gebėjimas išgauti subtiliausius partitūros pasikeitimus. Muzika tiesiog pulsavo gyvybe.

Antroje koncerto dalyje orkestras kartu su mūsų miesto choru „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas) atliko M.Pitrėno Velykų motetą (a la J.Naujalis) mišriam chorui ir orkestrui (įdomus ir spalvingas kūrinys, tik jį labiau vertinčiau kaip kūrybinį pabandymą) ir anglų šiuolaikinio kompozitoriaus Dž.Raterio Magnificat sopranui, mišriam chorui ir orkestrui.

Dž.Rateris turbūt yra vienas iš populiariausių dabarties religinės muzikos kūrėjų, jo kūryba mėgstama ir Lietuvoje. Nenuostabu, nes, ir paties kompozitoriaus žodžiais tariant, muziką jis rašo taip, kad žmonės ją dainuodami mėgautųsi, patirtų malonumą. Magnificat muzikinė medžiaga nepaprastai marga, įvairių stilistinių įtakų (nuo grigališkojo choralo temų iki šių dienų miuziklo intonacijų) junginys šiame opuse persipina kiek eklektiškai, juokingai, bet kartu ir nepaprastai efektingai. Gražiai suskambo dalys „Et misericordia“ ir „Gloria Patri“, atliktos kartu su sopranu Sandra Janušaite, grėsminga „Fecit potentiam“ fuga. Stiprų įspūdį padarė turtingas išraiškomis ir galingas orkestro ir choro skambėjimas, kūrinio melodingumas.

Mocartiada

Trimitininko iš Vengrijos G.Baldockio pasirodymas su Lietuvos kameriniu orkestru užbūrė nepaprastai aukšta garso kultūra ir tobulu instrumento valdymu.

Net trys orkestrai šiame festivalyje pasirinko V.A.Mocarto simfoninę kūrybą. Tai Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė), diriguojant Donatui Katkui, „Camerata Klaipėda“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis) ir Lietuvos kamerinis orkestras. Pastarojo kolektyvo muzikavimą vertinčiau geriausiai. Būtent jo simfonijos F-dur „Nr.42“, KV 75 interpretacijoje išgirdau „tikrą“ Mocartą – muziką, pasižyminčią genialiu lengvumu ir optimizmu, nepakartojama jaunatviška energija. Čia dar jaučiama daug metų orkestrui vadovavusio dirigento Sauliaus Sondeckio mokykla.

„Camerata Klaipėda“ griežiama V.A.Mocarto simfonija A-dur Nr.21 buvo kiek „drungna“, trūko ansambliškumo ir dirigento. Orkestras, ne kartą įrodęs, kad gali be vadovavimo groti sudėtingiausius kūrinius, atrodė neįtikinamai. Bet to paties kompozitoriaus koncertas smuikui su orkestru E-dur Nr.3 sublizgėjo gražiausiomis spalvomis, atsirado taip trūkstamas dinamiškumas. V.Čepinskio solo, kaip visada, žavėjo virtuoziškumu, subtilia kantilena ir nepaprastai gryna smuiko intonacija.

Lyrinis posmelis

Pianistas S.Babajanas S.Prokofjevo koncertą fortepijonui ir orkestrui g-moll Nr.2 grojo tiesiog neįmanomu tempu ir tikslumu. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo jo meno vadovo J.Domarko, koncertas efektingai užbaigė festivalį. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

Kiek nuskriausti šiais metais liko lyrinės romantikos mėgėjai. Dar ir todėl, kad neįvyko žadėtasis Virgilijaus Noreikos pasirodymas. Savo mokytoją koncerte pakeitęs Ignas Misiūra (bosas-baritonas) šią netektį iš dalies kompensavo (nes retas vokalistas, manyčiau, iš tikro gali V.Noreikai prilygti mokėjimu paveikti ir valdyti auditoriją). Skambėjo populiarios įvairių epochų meilės dainos, pavyzdžiui, D.B.Pergolezio „Nina“, D.Džordanio „Caro mio ben“, Di Kapua „O sole mio“, ar XX amžiaus hitas – E.Preslio „Love Me Tender“. Publiką papirko šiltas ir nuoširdus jų atlikimas, ypač A.Raudonikio daina „Švelnumas“, kuri dažnai vadinama V.Noreikos „vizitine kortele“. Solistui pritarė „Camerata Klaipėda“.

Festivalio akcentai – du

Dviejų užsienio atlikėjų – trimitininko iš Vengrijos Gaboro Baldockio su Lietuvos kameriniu orkestru ir armėnų kilmės pianisto Sergejaus Babajano iš JAV kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas Juozas Domarkas) – pasirodymai tapo bene ryškiausiais festivalio akcentais. Abu virtuozai viltis pateisino su kaupu.

Nepaprastai aukšta garso kultūra ir tobulu instrumento valdymu nustebino „trečiojo tūkstantmečio trimito stebuklas“. Tokia nedidelė profesionalumo injekcija Klaipėdai – nei vieno „kikso“, nei vienos natelės pro šalį, išgroti manieringiausi barokiniai papuošimai. (Ne veltui šis jaunas menininkas yra ne vieno tarptautinio konkurso lauretas, jo įrašus leidžia tokia žymi firma kaip „Sony Classical“). Programoje skambėjo didžių baroko autorių D.Tartinio, G.F.Telemano ir G.F.Hendelio kūriniai. Įspūdingiausios vis dėlto buvo paskutinės kontrastingos šio koncerto minutės bisui: greitas, efektingas G.F.Telemano Vivace ir dainingoji J.S.Bacho Arija.

S.Prokofjevo koncertas fortepijonui ir orkestrui g-moll Nr.2, nors parašytas kai autoriui buvo šiek tiek per 20 metų, yra laikomas vienu sudėtingiausių jo kūryboje. Šio kūrinio vyriška energija ir muzikinė fantazija, plūste plūstanti netikėčiausiomis nuotaikų ir minčių kaskadomis, kurias vos spėji sekti, pribloškia iš karto. Priėmęs šį iššūkį S.Babajanas nugalėjo. Pagrota buvo tiesiog neįmanomu tempu ir tikslumu. Tik pačioje koncerto pradžioje pritrūko gal kiek subtilesnio ir spalvingesnio muzikavimo. Čia man artimesnė impresionistinė Nikolajaus Luganskio interpretacija.

Finalinis akordas

Jis jau tradiciškai patikėtas Juozui Domarkui ir Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Paskutinis, bet tikrai ne prasčiausias. Didinga muzikos drama L. van Bethoveno operos „Fidelijus“ uvertiūroje, turtinga orkestrinių vaizdų ir spalvų paletė P.Diuka „Burtininko mokinyje“ ir temperamentingas M.Ravelio „Bolero“ – „tūkstantį“ kartų girdėtas ir vis dar įdomus – efektingai užbaigė šį klasikinę muziką garbinantį festivalį.