Dvasinė krosnelė

Ignas Kazakevičius

Uostamiesčio Baroti galerijoje iki kovo 8-osios veikianti Eugeno Sterpu tapybos retrospektyva – dailininko iš Estijos debiutas ne tik Klaipėdoje, tai pirmoji jo autorinė paroda Lietuvoje.

Eugeno Sterpu paveikslai „Nukryžiavimas 2“, „Pasienio stulpas“, „Statinys“.

Estai yra labiausiai kitokie iš mūsų baltaveidžių brolių vis dar aktualioje posovietinėje grandyje. Gal kas ir pasakytų, kad verta liautis lyginti tris respublikas ir jų meno kūrėjus. Tačiau ekonomikoje visuomet lyginamės su artimiausiais (iš serijos, kuris čia „Baltijos Tigras“?). Politiniuose pasiekimuose – taip pat (kuris pirmas sugriovė TSRS?). Fiksuojame sporto naujienas... O menas? Ir čia, tolumoje gaudžiant vario dūdoms, pasigirsta choras – „o mes lygiuojamės į Europos ir likusio pasaulio standartus“ (suprask, Londonas ir pan.). Tai kur šuo pakastas? Kažkaip galai nesusiveda. Mūsų meno rinka juk tokia pat. Šlovės ratas neapsisuka. Taip greitai. Tai lieka pasąmonėje kažkoks sunkis su lūkesčiais ir problemomis, neįgalumu ir nostalgija sovietinei praeičiai, su dabartine „einamo meno“ sąvoka ir „meno darymu“, ir viso niekinimu, kas rinką padaro rinka.

Dar apie LietLatEst’o įvertinimus. Viena vertus – laiko pakankamai daug praėjo. Kita vertus – jauniausia kūrėjų karta žaidžia pagal kitokias taisykles. Ir visdėl to minėtą poziciją pasilikčiau. Ir ne vien todėl, kad, norim mes ar nenorim, pradedam pažinti nuo artimo ,savo, nuo jau patirto ir išbandyto, patikimo...

Dar gerai yra tai, kad minėtoji savybė leidžia įvardinti, atsekti, kas, kaip ir kodėl, nepaisant, kiek metų kūrėjui, su sąlyga, kad jis subrendo, „įsikvėpė“ ir kūrė gimtojoje žemėje. Juk paroda vyksta mūsų pusiasalyje. Tai jau reikia ją kažkaip „pasverti“...

Eugenas Sterpu yra moldavų kilmės estas, todėl ateinant į jo parodą reikėtų tikėtis dekoratyvaus ir literatūrinio siužeto sprendimo, ir, be abejo, paties siužeto pakankamai konkretaus vaizdavimo objekto forma (daugumoje paveikslų pasirodo beesąs pakankamai abstraktus – tas nežinia kas – kubas, oktaedras, geometriškai stilizuotas griuvėsių ir drėbtinių molio pirkių motyvas). Jį mes ir matome. Ir apie ką tai byloja?

E.Sterpu menas, be abejo, yra labiau estiškas nei latviškas ar juolab lietuviškas, jei atkreiptume dėmesį į jo atlikimą.

O kaip lietuviai įvertintų šioje parodoje eksponuojamą meną? Jeigu profesionalai – kaip tobulą saloninį (nors padarytą tikrai profesionaliai), jeigu galerijos meno gerbėjai – turbūt jiems patiktų (vieno klausiau – sakė „kaip paslaptinga“).

Jeigu svarbiausias kriterijus – atlikimo kokybė, tai gerai, kad gerai padaryta. Atrodo, turėsime pasitenkinti mistiškais vaizdiniais.

Tikram lietuviui, išsilavinusiam meno gerbėjui paroda turėtų sukelti „jokį“ įspūdį. Anaiptol nenoriu nuvertinti tų, kurie kūriniuose regi nušvitimo spindulį arba kokią dvasinę krosnelę, arba mistinę karuselę. Tiesiog nėra parodoje „kabliukų“, ilgėliau mintis pričiumpančių.