Juozas VOSYLIUS. Diptikas „Prano Domšaičio atminimui”. 2006 m. Aliejus, drobė, 60x160 cm.

„Pamario ženklai“ pristatyti Ispanijoje

Ispanijos sostinėje Barselonoje, Municipaliniame emalio muziejuje (MECS), gegužės 12-ąją atidaryta Kintuose sukurtų Lietuvos emalio dailininkų darbų paroda, veiksianti iki liepos. Joje – ir klaipėdiečio dailininko Sauliaus Bertulio kūriniai.

Parodoje eksponuojama dešimties autorių 21 kūrinys iš Kintų Vydūno kultūros centro emalio kolekcijos „Pamario ženklai“. Tai pirmasis emalio meno kūrinių pristatymas užsienyje per trejus šio projekto veiklos metus.

Kintų Vydūno kultūros centre nuo 2003 metų sukaupta per 50 menininkų kūrinių kolekcija, kurioje yra ne tik Lietuvos, bet ir užsienio autorių darbai. „Šios parodos pristatymas Ispanijoje – tai kelerių metų bendradarbiavimo su Vilniaus dailės galerija „Meno niša“ ir dailininke Maryte Gurevičiene rezultatas. Kasmet simpoziumo darbai buvo eksponuojami šioje galerijoje Vilniaus bienalės metu“, - pasakojo „Klaipėdai“ Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė.

Anot jos, Lietuvoje emalio meistrų nėra daug, todėl Kintų Vydūno kultūros centro sukaupta kolekcija labai reikalinga rengiant tokio pobūdžio parodas užsienyje.

Kintų Vydūno kultūros centras, norėdamas įtvirtinti bendradarbiavimo ryšius su užsienio emalio specialistais, parodos metu padovanos vieną šilutiškio A.Liekio emalio kūrinį Barselonos muziejui.

Liepos 25 – rugpjūčio 5 dienomis Kintuose vyks 4-asis tarptautinis emalio simpoziumas „Pamario ženklai“, šiemet praturtėsiantis muzikine laboratorija, kurios metu vyks kūrybiniai muzikiniai vakarai.

S.Bertulio kūriniai iš ciklo „Pamario ženklai“eksponuojami Lietuvos emalio dailininkų parodoje Ispanijoje.

R.Treigio fotografijos eksponuojamos Niujorke

Klaipėdiečio fotomenininko Remigijaus Treigio fotografijos bus eksponuojamos parodoje Niujorke (JAV).

R.Treigys du dešimtmečius dalyvauja parodose, yra surengęs 22 autorines parodas Lietuvoje ir užsienyje.

Trys artimos pasaulėjautos lietuviai fotomenininkai – Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas ir Alvydas Lukys, birželio 2-ąją atidarys bendrą fotografijų parodą Jungtinėse Amerikos Valstijose – Niujorke.

Tai nebe pirmas bendras šios trijulės projektas. R.Treigys, G.Trimakas ir A.Lukys 2002-aisiais Vilniaus „Prospekto“ galerijoje buvo surengę parodą „TTL požiūris“. Vėliau ji eksponuota Kauno galerijoje „ARTeritorija“ (2003), Lenkų instituto galerijoje Stokholme, Švedijoje (2004).

Nagrinėjo Lietuvos teatrų procesus

Lietuvos teatro sąjunga gegužės 22-ąją Vilniuje surengė konferenciją „Nepriklausomybės metų teatro procesai (1990-2005)“, kurioje dalyvavo ir klaipėdiečiai teatrologai.

„Iškilo rimtas pavojus, kad Klaipėdos universitete teatrologijos magistrantūros neliks. Abejojama poreikiu, trūksta lėšų“, - susirūpinęs kalbėjo P.Bielskis.

Konferencijos organizatorius doc. dr. Aleksandras Guobys renginyje kalbėjo apie teatro istorijos žingsnius nepriklausomybės metais, primindamas, kad šiemet minime Lietuvos teatro istorijos ir tradicijos draugijos 15 metų sukaktį.

Teatrologė Asta Ališauskaitė savo pranešime lygino nacionalinio teatro konceptus pirmosios ir antrosios nepriklausomybės metais.

Muzikologė Janina Stankevičienė grindė mintį, kad teatrų kūrybinis palikimas – Lietuvos kultūros paveldo dalis.

Dr. Nomeda Šatkauskienė apžvelgė lietuviškos dramos pastatymus 1990-2006 metais Lietuvos teatruose, o klaipėdietė Skirmantė Černiauskaitė – šalies vaikų teatro pastatymus nepriklausomybės metais, akcentuodama tautinę tematiką, problemas.

Prof. hab. dr. Vytautas Vitkauskas analizavo mūsų teatro kalbos problemas.

Teatrologas Martynas Petrikas pasidalino mintimis apie Lietuvos teatro kritikos ir jos metodo tyrimus.

Konferencijoje doc. dr. Jurgita Staniškytė skaitė pranešimą „Nejudantys keliautojai: režisūrinės strategijos ir taktikos šiuolaikiniame Lietuvos teatre“.

Dr. Rūta Mažeikienė analizavo šiuolaikinio teatro mainus – tarptautinius kontekstus ir vietines praktikas, o dr. Edgaras Klivis kalbėjo apie naujai atrandamas vietas ir transnacionalizmo iššūkį.

Dr. Helmutas Šabasevičius aptarė Lietuvos baleto artistų darbus užsienyje 1990-2005 metais.

Doc. dr. Petras Bielskis atkreipė dėmesį į teatrologijos magistrantūros Klaipėdos universitete išlikimo klausimą.

„Mes užpildome teatro kultūros spragą – ruošiame mokyklinio ir mėgėjų teatrų tyrinėtojus ir vertintojus. Jų dar nėra pakankamai. Jei šis procesas nutrūks, labai aštriai iškils šių teatro veiklos sričių vertinimo problema“, - tvirtino jis.

Konferencijai taip pat pateikė pranešimus uostamiesčio teatrologės Salomėja Burneikaitė („Šiuolaikinio Lietuvos lėlių teatro problemos“) ir Jūratė Grigaitienė („Teatro pedagogika režisieriaus darbe“).

Konferencijos darbą apibendrino prof. hab. dr. Bronius Vaškelis.

Jos medžiagą ketinama išleisti atskiru leidiniu.

Prestižinė leidykla išleido gimnazistės knygą

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla savo „Pirmosios knygos“ seriją ką tik papildė jauniausios klaipėdietės prozininkės Viktorijos Ivanovos knyga „Girgždantis žvirgždas“.

Lietuvos rašytojų sąjungos kasmet skelbiamą pirmosios knygos konkursą prozos kategorijoje šiemet laimėjo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinė V.Ivanova. Rudenį Viktorija eis į ketvirtąją - baigiamąją gimnazijos klasę.

Apsakymus, noveles, apysakas ji rašo nuo šešiolikos metų. Savo pirmąją knygą sako parašiusi per pusmetį.

„Apie galimybę išleisti pirmąją knygą sužinojau dalyvaudama Lietuvos jaunųjų filologų konkurse, - pasakojo jaunoji rašytoja „Klaipėdai“. - Sugalvojau pabandyti laimę ir šiame konkurse. Ne, niekas manęs neragino. Nusiunčiau leidyklai savo rankraštį ir laukiau...“

...Ir sulaukė savo pirmosios knygos!

„Sveikiname ir džiaugiamės kartu!“ - sakė jai šypsodamasis Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas.

Anot jo, Klaipėdoje dar nėra buvę, kad tokiu jaunu autoriumi susidomėtų tokia prestižinė leidykla. Juk Viktorijai dar nėra ir aštuoniolikos.

V.Ivanovos apsakymų ir apysakos knyga „Girgždantis žvirgždas“ pasirodė tradiciniu „Pirmosios knygos“ serijos tiražu – 500 egz.

Joje jaunoji rašytoja vaizduoja miesto paauglių ir jaunimo gyvenimą, daug dėmesio skiria socialinėms problemoms, brendimo laikotarpio sunkumams, santykiams su draugais, tėvais, mokytojais.

Charakteriai ryškūs, stilius paprastas, priskirtinas realistinei krypčiai, kaip ją reikia suprasti šiandien.

Pirmąją klaipėdietės knygą apipavidalino žinomas grafikas Romas Orantas.

Dvi koncertinio sezono viršūnės

Laima Sugintienė

Tiesiog – bravo! Tuo galėtų būti viskas ir pasakyta, kalbant apie V.Čepinskio ansamblio „Camerata Klaipėda” ir R.Vagnerio muzikos koncertus, šį mėnesį vykusius uostamiestyje. Abu juos priskirčiau prie didžiausių besibaigiančio koncertinio sezono sėkmių. Tai buvo pikas, kulminacija, viršūnė. Tai buvo puikus, pergalingas finišas.

Ypač įkvėptai, laisvai ir užtikrintai griežė pats ansamblio „Camerata Klaipėda”vadovas V.Čepinskis. Nerijaus Jankausko nuotrauka Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras XIX sezoną uždarė įspūdingu R.Vagnerio muzikos vakaru, diriguojant I.H.Lapiniui. Koncerte netikėtame amplua pasirodė V.Balsytė. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Aukšta gaida

Laikas - gegužės 18-oji, ketvirtadienis, vieta - Klaipėdos koncertų salė. „LT projektas” - taip pavadintas aštuntasis Vilhelmo Čepinskio (smuikas) ir ansamblio “Camerata Klaipėda” koncertas. Juo kolektyvas užbaigė savo koncertinį turą po Lietuvą. Užbaigė efektingai, smagiai, skoningai. Užbaigė ta pačia aukšta gaida, kaip ir pradėjo dar pernai su A.Vivaldžio „Metų laikais“.

Šio pavasario koncertą pavadinčiau „emocine repriza“ – kaip ir tąkart, gruodį, tai buvo katarsis, palaima, tiesiog – džiaugsmas... Kai po koncerto nesinorėjo kalbėti apie frazavimą, intonavimą, ansambliškumą ir kitus profesinės virtuvės dalykus. Atrodė, tas muzikams būdingas narstymas po kaulelį tiesiog... nepadorus. Atrodė, tai suterš tą šviesų ką tik patirtą įspūdį, nužudys emociją. Per pertrauką profesionalų ratelis tegalėjo pasakyti: „Taip...“ O mėginimas surasti nors menkiausią silpną atlikėjų vietą buvo sutiktas baisiausiu pasipiktinimu, palaikytas vos ne asmeniniu įžeidimu. Ko gero, pirmą kartą niekas nebesvarstė, kodėl klaipėdiečiai, o ne, tarkim, Brazauskas turi išlaikyti „Cameratą“...

Šiame koncerte kolektyvas „jojo“ ant ne kartą patikrinto savo „arkliuko“. Tai, be abejonės, - barokas ir egzotiškieji, temperamentingieji I.Albenio „Espańa“ styginių orkestrui, A.Piacolos „Tango - Cafe 1930“ violončelei ir orkestrui (abu kūriniai Lietuvoje atlikti pirmą kartą), P.Sarasatės Andalūziškas romansas smuikui ir orkestrui bei Andalūziška serenada smuikui ir orkestrui. Kaip niekad daug soliavo (ypač įkvėptai, laisvai ir užtikrintai) pats „Cameratos“ vadovas, puikiai su juo muzikavo Lina Viesulaitė (A.Vivaldžio Koncertas dviem smuikams ir orkestrui a-moll), dar kartą sužibėjo ansamblio violončelininkas Tomas Ramančiūnas (A.Piacola).

Ir... pagaliau, pagaliau, pagaliau! Pagaliau mūsų gražiojoje salėje jaučiausi jei dar ir ne kaip Europoje, tai bent jau kaip Vilniuje – niekas neplojo tarp kūrinio dalių ir mobilusis telefonas čirškė tik vieną kartą.

Pamąstymui. Klaipėdos koncertų salė rengia edukacinius projektus, kuriuose, be abejonės, ypač svarbus ir tiesiog būtinas įtaigus vedėjo žodis. Šįkart (ir ne tik), manau, jau po pirmo „Cameratos” atlikto kūrinio buvo aišku, kad susirinko ta publika, kuriai jau nebereikia mokyklinio lygio komentarų, kaip antai Bachas – baroko genijus...

Pakerėjo Vagneriu

Laikas - gegužės 20-oji, šeštadienis, vieta - Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. XIX sezono uždarymas. Richardo Vagnerio operų fragmentai.

Naujoji teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė tesi savo ambicingus pažadus. Ne, ne, teatro statyba dar neprasidėjo, tačiau Bairoito dvasia jau sklando Klaipėdoje – sezono uždarymui skambėjo šešių garsiojo operos reformatoriaus, muzikinės dramos kūrėjo sceninių veikalų fragmentai.

Savo veiklą uostamiestyje pradėjusi didingu V.A.Mocarto „Requem“ projektu, koncertiniam atlikimui prikėlusi P.Čaikovskio „Pikų damą“, sukrėtusi 13-ąja D.Šostakovičiaus simfonija su garsiu bosu M.Svetlovu-Krutikovu, teatro vadovė sezono pabaigai ėmėsi savo dievaičio R.Vagnerio. Visi projektai - su užmoju, tad gal ir ne visai nepagrįstas koncerto pradžioje kalbėjusios M.L.Knechtel (ji – ir koncerto leidinio sudarytoja) Žigaitytės palyginimas su pačiu Vagneriu...

...Tai buvo savotiškas Vagnerio topšešetukas: skaidrioji „Lohengrino“ įžanga ir efektingoji trečiojo veiksmo įžanga bei Elzos sapnas (netikėtas retokai girdimos V.Balsytės amplua); du fragmentai iš „Tanhoizerio“ - Volframo daina (atliko E.Kaniava), puikus Svetlanos Konstantinovos (Elizabeta) pasirodymas, įspūdingas A.Kozlovskio Votanas iš „Reino aukso“ ir stipri ne tik koncerto, bet ir viso sezono kulminacija – Izoldos mirties scena iš „Tristano ir Izoldos“. Joje dar kartą sužibo D.Kužmarskytė. Nuo Eglės (A.Žigaitytės „Žilvinas ir Eglė“) vaidmens šios solistės karjera vystosi svaigiu greičiu: dramatiškoji Santuca (P.Maskanjo „Kaimo garbė“), o dabar ir vokalinio meistriškumo viršūnė – Izolda.

Vėl ir vėl stebina teatro orkestras (tiesa, papildytas kviestiniais stygininkais), šiuokart atlikęs „Dievų eiseną į Valhalą“ iš „Reino aukso“, Gedulingą maršą iš „Dievų sutemos“, „Tristano ir Izoldos“ įžangą bei minėtus „Lohengrino“ fragmentus. Tokia programa – kietas riešutėlis ir simfoniniam orkestrui... Mūsų teatro orkestro muzikantai, užtikrintai vedami dirigento I.H.Lapinio, meistriškai rezgė leitmotyvais grįstą Vagnerio „begalinę melodiją“. Puikūs pučiamieji (būsiu subjektyvi: varis – ypač), efektingi kulminaciniai epizodai, dinamiški styginiai...

Atrodo, teatro vadovė, pati seniai užsikrėtusi „vagnerizmu“, bacilą išplatino ir uostamiestyje... Taiklūs jos komentarai padėjo klausytojui suvokti didingas Vagnerio idėjas, „iššifruoti“ jo muzikos kodus. Daugeliui tai buvo pirmoji rimta ir išsami pažintis su šiuo vėlyvojo vokiečių romantizmo genijumi.

Dar pamąstymui. Ne kartą kalbėta apie kultūrinių renginių koordinavimą. Publikai renkantis į koncertą, prie savivaldybės eisenai rikiavosi Klaipėdos krašto vaikų ir jaunimo dainų šventės dalyviai... Daugelis choristų ir chorų vadovų tik skėsčiojo rankomis – jie puikiai žino, kad Vagneris Lietuvoje retai atliekamas ir kitos progos gali tekti labai ilgai laukti...

Užburiančio balso spalvose triumfavo muzika

Danguolė Vilidaitė

Gegužės 12-ąją suskambėjo dar vienas „Muzikos magijos“ inicijuotas koncertas. Šįkart Klaipėdos klausytojus sukvietė dainininkė - mecosopranas Liora Grodnikaitė ir pianistas iš Italijos Džakomas Batarinas.

Lyriškas, subtilus, virtuoziškas italų pianistas Dž. Batarinas ir charizmatiška, nepaprastų vokalinių duomenų dainininkė L.Grodnikaitė – žavus duetas, kuriam klaipėdiečiai plojo atsistoję.Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Intrigavo jaunos ir nepaprastai talentingos Lietuvos atlikėjos, šiuo metu vokalo meną studijuojančios Londono „Covent Garden“ karališkajame operos teatre, balsas ir asmenybė.

Išrankiam vertintojui

Koncerto programa stilistiškai buvo gana marga, didžiąją jos dalį sudarė XX amžiaus autorių opusai. Baroko kompozitoriaus A.Vivaldžio kūrybą keitė romantiškas F.Listas, po jo sekė žymių šiuolaikinės muzikos grandų A.Onegerio ir B.Briteno ar mažiau žinomų dabarties autorių italo M.Trotos ir ukrainiečio N.Kapustino kūriniai. Nuostabų ansamblinį muzikavimą papildydavo soluojančio fortepijono salelės, subtilias koloratūras – dramatinis kalbėjimas, charakteringi muzikiniai vaizdeliai.

A.Vivaldžio solinės kantatos „Nedėkingoji Lidija“ („Ingrata Lidija“) atlikimas šiek tiek man priminė žymaus soprano Sesilijos Bartoli interpretaciją, jos subtilią kantileną ir rafinuotą melodinį ornamentavimą, skirtą išrankiam vertintojui.

Ne tik bel canto

Visai kitokį muzikos pasaulį atvėrė šveicarų kilmės prancūzų kompozitoriaus A.Honegerio „Keturios dainos žemam balsui“ („Quattre chansons pour voix grave“). Įvairius šio poetiškai dramatinio kūrinio charakterio atspalvius vokalistė išreiškė parodydama plačią savo balso galimybių ir jausmų paletę. Fortepijono partija buvo labai taupi, skirta tik teksto prasmių paryškinimui – reikšmingos pauzės žodžiui. Stebino pianisto Dž.Batarino gebėjimas „pagauti“ kad ir menkiausią interpretacijos niuansą.

Panašia gaida, tik dar dramatiškiau suskambo vieno iš reikšmingiausių XX amžiaus anglų kompozitorių B.Briteno dramatinė kantata „Paedra“ („Phaedra“), sukurta remiantis antikiniu siužetu. Ekspresyvi melodinė linija, pusiau kalbamas dainavimas, kuriame galėjome skonėtis žodžio prasme ir intonacijomis, niūrus fortepijono pritarimas – tai tik dalis išraiškos priemonių, padėjusių atskleisti stiprius pagrindinio personažo išgyvenimus.

Ši nepaprastų vokalinių duomenų dainininkė labai laisvai jaučiasi scenoje, nevengia išraiškingai judėti, nebijo, kad tai kaip nors atsilieps jos garso intonavimo kokybei. O kur dar nepaprastas šios atlikėjos charizmatiškumas, sunkiai įvardijamas vidinis žavesys...

Fortepijono intermedijos ir premjeros

Koncerto programa buvo sudaryta taip, kad tarp vokalinių kūrinių skambėjo grynai fortepijoninės muzikos intarpai. Pirmoje dalyje italų pianistas atliko F.Listo „Petrarkos sonetą Nr.104“ ir „Venecijos karnavalą“ (2001 metų redakcija) iš rinkinio „Klajonių metai“. Supratau, kad šio atlikėjo stiprioji pusė yra lyriškumas, subtilus garso vedimas. Kūrinių techninis sudėtingumas šiek tiek pristabdė išraiškos laisvę. (Man artimesnė Mūzos Rubackytės to paties „Petrarkos soneto Nr.104“ jausmingesnė ir „atviresnė“ interpretacija, nuskambėjusi Klaipėdoje praėjusių metų gruodžio pabaigoje).

Antroje dalyje Dž.Batarinas Klaipėdos klausytojui pateikė net dvi premjeras: italų kompozitoriaus Masimo Trotos „Už gilumos ribų“ („Oltre il profondo“, pasaulinė premjera, kūrinys dedikuotas šiam atlikėjui) ir ukrainiečių autoriaus Nikolajaus Kapustino sonata fortepijonui Nr.2 op.54. Ypač patrauklus man pastarasis kūrinys, kupinas džiazo sąskambių ir ritmikos, perpetuum mobile energijos. Virtuoziškas šių kompozicijų atlikimas parodė kitą šio pianisto grojimo galimybių pusę.

Dar viena premjera užbaigė šį muzikinės magijos vakarą – tai lietuvių kompozitoriaus A.Šenderovo kūrinio „Puslapiai iš užmirštos knygos...“ naujos versijos (balsui su fortepijonu, dedikuota Liorai Grodnikaitei) pirmasis atlikimas Lietuvoje. Šis nesudėtingas ir labai spalvingas muzikos kūrinys, persmelktas žydų muzikos ritmika ir intonacijomis, taip pat buvo atliktas be priekaištų.

Aktorius Vytautas Anužis: „Esu maksimalistas“

Rita Bočiulytė

„Vasaros nebus. Repeticijos jau prasideda! Nežmoniškai graži, labai sunki, nes intelektualiai be galo dinamiška pjesė. Aš beveik neišeisiu iš scenos“, - džiaugsmingai pasakojo aktorius Vytautas Anužis apie E.M.Šmito „Ištvirkėlį“, kurį šį mėnesį Klaipėdos dramos teatre pradėjo repetuoti režisierius Povilas Gaidys ir kurioje šis aktorius vaidins... Didro. „Tai minties ir dvasios chuliganas“, - susižavėjęs vaidmeniu sakė jis. Ir pridūrė, kad ši vasara bus tikrai karšta, nes dar vieną pagrindinį vaidmenį gavo režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje – A.Strindbergo „Kelyje į Dabaską“. Birželį pjesė žengs pirmus žingsnius į sceną...

„Tai, ką aš darau, visuomet stengiuosi daryti geriausiai. Kai neišeina, labai skaudžiai tai išgyvenu“, - prisipažino aktorius Vytautas Anužis. Nerijaus Jankausko nuotrauka

- Esate vienas iš taip vadinamų vedančiųjų Klaipėdos dramos teatro aktorių – nuolat gaunate vaidmenų, dažnai – pagrindinių, apskritai daug vaidinate. Ar taip buvo visada?

- Deja, ne visada. Esu klasikinis ir chrestomatinis karjeros „darymo“ prasme aktorius. Labai ilgai stovėjau scenoje ir su alebadra, ir su „kušat podano“...

- Ar taip reikėjo?

- Nežinau, ar reikėjo... Taip susiklostė. Turbūt taip reikėjo, jei taip susiklostė. Povilas Gaidys, dabar sveikindamas mane su gimtadieniu, gražiai priminė: „Atsimeni, kai aš tau sakiau, kad tavo laikas ateis, kai tau bus trisdešimt, keturiasdešimt?..“

- Taip ir buvo?

- Jis atėjo šiek tiek anksčiau. Man dar nebuvo trisdešimt.

- Ir koks spektaklis pralaužė ledus?

- Turbūt „Napoleonas“ 1985-aisiais. Tuomet man buvo 29-eri, kai gavau pirmą didelį, pagrindinį vaidmenį.

- Bet ar tai nebuvo tas spektaklis, po kurio norėjote išeiti iš teatro?

- Tas pats. Aš labai labai daug tikėjausi iš to spektaklio ir savo vaidmens jame. Jau esu sakęs, galvojau, kad visi apalps, bet niekas neapalpo. Tiesa, po tokio mano pasakymo kažkas replikavo, kad buvo gana daug „apalpusių“ (juokiasi).

- Tai paguodė?

- Paguodė truputį (juokiasi). Bet pasilikau visai ne todėl. Kai jau galvojau iš tikrųjų išeiti, mes gastroliavome Panevėžyje. Ten mūsų spektaklį pamatė žurnalo „Sovetskaja kultura“ korespondentė, sena teatrologė Makarova. Įsivaizduojate, po spektaklio, naktį ji man paskambino. Tiek komplimentų pasakė, kiek iki šiol nesu girdėjęs. Ir dar parašė labai gražų laišką, padovanojo savo ką tik išleistą knygą, paėmė interviu savo žurnalui...

Taigi kitąsyk reikia visai nedidelio patapšnojimo per petį. Laiku. Nes aš jau tada buvau susiruošęs išeiti iš teatro, ruošiausi važiuoti į Maskvą studijuoti kinematografiją ir režisūrą.

Bet ji man pasakė, kad aš iš tiesų esu aktorius. O aš galvojau, kad ne. Jos taip nuteiktas pasilikau teatre.

- Kodėl buvote suabejojęs?

- Aš juk pirmūnas. Mokyklą baigiau tik su vienu ketvertu. Tai, ką aš darau, visuomet stengiuosi daryti geriausiai. Kai neišeina, labai skaudžiai tai išgyvenu.

- Betgi galima kai ką nurašyti pavydui, konkurencijai...

- Bet sau nesumeluosi.

- Nemylite savęs?

- Stengiuosi mylėti. Tai labai gerai. Bet kai neužsitęsia.

- Įdomu, ar visada norėjote būti aktoriumi?

- Visada. Mano mama buvo pedagogė, mane mokė fizikos ir matematikos, ir buvo pakvaišusi dėl teatro. O Panevėžio dramos teatre tuo metu buvo Mykolas Karka – mano mamos pirmasis mokytojas. Ji dainavo pas jį chore ir Panevėžio operetės liaudies teatre, vadovaujant Valdui Jataučiui. Ir aš ten buvau – jauniausias Panevėžio operetės dalyvis. Užsikrėčiau teatru nuo pat vaikystės. Nieko kito ir nenorėjau.

- Ką išsinešėte iš Juozo Miltinio studijos, kurioje vaidinote dvejus metus?

- Tai liko visam gyvenimui. Maksimalizmas, dirbant teatre. Idealizmas ir tikėjimas aktoriaus profesijos misionieriškumu. Tų trijų dalykų man niekas nepakeitė per visą gyvenimą.

- Pats Miltinis berods nerekomendavo pačiam toliau studijuoti Maskvoje, Ščiukino teatro institute?

- Niekur stoti jis nerekomendavo. Dar pagąsdino: „Tu labai gailėsies, labai gailėsies, kad išeini...“

- Ar buvo, kad gailėjotės?

- Miltinio studijos - visą laiką. Maskvoje man buvo labai sunku. Iš pradžių kvailai jaunatviškai buvau šiek tiek pasipūtęs. Paskui labai kentėjau, nes man viskas buvo ne taip, kaip pas Miltinį. Pas jį nejaučiau, labai jaunas buvau ir nesugebėjau atskirti, kur yra profesijos amatas, o kur yra kūryba, menas. Maskvoje tai labai ryškiai atskirta – amatas ir menas. To dalyko ir mane išmokė. Dabar niekuomet nepainioju ir savo studentus to paties mokau – skirti, kur yra amatas, o kur yra menas, kurį, amato išmokęs, juo naudodamasis gali kurti.

Profesionalas tuo ir skiriasi nuo saviveiklininko, kad jis turi išmanyti amatą, sugebėti jį atskirti ir juo naudotis.

- Ar kiekvienas gali tapti profesionalu? Aktoriumi? Nori tai daugelis...

- Vis dėlto negali. Amato gali išmokti kiekvienas, o kurti ne... Nors ir amato neišmoksi, jei tau neduota.

- O kada pats pajutote, kad Jums duota?

- Aš to neanalizavau. Tai buvo didžiulė aistra teatrui. Supraskite, koks buvo laikas. Tuomet visoje Sovietų sąjungoje ir Lietuvoje teatras buvo kažkas tokio!.. Jo autoritetas buvo labai didelis. Ir socialine prasme, patriotine - okupuotos Lietuvos teatras. Aš buvau labai didelis Lietuvos patriotas. Mano bendrakursiai sakydavo, kai Anužis išvažiuos iš Maskvos, jis ims vadovauti Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimui (juokiasi).

- Teatras Jus suvedė su režisieriumi Rolandu Atkočiūnu, kurio spektakliuose „Fotofinišas“, „Penktasis Heraklio žygdarbis ir Augėjo tvartai“, „Už uždarų durų“, „Nebaigtoje pjesėje“ ir „Mesjė A.“ vaidinote pagrindinius vaidmenis. Kaip vertinate šį savo kūrybos etapą?

- Kaip labai svarbų. Gal kad mudviejų – viena mokykla. Abu studijavome tame pačiame Ščiukino teatro institute. Tie patys pedagogai, vertinimo kriterijai. Jo Kaune pastatytame spektaklyje „Idioto mišios“ mano vaidmuo – vienas iš nedaugelio darbų, kuriuo pats esu patenkintas.

- Sakote, viena mokykla? Kuo maskviškė skiriasi nuo lietuviško teatro mokyklos?

- Visų pirma labai ryškiai atskirtas aktas ir labai sąmoningai prieinama kuriant. Labai suprantamai, išteoretizuojama tai, ką aš darau. Pas mus labai dažnai teatro pedagogo pastangos, dirbant su jaunu būsimu aktoriumi, yra maksimalizuotos, kad tas jaunasis aktorius jokiu būdu nepažeistų organikos, kad jis, gink Dieve, neperžengtų kažkokios ribos, kur neva jį galima apkaltinti „pliusavimu“, tam tikros tiesos nepaisymu. Vardan to dažnai paminamas autorius, suprimityvinamas charakteris, išprievartaujamos duotosios aplinkybės. Ir gauname iškreiptą vaizdą to vaidmens, kurį jis kuria. Vardan tos organikos. Ir skalė tuomet jo – tokia balzgana. Nuo tamsiai pilkos iki šviesiai pilkos. Vardan tos tiesos.

Man tai yra absoliučiai nepriimtina. Man dirbant labai svarbus autorius, svarbios tos aplinkybės, jų negalima iškreipti.

- Ką pačiam labiausiai patinka vaidinti?

- Bet ką, kad tik būtų labai gera literatūrinė medžiaga ir labai geras režisierius, kuris išmano šiuolaikinę teatro kalbą.

- Kokius personažus?

- Aistringus. Kad jie būtų aistringi visur - kančioje, meilėje ir neapykantoje. Jausmų diapazonas kuo didesnis, kuo išgyvenimai stipresni, - tuo įdomesnis man tas vaidmuo. Iki dugno! Kad būtų maksimalūs išgyvenimai, ekstremalios situacijos. Nekenčiu balzganumo ir pilkumos.

- Ką tik Jums sukako penkiasdešimt. Žinau, kad ir savo gimtadienio nekenčiat, nešvenčiat. Vis tiek nuo tų metų niekur nepabėgsi... Kaip manote, aktoriui amžius – pliusas ar minusas?

- Nėra ko apie tuos metus galvot. Aišku, kad čia nieko gero.

- Betgi su metais ateina ir patirtis...

- Tai lazda su dviem galais. Ji gali ir labai trukdyti. Patirtis uždeda labai daug nereikalingo kvestionavimo. Ir tai kartais stabdo bandymą. Vis tiek reikia eit, bandyt. Neįsivaizduoju, kaip aktorius gali užsiiminėti joga. Juk tai slopina emocionalumą. O jis turi būti nuolat kurstomas. Aktorius turi labai dažnai jausti dvasinį diskomfortą. Tai jį stimuliuoja. Kad išėjęs į sceną „transliuotų“. Taigi aktoriui labai dažnai yra labai blogai (juokiasi).

- Kaip jaučiatės prieš eidamas į sceną?

- Labai jaudinuosi. Virpa rankos, džiūsta gomurys... Tas jaudulys išnyksta jau išėjus į sceną. Scenoje niekuomet jo nėra.

O prieš išeinant... Kiekvienas vaidmuo turi savą „priėjimą“. Vienam reikia prieš tam tikrą laiką pavalgyti, kitam - išgerti „čefyro“ ar kavos. Jeigu tu rūpiniesi savo vaidmeniu, jį reikia puoselėti, kitaip bus lavonas.

- Ir taip ilgai?

- Kol spektaklio nenurašo.

- Kokį ilgiausiai taip popinote?

- Turbūt Džo Sarojano „Geriausiame gyvenimo laike“. Labai gaila to spektaklio. Per anksti „nuėmė“. Galėjome dar rodyti.

- Betgi taip labai sunku?..

- Jei rimtai žiūri į savo darbą. O jei nerimtai, tuomet neverta dirbti šito darbo. Yra kitų – daug pelningesnių. O jeigu jau atėjai į teatrą, vis dėlto maksimaliai jį turi išgyventi.

- Jūsų su žmona Velta vadovaujama „Dramos klasė“ baigia šeštąjį sezoną. Kuo ypatingas šis teatras, kuriame esate režisierius?

- Jame vaidina mūsų auklėtiniai – studijuojantys arba jau baigę Klaipėdos universitete lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą. Daugeliui iš jų šis teatras yra svarbiau nei tai, kuo jie užsidirba duonai. Juk mes repetuojame kasdien, kiekvieną savaitę vaidiname universiteto Mokomajame teatre. Per sezoną išleidžiame po vieną spektaklį, bet stengiamės vaidinti visus. Turime pastatę penkis, su jais apvažinėjome daugybę pasaulio šalių, rodėme universitetinių, jaunimo teatrų festivaliuose, esame gavę apdovanojimų. Su naujausiu spektakliu „Ir Bjork, žinoma“, kuris publikos vertinamas gana prieštaringai, šį mėnesį buvome 7-ajame tarptautiniame jaunimo teatrų forume Vilniuje. Mūsų spektaklį aukštai įvertino žiuri pirmininkas Leisas Olsonas – garsus švedų aktorius ir teatro pedagogas. Iš festivalio parsivežėme pagrindinį diplomą, esame pakviesti į Kanadą ir į Maroką.

- Ką reiškia Jūsų teatro pavadinimas?

- Dabar po teatro vėliava palenda labai daug kas - ir šou, ir cirkas... O „drama“ – tai yra rimta, gilu ir tikrai teatras. „Klasė“ - tai yra liuks ir amžinas studijavimas.

- Kuo „Dramos klasė“ skiriasi nuo kitų teatrų?

- Man teatre visuomet svarbiausias aktorius. Dabar ne vienas spektaklis bando įrodyti, kad galima apsieiti be aktoriaus. Tik su apšvietimu, scenografija, muzika, kur aktorius – tik vienas iš komponentų. Kaip scenografija – iš medžio, šviesa – iš lempos, muzika – iš plokštelės... Man tai pažeidžia dogmą, kad svarbiausias teatre yra aktorius. O man tokio teatro nereikia.

- Niekada nekilo noras režisuoti dramos teatre?

- Ne. Yra režisierius statytojas ir režisierius pedagogas - tas, kuris ištirpsta aktoriuje. Man pastarasis daug įdomesnis.

- Jeigu dabar reikėtų išvardinti spektaklius, kuriuose vaidinote pats, pačių brangiausių vaidmenų sąrašas būtų ilgas?

- Susidarytų eilutė... Vis dėlto apie šešiasdešimt vaidmenų per 28 metus Klaipėdoje. Teatras suskaičiavo. Pats jokios statistikos nevedu.

- Publikos, kritikų vertinimai Jums svarbūs?

- Svarbūs, bet svarbu į save per giliai neįsileisti tų vertinimų. Yra spektaklių, kurie skirti nedidelei publikos daliai. Jei žiūrovų tik trečdalis salės, tai nereiškia, kad tai blogesnis spektaklis už tą, kur praėjimuose nėra vietos.

- Ar yra buvę, kad atsisakytumėte vaidmens?

- Ne, taip nėra atsitikę. Esu matęs tokių dalykų ir žinau, kad tuomet likimas gali nusigręžti. Aš esu prietaringas. Bijau, kad paskui gali nebūt tų vaidmenų.

- Ar yra dalykų, kurie, kalbant apie teatrą, Jums yra skaudūs?

- Galvoju, kad labai neprotinga visuomenės, valdžios pažiūra į teatrą. Paradoksalu, kad per tą nykų sovietmetį mes turėjome ir išsaugojomę laisvą ir labai vertingą, vertinamą teatrą. Po 1990 metų mes tos vertybės nebepuoselėjame.

Dabar daug kalbama apie įvaizdį... Meskite labai dideles investicijas į kultūrą, meną ir mokslą – ir tada turėsime įvaizdį. Tikrą ir ne vienadienį.

Užgauna tas centų skaičiavimas, valdžios prievartavimas, kad teatras pats užsidirbtų pinigų. Tai yra toks nemokšiškumas!.. Kiekgi tų teatrų tėra?! Kiekgi jiems reikia pinigų?!.. „Glupstva“. Visur pasaulyje rimtas menas yra dotuojamas. Tai nekvestionuojami dalykai.

Nepatinka man ta pažiūra, kad aktoriumi gali būti kiekvienas, nebaigęs mokslų. Kai aktoriaus profesija nuvertinama, juo manipuliuojama.

Vis dėlto tas laikas, kai prie tarnybinio įėjimo gerbėjai laukdavo autografų ir nešdavo gėles, yra praėjęs. Bet jis turi sugrįžt. Nes viskas eina spirale. Ir teatrui per daug metų, kad atsirastų kažkas tokio naujo, kad sunaikintų jo prigimtį. Ir teatras vis tiek grįš prie aktoriaus.

- Paspėliokime, kada tai įvyks?

- Negalvoju, kad teatras greitai susigrąžins lyderiaujančio meno pozicijas. Tas procesas vyksta, bet gana lėtai. Susigrąžins tik grįždamas prie aktoriaus meno sureikšminimo, sugrąžindamas jam priklausančią vietą teatre. Kai teatre bus du lyderiai – autorius ir aktorius. Na, kiek galima šifruoti visokius kryžiažodžius teatre?!.

- Ką norėtumėte, kad žiūrovas išsineštų iš Jūsų spektaklio?

- Ogi tai, ką aš jam pasakiau. Kad nepabėgtų nuo to, ką gavo.

Keliaujantis pleneras išmaišė pamario žemes

Dalia Bielskytė

Gegužės 11-25 dienomis vykęs pirmasis tarptautinis P.Domšaičiui (1880-1965) skirtas pleneras nuskambėjo kaip varpo dūžis.

Gražios intencijos vardan

Plenero rengėjai, dalyviai ir armėnų šeima, gyvenanti P.Domčaišio gimtajame name, kartu įsiamžino paminklinės lentos atidengimo dieną.

Tai vienas ilgalaikio projekto „Trys K“ (Klaipėda – Kultūra – Kaliningradas) renginių, kurį parėmė Kaliningrado bei Klaipėdos savivaldybės, surengė P.Domšaičio galerija Klaipėdoje, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Rusijos dailininkų sąjungos Kaliningrado organizacija. Renginio partneriai: Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašatas ir Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje.

Projekto kuratorės Kristinos Jokubavičienės idėja parnešti Prano Domšaičio vardą į gimtąją kūrėjo žemę ir pravesti rinktinę Lietuvos bei Rusijos dailininkų komandą Mažosios Lietuvos vardą pasaulyje garsinusio dailininko keliais ne tik virto kūnu, bet ir susilaukė rimto palaikymo.

Gražios intencijos vardan darbavosi Lietuvos konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė Arvydas Juozaitis, Kaliningrado srities menų mėgėjas ir mecenatas Borisas Bartfeldas, stebuklingą Mažosios Lietuvos aurą į savo kūrybos erdves įsileido dailininkai Juozas Vosylius, Linas Julijonas Jankus, Darius Vaičekauskas, Arūnas Mėčius, Jevgenijus Pečerskis, Natalja Janekina, Sarkisas Gogorianas, Natalija Voronova ir Valerijus Morozka.

Renginio tikslas - pajusti dvasią to krašto, kuris užaugino ir suformavo Prano Domšaičio, dailininko, kūrybos žmogaus, pasaulėvaizdį. Tad plenerą būtų galima pavadinti „keliaujančiu“. Kūrybinė stovykla buvo padalinta į dvi dalis – pirmąją savaitę dailininkai gyveno Svetlogorske, antrąją – Palangoje. Plenero dalyviai lyg tikri piligrimai, ieškodami matomų ar tik nujaučiamų lietuvių kilmės tapytojo pėdsakų, išmaišė pamario žemes tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje.

P.Domšaičio gimtinėje

A.Juozaitis ir dailininkai pritvirtino memorialinę lentą prie namo, kuriame gimė būsimasis dailininkas. K.Jokubavičienė džiaugėsi, kad memorialinė lenta visiems užklystantiems į Gajevo kaimo sodybą primins, kad joje gimė lietuvių dailininkas P.Domšaitis.

Plenero organizatoriai ir globėjai rūpinosi ne tik kūnišku, bet ir dvasiniu komandos penu. Kaliningrado pusėje prieš įspūdžių ištroškusias akis iškilo griūvančios pilys bei šventovės, skardiniais paminklais lyg varpučiu užsėtos senosios kapinės, kaukolės, dūlančios už kapinių tvoros ar tvirtovių sienų, nuostabi, tapybiška gamta. Dailininkai kiekvienas savaip kaupė jiems dosniai teikiamą informaciją – vieni čia pat tapė, kiti fotografavo, treti tiesiog „gėrė” įspūdingus vaizdus. Galbūt kadaise šį peizažą žvilgsniu glostė ir P.Domšaitis?..

Kūrybinės stovyklos dalyviai tapo reikšmingo įvykio Kropynose (dabar Gajevo) liudininkais. Čia 1880 metų rugsėjo 15 dieną ūkininkų šeimoje gimė ir iki 27 metų gyveno tapytojas Pranas Domšaitis. Gimtajame Domšaičio kieme visus pasitiko naujieji šeimininkai – prieš 5 metus į Kaliningrado sritį atsikrausčiusi armėnų šeima.

Šiandien sodyba gerokai pasikeitusi – dalis namo nuversta, tinkas aptrupėjęs, sienos pajuodusios, vietomis jas „puošia“ juodi rašmenys, primenantys miestų jaunimo pamėgtą „street art”-ą.

Nereikia ypač lakios vaizduotės, kad suprastum, kaip paradoksaliai ant šio vargano trobesio atrodys prabangi granitinė UAB „Senovė“ (gen. direktorius Audrius Kolka) padovanota lenta, kurioje įrėžtas garsaus tapytojo vardas, dviem kalbomis skelbiantis vietos gyventojams, jog čia vis dar gyva šviesaus žmogaus, garsinančio jį išauginusią žemę, dvasia.

Kelias atvedė į Lietuvą

Kaip tapo L.J.Jankus, atėjo pasižiūrėti armėnų šeima. Iš bažnyčios, kurioje krikštyta P.Domšaičio motina, likę tik griuvėsiai.

Lietuvoje plenero dalyvių laukė Nida, Tomo Mano muziejus, ypatinga ekskursija po P.Domšaičio galeriją Klaipėdoje, kurią surengė plenero kuratorė bei šios galerijos vedėja K.Jokubavičienė.

Svečiai aplankė A.Mončio namus-muziejų Palangoje, skulptūrų parką, Paveikslų galeriją, pasivaikščiojo po Klaipėdos senamiestį. Įspūdžius nusakė trumpai: „Nuostabu. Mes mylim Lietuvą“.

Ekskursija po Mažąją Lietuvą šiapus Rusijos sienos taip pat davė peno apmąstymams. Unikali Šilutės muziejaus ekspozicija, neįtikėtinais grafitais, freskomis, vitražais išpuošta bažnyčia, senoji architektūra, švytinti po apniukusiu dangumi, darė didžiulį įspūdį tiek svečiams, tiek šeimininkams.

Toliau plenero dalyvių kelias vingiavo per Rusnę, Nemuno deltą, neprilygstamąją Ventę...

„Suguldė” ant drobės

D.Vaičekauskas ir A.Mėčius šmaikščiai atstovavo jaunajai kartai. J.Vosylius Svetlogorske tapė gamtoje. Dalios Bielskytės nuotraukos

Kūrybinės stovyklos derlius išties gausus – dailininkai dirbo išsijuosę. Tai, kad pleneras buvo skirtas P.Domšaičio atminimui, nepaveikė jų įprastos tapymo manieros. L.J.Jankus liko ištikimas impresionistiškam peizažui ir įprastam spalvynui. J.Vosylius stulbino žiūrovus „suplėšydamas“ klasikinį peizažą, į pirmą planą iškeldamas netikėtą bato-vazos motyvą. D.Vaičekausko tapyba nušvito atvira spalva ir griežta forma, atpažįstamais svetingo Svetlogorsko motyvais. Nustebino Arūnas Mėčius - žinantys jo braižą pasiges krakeliūros, lesiruotės, mistifikuoto siužeto, vietoj pamėgtų juvelyriškai anatominių desertų autorius siūlo ne mažiau saldų marinistinį peizažą, žaidžia faktūra, grubiu potėpiu ir klasikine kompozicija: vanduo, skardis bei keli plikašakiai kamienai pirmame plane.

Mažiau Lietuvos žiūrovui pažįstami arba visai nepažįstami Kaliningrado dailininkai kalbėjo, kad patirti įspūdžiai guls į atminties lentynėles ir tik lengvos metaforos forma išryškės jų darbuose. Tačiau visi vieningai tvirtino, jog pažintis su Domšaičiu ir klajojimas jo takais, lyg kartojant ano meto dailininkų kolonijų tradiciją, paliko neišdildomą įspūdį.

J.Pečerskis savo pajautas užkodavo jam būdingoje abstrakcijoje. Jauniausia plenero dalyvė N.Janekina mieliau klaidžiojo vidinio pasaulio vizijose nei atpažįstamoje natūroje. V.Morozka nenorėjo atsisakyti skrupulingos ir subtilios grafikos – autoriui didžiulių drobių parade oriai atstovavo trys mažučiai darbeliai. Daugiau ar mažiau prie natūros prisilietė N.Voronova, pastele piešusi medžius Filine, vietovėje, kur kadaise kūrė ir P.Domšaitis. Į elegantiškas ir akvareliškai skaidrias lyg vasaros jūra S.Gogoriano drobes įsiliejo gimtasis Domšaičio namas ir lygumos, kuriose lietuvių tapytojo akis ne kartą ieškojo įkvėpimo.

Kūrė po viena vėliava

Projekto kuratorė K.Jokubavičienė renginiu liko labai patenkinta. Jos manymu, memorialinės lentos pritvirtinimas, pažintis su krašto landšaftinėmis, istorinėmis, architektūrinėmis vertybėmis suteikė plenerui ypatingą atspalvį. Kaip išskirtinį P.Domšaičiui skirto plenero bruožą menotyrininkė minėjo skirtingų kartų dailininkų sukvietimą po viena vėliava.

Netradicinis sprendimas pasiteisino. Dailininkai savo sambūrį vadino kosminio laivo komanda, o stilių, požiūrių įvairovė įkvėpė dinamikos ne tik dviem tarpinėms pa-rodoms, bet ir suteikė vilčių, jog pagrindinė kūrybinės stovyklos paroda, vyksianti rudenį, kai dienos šviesą išvys jau susigulėję „keliaujančio“ plenero įspūdžiai, bus tikrai įspūdinga.

Sakralinis akordas

Juozas Vosylius

Tapytojas

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (K.Donelaičio g. 4) erdvėje, gražioje harmonijoje su čia skambančia muzika ryškiai groja Vido Pinkevičiaus tapyba – stiprus 27-ių solidaus formato paveikslų akordas, sklidinai pilnas gilios minties ir spalvingos, turtingos plastikos.

V.Pinkevičiaus paveikslai sakraline tema sklidini minties ir spalvos švytėjimo.

Iš anotacijos nuotraukos žvelgia daugeliui klaipėdiečių gerai pažįstamas, įdėmaus žvilgsnio, šešėliuotas autoriaus – dailininko vienišiaus, „krabo atsiskyrėlio”, kūrybos maniako, tikro kosminės kuriamosios energijos laidininko – veidas.

Nesibaigiantis siužetų, vaizdų, temų srautas, prasidėjęs 1973-iaisiais, Vidui baigus Vilniaus dailės institutą ir atvykus gyventi į Klaipėdą, jo rankomis gula ir gula į drobes, grafikos ir nesuskaičiuojamus piešinių lakštus – dešimtys tūkstančių – kiekvieną dieną, kiekvieną darbą pripildydamas atsakomybės jausmu grįsto prasmingo turinio.

Žiūriu į tapybos darbų pilną nemažą poros kambarių dirbtuvės erdvę, piešinių lakštų „babelius” ir mintyse nejučia išplaukia poetės sakinys: „Aplink Žemę keturis kartus”... Kažin, ar tai tik metafora...

Kasdienis įtemptas darbas su-brandino per 40 asmeninių parodų – didesnių ir mažesnių, tapybos ir piešinių, ir čia, ir ten, ir dar toliau, visų nesuminėsi. Tai tik maža dalis, ką būtų galima iš to aruodo parodyti. Darbų iš dirbtuvės irgi išėjo į Rytus ir Vakarus, šiapus ir anapus Baltijos ir Atlanto, pas kolekcininkus E.Kolakauską ir „įžymiaką” B.Gražį, į Vilnių ir Maskvą...

Dirbtuvės žaizdras suformavo savitą, ryškų kūrybos braižą, besikeičiantį pagal ranką vedžiojančią dvasią. Taip vienas kitą keitė kūrybos etapai – po sodriaspalvio realistinių žanrų dešimtmečio 1975-1985 metais, savyje talpinusio ir netikėtus grafikos oforto proveržius, sekė filosofiškai mistinis, fantastinių vaizdinių ir įžvalgų, sakralinio paveikslo etapas, kuris nesibaigia...

Jis irgi pilnas kaitos bei dinamikos. Tirštai spalvomis kibirkščiuojantį, pastoziškais potėpiais šėlstantį periodą staiga keičia plonos, peršviečiamos, pelenų pilkumo vienspalvės tapybos etapas, kurį vėl „nubraukia” žarijų karščiu alsuojantis raudonasis ar skausmo tamsoje skęstantis Kristaus kančios kelio ciklas.

Parodoje stebime tipišką sakralumo fenomeną – pasikeitimą. Kaip Kristaus gyvenimo slėpinys, savyje turintis maksimalų įtampos ir kančios užtaisą, paslaptingu būdu tampa gydančiu, apvalančiu šviesos keliu, taip V.Pinkevičiaus tapyboje skausmingas turinys įgauna vidinio švytėjimo, tarsi „pasikrauna” ir atiduoda teigiančią pozityvią energetiką.

Ši amžina tema Vido tapyboje tampa lemiančiu epicentru, kurio orbitoje sukasi ir gauna šviesą visos kūrybos temos ir sprendimai, o paveikslai tampa ne šaltu šios ypač sunkios temos iliustravimu, bet dar vienu ryškiu Kristaus Kryžiaus pėdsaku žemėje.

Pasekime Juo...

Kai tapyba perauga ąžuolus...

Goda Giedraitytė

Tris savaites Klaipėdos Baroti galerijoje svečiuojasi vieno talentingiausių Lietuvos jaunosios kartos menininkų – Solomono Teitelbaumo – tapybos paroda.

S.Teitelbaumo paveikslai „Peizažas su karve” ir Žuvėdros”.

Iš didžiosios raidės

Šiandien vaikščiodami po galerijas ne kartą esame savęs paklausę, kur slypi tapybos esmė? Ar spalvų dermėje, ar kompozicijoje, o gal dažų faktūroje ar drobiniame paviršiuje? Ar tai, ką matau eksponuojama tapybos vardu, apskritai galima vadinti tapyba? O būna, kad ateini į vernisažą ir užtenka vieno žvilgsnio (angliškai „a glance“), kad persisunktum tapybos esme.

S.Teitelbaumo tapyba – viena tokių. Nereikalaujanti atsakymų, kvestionavimo, analizės, diskusijų ir pasamprotavimų. Ji tiesiog yra tapyba. Ir net jei tai skamba banaliai – tapyba iš didžiosios raidės. Kartais pamąstau, kad jos galėtum ir nematyti kaip atskiro kūrinio, užtenka paliesti paveikslo paviršių ir užuosti... Užtenka atsistoti salės viduryje ir užsimerkti... Kad tave persmelktų visa ilgaamžė tapybos istorija ir esatis.

Kuria potėpis

Riebus, keliasluoksnis S.Teitelbaumo paveikslo paviršius, aklinai užveriantis apačioje esančią drobės faktūrą. Gali stebėti potėpių susikirtimą: skaudų aižėjimą ar intymų susiliejimą. Kai kur teptuko vingis persmelkia visą drobės paviršių, kitur – netikėtai nutrūksta. Sustingę dažų lavos upeliai ar šniokščiantys kalnų putokšniai. Tačiau sąstingis – tik paviršutiniškas, nes besiliečiančios dažų masės virpa, raibuliuoja, mainosi, įgyja greta esančios spalvos niuansų – juntamas nuolatinis gyvybės pulsavimas. Taip regis tik iš padrikų teptuko prisilietimų gimsta ištisi siužetai. Auga medžiai, išnyra figūros, į akmenis taškosi vandens purslai. Kamufliažinis tapysenos charakteris – slepiama tam, kad atvertum. S.Teitelbaumo paveikslus kuria potėpis.

Spalvų virtuozas

„Vilniaus panorama” ir „Jazmino žydėjimas”.

Paviršiaus faktūrą dar labiau išryškina sodri spalvų paletė. Virtuoziškai puikiai išmanydamas spalvotyros virtuvę, spalvų derinimo niuansus, S.Teitelbaumas konstruoja charizmatišką pasaulį. Kiekvienas paveikslas – tai atskira koloristikos studija.

Ne veltui S.Teitelbaumas įvardijamas kaip geriausių lietuviškos tapybos mokyklos (ypač „arsininkų“) tradicijų sergėtojas; A.Gudaičio, A.Samuolio, S.Eidukevičiaus ir kitų XX a. pradžios ir vidurio tapybos patriarchų novacijų gaivintojas. Ir ne tik medžiaginiu paviršiumi, bet ir siužetine linija. Jo kūryboje – tie patys Lietuvos gamtovaizdžiai, kaimo trobelės, sodybos, autoportretai, natiurmortai.

Mirguliuoja kasdienybė

Peizažai – visuomet lietuviški: gilų horizontą čia perskrodžia obels kamieno juoduma ar sukrypusios trobelės inkliuzas. Tokie pat „lietuviški“ ir natiurmortai, kuriuose dažnai prie lango vaizduojami keli buities rakandai, statulėlė, gėlės vazonas. Tuo tarpu žmonių S.Teitelbaumo kūryboje nedaug. Jie veikia tik kaip peizažo atributai ar sušvytuoja portretų pavidalu.

Trumpiau, jaunojo tapytojo (S.Teitelbaumui – 33-eji) darbuose mirguliuoja kasdienybė. Ji nesuestetinta. Vaizduojama tokia, kokia yra. Be paslapties šydo. Paslaptis čia slypi pačioje kūrybos esmėje, ją suvokiant pačia plačiausia prasme: ne tik kaip menininko veiklą, bet ir kaip Dievo tvariniją. „Autoriui svarbu atskleisti gaivalingą laikinojo pasaulio tėkmę bei įvairovę, kiekvieną iš natūros tapomą motyvą suvokiant ne kaip neutralų „gamtos reiškinį“, bet kaip giliai išgyventą anapusybės simbolį“ (Algis Uždavinys).

Perkuria istoriją

Kita vertus, tai – pasaulinės aplinkos kūrėjas, tęsiantis Vincento van Gogo postimpresionistinę, Chaimo Sutino, Oskaro Kokoškos ar net Anselmo Kieferio dramatinio ekspresionizmo tradicijas.

Dar svarbiau, jog tokia tapyba atgyja šiandien – postmoderniame kontekste ir vartotojiškos kultūros aplinkoje. XX a. pirmojoje pusėje S.Teitelbaumas greičiausiai būtų vienas iš daugelio naujos plastinės kalbos atradėjų. Tuo tarpu dabar – jis unikalus ir savitas, nes iš naujo atrasdamas ekspresionistų kalbos virtuoziškumą įprasmina postmoderno estetikos principą – atsigęžti į istoriją ir ją perkurti.

Šios medžiagiškos praeities parafrazės ir netgi turinio kartotės jo darbuose perskrodžia naujas suvokimines paraštes. Tai – šiuolaikinio žmogaus žvilgsnis (o tiksliau – išgyvenimas) į tai, kas dar vos prieš šimtmetį buvo realybė, o šiandien greičiau virsta prisiminimu.

Saugo būtąjį laiką

Jaukus lietuviškas peizažas, natiurmortas, žmogaus portretas, kuriuos S.Teitelbaumas dar spėja atrasti masinės vartotojiškos šiandienos aplinkoje, jo darbuose tampa senųjų vertybių liudininkais, pamažu užleidžiančiais vietą naujojo pasaulio vertybiniams kriterijams.

Pasak meno kritiko A.Uždavinio, Solomonas aiškiai suvokia ir išgyvena paradoksalius gyvenimo prieštaravimus, savo tapybą pateikdamas kaip spalvų polifonija trykštančią išpažintį, liudijančią vidinių pajautų gilumą ir meilę trapiam egzistencijos grožiui.

Tuo būdu jaunasis menininkas tarsi atlieka archyvaro, muziejininko funkciją, savo drobėse išsaugodamas būtąjį – pamažu prarandamą pasaulį.

Bienalė „Rytoj yra dabar. Laisvė”:

Rytoj yra dabar

L.Joekalda „Laiptai XX” veda į laisvę, kur ryškūs praeities pėdsakai. Trijų Baltijos šalių grafikos bienalė „Rytoj yra dabar. Laisvė” finišavo paroda Klaipėdos dailės parodų rūmuose, kur ją pristatė projekto vadybininkė J.Seredaitė bei jo kuratoriai I.Kazakevičius ir J.Rekevičiūtė.

Daugelis svajojame apie veiksmą ir jo perspektyvą mene ir darbe, veiksme ir žodyje, savo asmeniniame darže ir kultūroje. Dirbame ir kuriame šiandien, kad galėtume tą patį daryti rytoj. Daryti dar geriau ir šiuolaikiškiau, artima rytojui kalba. Todėl kiekvienas iš savo veiksmų tikimės atoveiksmio dabar ir šiandien.

Būties tai ar projekto koncepcija? Dar nepažvelgiau į Lietuvos, Latvijos ir Estijos grafikos bienalę „Rytoj yra dabar. Laisvė” iš perspektyvos. Galbūt į ją turėtų žvelgti kiti, o gal net pakišę projektą po didinamuoju stiklu išnarstyti po kaulelį… Kam jis skirtas, kokias vartotojų grupes aprėpia, kodėl toks, o ne kitoks, ir kuo skiriasi nuo kitų projektų…

Kūrė duotai erdvei

E.Rudinsko „Klajonės po platųjį pasaulį”. Ekspozicijos Klaipėdos dailės parodų rūmuose fragmentas. Priekyje - J.Galdikaitės objektas „Špūlė”.

Nesiruošiu nei girtis, nei pataikauti kam nors (mūsų kūrybinės grupės nariams? Rėmėjams?) ar „varyti” propagandinę agitaciją. Tik priminsiu, kad projektas vyko jau antrus metus iš eilės, o nuo šiol vyks kas dveji metai.

Per šį įtempto darbo periodą išplaukta į tarptautinius vandenis. Birželio 29-ąją mūsų bienalės autoriai bus pristatyti 3-iojoje tarptautinėje Sankt Peterburgo bienalėje „Baltosios naktys”, prestižinėje Maniežo erdvėje.

Kiekvienai naujai ekspozicinei erdvei yra ruošiama nauja parodinė koncepcija. Tai atspindi vieną iš bienalės tikslų – nepervežinėti tų pačių parodų iš vienos vietos į kitą, nekartoti kūrinių ir meno akcijų. Juk kiekviena vieta yra unikali, kuo nors įdomi ir intriguojanti, todėl reikia dirbti ne tik su menininku, kad jis sukurtų specialiai kūrinius projektui ir duotai erdvei, reikia dirbti ir su tų erdvių lankytojais.

Kaip žinote, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras negali pasigirti geromis ekspozicinėmis salėmis. Todėl čia esame priversti daryti ypatingus projektus, skirtus tik šiai erdvei, ir savo idėjas realizuoti kitose erdvėse.

Renkamės laisvę rinktis

A.Klemencovo videoinstaliacija suteikė galimybę žiūrovui paženklinti savąjį „Mesiją” - pokštelint jam štampu per makaulę. E.Vertelkaitės ofortas „Aštuoniolika su puse metų”. Egidijaus Jankausko nuotraukos

Man pačiam buvo staigmena, jog trims profesionaliems grafikams Evaldui Mikalauskiui, Jūratei Rekevičiūtei ir Eglei Vertelkaitei šauniai pavyko „meistriškumo klasės” su 14 moterų grupe Panevežio moterų pataisos namuose. Jų vadovaujamos moterys kūrė savo laisvės pasaulį oforte, akvatintoje ar linoraižinyje. Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius įamžino šio proceso akimirkas, o projekto prodiuseris Ričardas Rickevičius sumontavo pataisos namų gyventojų interviu videoseką apie svajones ir laisvės viziją.

Sakysite banalu – kalinių menas. Tačiau intriguoja žinia, kad nespėdamos pamokų metu klišes jos raižydavo draudžiamu laiku ir draudžiamomis priemonėmis ir savaitę laukdavo atvykstant mokytojų… Klausimas - kas laisvesnis, ar esantis nelaisvėje ir perteikiantis tik jos abstrakciją, ar buities „užkrautas” laisvu save laikantis menininkas, tačiau dažnai nesugebantis ir nenorintis „per save perlipti”?

Laisvę bienalėje buvo siūloma suvokti kaip laisvę klysti darant eksperimentą, laisvę suvokti klaidą ir nekartoti išmoktų tiesų. Kas gi yra laisva kūryba, jei ne sąmoningas atsisakymas savęs kartojimo, mokėjimo padaryti meno kūrinį? Rinktis galimybę suklysti reikia drąsos.

Ne tik geografija

Džiaugiuosi, kad jau nebe pirmą kartą pavyko surasti bendraminčių Vilniuje bei Kaune. Dailininkų sąjungos galerija, galerija „ARTima”, „Meno parko” galerija, E.Rudinsko „Grafikos” galerija bei Klaipėdos dailės parodų rūmai tapo mūsų partneriais.

Tik tokiu masteliu buvo galima išskleisti trijų Baltijos šalių ir svečių iš Sankt Peterburgo parodas. Menotyrininkė Aistė Virbickaitė teigė, kad „išskirtinis šio projekto, vykstančio trijuose Lietuvos miestuose, bruožas – kiek atsargus (jei ne atsainus) santykis su įvykių gausos (tik, deja, dėti lygybės ženklą tarp gausos ir kokybės būtų labai drąsu...) išpaikinta Vilniaus publika. Vilniuje vyko oficialioji projekto atidarymo dalis ir pirmoji bienalės akcija „Changing pictures – drinking art” (Besi-keičiantys atvaizdai – geriantis menas, L.Bondare, Latvija). Jos metu grafikos darbai, „pagirdyti” stipriu alkoholiu, įgauna ryškias spalvas ir aiškų atvaizdą... Tuo tarpu Kauno ir Klaipėdos žiūrovų laukė net keli įvairūs intriguojantys projektai ir akcijos. Taigi Vilnius, kaip ir dera sostinei, tapo lyg ir privalomuoju starto tašku, įdomiausias projekto dalis palikdamas kitiems miestams. Kad ir kaip man, vilnietei, būtų dėl to gaila, projekto organizatoriai elgiasi visiškai logiškai – Kauno ir Klaipėdos miestų publika džiugiau sutinka kultūrinius įvykius ir jaučia didesnį jų poreikį...“

Mesijo beieškant

Vilniuje siekdami kontrasto (su užnugaryje mirksinčia salonine daile) ir kultūrinės reakcijos, bienalės parodą eksponavome vilniečio akiai ir sąmonei jau įprastame salone.

Kaune renginių užderėjo daugiau. Menininkai čia aktyvesni, labiau susitelkę ir jiems svarbus noras tokiais išlikti.

Labai gaila, kad procese dalyvavo mažai klaipėdiečių – šį kartą tik Danutė Žalnieriūtė ir Algis Kliševičius (baigiamojoje projekto akcijoje „Viešas meno kūrinio teismas. Procesas. Apdovanojimai. Arba...“). A.Kliševičius taip pat kartu su J.Rekevičiūte sukūrė bienalės katalogą.

Kuratoriaus išpažintis

„Gyvai“ projekto parodose uostamiesčiui atstovavo Romas Klimavičius ir Anatolijus Klemencovas. Kita vertus – jų buvo beveik tiek pat, kiek estų menininkų. Bienalėje vertiname ne kiekybę, o kokybę. Todėl ekspozicijose neišvysite per dvejus metus sukurtų darbų, kurių atrankos kriterijus - tiesiog profesionalumas.

Paskutinę bienalės dieną Melnragėje prie jūros vyko spalvinga ir gaivi akcija – Lietuvos menininkai leido į dangų savo grafikos kūrinius – aitvarus.

Diskutavome su autoriais, skatinome juos specialiai projektui kurti darbus, kurie bylotų šiuolaikinės grafikos kalba, sykiu neužmirštant tradicinių technikų gramatikos. Taip pat siūlėme peržaisti tradicinę techniką ir spausdinimo momentą, ką neblogai padarė A.Klemencovas, sujungęs masyvų videopersonažo sprandą, vokišką karinį maršą, lakštingalas bei galimybę savąjį „Mesiją” paženklinti... pavyzdžiui, svastika - pokštelint štampu per makaulę.

Menas kaip narkotikas

Dailininkų aitvarai skriejo į giedrą Klaipėdos pajūrio dangų. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Už ką kovojame ir kas iš tiesų laimi? Kas kovoja? Ir už ką? Kuratorius prieš žiūrovą? Menininkas su kolega - prieš pasyvų stebėtoją? Kritikas prieš kritiką?

Iš esmės kaunamasi už geresnę kokybę ir proceso pastovumą. Tad kur yra riba tarp draugiškumo ir korupcijos, tarp tavo ir mano menininko, tarp pataikavimo žiūrovui? Ar pastarųjų kiekis – renginio sėkmės rodiklis? Ar pavykusi reklaminė kampanija, o šį kartą ji buvo ypač didelė – „neatšoka“ nuo projekto, jei TV reklamuojamas tik „brendas“, o apie renginių vietas žiūrovai informuojami kitais kanalais?

Manau, kad bienalė šiuo požiūriu pateisina iššūkį „Now Art Now Future”. Jeigu prisimintume pankišką sloganą “No Drugs No Future”, meną prilyginčiau narkotikams, nes rimtai įsijautusiam norisi ir tenka, ir yra privalu išbandyti vis naujas meno formas bei mišinius, o pasibaigus projekto dozei jaučiu elementarias „lomkes” - tiek fizines, tiek moralines.

Nors džiaugiuosi šiame projekte su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru bendradarbiaujančiais – menininke bei kuratore J.Rekevičiūte, prodiuseriu ir projekto vizualistu režisieriumi R.Rickevičiumi bei vadybininke Jolita Seredaite, džiaugiuosi vis didėjančiu aistruolių ir projekto draugų būriu, puikiai suvokiu, jog gal tik n-toje bienalėje užaugs nauja karta, kuri ne tik dalyvaus, bet ir savo vaikus atves dūkti akcijose.

Ne veltui meno ture per Lietuvą dalyvavusi kritikė Danutė Zovienė teigė, kad „visuomenė dar nėra laisva priimti meną. Lietuviai, regis, nebijo išorės priešų ir net būsimo euro įvedimo. Jie bijo pro šalį į jūrą lekiančio aitvaro, nedrįsta užeiti į galeriją, net jei tai jų rajono dėvėtų rūbų parduotuvė“. Čia omeny turėta J.Rekevičiūtės akcija paroda „Gražūs dėvėti rūbai aukštuomenės vakarėliui“, surengta Kaune, Petrašiūnų rajono “secondhande” (tačiau kaip parodė ilgalaikis stebėjimas, žmonės knisasi skuduruose ir tik retas kuris pakelia galvą į meno kūrinius).

Iešmininkai – žurnalistai?

V.Kondrašinos iš Panevėžio pataisos namų raižinys. Autorė pakomentavo: „Pasirinkau vabalus, nes jie laisvi ir gali ropoti, skristi kur nori”. J.Rakauskaitės improvizacija su Panevėžio pataisos namų kalinės grafikos miniatiūra. E.Mikalauskis buvo tas „arkliukas”, ant savo kūno išnešęs nuteistųjų moterų svajones į laisvę.

Turas per Lietuvą, kuriame pakankamai entuziastingai dalyvavo užsienio menininkai ir lietuviai, vis dėlto sąlygojamas aibės išorinių trukdžių. Žmonės nesiryžta bent per mėnesį patirti projekto visumą, nes tai atima laiko ir pinigų.

Kita vertus, kultūrinis gyvenimas yra pakankamai intensyvus, juk ir savajame mieste ne visada nueiname į teatrą ar koncertą. Kas galėtų sujungti šias grandis? Gal visur įvykį sekantys meno kritikai, kurie šiuo metu yra stipriai kritikuojami dėl atstovavimo tik tam tikroms pasirinktoms sferoms, meno grupuotėms ar ideologijoms? Bet, šmaikščiai tariant, ir jie yra žmonės, užsiėmę tuo, už ką gauna pinigus. Atplėšti juos nuo kasdienių reikalų – reiškia mokėti už prarastą laiką, o už pinigus – kokia kritika, geriausiu atveju profesionalus objektyvumas. Tad realia informacine grandimi projekto stotelės susisiekia spaudos puslapiuose daugiau žurnalistų dėka.

Ką laimi Klaipėda

Klaipėdoje daug festivalių, meno akcijų, muzikos ir teatro renginių. Šia bienale siekiu profesionalaus, rimto ir cikliškai besikartojančio vaizduojamosios dailės renginio, kuris, be kita ko, taptų tiltu su kaimyninėmis valstybėmis.

Savo esme „Now Art Now Future” yra festivalis, nuolat peržengiantis meno formų ribas, jungiantis dabartines tendencijas, aktualijas ir klasikinį žargoną, globojantis laiko patikrintas technikas.

Ką laimi Klaipėda trijų miestų ir trijų šalių projekte? Ji gauna finalinę pyrago dalį, kada renginys tarsi upė išsiplečia meno deltoje. Laimi rimtus santykius su Baltijos respublikų sostinėmis ir jų kūrėjais.

Visada teigiau, jog sąvoka projektas ir turi būti suvokiama kaip projektas, kaip meno pristatymo forma, kuri siūlo kūrėjui tai, kas jam padeda tobulėti, ir sulig kiekvienu kūrėjo eksperimentu auganti pati.

Europai mes įdomesni kaip trijų šalių regionas, o ne kaip Lietuvos ar Klaipėdos menas. Tarpusavyje lygindamiesi geriau pastebime plagijuotas pasaulines idėjas ir kopijuojamus stilius, matome kitų meninę orientaciją ir labiau pajaučiame savitumus, pavieniui – mes tik trys ramūs užutėkiai.

Taip pat, manau, sutiksite, jog projektas nėra parodomoji veikla. Projektas yra kuriamoji jėga, kada kuratorius kuria kartu su menininku, kada įmanoma realizuotis įvairiose idėjų pasireiškimo formose, kada interaktyvumas pasireiškia skirtingose sferose. Pavyzdžiui, edukaciniai momentai jungiami su akcijomis, projekto filmas tampa jo tęsiniu, o parodinę estetiką stiprina vyksmo dinamika.

Taigi susitiksime po dvejų metų!

Artėjimas tolstant

Gitana Gugevičiūtė

Matyt, nėra nieko pastovesnio nei tarpusavio santykių nepastovumas... Ilgai eksploatuotas meilės trikampis patyrė metamorfozę ir scenoje realizavosi „kvadratu“ – į santykių peripetijas stačia galva nėrė dvi moterys ir du vyrai, skirtingi kaip diena ir naktis, kaip ugnis ir vanduo, bet besiilgintys to paties: meilės, artumo, šilumos, intymumo...

Spektaklio „Arčiau“ personažai: Denas – K.Makauskas, Elis – R.Bunikytė, Ana – A.Liubinaitė, Laris – V.Jočys. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Žvejų rūmų teatro salėje rodomas premjerinis Klaipėdos Pilies teatro spektaklis pagal P.Marberio pjesę „Arčiau“ (rež. Darius Rabašauskas).

Šio spektaklio veikėjas Laris vienoje scenoje mesteli: „Nedera kritikuoti menininko darbo jo premjeros dieną. Bet kažkas juk turi tai daryti...“. Įspūdžiais dalinuosi dar jausdama premjerinį virpulį, bet jau nebe premjeros dieną...

Vairą patikėjo aktoriams

Spektaklis leido įsitikinti, kad D.Rabašauskas apdovanotas pakankamai subtiliu scenos pojūčiu – jo režisūriniai sprendimai atsargūs, nepretenzingi, tarytum nematomi, bet tikslinga veiksmo eiga konstatuoja neįkyrų režisieriaus buvimą ir subtilų jo vadovavimą teatriniam virsmui.

Pjesėje nestinga psichologizmo, humoro, subtilaus dramatizmo – aktyvių emocijų ir pojūčių. Spektaklio vairą visiškai patikėdamas aktoriams, D.Rabašauskas ne tik kėsinasi atskleisti jų privalumus, bet demaskuoti ir jų „silpnąsias vietas“, kurių, kaip matyti stebint monohcrominius veikėjų paveikslus, nestinga.

Scenoje – ketvertas: Laris (Vaidas Jočys) – gydytojas dermatologas, Denas (Karolis Makauskas) – nekrologų rašymo verslu užsiimantis žurnalistas, Ana (Alma Liubinaitė) – profesionali fotografė, Elis (Rūta Bunikytė) – striptizo šokėja.

Kaip „muilo operoje”

Istorijos, su kuria supažindinamas žiūrovas, siužetas prilygsta bet kuriai meksikietiškai „muilo operai“. Denas ir Elis susipažįsta gana neįprastomis sąlygomis: merginą partrenkia automobilis ir Denas ją palydi į ligoninę. Įsiplieskia meilė, pažintis perauga į bendrą gyvenimą kartu, o įkvėptas Elis gyvenimo istorijos (ji lieka paslaptimi žiūrovui) Denas parašo knygą (kitaip sakant, - „pavagia“ Elis gyvenimo istoriją, ją „paviešina“). Tačiau netrukus Denas susipažįsta su fotografe Ana ir mirtinai užsigeidžia tos „efektingos“ moters. Ši jį atstumia, bet Denas nenurimsta: vieną vakarą interneto pokalbių apie seksą svetainėje Denas užmezga kontaktą su gydytoju dermatologu Lariu ir apsimetęs moterimi (Ana) pakviečia Larį į pasimatymą – taip „pajuokauja“ su vienu ir „atkeršija“ kitai. Likimas irgi pajuokauja: gražuolė fotografė ir šiek tiek nerangus, kompleksuotas (?) gydytojas pradeda bendrauti ir susituokia. Ir dar, mieli skaitytojai, ne spektaklio pabaiga, nes Denas – atkaklus. Per Anos fotografijų parodą galų gale su „geismų objektu“ jam pavyksta užmegzti romaną, kuris ilgai vyksta Lariui ir Elis už nugaros. Tiesai paaiškėjus prasideda dar viena spektaklio „serija“: poros suyra tam, kad sudarytų naujas struktūras, kurios taip pat nepatvarios ir vėl yra, kol grįžtama į išeities variantą – į atskirus keturis gyvenimus. Tiesa, į tris, nes vieno personažo likimas nutrūksta...

Visi veikėjai šiame spektaklyje šiek tiek dvasios mazochistai ir įkyriai artėdami išties tolsta vienas nuo kito. Jų poelgiai dažniausiai nepaklūsta įprastiems logikos dėsniams, o kalbos virsta kupiūravimo prašančiu daugžodžiavimu.

Pristigo potencialo

Spektaklio dailininkės Gintarės Radvilavičiūtės sukurtas scenovaizdis – įstrižai scenos sustatytos pilkšvos kartono plokštės, kėdės, stalelis, pora čiužinukų. Šie daiktai „nesivolioja“ po sceną viso spektaklio metu, bet laiku ir vietoje atsiranda keičiant erdves, mizanscenuojant. Vis dėlto norėtųsi dar maksimalesnės daikto panaudos. Ne todėl, kad egzistuotų būtina sąlyga, jog daiktas, esantis scenoje, privalo „veikti“, o dėl to, kad spektaklio aktoriams tiesiog pritrūksta potencialo susitvarkyti su savo vaidmenimis, charakteriais, su jų motyvacija.

Jiems pristinga aktorinio meistriškumo, išraiškos, intonacijų įvairovės. Jie perdėm statiški, jų emocijų skalė ribota, nors fiziniai duomenys tvirtina, kad iš jų galima „išlaužti“. Tai liudija ir kai kurios itin vykusios scenos (Deno ir Lario bendravimas internetinėje svetainėje), ir galėjusios tokiomis būti, bet apribotos pasyvumo (fotosesija Anos studijoje).

Elis pernelyg infantiliška, kad būtų įmanoma patikėti jos turtinga striptizo šokėjos patirtimi. Denas per daug monotoniškas, neišradingas ir apsmukęs, kad galėtų suvilioti „aukščiausios prabos“ moterį. Ana – per daug „blondinė“ ir per mažai intelektuali, kad įtikintų savo kaip menininkės kompetencija. O Laris... – puikus! Klaipėdos dramos teatro aktorius V.Jočys sukūrė įdomų, gyvą vaidmenį. Jis vienintelis spektaklio pabaigoje kitoks nei jo pradžioje.

Yra apie ką kalbėti

Būčiau neteisinga, jei teigčiau absoliučią vaidybos nesėkmę, bet dramatizmo šešėlis, nuolat „prasimušantis“ muzikos garsais ar „dainuojančiomis“ aktorių intonacijomis, šiek tiek stabdo spontanišką, natūralią gana komiško veiksmo eigą.

Spektaklis – kamerinis ir išorinio veiksmo jame nėra daug, tad aktorinis meistriškumas išties nepaprastai svarbus. Todėl stebina režisieriaus drąsa pasirinkti tokią medžiagą, kai trys iš keturių aktorių nėra profesionalai tikrąja to žodžio prasme.

Ir nors vaidybos falšas akivaizdus, vis dėlto premjera kažkuo patraukli (paprastumu, aiškumu, tikslumu). Daugelį jos trūkumų „reanimuoja“ faktas, kad spektaklis gimė repetuojant po studijų, pagrindinių darbų, po ilgų valandų, praleistų „didžiojoje scenoje”, – tai irgi patrauklu ir verta pagarbos. Beje, jei buvau kiek kategoriška, tai tik todėl, kad yra apie ką kalbėti...

Baimės užkalbėjimas lėlėmis

Gitana Gugevičiūtė

Gegužės 6-ąją Klaipėdos lėlių teatras pakvietė į naują spektaklį „Baubas“ (pagal T.Janson), skirtą mažiesiems. Jį pastatė režisierė Jūratė Januškevičiūtė, kuri taip pat sukūrė lėles ir scenovaizdį bei parinko muziką. Spektaklyje vaidina Linas Zubė ir Renata Kutaitė.

Režisierės J.Januškevičiūtės lėlių spektaklis „Baubas” - apie mažą žmogiuką, kuris nugali savo baimes. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Atgijo sena istorija

Iš tikrųjų „Baubo“ teatrinė istorija prasidėjo gana seniai, dar 1992-aisiais tuometiniame Klaipėdos universiteto lėlių teatre “KU-KŪ”. Tik vadinosi ji tada truputėlį kitaip – „Maciukas, baubas ir kiti“. Paskui spektakliukas vis atgimdavo, sutviskėdavo (lėlių teatrų festivalyje „Aitvaras“ 1999-aisiais buvo pripažintas geriausiu), atrasdavo naujų spalvų, niuansų; keitėsi lėlytės ir aktoriai (L. Zubė – spektaklio senbuvis), liko – ta pati puiki, turinti savitą kūrybinį braižą režisierė ir amžinas spektaklio aktualumas.

Pagrindinis spektaklio veikėjas Maciukas – berniukas, kuris bijo tamsos ir joje gyvenančių baubų. Jis palieka namus ir išeina į platųjį pasaulį, kuriame sutinka keisčiausių personažų, o gelbėdamas Baubo įkalintą Drobynką, pats atsikrato savosios baimės ir tampa drąsus.

Tiesiog geras

Valandėlė, praleista minimalizmo estetiką išpažįstančios režisierės spektaklyje, skatina dalintis įspūdžiais, bet jie tokie skaidrūs ir vienareikšmiai, kad lieka tik pasiūlyti: mielieji, nueikite į spektaklį su savo vaikučiais, nes suaugusio žmogaus vertinimas, kad ir kiek grįstas gerais ketinimais, – akmens kalba apie gyvastį.

Mat, anot J.Lotmano, vaikų auditorija – „folklorinė, archainė“, todėl į spektaklį reaguoja kaip žaidimo dalyvė, o aš (ir visi kiti suaugusieji) – kaip informacijos priėmėja. Čia jau teisinuosi, nes tikrai giniau šalin spektaklio metu į galvą lendančius apibendrinimus ir pseudoįžvalgas.

Pritaikytas bendrauti

Spektaklis betarpiškas ir kamerinis, t.y. pritaikytas nedidelei erdvei, tiesioginiam bendravimui su publika, kuri, turint omenyje jaunyvą amžių, linkusi emocionaliai reaguoti: nerimauti, tikslintis, klausti („Kada bus baubas?“, „Ar čia jau baubas?“, „Ar bus baisu?“), bruzdėti. Užtat, jaučiu, visai jauku (ir saugu) vaikams kuistis ant minkštų sėdynėlių, sėdint už nugaros mamoms ir tėčiams, ir profesionaliems aktoriams adekvačiai reaguojant į jų šūksnius.

Šiapus „juodojo kabineto“ veikia Renata ir Linas, anapus sienelės atgyja veikėjai: dryžuotu jūreivišku kostiumėliu pasidabinęs Maciukas, papūgiškai margos Zizytės; švenčiantis gimtadienį ir susiruošęs atostogauti Povilas Nasrūnas; Žuvėdra, dėl apklotėlio besipešantys Miško baubiukai, pats Baubas – didelė, savotiškai pavidalą keičianti kaukė (žaismingas sprendimas: plaštakas paversti pėdomis), spindinti Drobynka.

Aktoriai – daugiabalsiai

Kai tamsiai apsirengę aktoriai, veidus paslėpę po kepuraičių snapeliais, juodame fone išnyksta, lėlės stebuklingai atgyja, o kai kurios jų - Povilas Nasrūnas, Baubas - nustebina ir judesių gausa, nes nematomai yra valdomos abiejų aktorių, todėl tampa dar plastiškesnės. Sakau „dar“, kadangi pirštininių lėlių maniera sukonstruotiems veikėjams gyvybės netrūksta: rankos pirštai, transformavęsi į kojytes ir rankytes, atlieka net išradingus šokio žingsnius, plaukimo judesius; dvi plaštakos, aprengtos žuvėdros kūnu, imituoja paukščio skrydį...

Darnus dviejų aktorių darbas negali būti nepastebėtas - vienu metu valdydami bent po porą lėlių, aktoriai sugeba individualizuoti kiekvieną personažą, dinamiškai atlikti skubius perėjimus, improvizuoti. Tokius aktorius vadina daugiabalsiais, plataus diapazono.

Mainais į šventę

Nesinori nutylėti ir apie muziką: subtilios, skaidrios melodijos; šmaikščios, žaismingos dainelės sukuria foną autonomiškai keistais veikėjais apgyvendintai realybei, kurioje atgyja lėlės mitologija, žaidimo poezija, antrasis pasaulis – sveikas, autentiškas, nesuluošintas modernių technikos sprendimų. Paprasta ir stilinga.

Ilgainiui tampi „angažuotas“ tiems veiksmams, renginiams, iniciatyvoms, kurie gali būti suvokiami kaip alternatyva statiškai „dviejų teatrų“ hegemonijai. Todėl kiekvienas susitikimas su Klaipėdos lėlių teatru vis sukelia į nuošales krypstančią retoriką: tai neramina jų statusas, tai gąsdina menkos patalpos (ir lėšos, kuriomis disponuoja) ar žiūrovų (ne)dėmesingumas, (ne)sąmoningumas. Ar bilietą reikia pirkti? Taip, reikia. Tik ne pirkti, o pinigėlį mainyti į mažą šventę.

Pavasarinis šokio švenčių maratonas

Violeta Milvydienė

Šiemet pavėlavęs pavasaris choreografijos mylėtojus ypač gausiai apdovanojo įvairiais šokio renginiais: gastroliniais valstybinių Lietuvos ir Latvijos teatrų baletų pasirodymais, spalvingais mėgėjiškais festivaliais, „Naujojo Baltijos šokio-2006” spektakliais, tarptautiniu tautinių šokių grupių ir ansamblių konkursu festivaliu „Klumpakojis”.

Tenka tik apgailestauti, kad šokio menas vis dar nėra tinkamai vertinamas pačiose valdžios viršūnėse ir, deja, nesusilaukė reikiamo visuomenės dėmesio – jei ne pačių dalyvių gausa, dauguma minėtų renginių būtų vykę pustuštėse salėse…

„In Signum” antspaudai

A.Šeiko-Sarulienės pastatyto „In Signum” koncepcijoje – patirties simbolių, gyvenimo mozaikos vingių, palikusių istorijos žymių, kūrybinių ženklų vaizdiniai. A.Pepeliajevo spektaklyje „Durys” gyvenimiškos situacijos grindžiamos ir bendražmogiški santykiai įprasminami aštuoniomis durimis – pro jas einama, lakstoma, į jas beldžiamasi tarsi į kito žmogaus širdį ar kažko ieškant. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Spaudoje gana plačiai šį tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį anonsuotuose rašiniuose buvo akcentuojami Lietuvos šokio informacijos centro direktoriaus A.Imbraso žodžiai, jog dešimtasis „Naujasis Baltijos šokis” gali tapti paskutiniuoju (dėl mažos valstybės paramos, kitų finansinių priežasčių). Taigi šįkart klaipėdiečiams reikėtų džiaugtis pamačius bent du kūrybinius darbus iš devyniolikos, parodytųjų Vilniuje.

Premjerinis spektaklis „In Signum”, gegužės 2-ąją pristatytas uostamiesčio Dailės parodų rūmuose, – tai naujas Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros dėstytojos, neseniai baigusios Roterdamo šokio akademijos magistrantūrą, Agnijos Šeiko-Sarulienės projektas. Prisiminkime - festivalyje „Naujasis Baltijos šokis-2005” choreografė parodė nedidelę (13’) kompoziciją vienam atlikėjui ir kontrabosui pavadinimu „Spektaklio eskizas” (ją klaipėdiečiai galėjo pamatyti senajame tabako fabrike Jūros šventės metu).

Šįmetiniam 30 minučių trukmės spektakliui instaliacijai jaunoji kūrėja subūrė ketvertą Choreografijos katedros studenčių ir dvi „E. Zu” bei ,,Auros” šokėjas. Be subtilios, plastiškos choreografijos, pasitelkdama olando D.Hamburgerio muziką, šviesos ir video- (R.Tarabilda), scenografijos ir kostiumų (J.Malinauskas) sintezę, trimatėje erdvėje ji kūrė skirtingas realybes.

„In Signum” (antspaudai) koncepcijoje – patirties simbolių, gyvenimo mozaikos vingių, palikusių istorijos žymių, kūrybinių ženklų vaizdiniai.

Visas mini spektaklis sukomponuotas iš solo, dviese, keturiese ar šešiese atliekamų „eskizų”, į kuriuos įterpiama jauno vyriškio „psichologo” skaitoma informacija apie žmogaus sąmonę ir pasąmonę, atmintį, psichinę būklę ir kt. Šis ,,enciklopedinis” tekstas, pateikiamas su lengva ironija, kiek papildė choreografiją, suteikdamas jai daugiau prasmės ir išraiškos.

Merginų atliekamas judesys, ypač šokant pavieniui ar duetu (bet ne unisonu), regis, dažnai improvizuotas, tačiau įtaigus ir itin dvasingas, o suėjus į vieną sceną-pakylą visoms kartu atrodė ir techniškai „nušlifuotas”.

Kai kurie kompozicijos fragmentai kartojosi arba buvo panašūs savo išorine forma, derinių leksika, tačiau kaskart tarsi prisipildė naujais, dar gilesniais, emocingesniais bruožais, kartu išlaikant vienodai ramią vidinę būseną.

Pas mus dar neįprasta atmosfera, kai šokio spektaklyje randiesi tarsi parodoje, apžiūrinėdamas judančius „eksponatus”, - žiūrovai nesuprato (o gal neišdrįso?) pasivaikščioti tris scenos aikšteles skiriančiais takeliais.

Ir nors teko stovėti, perkeliant kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, siela gavo savąją dvasinio peno dozę.

Įprasmino durys

„Klumpakojo” festivalyje buvo galima pamatyti, kaip iš tikrųjų atliekamas šis šokis su klumpėmis – gyvai, linksmai, intriguojančiai. Egidijaus Jankausko nuotrauka

Sparčiai Vakaruose išgarsėjusio choreografo, aktoriaus bei režisieriaus, buvusio Maskvos „Kinetinio teatro” vadovo Aleksandro Pepeliajevo spektakliai žymūs „noru išreikšti sielos žaizdas, atsiradusias dėl aplink tvyrančio chaoso ir cinizmo”. Pasak teatro ir šokio kritikų, šis kūrėjas ,,pretenduoja tapti šablonų laužytoju, o jo šokėjai, jungiantys klasikinio šokio liniją su anarchistiniu mąstymu ir energija, pranašauja kibirkščiuojančią ateitį”.

Bene trečią kartą „Naujajame Baltijos šokyje” savitą kūrybą pristatantis A.Pepeliajevas šiemet su savo naująja trupe „Apparatus” (Rusija/Estija) Klaipėdos koncertų salėje parodė spektaklį „Durys”, o viena pajėgiausių šokėjų - T.Gordejeva Choreografijos katedros studentams pravedė šiuolaikinio šokio seminarą.

Rašytojo D.Charmso 100-osioms gimimo metinėms skirtame spektaklyje gyvenimiškos situacijos grindžiamos ir bendražmogiški santykiai įprasminami aštuoniomis durimis – pro jas einama, lakstoma, į jas beldžiamasi tarsi į kito žmogaus širdį ar kažko ieškant. Durys scenoje ,,atlieka” svarbų funkcionalų vaidmenį – „pavirsta” stalu, lova, kiek vėliau – širma ir net fortepijonu.

Grynojo šokio čia nėra daug, tad imponuoja ne choreografija, labiau - režisūrinis sprendimas, įspūdingai pateikta scenografijos ir videoprojekcijos darna bei atlikėjų lengvumas, savotiška žaismė. Gyviausiai atrodė į neįmantrių šiuolaikinio šokio derinių kontekstą įpinti čarlstono judesiai. O periodiškai klausimų ir atsakymų forma tariamų frazių („kto tam?”, iš rusų kalbos - „kas ten?”, „net nikavo” - „nieko nėra”) arba pabrėžtinai išskiriamų žodžių („pivo” – „alus”, „vodka” - „degtinė”) kartotė pradžioje kiek šokiravo, dar vėliau kėlė juoką, o užsitęsusiame finale jau nemaloniai trikdė.

„Klumpakojis” turi kojas!

„Klumpakojis turi kojas! Per maža jam Lietuva”, - rašė poetas Paulius Širvys.

Klaipėdos universiteto Choreografijos katedra tautinių šokių grupių ir ansamblių festivalį konkursą ,,Klumpakojis” organizuoja nebe pirmą kartą. Šis – jau trečiasis, skirtas šokio autoriaus bei festivalio iniciatoriaus prof. J.Gudavičiaus kūrybinės veiklos 60-mečiui, o pats ,,Klumpakojis” švenčia 55-ąjį gimtadienį.

Šiemet konkursas išaugo į tarptautinio masto festivalį – be 20-ies Lietuvos kolektyvų jame dalyvavo grupės iš kaimyninių šalių - Latvijos ir Lenkijos.

Net devynias valandas gegužės 13-ąją Žvejų rūmų salėje skambėjo tautiška muzika, daina, scenoje karaliavo lietuviškas šokis…

Dar kartą įsitikinau - neteisi choreografė A.Cholina teigdama, jog tautinis šokis Lietuvoje nepelnytai užmirštas. Dar gyvuoja dainų ir šokių šventės, Baltijos šalių studentų festivalyje ,,Gaudeamus” lietuvių programa – pati išsamiausia, lig šiol vyksta įvairūs tautinių šokių kolektyvų konkursai, festivaliai, sambūriai - „Aguonėlė”, „Kadagys”, „Pora už poros”, „Iš aplinkui” ir… „Klumpakojis”.

Teatvažiuoja skeptikai, skubotai palaidoję tautinį šokį, ar tie, nesusipažinę su jo šaknimis (folkloru, papročiais) į šokio kalvę – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedrą. Tepamato kitame festivalyje, kaip iš tikrųjų atliekamas šis šokis su klumpėmis – gyvai, linksmai, intriguojančiai (latvių ir lenkų kolektyvų – dar ir savaip interpretuojant). O ne sėdint ant grindų, linguojant pirmyn atgal, kai refreno metu mergelės graso vyrams už tai, jog šie geria alų… (Turimas omenyje spaudoje išgarsintas ir televizijos išreklamuotas, tačiau, mano nuomone, eklektiškas, pilnas kičo minėtosios baletmeisterės spektaklis „Žmonės”.) Tačiau šis sopulys - kita tema.

Šiandien būtina pasidžiaugti sėkmingai įvykusiu festivaliu, dar kartą nuoširdžiai padėkoti visiems, atsiliepusiems į kvietimą, finansiniams ir informaciniams rėmėjams, miesto ir universiteto vadovybei bei išreikšti tvirtą viltį dėl šokio meno gyvavimo ateityje.

Liaudies muzikos katedra šventė 30-metį

Prof. Vytautas Tetenskas

Liaudies muzikos katedros vedėjas

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedrai šis pavasaris – įtemptas, jubiliejinis. Pažymėdama savo 30-metį, ji rengė koncertą po koncerto, į mokslinę konferenciją sukvietė mokslininkus iš kitų šalies bei užsienio aukštųjų mokyklų.

Įkūrė A.Vyžintas

1975 metų rudenį tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar KU Menų fakultetas) prie Orkestrinio dirigavimo katedros buvo įkurta Liaudies muzikos sekcija, kuri po pusmečio peraugo į savarankišką Liaudies muzikos katedrą.

Ją įkūrė ir aštuonerius metus vadovavo prof. dr. Algirdas Vyžintas, o nuo 1983 metų jai vadovauja šių eilučių autorius.

Per tuos metus katedra augo, stiprėjo. Šiuo metu Liaudies muzikos katedroje dirba 10 pedagogų pirmaeilininkų ir 2 antraeilininkai, iš jų - 2 profesoriai, 5 docentai, 4 lektoriai, 1 asistentė, 4 koncertmeisteriai, sekretorė, veikia folklorometodinis kabinetas ir liaudies muzikos instrumentų laboratorija.

Šį pavasarį Liaudies muzikos katedra surengė visą ciklą renginių, skirtų 30 metų jubiliejui.

Vainikavo koncertas

Finaliniame Liaudies muzikos katedros 30-mečio koncerte sukosi šokėjų poros, grojo kanklininkų ir akordeonininkų ansambliai, skambėjo V.Tetensko ir jo vadovaujamo birbynininkų kvinteto birbynės, griežė Lietuvių liaudies instrumentų orkestras.Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Ta proga vyko folkloro vakaras, liaudies instrumentų orkestrų, ansamblių ir kaimo kapelų pasirodymas, akordeono ir smuiko muzikos koncertas. Visuose šiuose renginiuose dalyvavo Liaudies muzikos katedros absolventų vadovaujami kolektyvai.

Jubiliejų vainikavo mokslinė konferencija „Tradicija ir dabartis“ ir finalinis dabartinių katedros studentų meno kolektyvų koncertas. Jame dalyvavo folkloro ansamblis „Ūkas“ (vad. doc. I.Nakienė), kaimo kapela (vad. doc. V.Alenskas), tarptautinio G.Šenderevo tautinių muzikos instrumentų kamerinių ansamblių konkurso laureatas kanklininkių ansamblis (vad. doc. N.Tetenskienė), smuikininkų ansamblis (vad. lekt. V.Taratunina), tarptautinio akordeonininkų ansamblių konkurso Italijoje laureatas akordeonininkų ansamblis „Akvarelė“ (vad. doc. V.Kaknavičiūtė), tarptautinių G.Šenderovo Vladivostoke (Rusija) ir P.Stepulio Šiauliuose tautinių muzikos instrumentų kamerinių ansamblių konkursų laureatas birbynininkų kvintetas (vad. prof. V.Tetenskas), tarptautinio P.Stepulio tautinių muzikos instrumentų kamerinių ansamblių konkurso laureatas skudutininkų ansamblis (vad. lekt. A.Merkelienė), lietuvių liaudies instrumentų orkestras (vad. prof. V.Tetenskas), respublikinio Jono Švedo jaunųjų atlikėjų liaudies instrumentais laureatė II kurso kanklininkė Edita Lapinskaitė (doc. N.Tetenskienės klasė) ir tarptautinių konkursų laureatas birbynininkas profesorius Vytautas Tetenskas.

Konferencijoje pranešimus skaitė visi Liaudies muzikos katedros pedagogai bei mokslininkai iš Sankt Peterburgo, Vytauto Didžiojo universiteto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Joje buvo gvildenti etninės muzikos, ansamblinio muzikavimo, tradicijos išlaikymo, dėstymo metodikos, liaudies instrumentų populiarinimo klausimai, svarstyta būtinybė įkurti valstybinį liaudies instrumentų orkestrą.

Ruošia muzikantus ir mokytojus

Trumpai apžvelkime Liaudies muzikos katedros per 30 metų nueitą kelią pedagoginėje, meninėje, mokslinėje metodinėje bei visuomeninėje veikloje.

Pedagoginė veikla. Per 30 metų daug kartų keitėsi studijų planai. Pirmosios studentų laidos studijavo ketverius metus, vėliau penkerius, dabar vėl pagrindinės bakalauro studijos tęsiasi ketverius metus. Įvairiais laikotarpiais turėjome teisę teikti įvairias kvalifikacijas (vienu metu galėjome teikti net penkias kvalifikacijas). Šiuo metu patvirtinta nauja liaudies muzikos studijų programa, kurią baigusiems suteikiamas muzikos bakalauro laipsnis ir atlikėjo kvalifikacija. Norint įgyti ir mokytojo kvalifikaciją, reikia studijuoti dar vienerius metus dalyko didaktiką.

1997-aisiais Liaudies muzikos katedroje įsteigtos magistrantūros studijos. Baigę šias studijas, studentai įgyja muzikos magistro kvalifikacinį laipsnį ir turi teisę dirbti pedagoginį darbą aukštojoje mokykloje. Daug mūsų katedros studentų - kanklininkių, birbynininkų ir akordeonininkų yra dalyvavę ir laimėję laureatų vardus respublikiniuose bei tarptautiniuose konkursuose. Kanklininkių, birbynininkų ir akordeonininkų ansambliai yra tarptautinių konkursų laureatai.

Menui ir mokslui

Meninė veikla. Tai yra pati aktyviausia katedros pedagogų ir studentų darbo sritis. Norėčiau trumpai pristatyti dėstytojų bei jų vadovaujamų kolektyvų koncertinę veiklą.

Liaudies muzikos katedros dėstytojai surengė apie 300 solinių koncertų, dalyvavo solo arba įvairių ansamblių sudėtyje, 5000 koncertų šalies ir užsienio koncertų salėse, įrašė 10 audiokasečių, 8 kompaktines plokšteles, per 300 kūrinių Lietuvos ir užsienio šalių radijo studijose, buvo vyriausieji dirigentai tarptautinėse, šalies bei Klaipėdos krašto dainų šventėse ir festivaliuose, režisavo tarptautinius, respublikinius arba miesto kultūrinius renginius, aranžavo apie 500 kūrinių liaudies instrumentų orkestrui, kaimo kapelai ir įvairių sudėčių ansambliams.

Mokslinė metodinė veikla. Liaudies muzikos katedros pedagogų mokslinė-metodinė veikla yra taip pat gana gausi. Tai monografijos, vadovėliai, metodinės mokymo priemonės. Perskaityta per 200 mokslinių pranešimų tarptautinėse ir šalies konferencijose, simpoziumuose, seminaruose, kur buvo gvildenami įvairūs liaudies instrumentinės muzikos žanro problemas nagrinėjantys klausimai.

Liaudies muzikos katedros pedagogai atlieka didžiulį visuomeninį darbą, dalyvaudami įvairiose tarybose, komisijose, konsultuodami įvairius meno kolektyvus, muzikos ir meno mokyklas.

Reikia valstybinio orkestro

Be abejonės, katedros kolegos atlieka žymiai daugiau įvairių smulkesnių darbų nei čia paminėta, ir kiekvienas iš jų - nors ir nedidelis, tačiau reikšmingas indėlis į Lietuvos tautinės muzikos išsaugojimą, tyrinėjimą bei plėtrą.

Tiek konferencija, tiek koncertas turėjo didelį pasisekimą. Aptarti labai svarbūs liaudies instrumentinės muzikos žanrui klausimai. Ypač buvo akcentuota valstybinio liaudies instrumentų orkestro įkūrimo svarba - būtent Klaipėdoje, Klaipėdos universiteto Liaudies instrumentų orkestro pavyzdžiu.

Liaudies muzikos katedros 30-mečio šventėje dalyvavę garbūs svečiai labai aukštai įvertino studentų meno kolektyvų pasirodymą. Prof. dr. A.Vyžintas perskaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriaus prof. Eduardo Gabnio ir Liaudies instrumentų katedros vedėjos prof. Linos Naikelienės sveikinimo raštą. Klaipėdos universiteto rektorius prof. habil. dr. Vladas Žulkus visus Liaudies muzikos katedros darbuotojus apdovanojo Padėkos raštais.

Šventė baigėsi, laukia nauji darbai ir kasdieniai rūpesčiai.

Teatrai vaidino vaikams

Jūratė Grigaitienė

Gegužės 10-14 dienomis Klaipėdos dramos teatre šurmuliavo tarptautinis „ASITEŽO” vaikų ir jaunimo teatrų festivalis.

Vienija „Asitežas”

Teatras „Mali“ (Rusija) atvažiavo su spektakliu „Princas ir milžino dukra“.

Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacija „Asitežas”, įkurta 2001-aisiais, tais pačiais metais tapo visateise tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui organizacijos ASSITEJ nare. Šiuo metu organizacija vienija daugiau nei 80 pasaulio šalių. Per penkerius gyvavimo metus asociacijos nariais tapo 15 Lietuvos teatrų ir įstaigų.

Pasak teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos prezidentės Jaunimo teatro aktorės Violetos Podolskaitės, pagrindiniai asociacijos tikslai: „praturtinti vaikų ir jaunimo gyvenimą, kuriant spektaklius jaunajam žiūrovui, organizuojant teatro veikėjus, profesionalius teatrus; teatrą vaikams pakelti į aukštesnį lygį. Teatras turėtų būti ne tik laisvalaikio praleidimo forma, bet ir vykdyti edukacinę, auklėjamąją, ugdomąją misiją“.

Lietuvos „Asitežo” nariai nuolat ieško betarpiško kontakto su jaunaisiais žiūrovais, siekdami padėti susigaudyti sudėtingame šiuolaikiniame pasaulyje. Jie ieško netradicinių erdvių, daug dėmesio skiria originalios, šiuolaikiškos nacionalinės dramaturgijos paieškoms, jaunų dramaturgų ugdymui.

Aiškinosi skirtumus

Klaipėdos festivalyje dalyvavo teatrų trupės iš Suomijos, Švedijos, Rusijos, Vokietijos, Estijos ir Lietuvos.

Spektakliai buvo rodomi ne tik Klaipėdos dramos teatre, bet ir Žvejų rūmų mažojoje scenoje, Vaikų ligoninėje, Palangos poilsio namuose „Ramybė“, Kretingoje ir Gargžduose.

Klaipėdos universitete vyko seminaras, gvildenęs dramaturgijos rašymo problemas, kurį vedė žymus Latvijos dramaturgas Lauris Gundaras. Dramaturgas ir režisierius bandė paaiškinti pagrindinius literatūros ir dramos kūrinio skirtumus. Pasak jo, pjesėje meilė tarp dviejų žmonių gali užsimegzti per kelias minutes, o literatūroje tam prireikia šimtų puslapių. Viena frazė dramoje, įtaigiai ištarta vyro moteriai, pavyzdžiui, „Ar jūs laisva šiandien vakare?“, iškalbingesnė nei šimtai knygos puslapių. Be to, spektaklyje negali atsukti laiko atgal ir dar kartą sugrįžti į pradžią, nes viskas vyksta „čia ir dabar“. Todėl net ir pripažinti rašytojai ar poetai ne visada gali būti gerai dramaturgai.

Mažiesiems – ypatingas

Spektakliai vaikams ir jaunimui buvo suskirstyti pagal amžiaus grupes: mažiausieji žiūrovai - 3-7 metų, jaunesniojo mokyklinio mažiaus - 7-12 metų bei paaugliai nuo 12 metų ir vyresni. Per penkias dienas suvaidintas net 31 spektaklis.

Iš tiesų, kuo gi teatras vaikams skiriasi nuo teatro suaugusiesiems? Ar jis yra kuo nors ypatingas?

Pirmiausia, manyčiau, kuriančių spektaklius vaikams žmonių didžiule atsakomybe. Nes jie meninį produktą pateikia pačiai jautriausiai žiūrovų daliai, kuri viską priima labai nuoširdžiai ir atvirai, dar negalėdama atsirinkti, kas gerai, o kas ne.

V.V.Landsbergis savo interviu, festivalio dienomis pasirodžiusiame savaitraštyje „Literatūra ir menas“, tvirtino, kad „teatras vaikams turi būti išmintingas, nuoširdus, išradingas, jame turi būti žiūrovui suprantama estetinė ar etinė idėja”, kad „svarbiausias yra dvasingumas, šviesos ilgesys...” (Lit. ir menas, 2006 05 12).

Vedė baltas debesėlis

Alytaus miesto teatras parodė spektaklį „Heroinas“. Lietuvos jaunimo teatras į festivalį atvežė „Arklio Dominyko meilę“. Nacionalinis Manheimo teatras (Vokietija) pristatė „Debesėlių kelionę“. Panevėžio teatras „Menas“ parodė „Bėgiką“. Skirmantės ČERNIAUSKAITĖS nuotraukos

Vokiečių nacionalinis Manheimo teatras festivalyje parodė spektaklį „Debesėlių kelionė“ (rež. A.D.Veber). Vienas aktorius mažiausiems 3-4 metų žiūrovams įtaigiomis ir paprastomis teatro priemonėmis sekė linksmas istorijas apie sausumą, vandenyną, vėją, dykumą, žuvis, gyvūnus, paukščius ir augalus. Baltas debesėlis pasakojo vaikui apie tai, ką mato plaukdamas aukštai dangumi.

Spektaklyje funkcionaliai naudojamos įvairiaspalvės kaladėlės, lėlių teatro elementai, tikras smėlis, vanduo, natūralūs garsai ir kt. Vaikai ne tik stebėjo, bet galėjo realiai pačiupinėti ir pajusti įvairių medžiagų faktūrą, pavyzdžiui, tikrą ledą, debesėlį, gyvatę ir kt.

Spektaklis gali būti vaidinamas žaidimų kambaryje ar lauke ir atlieka edukacinę, mokomąją funkciją.

Sekė nuotykių istorijas

Rusijos vaikų ir jaunimo teatras „Mali“ vaidinimą „Princas ir milžino dukra“ (rež. N.Aleksejeva) sukūrė tiesiog žiūrovų akyse... iš popieriaus. Trys aktoriai, remdamiesi škotų liaudies pasaka, papasakojo drąsiojo princo, kuris įsimyli milžino dukrą, nuotykių istoriją.

Mažiausiems žiūrovams buvo skirtas švedų spektaklis „Beprotiškas jausmas“ (rež. J.Benedek). Jame mažas berniukas Nilsas, beieškodamas pamesto bato, sutinka nepaprastą Senąjį žmogų, turintį stebuklingą kontrabosą su daugybe stalčių ir stalčiukų, ir su juo susidraugauja.

Vilniaus Keistuolių teatras pa-rodė vaidinimą „Pelytė Zita“ (aut. ir rež. V.V.Landsbergis). Istoriją apie mažą pelytę Zitą, ieškančią dingusios savo mamos, sekė Saulė ir Mėnulis, nuolat besiginčijantys, kas iš jų yra svarbesnis. Žaismingame muzikiniame spektaklyje įausti etnokultūros elementai, folkloras, liaudies dainos, žaidimai ir didaktika, mokanti vaikus pasiaukojimo, atsakomybės, sąžiningumo ir kitų amžinųjų vertybių.

Prarijo... laikas

Jaunimo teatro spektaklis „Arklio Dominyko meilė“ pagal V.V.Landsbergį (rež. A.Vidžiūnas) - apie kilnų Lietuvos laukų laukinį (ne darbinį) arklį Dominyką (akt. G.Storpirštis), įsimylėjusį romantišką gėlę Rugiagėlę (akt. G.Varnelytė). Dominykas pasiruošęs didžiausiems žygdarbiams, kad išsaugotų savo meilę.

Suomijos teatras „Totem“ labai žaismingai suvaidino spektaklį „Hammasratas“ (rež. S.Taskinen ). Tai istorija apie berniuką ir jo nuolat skubančią motiną, kurią prarijo laikas, o laisvas laikas kažkur pasislėpė. Spektaklį paįvairino ne tik dviejų aktorių kuriami žaismingi etiudai, išradingos mizanscenos, buitinės detalės (tikras šaldytuvas, puodas, makaronai ir kt.), mistinės fėjos pasirodymas, bet ir scenografija, kuriama ant sienos diaprojektoriumi. Tai vaikiška rankele pakeverzoti smagūs piešinukai, apibūdinantys veiksmo vietą: vonia, autobusas, laikrodis, darbo vieta ir kt. Šio spektaklio pagrindinis veikėjas – Laikas, kurio mįslę bando įminti mažas berniukas, išsiilgęs nuolat užsiėmusios mamos dėmesio ir šilumos.

Apie laiką - kaip brangiausią šiandienos stebuklą - savo lėlių teatro spektaklyje „Stebuklingi laiko bateliai“ pasakojo ir teatro „Trečias skambutis”(aut. ir rež. N.Andriūnienė) aktoriai.

Pulsavo laikmečio dvasia

Jaunimui skirti spektakliai pulsavo šio laikmečio dvasia, kurioje maža šviesos ir vilties.

Panevėžio teatro „Menas“ spektaklis „Bėgikas“ (pagal M.Anderson) veiksmas vyksta sporto salės ar stadiono persirengimo kambaryje. Jaunuolių bendravimą lydi fragmentiški ir trūkinėjantys videoinstaliacijos vaizdai, ausų būgnelius plėšanti tranki muzika, žargonas, alkoholis, narkotikai. Pagrindinis pjesės veikėjas Bėgikas - bailus, tylus, kamuojamas nepilnavertiškumo kompleksų, bendraamžių laikomas nevykėliu, todėl nuolat žeminamas ir mušamas. Jis bėga, nes tiki kada nors tapsiąs čempionu ir atkeršysiąs savo skriaudikams.

Deja, ši istorija neturi laimingos pabaigos. Pasak V.V.Landsbergio, „yra du estetikos principai: pirmas – neigimo neigimo dėsnis, kai, rodydamas žiaurų pasaulį, tu juo nesidžiaugi, nesimėgauji, o nori pakeisti, kad žmogus (žiūrovas) suprastų, jog taip elgtis ir gyventi yra nenaudinga, beprasmiška. Teatras turi mokyti kilnumo, rodydamas nekilnumą arba teigdamas, kad nekilnumas, žiaurumas niekur neveda... Antras principas – labiau populiariosios kultūros reiškinys – negatyvumo demonstracija. Tai savotiškos pasakos be laimingų pabaigų. Tokių pasakų galime rasti ir lietuvių tautosakoje (Lit. ir menas, 2006 05 12).

Parašė devyniolikmetis

Vadovaudamiesi „neigimo neigimo“ dėsnio principu, atvirame ir provokuojančiame spektaklyje „Heroinas“(rež. D.Kimantaitė) dirba Alytaus miesto teatro jaunieji aktoriai. Iš namų pabėgę paaugliai Džema ir Taro patenka pas visuomenės atstumtuosius ir atranda žiaurų ir iki šiol nepažintą narkotikų, prostitucijos, vagysčių, nusikaltimų pasaulį.

Žiūrovai pasigedo teatro kalbos, nes jaunimo pamėgta to paties pavadinimo M.Burgeso knyga per daug tiesmukiškai, iliustratyviai perkeliama į sceną.

Daugžodžiavimas, veiksmo stoka - daugelio festivalyje matytų spektaklių vaikams problema.

Latvijos teatras TT savo spektaklyje „Artis tyli, Alisa tyli“ taip pat gvildeno šiuolaikinio jaunimo problemas. Du aštuoniolikmečiai - miestietė Alisa ir kaimietis Artis keliauja kaip kultinės Keruako knygos „Kelyje“ herojai, o jų bendravimas persmelktas triaukščių keiksmažodžių, vulgarumo ir populiaraus slengo, bet kartu ir artimo žmogaus šilumos bei tikros meilės ilgesio. Įdomu, kad šią pjesę parašė devyniolikmetis autorius A.Kaugeris, dramaturgo Laurio Gundaro kursų studentas.

Apmąstė gyvenimą

Poetine metaforine stilistika išsiskyrė Rusijos teatro „Mali“ spektaklis „Thanatos“ pagal Graikijos mitus (rež. N.Aleksejeva). Tai žmogaus paskutinės kelionės istorija, papasakota ryškia teatro kalba. Pagrindinis herojus, papuolęs į Mirties dievo Thanatos nelaisvę ir stebimas trijų likimo deivių Moirų, apmąsto visą savo gyvenimą.

Jaudinantis spektaklis „Vilis“ (rež. V.V.Landsbergis) apie garsų Žemaitijos skulptorių mistiką Vilių Orvydą sukurtas iš autobiografinių tekstų, interviu fragmentų, eilėraščių, prisiminimų bei autentiškų archyvinių kadrų.

Tarptautinis „Asitežo” festivalis Klaipėdoje išjudino jaunuosius žiūrovus, išryškino šiuolaikinio vaikų teatro tendencijas, dramaturgijos naujoves ir problemas bei nubrėžė ateities gaires.

„Nextart”, arba Pavadinimo improvizacijos

Darius Vaičekauskas

Vilnietis menininkas Juozas Laivys, bendradarbiaudamas su Klaipėdos dailės parodų rūmais, juose pradėjo įgyvendinti projektą – užrašo „PARODŲ RŪMAI” improvizacijas.

J.Laivys pirmiausia privertė auksu žvilgėti paradinę Klaipėdos dailės parodų rūmų iškabą. Dariaus Vaičekausko nuotrauka

Konkretus išraiškos objektas – vienuolikos raidžių užrašas „PARODŲ RŪMAI” ant pastato Aukštojoje gatvėje 3, Klaipėdoje. Per 11 šių metų mėnesių turėtų būti įgyvendinta 11 menininko J.Laivio sumanymų, tiesiogiai susijusių su institucijos pavadinimu bei jos veiklos specifika.

Metų pabaigoje planuojama išleisti katalogą ir CD, reprezentuojantį įgyvendintus projektus bei Klaipėdos dailės parodų rūmus. Šimtas katalogo egzempliorių bus sunumeruoti ir turės autentišką vertę.

Pastaraisiais metais, kai tapo populiaru steigti meno centrus ar šiuolaikinio meno institutus, dėmesio atkreipimas į istoriškai nusistovėjusį vaizduojamąją kūrybą pristatančios institucijos pavadinimą yra idėjiškai įdomus ir svarbus faktas. Klaipėdos dailės parodų rūmai, tiesiogiai pavaldūs miesto savivaldybei, yra vienas iš nedaugelio kultūros traukos centrų, veikiančių Vakarų Lietuvoje.

Akivaizdu, kad gyvename laisvos rinkos santykiais grindžiamoje visuomenėje, kur įvairiausių institucijų reklamos atlieka reprezentacinę ar informacinę funkciją. Tokiame kontekste šis sumanymas, idėjiniu atspirties tašku pasirenkant jau kone 30 metų nesikeičiantį užrašą „PARODŲ RŪMAI”, galėtų būti suvokiamas kaip nextart meno pavyzdys. Tai „sekančiai“ menininkų kartai būdingas darbas. Vienareikšmiškai demonstruojantis šiai srovei nesvetimą pagarbą konservatyviajai meninei raiškai, kuri tiesiogiai „nextartininkų” traktuojama kaip atspirties platforma.

Šiame projekte pastebimos ir novatoriškos, aktualios kalbėsenos paieškos, savitas visuomeninės erdvės ir objekto traktavimas, neišvengiamas žiūrovo ir kūrinio komunikacijos formų aktualizavimas.

Vienuolikos sumanymų, kuriuos sujungia tas pats pavadinimas, įgyvendinimas per vienerius metus taip pat nėra atsitiktinis. Tokiu būdu demonstruojama kūryba neišvengiamai dekonstruoja tradicinę parodoms skiriamo laiko intervalo sampratą, kartu patį projektą leidžia interpretuoti kaip atitinkamą informacijos sklaidos greitį turinčią išraišką, būdingą XXI a. pradžios konceptualiajai kūrybai.

Muziejus miestui

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Gugenhaimo muziejus Bilbao mieste Ispanijoje atidarytas vos prieš kelerius metus. Tai vienas iš ryškiausių muziejinių objektų, kurį teko šį pavasarį aplankyti kelionės į Portugaliją metu.

Prieš 50 metų Niujorke...

Amerikiečių architekto F.O.Gery suprojektuotas Gugenhaimo muziejaus pastatas Ispanijos Bilbao mieste - XX a. moderniosios architektūros simbolis ir šedevras.

1956-aisiais Niujorke buvo atidarytas pirmasis garsaus kolekcininko Solomono R.Gugenhaimo muziejus, kurio pastatą projektavo Frenkas L.Raitas.

Gausūs rinkiniai, papildomi ir po kolekcininko mirties, nebetilpo viename muziejuje, buvo pradėtas kurti ištisas jų tinklas visame pasaulyje.

Šiuo metu veikia kelios Gugenhaimo institucijos: kolekcininko dukters Pegi Gugenhaim vardu pavadintoji įsikūrė Venecijoje, istoriniuose Leoni rūmuose; vokiečių Gugenhaimas yra centrinėje Berlyno Unter der Linden gatvėje, Gugenhaimo Ermitažo muziejus veikia Las Vegase, Nevados valstijoje.

Visuose Gugenhaimo muziejuose eksponuojami modernaus ir šiuolaikinio meno kūriniai, o dviejų muziejų pastatai - Niujorke ir Bilbao - patys yra XX a. moderniosios architektūros simboliai ir šedevrai.

Matomas iš toli

Vakarais iš upės vandens šauna į dangų penki „Ugnies fontano” - prancūzo Ivo Kleino kūrinio - šviečiantys fakelai. Kristinos Jokubavičienės nuotraukos

Bilbao, miestas Ispanijos šiaurėje, uostas, baskų sostinė – gražus, puikiai sutvarkytas, turintis vertingų architektūrinių paminklų.

Bilbao muziejus yra pačiame miesto centre: vienu šonu jis nusileidžia iki Nerviono upės, tekančios per miestą, kitu, kuris yra šešiolika metrų aukščiau, susilygina su miesto lygiu. Dar viena muziejaus pusė atgręžta į didžiulį de La Salve tiltą ir pagrindinę magistralę.

Muziejus, matomas iš toli, yra judrioje mašinų ir pėsčiųjų maršrutų sankirtoje. Pastatą projektavo amerikiečių architektas Frankas O.Gery. Jo idėja įjungti muziejų į miesto erdvę, padaryti jį savotišku tiltu tarp upės ir miesto, įgyvendinta tobulai.

Titano lakštais dengtos aptakios korpusų formos lemia, kad didžiulis statinys, kurio bendras plotas yra per 32000 kvadratinių metrų, atrodo lengvas, skriejantis, atspindintis debesis ir atsispindintis upėje.

Vidaus erdvėje vyrauja atviras per visą statinio aukštį holas. Ekspozicines erdves galima patogiai pasiekti liftais, tačiau smagu jas pereiti tilteliais, esančiais beveik dvidešimties metrų aukštyje.

Nepabos visą dieną

Visi Gugenhaimo muziejai turi nuolat veikiančias ekspozicijas ir rengia prestižines, dideles parodas.

Didžiausioje Bilbao muziejaus erdvėje eksponuojama Richardo Sera septynių dalių kompozicija „Materija ir laikas” (2005), kuri buvo specialiai sukurta muziejaus inauguracijai. F.Sera, vienas žymiausių XX a. skulptorių, meistriškai panaudoja erdvės, vaizdo, garso ir subjektyvių kiekvieno žiūrovo pojūčių, kylančių judant labirintuose, dermę.

Lankytojas muziejuje gali gauti visapusišką informaciją apie bet kurį jį sudominusį kūrinį: prie kiekvienos ekspozicinės ar parodinės salės veikia edukaciniai centrai.

Gugenhaimo muziejuje Bilbao galima praleisti visą dieną: vaikščioti vienam su audiogidu, užsisakyti ekskursiją, kurią ves žinomas meno kritikas, ateiti su šeima ir išbandyti visas šeimoms siūlomas programas, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, paskaitose, klausytis koncerto, žiūrėti filmus, pasinaudoti šiuolaikinio meno biblioteka, internetu arba pasiųsti draugams videoįrašą su muziejaus vaizdais ir garsais.

Taip tvirtai įaugusio į miesto audinį muziejaus kūriniai pasitinka lankytojus jau prieigose. Prie pagrindinio įėjimo stovi amerikiečio Džefo Kunso „Puppy” (1992), siurrealistiškai milžiniška konstrukcija iš metalo, apauginta gėlėmis ir primenanti vaikišką pliušinį šuniuką; vakarais iš upės vandens šauna į dangų penki „Ugnies fontano” - prancūzo Ivo Kleino kūrinio - šviečiantys fakelai.