Jaunųjų kūrybos konkursas

Emilis Milkevičius

Alio Balbieriaus nuotrauka

Tai

tai pirštas
sukantis telefono diską
dabar
paleido

Stadija

vadinti daiktus
tikrais
vardais
ir pavardėm

* * *

nežiūrėk į arbūzą jis
žiūri geriau už tave
arbūzas jis žino viską
apie blogą pasaulį

* * *

nugerti iš butelio
atgimti iš botičelio būti
bertoldu brechtu

sakyti kad reikia užmušti
tuos kurie atsakingi

už
ačiū raudonai spalvai
už tai kad mane pagimdė
paleido iš nosies kraują

ir už tai kad
paaukštino popierinių kareivių kaizeriu

Žozefina, žvėrelis

ko tu bijai
tavęs

o trukdo dainuoti
taip

bet tu tai vis tiek dainuoji
ne

nedainuoju

Labai jau ilgas tostas

Tulžis ir pelynai už tuos, kas išėjo į karą;
išgerkim už daug. Užsidaręs duris kambary
dainuodavau operų arijas. Ištiktas stabo
mačiau, kaip prie lovos sueina bartukai ir damos.
Lanksčiausi prieš kryžių dešimkę,
padėtą ant stalo,

o laikrodžiuos taikiai dūlėjo
auksinės gegutės.

Iš savo dorybių labiausiai pamėgau puikybę;
turėjau kantrybę - dėl jos aš esu nedėkingas;

tulžis ir pelynai už tuos, kas
kantrybės neturi;
tulžis ir pelynai už šokantį Viešpatį Šyvą
ir ištisą gaują kitų, banalių, bet ne tiek.
Aguonų grūdeliai po vieną doroja būgnelį,
iš didelio aukščio jie krenta per visišką štilį,
ir sukuria morzės eilėraštį tiems, kas ištirpo
nuo gripo, kuriuo uždrausti
pagrindiniai herojai.

Ofelija liko ant ledo (čia aš, kur dainuoju),
iš priešingos pusės ją mato stiklinės žuvelės
žmonių akimis, ir rimtai burbuliuoja
žodžius apie - ką?

Ir nuošliaužų debesys eina ir eina per galvą.
Kai dieną atšyla, tai spąstai, nes naktį atšąla.
Tamsa kaip plokštelė be adatos:
plaukia tolygiai.

Ofelija stovi ant ledo ir kalbina žuvį.
Sapnuos, kur baltieji sausai
sudoroja juoduosius,

o mėnuo - spuoguotas ir gelsvas
olandiškas sūris,

žmogučiai, tirštai siuvinėti iš mėlyno aukso,
atatupsti žengia pro langą į tamsą
už lempos ribų,

ir skrenda, ar bent jau norėčiau,
kad man taip nutiktų.

* * *

šliaužti su ja pilvu
tirtėti su ja tai reiškia

pridėti prie pilvo arbūzą
pjaustyt

aš noriu suvalgyt
arbūzą dajaną arbus

man smalsu

* * *

auksinis samsonas išneša burną
metai priklauso auksiniam saturnui
kartą atsikimšau ausis girdžiu
barška per pubertatą ir greit didėja
branduolinė grėsmė radiacija
kokainas verkiant

šaukšto medaus į deguto
statinę į parako puodą molotovo stiklinę
kad sprogtų sergančiam tyliai ant šilto
pieno plėvė bet niekam
nereikia nė šnipšt su meile

rusijoje ant sniego
lauko

baudžiauninkas atsistoja girdi
danguj šurmuliuoja tranko
durim su skersvėjais
vaikšto

pirmasis pasaulinis karas
išneškit daiktus
ir keturios apreiškimo lapės
pasirodo su degančiom pakulom iš
teisėjų knygos

ir gaublį nulaižo kometų
uodegos

ir spuoguotas nušašęs vaikas (čia aš)
padega šiukšlių dėžę
ir bėga

Zwei

vaikas gražiai čiulbavo ant batono
tepiau uogienę

valgėm sode prie bėgių pačią
šviesiausią dieną

vaikas kuris čiulbavo prisipylęs vandens
į lakštingalą

nuėjo ir sodų medžiai tapo tušti ir tylūs
gulėjau ant suolo skarmalas praradęs

sagas ir spalvą
kliedėjau nes peršalimas pripylė vandens

į galvą
ir sodai visi užaugo paukščiai

nustojo čiulbėti
temo į dangų prikrito smulkių kometų

2.

tai logiška pabaiga

išnešę piratų lobį
jie pardavė vilą vilaitę
už tris skatikus

ir atplaukė aštuonburis brigas
su daug patrankų

***

tai karas
išjunk toršerą
tave pamatys

karas įjunk toršerą
šviesu mums nėra šešėlių

tegu branduolinis žaibas
išspausdina mus

ant sienų
baltai