|
 |
|
Danas ANDRIULIONIS. Nuojauta. 2005, aliejus, akrilas, drobė, 64x88 cm.
| Nuteikia šviesiam laukimui
Kristina Jokubavičienė
Iki gruodžio vidurio Parko galerijoje veikia klaipėdiečio dailininko Dano Andriulionio tapybos paroda Vilties ženklai, pavadinimu ir kūrinių dvasia nuteikianti šviesiam artėjančių švenčių laukimui.
 |
| D.Andriulionis Parko galerijoje atidarė tapybos parodą Vilties ženklai. Nerijaus Jankausko nuotrauka |
Žinoma, paveikslus galima vertinti ir tik kaip formalias, spalvinių dėmių bei paprastų, pasikartojančių motyvų kompozicijas, patrauklias akiai, dekoratyvias, neįpareigojančias, puikiai tinkančias bet kokiame interjere.
Bet verta paieškoti juose to, kas tik nujaučiama, sunkiau nusakoma žodžiais. Vilties ženkluose, manau, kiekvienas ras skirtingas prasmes tai byloja apie semantinį kūrinių universalumą.
Po Vilties ženklų pavadinimu slypi dekoratyvūs, abstraktūs, aiškaus konstrukto ir skaidraus spalvinio sluoksnio paveikslai, kuriuose užslėpti įvairūs ženklai, simboliai. Kai kurie atpažįstami, kaip kažkada girdėta melodija, kai kurie numanomi, daugelis laisvai interpretuotini.
Tai kūriniai, kurių pavadinimų nereikia skaityti. Verčiau spėlioti, gilintis, svarstyti, kokios prasmės slypi pabrėžtinai plokščiose, aiškios centrinės arba frizinės kompozicijos struktūrose, primenančiose schemą, galvosūkį. Atrodo, kad ši schemiška visuma gerai pažįstama, belieka įvardinti atskirus jos elementus ir bus gautas atsakymas, tačiau...
Stambios formos kartojasi mažesnėse, ritmiškai skaidosi, jungiasi, kaip sutartinėje. Visuma sustiprinama juodu plonu kontūru, o kietą geometrizmą švelnina spalvinės dermės bei tapysena plona, kurianti dažų sluoksnio nykimo, atskirų tonų persiliejimo įspūdį. Mirgėjimo efektą paryškina ir švytėjimo suteikia blizgantys smulkūs intarpai.
Paroda kaip reta vieninga: kiekviename paveiksle aiškios ritminės struktūros kuria lyg nedidelį mikrovisatos fragmentą, o jų visuma byloja apie vieningą bekraštę erdvę, makrokosmosą, kuriame telpa kosmogoniniai simboliai (kryžius, dangaus šviesulio skritulys), liaudies baldų, audinių spalviniai motyvai, jų taisyklingas, taigi ir amžinas matmenų ir ataudų, šviesos ir tamsos, judėjimo ir pastovumo virsmas. Nė vienoje kompozicijoje nėra tiesmukų nuorodų, analogijų. Paveikslų koloritas, simetriškos, įcentrinės arba pabrėžtinai linijinės kompozicijos, paprasti motyvai kuria archajiško, stabilaus, aiškaus pasaulio taip dažnai atsiveriančio neįmantriuose liaudiškų skrynių piešiniuose, lovatiesių raštuose ir spalvinėse dermėse ir nepasiduodančio niveliacijai, skubėjimui nuojautą ir viltį.
Vilniuje išleido kūrybos albumus
Ramunė Pletkauskaitė
Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) leidyklos jau penktus metus leidžiamą dailės albumų seriją Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai papildė dvi knygos apie LDS Klaipėdos skyriaus narių klaipėdiečio skulptoriaus Algirdo Boso ir telšiškio metalo dailininko Romualdo Inčirausko kūrybą.
Dar du ką tik pasirodę šios serijos leidiniai skirti vilniečių tapytojų Mindaugo Skudučio ir Jūratės Mykolaitytės kūrybai.
Leidiniuose, be dailininkų kūrinių reprodukcijų, spausdinama jų kūrybos apžvalga lietuvių ir anglų kalbomis, pateikta išsami dokumentacija: trumpa autorių biografija, jų sukurtų kūrinių ir surengtų parodų sąrašai, bibliografija.
Naujųjų knygų įžanginiuose tekstuose dailininkų kūrybą įvertino vilniečiai dailėtyrininkai Viktoras Liutkus, Elona Lubytė, Jurgita Ludavičienė ir Ugnė Dalinkevičiūtė.
1997-aisiais įkurta LDS leidykla jau išleido 15 serijos Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai knygų. Tarp jų apie klaipėdiečius daugiau nėra.
Keturi naujausi leidiniai praėjusią savaitę pristatyti Vilniuje. R.Inčirausko albumą gruodžio 2-ąją leidykla pristatys Telšiuose. Jos direktorės Danutės Zovienės teigimu, A.Boso knygos pristatymas uostamiestyje neplanuojamas, nes Klaipėda neparėmė jos leidimo.
Klaipėdiečiams dar nepristatytas ir šiemet pasirodęs stilingas uostamiesčio fotomenininko Remigijaus Treigio kūrybos albumas, kuris sulaukė Klaipėdos miesto savivaldybės bei Kultūros ir sporto rėmimo fondo paramos. Kad knyga išvystų dienos šviesą, rūpinosi pats autorius, pasistengė ir Vilniaus spaustuvė Logotipas, irgi tapusi jos rėmėja. Fotoalbumui įžangą parašė menotyrininkė Agnė Narušytė. R.Treigio fotografijų knyga vainikuoja jo kūrybos 20-metį.
Kultūros politikos viziją subrandino smegenų šturmas
Rolanda Lukoševičienė
Lapkričio 14 ir 15 dienomis Palangoje, siaučiant audrai ir iki vidurnakčio verdant diskusijoms, išryškėjo artimiausio dešimtmečio Klaipėdos kultūros vizija. Padedant viešą konkursą laimėjusio Artašeso Gazariano vadybos ir verslo mokyklai, dviejų dienų seminare ją formavo 18 uostamiesčio savivaldybės, miesto kultūros įstaigų, organizacijų narių ir vadovų, verslo bei politikos atstovų darbo grupė. Klaipėdos kultūros plėtros dokumentas visuomenei ir miesto politikams turėtų būti pristatytas artimiausiomis savaitėmis.
 |
| Dvi audringas dienas aštuoniolikos žmonių darbo grupė Palangoje praleido diskutuodama apie Klaipėdos kultūros ateitį. Visi seminaro dalyviai surašė galimas prioritetines kultūros sritis, kurias turėtų remti Klaipėdos miesto savivaldybė. |
Medžiaga iš konferencijos
Spalio 25-26 dienomis uostamiestyje vykusi konferencija Klaipėdos miesto kultūros plėtros vizija akivaizdžiai parodė, kad į neužšąlančią pretenduojanti mūsų miesto kultūra atsidūrė savotiškoje kryžkelėje. Politikams atrodo, kad iš miesto biudžeto atseikėjamų finansinių injekcijų turėtų pakakti, kultūros žmonės paburnoja, kad yra skriaudžiami, kultūros strategai įžvelgia naujų idėjų badą ir baugiai dairosi į atsiveriančias naujas erdves, kurioms apgyvendinti verkiant trūksta jaunos, drąsios darbo jėgos.
Konferencijos diskusijų metu buvo iškelti gana įvairūs kultūros vystymosi prioritetai: regioninės kultūros, bendruomenės poreikių, protestantiškosios kultūros išryškinimas, kultūros decentralizavimas, kultūros fabriko idėjos brandinimas, sąlygų sudarymas jaunųjų menininkų saviraiškai, profesionalaus meno rėmimas, menininkų bendradarbiavimas, siūlyta juridiškai išaiškinti menininko statusą, labiau į miesto renginių programas įtraukti pagyvenusius žmones ir kiti. Konferencijoje nuskambėję dalyvių pasiūlymai ir mintys tapo pagrindine medžiaga, kuria naudojosi Palangoje vykusio seminaro dalyviai.
Paspartino parengimą
Pastarieji metai, kai iš esmės pasikeitė ekonominė, politinė šalies situacija, neišvengiamai koregavo ir kultūros strategiją bei prioritetus. Prieš gerą dešimtmetį niekas nebūtų drįsęs kalbėti apie kultūrą kaip verslo objektą, turintį ne tik šviečiamąjį poveikį, bet ir kuriantį pridedamąją vertę. Sunkiai suvokiamas būtų ir šiandien kultūrininkų leksikoje skambantis terminas kultūros industrijos bei verslo vadybos dėsniai ir apibrėžimai, taikomi, regis, tokioje efemeriškoje srityje kaip menai.
Turbūt neatsitiktinai kultūros politikos vizijai formuoti pasitelkta Vadybos ir demokratijos mokykla. Šios srities profesionalas A.Gazarianas, seminaro pradžioje jos dalyviams paskaitęs teorinę paskaitą Vystymo valdymas, galutinai išsklaidė abejones, įrodęs, jog visas gyvenimo sritis valdo tie patys dėsniai ir būtų neracionalu juos ignoruoti. Kas geriau - ar stichiškas, nevaldomas procesas, kuris vis tiek neišvengiamai nuveda kažkur, ar galimybė jį veikti ir pakreipti norima linkme?
Iki šiolei galiojusias kultūros politikos nuostatas visus metus rengė bene du šimtai žmonių. Kadangi šiemet buvo pavėluota, savivaldybė samdė organizatorių, kuris, taikydamas tam tikrus metodus, padėjo dokumentą parengti greičiau. Dokumento parengimas konferencijos, seminaro organizavimas užtruko porą mėnesių ir kainavo 35 tūkst. Lt.
Šturmavo smegenis
Seminaro dalyviai išsakė nuomones apie sritis, kurios galėtų tikėtis savivaldybės dėmesio. Buvo suformuota kelios dešimtys tezių, išryškinusių jautriausias miesto kultūros politikos vietas. Tai jūrinio miesto įvaizdžio formavimas, naujų modernių kultūrinių erdvių steigimas, atviros kultūros puoselėjimas, jaunimo kultūrinių poreikių ugdymas, šiuolaikinio profesionalaus meno sklaida, vietinio kūrybinio potencialo palaikymas, masinio susibūrimo erdvių panaudojimas reklamai, alternatyvių kultūros finansavimo galimybių paieška, platesnė kūrybinė realizacija ir skirtingų kultūros, švietimo sričių bendradarbiavimas, gabių menininkų įvertinimas ir motyvacijos skatinimas, kultūros darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas, kultūros paveldo integravimas į miestiečių savimonę ir identiteto formavimas, vietos mecenatų auginimas, profesionalaus kultūros vadybos lygio kėlimas, masinės kultūros vietos apibrėžimas, kultūrinių industrijų aktyvizavimas ir kitos.
Viską susisteminus ir balsavus, išsikristalizavo kelios pagrindinės temos: kultūros finansavimas ir vadyba, jaunimo ir kitų socialinių grupių kultūrinė saviraiška bei poreikiai, miesto identitetas, naujų kultūrinių erdvių formavimas ir senųjų panaudojimas, kultūrinė industrija. Susiskirstę į mažesnes grupes, seminaro dalyviai ėmėsi Vakaruose populiarios idėjų generavimo formos smegenų šturmo. Buvo apibrėžta pagrindinių temų dabartinė situacija, teigiamos ir neigiamos pusės, galimos grėsmės ir vystymosi kryptys.
Padėjo į banką
Viešose diskusijose buvo išsakyta gana daug kritiškų pastabų ir netgi patrauklių pasiūlymų, kuriuos seminaro dalyviai žada padėti į idėjų banką ir, esant tinkamam momentui, juos realizuoti. Kalbėta apie tai, kad kultūra izoliuota nuo verslo, švietimo, socialinės sferos, kad nėra vieningos kultūrinės informacijos sistemos, kad potenciali kūrybinė jėga Klaipėdos universitetas nedalyvauja miesto kultūriniame gyvenime ir verda savo sultyse, kad jaunimas bėga iš Klaipėdos ir verkiant reikia jį sulaikyti.
Kaip potenciali grėsmė įvardintos beveik Klaipėdos centre besikuriančios didžiulės prekybos maksimos, išsiurbiančios žmones iš kultūrinių erdvių, mažinančios poreikį kultūrai. Bene pirmą kartą kultūra garsiai buvo įvertinta kaip ekonominę galią kuriantis faktorius. Kalbėta apie Baltijos identitetą ir Klaipėdos vietą jame, jūrinių ženklų trūkumą ir jūrinio miesto įvaizdžio stiprinimą. Apsvarstytos galimybės Klaipėdoje įsteigti unikalų respublikinės reikšmės centrą ir siekti šalies kontekste labiau išryškinti uostamiestį, kurį dėl objektyvių aplinkybių nuolat užgožia Vilnius.
Konferencijos Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas sprendimai
Įžanga
Konferencija pažymi, kad dėl ypatingų istorinių aplinkybių Lietuvos Respublikai priklausančioje Mažosios Lietuvos etnokultūrinio regiono dalyje (Klaipėdos krašte) laikotarpiu nuo 1944 iki 1990 m. kultūros paveldas sunyko arba buvo sunaikintas nepalyginamai daugiau negu bet kurioje kitoje valstybės dalyje. Sovietinio valdymo dešimtmečiais vykdyto etnocido dešimtmečiais žuvo apie 90 procentų Mažosios Lietuvos kultūros paveldo objektų. Dėl to šiuo metu kultūros paveldo būklė Klaipėdos krašte yra žymiai blogesnės būklės nei kituose šalies etnokultūriniuose regionuose.
Esminio persilaužimo, užtikrinant išlikusio paveldo apsaugą ir atgimimą, nepasiekta ir Nepriklausomybės laikotarpiu. 1990-2005 metais Mažosios Lietuvos kultūra ir materialusis paveldas buvo daug mažiau tiriamas negu analogiškos Didžiosios Lietuvos vertybės. Pastebime, kad Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių apsaugos departamentas, vykdydamas kultūros paminklų apsaugą buvusiame Klaipėdos krašte, nepakankamai atsižvelgia į šio regiono specifiką, neįvertina tiek šių paminklų išliekamosios svarbos, tiek jų naudotojų galimybių. Pavyzdžiui, iš labai negausių, kartais tik keletą arba keliolika narių turinčių evangelikų liuteronų bendruomenių reikalaujama, kad jos surinktų 50 proc. lėšų kultūros paminklais laikomų bažnyčių remontui. Kultūros paveldo centras Mažosios Lietuvos kultūros paveldo paminklų apskaitai skiria per mažai dėmesio. Pavyzdžiui, Pagėgių savivaldybės teritorijoje šiuo metu valstybės saugomais paskelbti tik 86 paminklai. Tačiau daugumos jų nurodoma tik archeologinė ir architektūrinė vertė, nekreipiant dėmesio į istorinę vertę. Nesaugomi net tokie akivaizdžią kultūrinę vertę turintys objektai kaip Piktupėnų ir Žukų senosios mokyklos, buvusios Kristijono Donelaičio gimnazijos pastatas Pagėgiuose ir su rašytojo Johanneso Bobrowskio gyvenimu susijęs namas Mociškiuose. Neįvertinta ir kaip istorijos paminklas nesaugoma Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje esanti Priekulės spaustuvė ir jo savininko Jurgio Traušio kapas Drukių kaimo kapinėse. Šis pastatas yra vienintelis iš kaizerinės Vokietijos laikų išlikęs tokiai paskirčiai projektuotas architektūros paminklas.
Atkreipiame ypatingą dėmesį į kritišką daugelio Mažosios Lietuvos kapinių būklę. Vien buvusio Klaipėdos krašto teritorijoje jų iš viso yra apie 1000. Kapines sunku pritaikyti lankymui, dar sunkiau apsaugoti jose išlikusias materialines vertybes. Čia vis dar pasitaiko antkapinių paminklų grobimo ir net palaikų niekinimo marodieriavimo. Į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apskaitą nepatenka kaip vieningi kultūros kompleksai saugotinos Drevernos, Kisinių, Kriokiškių, Piktupėnų, Ropkojų, Saugų, Sokaičių, Vanagų ir kitos Klaipėdos, Šilutės, Neringos, Pagėgių, Jurbarko ir Tauragės savivaldybių teritorijose esančios senosios kapinės.
Etninė Mažosios Lietuvos architektūra sudaro didelę ir svarbią viso šio krašto kultūros paveldo dalį. Mediniai pastatai, jų neprižiūrint, nyksta daug greičiau negu mūriniai, o dabartiniai savininkai, daugiausiai senyvo amžiaus gyventojai, negali jų ne tik kvalifikuotai remontuoti, bet ir tinkamai išlaikyti. Šilutės rajone 2005 metų vasarą buvo uždarytos kelios pradinės mokyklos, veikusios Prūsijos ir Vokietijos valdymo laikais statytuose savitos architektūros tipiniuose mokyklų pastatuose. Visi jie pasikeitusių savininkų neabejotinai bus pritaikomi kitoms reikmėms ir radikaliai perstatomi. Naujų statybų gausėjimas Kuršių nerijoje kelia grėsmę prarasti šio unikalaus krašto istorinį ir gamtinį savitumą. Taip pat pastebėta, kad naujų statinių projektuotojai per mažai atsižvelgia arba iš viso nepaiso architektūros reglamentų, kurie yra nustatyti 1994 m. ir kituose Neringos urbanistinės raidos planuose bei Nacionalinio parko nuostatuose. Didelį susirūpinimą kelia dvarai. Jų pastatai dažniausiai yra privatizuoti ir apgyventi asocialių šeimų, todėl susiduriama su išsaugojimo, konservavimo ir atstatymo problemomis. Valstybės ir savivaldybių lėšų panaudojimas yra laikomas privačių interesų protegavimu. Tačiau be priežiūros palikti dvarai yra pasmerkti sparčiam sunykimui.
Rambyno regioninio parko direkcija, pasitelkusi įvairių fondų ir institucijų paramą, 2002-2004 metais likvidavo avarinę Rambyno alkakalnio būklę: atlikti reikalingi tyrinėjimai, stabilizuota erozijos pažeisto šlaito būklė, kaip apsauginė priemonė, o kartu ir lankytojų patogumui apžvalgos vietoje įrengti laiptai. 2005 metais Phare projekto lėšomis parengtas Rambyno kalno pritaikymo lankymui techninis projektas, kuriame numatyti tolimesni šios teritorijos tvarkymo darbai. Tačiau globos reikia ne tik Rambyno kalnui. Ant jo išlikusios prieškario įtakingos Klaipėdos kultūros ir švietimo draugijos ,,Aukuras sodybos (dabar gyvena Stakvilevičiai), kalno papėdėje esančio Bitėnų kaimo, jo kapinių ir aušrininko Martyno Jankaus memorialinės sodybosmuziejaus teritorija ir statiniai sudaro vientisą kompleksą. Jis toli peržengia regioninio paminklo reikšmę. Šio komplekso išsaugojimo ir tolesnio pritaikymo paveldo aktualinimo reikmėms problemos turi būti sprendžiamos vadovaujantis vieningu projektu. Deja, pačios Martyno Jankaus memorialinės sodybos-muziejaus teritorija ir net pastatai padalinti tarp dviejų savininkų.
Visos Vakarų Lietuvos savivaldybės, paveldosaugos ir kultūros institucijos, visuomeninės organizacijos nepakankamai rūpinasi įžymių Mažosios Lietuvos lietuvių ir vokiečių asmenų vardo įamžinimu. Net Klaipėdoje iki šiol nėra dailininko Adomo Brako, istoriko Anso Bruožio, Bažnyčios ir politikos veikėjo Viliaus Gaigalaičio, politikos ir valstybės veikėjo Erdmono Simonaičio, pedagogo Miko Šlažos vardu pavadintų vietų ir objektų, negrąžintas prieškariu buvusios pirmojo ,,Aušros redaktoriaus Jurgio Mikšo gatvės pavadinimas. Įvairiuose Pamario krašto vietose neįamžintas iškilių lietuvių tautinio ir politinio sąjūdžio dalyvių Jokūbo Brožaičio, Jurgio Bruvelaičio, tėvo Martyno ir jo sūnų Albino, Valentino ir Viktoro Gailių, Enzio Jagomasto, Kristupo Lekšo, Kristupo Lokio, Martyno Pėteraičio, Jokūbo Stiklioriaus, Jurgio Strėkio, Viliaus Šaulinskio ir kitų asmenų atminimas.
 |
| Saugotinų senųjų krikštų pajūrio kapinaitėse kasmet mažėja. Ričardo Šileikos nuotrauka |
Konferencija siūlo...
...Iš esmės įvertinti ir tikslinti ligšiolinę paminklosaugos strategiją Lietuvos Respublikai priklausančiame Klaipėdos krašte. Atnaujinamuose ir papildomuose kultūros paveldo vertybių ir paminklų sąrašuose tinkamai atspindėti Mažosios Lietuvos medžiaginės kultūros ir paveldo visas rūšis ir porūšius, jų būklę ir ypatybes, saugojimo galimybes ir panaudos perspektyvą.
...Atsakingų ir suinteresuotų institucijų ir organizacijų pastangomis sukurti ilgalaikę Mažosios Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualinimo programą. Ją sieti su Lietuvos tūkstantmečio sukakties programa, kitais reikšmingais Lietuvos Respublikos ateities kultūros, mokslo, vidaus ir užsienio politikos plėtros užduotimis ir įvykiais.
...Kultūros vertybių paveldo departamente įkurti padalinį, kuris koordinuotų Mažosios Lietuvos istorinio, konfesinio, etnografinio paveldo fiksacijos, tyrimo ir išsaugojimo užduočių vykdymą. Viena jos funkcijų galėtų būti paveldosaugos projektų rengimas. Strateginiam planavimui iš įvairių sričių mokslininkų (istorikų, kultūrologų, etnologų, teologų, kalbininkų, menotyrininkų, architektų ir kt.), paminklosaugininkų, konfesijų atstovų sudaryti darbo grupę.
...Sukurti duomenų bazę (sąvadą) apie Mažojoje Lietuvoje buvusį rašytinės kultūros paveldą: archyvalijas, bažnytinių metrikų knygas, saugomas Lietuvos Respublikoje, užsienio šalyse ir išeivijos telkiniuose, į elektronines laikmenas perkelti visą svarbiausią surinktą ir suskaitmenintą tokio paveldo medžiagą.
...Sudaryti išsamią Mažosios Lietuvos spaudos leidinių (knygų ir periodikos) lietuvių, vokiečių ir kitomis kalbomis bibliografinę duomenų bazę.
...Sukurti tiriamojo darbo programą, kuri numatytų: 1) organizuoti ir vykdyti mokslines lauko ekspedicijas, kurių metu būtų atlikta generalinė Mažosios Lietuvos istorinio, konfesinio, etnografinio paveldo inventorizacija; 2) pagal atitinkamą metodiką susisteminta ir įvertinta Mažosios Lietuvos istorinio, konfesinio, etnografinio paveldo medžiaga būtų tiriama ir gauti rezultatai skelbiami mokslinėje literatūroje, mokslo populiarinimo darbuose, aptariami konferencijose.
...Įkurti tikslinį Mažosios Lietuvos medžiaginės ir dvasinės kultūros paveldo tyrimo ir veikalų apie jį leidybos, specialios interneto svetainės ir elektroninių priemonių, skirtų žinių apie paveldą telkimui ir sklaidai, palaikymo fondą.
...Sudaryti išnykusių arba baigiančių nykti kapinių sąrašus. Prie pačių kapinių pateikti informaciją, kad jos yra valstybės saugoma kultūros vertybė, pagal galimybę aptverti ir skirti lėšų bent minimaliai priežiūrai. Numatyti ir paskelbti baudžiamosios atsakomybės priemones už memorialinio pobūdžio kultūros paveldo naikinimą. Apie vokiečių karių kapines informuoti atitinkamas kapinių tvarkymu užsiimančias Vokietijos Federacinės Respublikos organizacijas.
...Sudaryti specialią kapinių tvarkymo programą. Ypatingas dėmesys vykdant programą turėtų būti atkreiptas į kalbiniu požiūriu itin vertingus antkapinius paminklus, atspindinčius krašto istorinius, tautinius ir kalbinius procesus (ypač vertingi paminklai su lietuviškais užrašais arba su lietuviškomis, taip pat ir baltiškomis pavardėmis). Visų tyrinėtojų medžiaga apie paminklinius kapų užrašus sukaupti, apdoroti ir paskelbti atskiru leidiniu.
...Rekomenduoti Kultūros ministerijai ir Pagėgių savivaldybei, restauravus Plaškių arba Žukų bažnyčią, joje (ir prie jos) įrengti lietuvininkų kryžių ir antkapinių ženklų muziejų memorialą. Jame galėtų būti saugomi nykstančių kapinių fragmentai (tvorelės, paminklai, užrašai), taip pat parodytas Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčios sunaikinimo vyksmas.
...Specialiai sukurtu atminimo ženklu paženklinti įžymių Mažosios Lietuvos politinio, kultūrinio ir švietėjiško sąjūdžio dalyvių palaidojimo vietas. Taip pat įamžinti Klaipėdos krašte gyvenusių ir kūrusių vokiečių lituanistų, rašytojų ir švietėjų atminimą.
...Sudaryti aktualių lietuvių politinio, kultūrinio ir švietėjiško sąjūdžio objektų (pastatų, vietų, paminklų, svarbiomis progomis sodintų medžių ir kt.) sąvadą ir juos įamžinti atminimo ir paminkliniais ženklais.
...Sudaryti tipiškos Prūsijos ir Vokietijos valdymo laikų visuomeninės paskirties raudonplytės architektūros statinių mokyklų, geležinkelio stočių, pašto, žandarmerijos, teismo, girininkijų, administracijos ir kt. įstaigų sąvadą ir užtikrinti vertingiausių objektų apsaugą.
...Numatyti prioritetus ir laiku skirti lėšas labiausiai priežiūros reikalingų paveldo objektų konservavimui (Plaškių bažnyčia) ir remontui (Rusnės, Žukų bažnyčios, kiti pastatai). Tokiu objektų apsaugai sutelkti savivaldybių, Evangelikų (kai kada ir katalikų) bažnyčios, užsienyje gyvenančių kraštiečių paramą ir, rengiant projektus, pritraukti Europos Sąjungos lėšas. Naudojantis ,,kooperacijos abipus sienos programa, rengti paraiškas kultūros paveldo apsaugos projektams bendradarbiaujant su Vokietijos, Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities ir Lenkijos Varmijos-Mozūrų vaivadijos giminingomis organizacijomis.
...Atsižvelgiant į skaudžią patirtį ir nenumaldomas tendencijas, susijusias su statybomis saugomose teritorijose, parengti metodinių-praktinių nurodymų dėl naujų pastatų statybos ir senų priežiūros atskirose urbanistinėse buvusios Mažosios Lietuvos teritorijose vadovą. Šiame leidinyje kiekvienas pilietis, susiruošęs statytis namą saugotinoje teritorijoje, turėtų rasti išsamią informaciją apie Mažosios Lietuvos medinių ir mūrinių pastatų statybos ypatybes, dabartiniai savininkai nurodymus, kaip prižiūrėti seną pastatą.
...Sukurti RambynoBitėnų istorijos paminklų kompleksą. Aušrininko Martyno Jankaus memorialinei sodybaimuziejui Bitėnuose suteikti valstybinio masto istorijos paminklo statusą ir jį priskirti kompetetingos institucijos pavaldumui bei aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų atsakomybei. Su juo susiejamos Bitėnų kapinės, kurioms skiriama ypatinga apsauga ir globa.
...Sudaryti komisiją, kuri suformuluotų priešprojektinius pasiūlymus ir paskelbtų atvirą projekto konkursą nacionalinės reikšmės paveldo objekto Rambyno kalno teritorijos monumentinės zonos renovacijai, po to atrinktų geriausią projektą įgyvendinimui.
...Užtikrinti išskirtinę vertę turinčio istorijos paminklo 1422 m. nustatytos ir 500 metų galiojusios sienos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos, kartu ir tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, linijos apsaugą. Ją būtina pripažinti istorijos paveldo vertybe. Atskiri sienos posūkio bei perėjimo punktai (pavyzdžiui, išlikę muitinės pastatai ties Smalininkais Jurbarko-Viešvilės kalyje, ties Vidugiriu Jurbarko rajone, ties Gargždais Klaipėdos rajone, ties Žagatpurviais Saugų-Švėkšnos kelyje Šilutės rajone, ties Pėžaičiais Klaipėdos rajone ir kt.) galėtų būti pažymėti simboliniais ženklais.
...Paruošti išsamų istorinį ir geografinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos sienos aprašymą, inventorizuoti išlikusius sienos elementus ir numatytų būdus, kaip juos konservuoti ir išsaugoti.
...Įkurti sienos muziejų, kuriame būtų akcentuojami socialiniai, politiniai ir dvasiniai pasienio regiono ypatumai: emigracija, nelegalioji tautinio ir politinio judėjimo dalyvių migracija, knygnešystė, kontrabanda, gyventojų tautinis ir religinis tapatumas, gyvenimo būdo savitumai ir kt. Tai galėtų būti ir patrauklus turizmo verslo elementas.
...Remiantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1999 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 4 (73) ,,Dėl tradicinių vietovardžių vartojimo transporto informacijoje ir kitais dokumentais, Mažosios Lietuvos lietuviškus vietovardžius vartoti ne tik transporto informacijoje, bet ir žiniasklaidoje, geografijos tekstuose, žemėlapiuose ir kitur.
...Siekdami, kad Karaliaučiaus srityje rastųsi daugiau kultūrinės traukos istorinių objektų ir plėstųsi pažintinis turizmas, Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijoms su Rusijos Federacija pasirašyti Lietuvos Respublikai aktualaus materialaus kultūros paveldo globos sutartį, kuri leistų Lietuvos pusei reikšti iniciatyvą ir suinteresuotai dalyvauti tvarkant bei tyrinėjant Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje išlikusius kultūros paveldo objektus, įamžinant informacinėmis atminimo lentomis (ar kitaip) lietuvių kultūrai nusipelniusias šio krašto asmenybes. Prioritetiniais objektais laikytume Valtarkiemio ir Pabėtų bažnyčių pastatus, kultūros veikėjo Vydūno ir Enzio Jagomasto leidyklosspaustuvės ,,Lituania namus Tilžėje.
...Siekiant suaktyvinti pažintinį turizmą ir kultūrinį bendradarbiavimą tarp Lietuvos Respublikos ir Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities, įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją susitarti ir atidaryti Rusijos Federacijos konsulato pasienio kelionių vizų išdavimo skyrių Kauno mieste.
...Aktualizuojant istorinės onomastikos vertę, pasiūlyti Vilniaus ir Klaipėdos universitetams kartu su valstybinio Imanuelio Kanto universiteto Lietuvių kalbos katedra Karaliaučiuje (Kaliningrade) surengti seminarą istorinių Karaliaučiaus karšto vietovardžių tema.
...Lietuvos Respublikos universitetams ir mokslo institutams periodiškai rengti mokslines ir metodines konferencijas aktualiais Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrimo ir panaudojimo naujoje socialinėje ir ekonominėje aplinkoje klausimais.
Konferencijos rengimo komiteto pirmininkas habil. dr. Domas Kaunas, Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, Vilniaus universiteto profesorius
Pirmininko pavaduotoja Dr. Silva Pocytė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė
2005 m. lapkričio 14 d.
Teatro vadovė Audronė Žigaitytė: Pinigai tik priemonė tikslui pasiekti
Ovidijus Petkevičius
 |
| Kompozitorė A.Žigaitytė įsitikinusi, kad pinigai nėra gyvenimo pagrindas ir kad teatras ne fabrikas. Nerijaus Jankausko nuotrauka |
Kitą sezoną Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras minės kūrybinės veiklos 20-metį. Simboliška, kad teatrui vadovauti pradėjo vilnietė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Būtent jos opera Mažvydas Klaipėdos muzikinis teatras pradėjo savo istoriją.
Baigusi Lietuvos muzikos akademijos prof. E.Balsio kompozicijos klasę, vėliau - Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos asistentūrą-stažuotę (prof. N.Sidelnikovo kompozicijos klasę) A.Žigaitytė ne tik kuria, bet ir daugiau nei 20 metų dėsto Lietuvos muzikos akademijoje, yra šios akademijos docentė. A.Žigaitytė ir Lietuvos kompozitorių, muzikų bei žurnalistų sąjungų narė. Kompozitorės vokaliniai ir vokaliniai simfoniniai kūriniai yra pelnę apdovanojimų tarptautiniuose ir respublikiniuose konkursuose. Ne kartą jos kūryba (taip pat ir uostamiestyje pastatyta opera Žilvinas ir Eglė) reprezentavo Lietuvą tarptautiniuose festivaliuose. Galbūt būtų galima teigti, kad platų naujosios Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės kūrybinės veiklos diapazoną lemia ir Audros vardas. Jis pabrėžia ir šios vilnietės menininkės sąsajas su Klaipėda.
Iš tiesų retas atvejis, kad sostinėj kuriantis žmogus, išsikovojęs konkrečią nišą savo kūrybinei erdvei, pasirinktų savanorišką tremtį į provinciją (kad ir kiek ignoruotume šį žodį, jis yra, deja, reali sąvoka).
Naujas teatro pastatas, Klaipėdos muzikinio teatro reorganizavimas į Klaipėdos operos ir baleto teatrą tik dalis naujosios teatro vadovės planų, lėmusių jai pergalę Kultūros ministerijos paskelbtame konkurse. Naujoji teatro vadovė supranta, kad savaime planai netaps kūnu, jie nebus įgyvendinti per vieną naktį. Tai, pasak jos, tas pats, kaip sodinti medį. Juk sodini tą medį ne sau, o savo vaikams, anūkams
Nėra prasmės, jei tai darai tik sau.
Pravėrus kabineto duris ar matant prie jų nesibaigiančią interesantų eilę (kultūros ministrui V.Prudnikovui pristatant naują teatro vadovę ji teigė išklausysianti kiekvieną teatro kolektyvo narį, o jų - daugiau nei 200), galima būtų pamanyti, kad Audronė Žigaitytė atsiskyrė nuo Audronės Nekrošienės. Būtent šia pavarde pasirašinėjami visi oficialūs teatro raštai ir įsakymai. Bet tai tik pirminis, apgaulingas matymas. Vienas naujausių kompozitorės A.Žigaitytės darbų muzikinė drama FrankEinsteinas XXI. Pagrindinis jos leitmotyvas tobulo žmogaus, apskritai tobulumo paieška. Galbūt tai donkichotiškas maksimalizmas, bet jis ir glūdi pirmojo pokalbio su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove Audrone Žigaityte-Nekrošiene potekstėje.
- Ar būtų galima teigti, kad į Klaipėdos muzikinio teatro vadovės kėdę Jus atvedė tobulumo siekis ir paieškos?
- Nuo vaikystės svajojau neišeiti iš teatro, manau, kad ta svajonė pildosi. (Išties ši A.Žigaitytės svajonė materializavosi - teatro vadovė net apsigyveno teatro bokšte - aut. past.).
Galėčiau sakyti, kad naują postūmį mano veiklai, brandinamam manojo teatro modeliui davė 2000-ųjų išvyka į Bairoto (Bayreuth, Vokietija) operos festivalį, kuris vyksta R.Vagnerio suprojektuotame teatre. Jis man tapo tobulo teatro pavyzdžiu. Tik ten patyriau sintezės (ir įtaigos, ir veiksmo, ir vaizdo, ir, žinoma, garso) fenomeną. Kiekvienoje epochoje kalbama apie operos krizę. Norint, kad operos mene būtų išvengta krizės, ji turi būti atlikta (pateikta) tobulai, to negalima ignoruoti. Krizė trukdo tam, ji pažeidžia tobulumo mechanizmą. Kita vertus, tame tobulumo siekyje neišrandama nieko nauja, visa tai buvo užfiksuota dar graikų tragedijoje. Menas turi turėti idėjų užtaisą, išreiškiamą stipria ne paviršutine koncepcija, ir visi šie aspektai turi būti tobulai realizuoti. Žinoma, tobulumas scenos mene, kuris talpina begalę komponentų (vadinamoji sintezė ir aktorinis meistriškumas, talentas, vokalo stiprumas, ir vizualumas, ir pati spektaklio konstrukcija, ir visi techniniai dalykai, ir dar begalė kitų), reikalauja tobulo atlikimo, pateikimo, kitaip tai netenka prasmės.
- Ar įmanoma to pasiekti realiai, puikiai žinant ir įvertinant esamas sąlygas?
- Svarbu to siekti, norėti. Svarbu nepaskęsti rutinoje. O kad nepaskęstume rutinoje būtina turėti tikslą. Jei yra tikslas (jis gali būti didesnis ar mažesnis), daugelis problemų tampa pavaldžios situacijai. Žinoma, situacija yra situacija, o realybė išlieka realybe. Bet jokiu būdu negalima išgyventi arba sustoti ties tuo, ko negali pakeisti. Jei turi aiškų tikslą, tas negalėjimas pakeisti tampa tik laikinu dalyku.
- Atrodo, visi mes sau keliame tikslus, bet ne visus juos pavyksta pasiekti, kaip kad ir ne visados jų nepasiekimas ar neišsipildymas tampa tik laikinu dalyku. Kas tam trukdo?
- Nepasitikėjimas jėgomis ir finansų sureikšminimas. Pinigai tik priemonė tikslui pasiekti. Pastaruoju metu ypač daug kultūros žmonių pasiduoda šiai pinigų opinijai. Daugeliui iš mūsų mestas labai rimtas išbandymas gundymas auksu: kai vietoje Snaigės virtuvėje gali stovėti Siemens
Neneigiu, kad dabar egzistuojančioje situacijoje kultūros, meno kūrėjai nėra pajėgūs konkuruoti su verslo atstovais. Tad dėsninga, kad sunku išlaikyti tikėjimą savo profesijos misija. Šią misiją ne tik žinau, bet ją tiesiog gerbiu visais aspektais ir tikiu, kad kultūra, menas turi būti (ar vėl tapti) reikalingi ir prieinami visiems žmonėms. Ir pas mus kultūra, kaip visame civilizuotame pasaulyje, turi tapti pačia brangiausia, pačia prabangiausia preke! Pavyzdžiui, šiuo metu man nieko brangesnio, geresnio negalėtumėte pasiūlyti už Bairotą...
Žinau, kad šie tikslai sunkiai pasiekiami arba tai nėra greitas procesas, bet jokiu būdu man tai nėra rodiklis, kad viso to ir nereikia siekti.
- Bet tai - idealistinis požiūris. Jei šiandien garsiai šaukčiau, kad Klaipėdos menininkų ir, sakykime, mūsų Muzikinio teatro darbai brangiausia prekė, geriausiu atveju, daugelis tik tolerantiškai šyptelėtų.
- Manau, čia ir glūdi didžioji problemos dalis. Neretai klaipėdiškiai, čia ilgesnį laiką sėsliai gyvenantieji pamiršta situaciją ir distanciją tarp tam tikrų procesų. Man ir įdomu, kad šiuos procesus galiu matyti iš dviejų pusių, - vietoje, tai yra čia, ir iš sostinės. Iš vienos pusės aš čia regiu labai daug progresyvių, turinčių didžiulę kūrybinę potenciją dalykų, iš kitos... Mane, žvelgiančią iš Vilniaus, visą laiką stebino, kad Klaipėdos kultūrininkai, šio miesto kultūros formuotojai bei propaguotojai visai nesureikšmina (neretai net nepastebi) savo didžiausios vertybės Muzikinio teatro. O būtent muzikinis teatras, iš visų menų turintis didžiausią vėlgi visų menų sintezės fenomeną, yra tiesiog sutvertas garsinti miesto vardą. Taip ir yra visame pasaulyje. Turėti muzikinį (operos) teatrą laikoma didžiausia to miesto prabanga ir prestižu. Tad mano atėjimo į šį teatrą misija yra labai aiški, aš tame nieko ypatinga nematau, tiesiog aš turiu atkreipti dėmesį vienų į kitus. Pradinis mano darbo ir mano programos įgyvendinimas ir yra kalbėjimas ir įtikinėjimas.
- Už Jūsų liko Vilnius, iš kurio, galima teigti, neišvykote, o tikatvykote čia, kaip iš taško A atvykstama į tašką Z. Ar šį žingsnį galima vis dėlto laikyti bambagyslės nutraukimu?
- Jokios bambagyslės aš nenutraukiau. Netgi mano laimėtą konkursą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigoms laikyčiau iš tiesų sąmoninga komisijos įžvalga. Netgi dabar egzistuojančios situacijos neišvengiamybe.
Žmonės, apsigyvenę viename mieste, t.y. sėsliai jame gyvenantys, įgyja nepageidautiną imunitetą baimę migruoti. Migruoti ne tik erdvėje, bet ir savo darbuose, kūryboje. Savo kolegas vilniečius stebindavau tuo, kad galiu staiga imti ir išvažiuoti į... Klaipėdą pažiūrėti spektaklio, o po jo grįžti namo. Taigi aš jokios bambagyslės nenutraukiu. Priešingai, atsiranda nauji ryšiai, naujos galimybės, naujas etapas ir man, ir teatrui... Iš viso nepakeliu jokių skyrybų, santykių nutraukimo. Apskritai esu susitaikymo, bendravimo šalininkė. Konfliktą pripažįstu, ne tik pripažįstu, bet ir labai vertinu, kaip pagrindinę kūrybinio proceso varomąją jėgą. Jei nebus konflikto, nebus ir prieštaravimų, nebus ginčų, vadinasi, nebus ir progreso. Svarbu, kad iš to gimtų pastangos suprasti, o ne aklas įsikibimas į vienintelę tiesą.
- Bet migracijai yra ir žymiai tobulesnių vietų, kur lengviau galima realizuoti vieną ar kitą tiesą.
- Klaipėdos muzikinis teatras retas, man labai brangus fenomenas (tai motyvuoju ir tuo, kad nepretendavau tapti Kauno muzikinio teatro vadove, nors konkursas ir buvo paskelbtas, ir galbūt turėjau dar daugiau galimybių jį laimėti). Be abejo, man imponavo ir kolektyvo žmonių noras padaryti (daryti) kur kas daugiau, nei leidžia egzistuojanti reali situacija. Teatras kolektyvinis darbas. Teatro kolektyvas gali ir turi būti puikiai suderintas mechanizmas. Bet kartu tai ir mechanizmas su didžiule emocine jėga. Čia tobulas kūrimas jokiu būdu nėra dėlionė, kurią gali sudėlioti vienas žmogus. Tik egzistuojant tokiam suvokimui galima kelti rimtus uždavinius ir viršuždavinius. Taip, prisipažinsiu, daugelis Vilniuje, ypač žinantieji realią Klaipėdos muzikinio teatro situaciją, mano žingsnio nesupranta: juk čia tiek daug visko trūksta, čia taip sunku... Bet tas trūkumas tampa tik tarpine grandimi, einant į tą tikslą, kuris gali būti pasiekiamas.
- Esate kompozitorė, Muzikos barų vyriausioji redaktorė, Lietuvos muzikos akademijos docentė, viena iš pagrindinių šios vasaros tarptautinio Tytuvėnų festivalio organizatorių, be to, esate įkūrusi lėlių operos teatrą Primadona - ir tai tik maža Jūsų veiklos dalis. Dabar atsiranda dar vienas naujas veiklos etapas?..
- Bet kuris veiklos etapas turi pereiti į naują. Pernelyg ilgas užsisėdėjimas vienoje vietoje, viename darbe veikia mąstymą. Tiesiog priprantama prie tam tikrų problemų, jų sprendimo būdų. Prarandamas tikėjimas tikslais. Negalima laukti to momento, kai darbas virs rutina. Visados būtina žengti tolimesnį žingsnį.
- Be to, kad esate menininkė, kūrėja, esate ir progresyvių naujų technologijų šalininkė. Ar taip yra dėl Jūsų glaudžių ryšių ir su jaunąja karta?
- Jaunoji karta lipa mums ant kulnų, nes mes jau esame iš praėjusio šimtmečio, be to, išugdyti kitos sistemos. Tai turi ir privalumų, ir trūkumų. Naudodamasi savo patirtimi, studentams galiu aiškinti, kad pinigai nėra gyvenimo pagrindas ir kad teatras neturi tapti fabriku, kad ir kaip tiksliai sustyguotas mechanizmas jį valdytų. Šiandien mūsų kartos žmonės privalo sustabdyti vis labiau įsivyraujantį pragmatizmą, ateinančios kartos dėmesį atkreipti į dvasingumo idealus.
Kita vertus, aš esu pasiruošusi priimti ir įvertinti jaunimo tiesas ir kategorijas, duodama jam mokytis iš jų. Nors pažinau ir turėjau galimybę bendrauti su daugeliu ryškių asmenybių, bet ypatingu autoritetu buvo ir išlieka profesorius Saulius Sondeckis. Jo dėka susipažinau su daugybe pasaulinių autoritetų. Perimamumas visados turi būti ir išlikti. Kaip ir tobulumo siekis.
Jūros ošimo garsas iš dėžės su smėliu
Šiomis dienomis Dramos teatro veteranas, aktorius Balys Juškevičius, pirmojo pokarinio spektaklio Eglė žalčių karalienė dalyvis, švęs 85-ąjį gimtadienį. Spausdiname jo prisiminimus apie prieš 60 metų įvykusį Klaipėdos dramos teatro atgimimą, linkėdami teatro veteranui ilgų metų, sveikatos, geros nuotaikos.
 |
| Klaipėdos muzikinės dramos teatro 1946-ųjų spektaklio Eglė žalčių karalienė 16 puslapių gausiai iliustruota nespalvota programėlė viena brangiausių relikvijų, spektaklio dalyviui B.Juškevičiui primenančių nepaprastą šio pastatymo sėkmę ir teatro Klaipėdoje atgimimą. Teatro veteranas B.Juškevičius gali palyginti, koks teatras Klaipėdoje buvo pokariu ir koks yra dabar. Nerijaus Jankausko nuotrauka |
Balys Juškevičius
Teatro veteranas
Dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas minėjo, kad naujame 2005-2006 metų repertuare, berods kovo mėnesį, atsiras ir spektaklis Eglė žalčių karalienė. Šis pavadinimas kelia ne tik didelį susidomėjimą prieš 60 metų statytu spektakliu, turėjusiu nepaprastą pasisekimą tarp tų laikų žiūrovų. Jis sukelia ir daug minčių, prisiminimų apie pokario Klaipėdos teatro gyvenimą, jo galimybes, darbo sąlygas, žmones, kūrusius šį spektaklį, priežastis, lėmusias jo pasisekimą.
Kėlė iš griuvėsių
Kokiu spektakliu atidaryti po karo 1945 metais įsteigtą Muzikinės komedijos teatrą, kai miestas dar skendi griuvėsiuose, kai uostamiesčio centras tiek šalia teatro, tiek jo prieigose buvo pasiekiamas tik pagrindine Herkaus Manto arba Tiltų gatvėmis? Net atėjimas į teatrą pėsčiomis per griuvėsius nebuvo lengvas dalykas.
Prieš atidarant teatrą jo darbuotojai, artistai, muzikantai, techninis personalas ilgas 1946 metų vasaros dienas praleido ne tik repeticijose, bet ir kasdieninėse talkose valydami miestą nuo griuvėsių. Jų ypač daug buvo aplinkui dabartinį Muzikinį teatrą, Atgimimo aikštę. Tai buvo naujųjų Klaipėdos gyventojų patriotinė iniciatyva Lietuvos uostamiestį prikelti naujam gyvenimui.
Sugriauto miesto likimas veikė ir teatro vadovybę, kuri intensyviai ieškojo kūrinio, galėjusio bent iš dalies atspindėti lietuvių tautos kančią ir prisirišimą prie Baltijos jūros, kurios bangos skalavo miestą, kurio buvome netekę 1939 metais fašistams okupavus jį ir išvaikius veikusį Dramos teatrą.
Pasirinko... pasaką!
Po ilgų dvejonių ir pasiūlymų teatro vadovai ir Kultūros ministerija sustojo ties pasaka legenda apie Eglę žalčių karalienę, kuriai kompozitorius Jonas Švedas buvo parašęs muziką. Šis kūrinys 1944 metais buvo pastatytas Kauno jaunojo žiūrovo teatre, bet Lietuvą užgriuvęs karas neleido šiam pastatymui įsitvirtinti laikinojoje sostinėje. Praėjus frontui spektaklis nebebuvo atnaujintas, juolab kad vienas iš pagrindinių jo statytojų kompozitorius Klemensas Griauzdė buvo paskirtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatro vyriausiuoju dirigentu. Jis ir tapo vienu iš iniciatorių šį kūrinį pastatyti mieste prie jūros ir skirti jį teatro atidarymui.
Palaipsniui formavosi aktorių grupė, telkėsi orkestras, atsirado keli baleto artistai. Muzikiniam paruošimui vadovavo K.Griauzdė, su aktoriais, šokėjais ir pagalbiniu personalu dirbo režisierius Juozas Gustaitis.
Išlikusioje spektaklio programėlėje nenurodyta, kas dirbo su baleto artistais, nors prisimenu, kad to meto teatro baleto žvaigždės Zita Lapytė ir Aleksas Alchimavičius šoko solinius šokius Žilvino rūmuose.
Gausiam chorui, kurio vieta spektaklyje buvo labai žymi, vadovavo Stasys Ratkevičius, vėliau ilgametis Marijampolės ir Kauno valstybinio lėlių teatro steigėjas ir vadovas.
Įspūdingas dekoracijas paruošė dailininkas Juozas Jankus. Jo jūros peizažas su auksinėmis kopomis ir palinkusiomis pušelėmis buvo toks įspūdingas, kad sulaukdavo žiūrovų aplodismentų. Dailininkas visame aštuonių paveikslų spektaklyje labai spalvingai, įtaigiai, dinamiškai keitė scenovaizdžius, ypač įspūdingai sukūrė spektaklio pradžią ir finalinę sceną.
Jaudino visus
Spektaklis buvo sudėtingas. Daug veikėjų, aštuoni scenovaizdžiai reikalavo išradingumo ir greito dekoracijų keitimo. Tuo metu teatro scena, palyginus su dabartinėmis scenomis, buvo ypač skurdi savo technika, šviesos ir garso aparatūra. Jos buvo labai mažai, nes po karo teatro pastatas buvo nusiaubtas. Scenos ratas šiame spektaklyje nebuvo naudojamas, nes jo mechanizmas neveikė. Jokių garso aparatų nebuvo, jokių įrašų tada niekas nedarė, tai daug vėlesnių laikų pasiekimai, kai teatre atsirado magnetofonai.
Tačiau jūros bangų šniokštimą žiūrovai girdėjo, bet jį sukeldavo teatro artistai ir scenos darbininkai. Sauso smėlio pripildytos dėžės būdavo vartomos į viršų ir į apačią, tai sudarydavo bangų šniokštimo iliuziją. Tokias dėžes teko vartyti ir man.
Scenos gilumoje buvo sukabinta daugybė skardos lakštų, metalinių plokščių, kurių siūbavimas, daužymas ir lankstymas sukeldavo griausmo, perkūno garso efektus, o žaibus svaidė elektros strypų susidūrimai, kuriuos taip pat valdė aktoriai. Norint išgauti jūros audros stichiją, buvo rengiamos specialios repeticijos, kad smėlio dėžės, skardų lakštai, metaliniai skydai harmoningai sukurtų reikiamų garsų efektus. V.Kancleris vedė spektaklį, dirigavo visų garsų ir triukšmų efektams, jam talkino S.Ratkevičius.
Neužmirštamas ir įspūdingas buvo Eglės išvežimas į jūrą. Palengva žengdama aukšta, liekna, tradiciniu lietuvišku kostiumu apsirengusi Eglė (aktorė Angelė Ignatavičiūtė) ranka paliesdavo kiekvieną paliekantį, Žilvino pasiuntinių vedama eidavo link vartų. Visi spektaklio dalyviai uždainuodavo žinomą liaudies dainą, J.Švedo pritaikytą scenai, O kur tu važiuoji, miela seserėle, - liūdną, skaudžią melodiją, kurios reikšmingi žodžiai jaudino visus vaidinančius ir žiūrovus.
Verkė tikromis ašaromis
Buvo tie laikai, kai daugelis buvo išvežti nežinia kur ir už ką. Aš vaidinau Eglės tėvą, šalia buvo Motina (aktorė V.Ratkevičienė), abu susikabinę, apsiglėbę mes verkėme dėl Eglės tikromis, visai neartistiškomis ašaromis, nes mes jutome ypač skaudų tos scenos turinį ir savo pačių nežinią.
Kompozitorius J.Švedas parašė labai įspūdingą spektaklio finalą. Jis kupinas dramatizmo, nerimo, liūdesio. Eglė atbėga su vaikais ant kranto. Banguoja jūra. Eglė šaukia savo Žilviną: Žilvine, Žilvinėli, jei tu gyvas, atplauk pieno puta, jei negyvas kraujo puta!.. Orkestre pasigirsdavo nerimastingas styginių tremolo, po to pauzė, pilna nerimo, laukimo. Salėje mirtina tyla, o muzikos nerimas auga platyn ir garsyn, kol su staiga nutrūkusiais styginių garsais jūroje pasirodydavo raudona kraujo banga.
Kas, kuris?! šaukė Eglė, ištiesusi rankas į šėlstančią jūrą. Vaikai susigūžę į vieną kamuolį, tik Drebulėlė visa drebėdavo ir bijojo eiti prie brolių. Išdavikas aiškus.
Būk prakeikta, dukra. Amžių amžius drebėk, užkeikė Eglė.
O aš liksiu krante amžinai žalia, - perkūnas ir žaibai lydėdavo užkeikimą, orkestras grodavo dramatinį finalą.
Mažos pauzės metu aš, stovėdamas užkulisyje, pastatydavau drebulės medelį. Šis dalyvavimas paslaptingame rituale taip įtraukdavo į jausminę dramatiško akto paslaptį, kad atrodydavo, tarsi mane patį pasmerkdavo prakeikimai. Tylėdami, susikaupę eidavome nusilenkti žiūrovams, kurie visada buvo labai dėkingi teatrui.
Tarsi vakar...
Kraujo banga, kuri pasirodydavo išdavystės silpnybėje, tarsi visiems bylojo apie kruviną mūsų tautos padėtį ir apie nežinią, kurios laukdavome kaip baisios lemties ir scenoje, ir salėje. Tai buvo 1947 metų liepos 27 dieną, jau prieš 60 metų, tačiau visa tai jaučiu, tarsi buvus vakar. Žinoma, ir didelė banga teigiamų, puikių akimirkų džiaugiantis, kad esu gyvas, kad dalyvauju svarbiame Klaipėdos dramos teatro istorijos procese, kad žiūrovų širdžių siunčiama energija yra tarsi didžiausias atlygis už kūrybą.
O po Eglės žalčių karalienės premjeros šventiniame baliuje dalyvavo gausus tuometinės Lietuvos vyriausybės ir miesto vadovų būrys: J.Paleckis, Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas V.Bergas, rašytojai ir meno veikėjai A.Venclova, J.Banaitis, K.Korsakas, J.Baltušis, M.Meškauskienė, kompozitorius J.Švedas, Vilniaus, Kauno, Šiaulių teatrų atstovai. Premjerą šventėme dabartinio viešbučio ir restorano Europa salėje.
Didžiausio svečių dėmesio sulaukė Eglės vaidmens atlikėja A.Ignatavičiūtė, kurią visą vakarą atakavo A.Venclova.
Liepos mėnesio naktys trumpos. Pokylis baigėsi, kai virš Klaipėdos pakilo skaisti saulė. Kaip tik tą dieną prasidėjo ir teatro vasaros atostogos pirmosios atgimusio Klaipėdos muzikinės komedijos teatro atostogos.
Pianisto rečitalis intrigavo kitokiu Šopenu
Danguolė Vilidaitė
Ruduo, ko gero, romantiškiausias metų laikas: ilgi ir paslaptingi vakarai, už lango ūžauja vėjas, lietaus ir lapų šuorai, akį traukia rausvais ir gelsvais potėpiais nuspalvinta gamta. Kaip ir Šopeno muzikoje, čia dera subtilus piano ir veržlusis forte, lietaus stakato ir triukšmingi pasažai - atskleidžiama įvairių žmogaus išgyvenimų paletė. Ši lapkričio nostalgija turbūt ir atvedė į Klaipėdos koncertų salėje vykusį pirmąjį ciklo Romantiniai lapkričio vakarai koncertą. Kylančios Lietuvos pianizmo žvaigždės Kasparo Uinsko rečitalis Romantinis fortepijonas buvo skirtas žymiam lenkų kompozitoriui Frederikui Šopenui.
 |
| Pianistas K.Uinskas Klaipėdoje skambino savo mėgstamiausio kompozitoriaus F.Šopeno muziką, intriguodamas prieštaringai vertinama savo interpretacija. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka |
Koncerte skambėjo etiudas cis-moll op.25, skerco h-moll op.20, noktiurnas Des-dur op.27, valsai a-moll op.34 ir As-dur op.64, baladė f-moll op.52, tris mazurkos iš op.59 (a-moll, As-dur, fis-moll) ir sonata h-moll op.58.
K.Uinskas - dvidešimt devynerių metų, bet jau turtingos kūrybinės biografijos menininkas: koncertavo įvairiuose užsienio kraštuose, grojimo meno mokėsi garsioje Džiuliardo aukštoje muzikos mokykloje (Niujorkas, JAV), F.Šopeno muzikos akademijoje (Lenkija), 1997 metais laimėjo Grand Prix tarptautiniame Verbier muzikos festivalyje (Šveicarija). Šalia didelių sėkmių ir svarbūs pralaimėjimai: neakivaizdžiai vainikuotas M.K.Čiurlionio konkurso laureatu nepateko į trečiąjį jo turą, nepasisekė šių metų F.Šopeno konkurse.
Keista, bet prieštaringiausiai vertinama mėgstamiausio šio pianisto kompozitoriaus F.Šopeno kūrinių interpretacija ir buvo didžiausia šio koncerto intriga.
Eidami klausytis žinomų autorių, mes dažniausiai jau žinome, ko norime. Nors nusistovėję kanonai suprasti ne tik padeda, bet ir trukdo, juos gerbiame kaip kultūros tradiciją, atskaitos tašką. Mano įsivaizduojamą Šopeno kūrybos atlikimo idealą labiausiai atspindi citata, iš Londono Daily News recenzijos, skirtos minėto kompozitoriaus koncertui: Nepaprastas jautrumas, natūralus garso švelnumas ir atlikėjo nugludinti kaip perlai pasažai yra tik jam vienam būdingi atlikimo bruožai. Jo muzikai charakteringa minties laisvė, ekspresijos įvairovė ir kažkokia romantiška melancholija...
Gal todėl Romantinio fortepijono vakare priimtiniausia, labiausiai atitinkanti idealą atrodė Sonatos h-moll interpretacija. Meniškumo požiūriu šis kūrinys yra vienas iš didžiausių kompozitoriaus pasiekimų (nors šviesesnė ir ne tokia dramatiška nei b-moll su Gedulingu maršu), technikos požiūriu labai sudėtingas, sakoma, kad kompozitorius čia pranoko pats save. Ši sonata rimtas išbandymas bet kuriam atlikėjui.
Nors kitiems koncerto kūriniams dažnai trūko vieningumo (suskildavo į atskirus ir spalvingus fragmentėlius) ir spontaniškumo, klausytis K.Uinsko vis tiek buvo įdomu.
K.Uinsko grojimas man panašus į drąsų naujų muzikinių erdvių ieškojimą, žavintį subtiliais garso spalvų atradimais, ilgų melodinių linijų polifonija, netikėtu muzikinio veiksmo pristabdymu, kai kalba nebe garsai, o pati muzika, jos siela. Tai nėra svetima Šopeno kūrybai. Žinoma, kad pats kompozitorius vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu savo kūrinius atlikdavo kiek kitaip nei anksčiau ir buvo vertinamas įvairiai: daug dėmesio skyrė fortepijono (ne mažiau nei H.Berliozas orkestro) skambėjimo spalvingumui atskleisti, impresionistiškai išryškindavo kai kuriuos harmonijos sąskambius, mėgo kontempliuoti pasyvų garsų judėjimą.
Neįprasta, bet vis dėlto priimtina Klaipėdos publikai atrodė K.Uinsko interpretacija: koncerto pabaigą lydėjo audringi plojimai, didžioji klausytojų dalis atlikėjo talentą pagerbė atsistodami.
Reto meniškumo koncertas įkvėpė publiką
 |
| D.Geringas ir Klaipėdos kamerinis orkestras scenoje pasirodė kaip vieni kitų verti, puikūs partneriai. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka |
Daiva Kšanienė
Apsilankyti skelbiamuose koncertuose žmones pirmiausia vilioja garsūs, talentingi atlikėjai, kartais patraukli programa, neretai smalsumas, noras patirti netikėtų įspūdžių. Koncertas Dainuojanti violončelė, vykęs lapkričio 27-ąją Klaipėdos koncertų salėje, daugelio dėmesį patraukė net keliais aspektais...
Garsūs vardai
Pasaulinio garso violončelininkas, šių dienų pasaulio atlikėjų meno legenda Davidas Geringas, talentingas kompozitorius, Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas (1997), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius (1996), daugelio įspūdingų muzikos kūrinių autorius Anatolijus Šenderovas, puikus dirigentas, savitas muzikos interpretatorius Robertas Šervenikas ir... Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė) kiekvienas iš šių aspektų galėjo suintriguoti ne vieną klausytoją.
Pirmiausia labai palankiai nuteikė pati programa. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir eklektiška, skirtingų stilių, epochų, bet talentingai ir meniškai įtaigiai atlikta ji susiklostė į darnią meninę visumą.
Perteikė įtikinamai
Pirmojoje dalyje skambėjo nepelnytai retai atliekami XIX a. pirmosios pusės vokiečių romantiko Roberto Šumano (Schumann) kūriniai: trys kameriniam orkestrui aranžuoti Valsai bei trijų dalių Koncertas violončelei ir orkestrui a-moll, op. 129.
Kontrastingų nuotaikų Valsai skambėjo švelniai, stilingai, poetiškai.
Ir orkestras, ir dirigentas, puikiai pajutę genialiojo R.Šumano muzikos poeziją, joje glūdinčias subtilias emocijas, įtikinamai tai perteikė.
Kai kuriuose epizoduose šiek tiek pritrūko grakštumo, lengvumo, labai aiškiai užkoduoto partitūroje, tačiau tai, manau, lėmė koncerto pradžios bei pateikiamos naujos programos premjeros jaudulys. (Be to, reikėtų neužmiršti, kad Valsai ne originalūs kūriniai orkestrui, o aranžuotės).
Pakerėjo violončelė
R.Šumano Koncertas violončelei su orkestru tapo jau aukštesne koncerto pakopa.
Paties veikalo privalumai: nepriekaištingai subalansuotos solisto ir orkestro partijos, tobulas ciklinio kūrinio dalių santykis, koncertuojančios violončelės primatas ir kita teikė klausytojams nepakartojamo estetinio žavesio.
Ypatingą įspūdį paliko violončelės virtuozo D.Geringo atlikimas. Dažnai Lietuvoje koncertuojantis talentingas muzikas ir šį kartą pakerėjo nepakartojamu savosios violončelės tembro grožiu, R.Šumano muzikos pajauta, kūrinio dramaturgijos logikos suvokimu ir jos perteikimu klausytojams.
Romantiška, svajinga, kartais dramatiškai skausminga ir aistringa kompozitoriaus kūrinio muzika D.Geringo, Klaipėdos kamerinio orkestro bei dirigento R.Šerveniko tercete interpretaciniu požiūriu skambėjo savitai ir jaudinančiai.
Koncerto žanro žinovas R.Šumanas violončelei suteikė svarbiausią vaidmenį, tad solistui buvo kur pasireikšti; tie momentai ypač žavėjo: atlikėjas ir instrumentas susiliedavo ir tapdavo neatskiriami, tarsi vienas organizmas.
Lyg dabar parašytas
Antrojoje koncerto dalyje skambėjo šiuolaikinių autorių muzika. Klaipėdoje pirmą kartą buvo atlikta A.Šenderovo (g. 1945) Kamerinė simfonija Nr.2 styginiams, fortepijonui, klavesinui ir mušamiesiems.
Nors kūrinys sukurtas prieš 30 metų, tačiau jo muzikos kalba tokia novatoriška ir šviežia, kad atrodo, lyg jis būtų dabar parašytas.
Kompozitoriui A.Šenderovui klaipėdiečiai muzikai (ypač vyresnės kartos) jaučia daug simpatijų, nes jis, tik baigęs Lietuvos konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija), vienerius metus dėstė mūsų miesto S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija) ir turi čia daug bičiulių.
Išpranašavo ateitį
Kamerinę simfoniją A.Šenderovas dedikavo žymiam dirigentui, tuomet Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovui ir dirigentui Sauliui Sondeckiui.
Šis veikalas, ypač klausantis jo šiandien, atrodo tarsi išpranašavęs garsią įžymaus kompozitoriaus ateitį.
Kamerinė simfonija pasižymi visais meniškai vertingo, emocionalaus, talentingo kūrinio bruožais: nauja, moderniai saikinga ir visiems suprantama muzikos kalba, sonoristiniai, aleatoriniai efektai, orkestro bei soluojančių instrumentų štrichų įvairovė, prasmingi, reikšmingi, įtikinantys kontrastai, dramaturgijos logika, psichologiškai priimtinas kulminacijų išdėstymas ir pan.
O reminiscencija su J.S.Bacho muzika (preliudu iš Gerai temperuoto klavyro) praskleidė dar vieną savitą kompozitoriais idėjos šydą.
Išaugo lygis
Klaipėdos kamerinis orkestras, atlikdamas A.Šenderovo kūrinį, įdėjo daug pastangų, ir jos nenuėjo veltui.
Mūsų orkestras pasirodė labai gerai, pademonstruodamas gerokai išaugusį savo meninį atlikimo lygį bei meistriškumą.
Nepriekaištingai į Kamerinės simfonijos atlikimą įsijungė solinių partijų atlikėjai pianistė Tatjana Romaškina bei klavesino partiją atlikusi Inga Maknavičienė.
Fortepijono ir klavesino tembrai A.Šenderovo Kamerinėje simfonijoje yra labai svarbūs, padedantys išryškinti dramaturginius kontrastus bei paryškinti tembrinius niuansus.
Sukėlė ovacijas
Koncerto pabaigoje skambėjo argentiniečių kompozitoriaus Alberto Ginasteros (1916-1983) Pampeana Nr.2 (Rapsodija violončelei), sukurta 1950-aisiais. Kūrinį kameriniam orkestrui ir violončelei aranžavo A.Šenderovas. (Pasirodo, produktyvus, daug kuriantis kompozitorius dar jaučia pareigą ir randa laiko kitų kūrėjų muzikos aranžuotėms.)
Impulsyvi, kupina temperamentingų šokio ritmų, talentingai orkestruota kompozicija sukėlė publikos ovacijas. D.Geringas ir Klaipėdos kamerinis orkestras vėl buvo vieni kitų verti meniniai partneriai pačia geriausia prasme. Dirigentas R.Šervenikas tvirtai rankose (ir galvoje) laikė kūrinio partitūrą (kaip ir kitas).
Grojo bisui
Publikos ovacijomis iš scenos neišleidžiamas D.Geringas bisui solo įspūdingai pagriežė šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Peterio Vasko pjesę violončelei ir balsui (solo falcetu pats violončelininkas).
Naujoji Klaipėdos kamerinio orkestro programa ir jos atlikėjai dar kartą nustebino ir sužavėjo. (Išties, sudarant koncertų programas, reikia turėti ne tik muzikos žinių, bet ir gilios meninės nuovokos). Atėjusieji tikrai nenusivylė, patyrė pačių nuostabiausių meninio grožio akimirkų.
Po koncerto žmonės skirstėsi pakilios nuotaikos: gal dar sulauksime panašaus meninio lygio koncertų šiuolaikinių, patrauklių, emocingų, talentingai atliekamų.
Salve Musica šlovė muzikai ir šventei!
 |
| Garbingiausia festivalio Salve Musica viešnia taps Paryžiuje gyvenanti fortepijono virtuozė M.Rubackytė. |
Loreta Narvilaitė
Gražiausių švenčių metu muzika tebūnie su jumis! tai naujo šventinės klasikos festivalio Salve Musica, kuris uostamiestyje vyks beveik visą gruodžio mėnesį, rengėjų palinkėjimas klaipėdiečiams.
Festivalis Salve Musica Klaipėdos koncertų salėje vyks gruodžio 8-31 dienomis. Tai aštuoni ypatingi vakarai - muzika ir šventė.
Fortepijono virtuozės Mūzos Rubackytės rečitalis. Festivalio pradžią gruodžio 8-ąją paskelbs garbingiausia viešnia Paryžiuje gyvenanti fortepijono virtuozė M.Rubackytė. Fenomenali menininkė, viena talentingiausių pianisčių. Jos grojimo manierai būdingi žaibiški bermaniški efektai stebėtinai dera su barenboimiška garsų pilnatve, - taip apie ją rašė Fanfare Magazine. M.Rubackytės solinės programos Klajonių metai akcentas to paties pavadinimo F.Listo fortepijoninis ciklas. Fanfare Magazine teigimu, M.Rubackytė yra viena puikiausių Listo interpretatorių šiandien.
Renesanso paslapties šydą praskleidus ir pakilus Virš baltos tylos
Du projektus festivaliui parengė klaipėdiečiai atlikėjai. Gruodžio 14-ąją iškilminga muzika, atliekama Brass kvinteto, žavūs Saltandos šokėjai puošniais autentiškais rūbais, pakilios senųjų kompozitorių dainos ir arijos, dainuojamos Klaipėdos muzikinio teatro solistės Rasos Ulteravičiūtės, nukels klausytojus į Renesanso epochos rūmų fiestą, sukurs dvasingą Kalėdų laukimo nuotaiką...
Antrąją Kalėdų dieną, gruodžio 26-ąją, vyksiantis projektas Virš baltos tylos... patraukliai pristatys klasikinės bei šiuolaikinės muzikos derinį. Klasikiniam skambesiui atstovaus Klaipėdos kamerinio orkestro grupė Dolcissimo, šiuolaikiniam - Deivido Kontrimo modernaus džiazo kvartetas.
Choras Jauna muzika ir ansamblis 4 Tango svaigins argentinietiška muzika. Gruodžio 15-ąją klausytojų laukia tai, ko greičiausiai jie dar negirdėjo alsus svaigulys, uždegantys ritmai, liepsnojanti aistra dainos ir šokio vėrinys... Choras Jauna muzika ir ansamblis 4 Tango žvelgia į tolimąją Argentiną. Populiarios argentiniečių melodijos ir jų aranžuotės chorui mums mažai žinoma kultūra. Dalis jos autorių - A.Piacola ar A.Ginestra - populiarūs visame pasaulyje, kiti dar mažai girdėti. Turbūt neįsivaizduojame Lotynų Amerikos kultūros be amžinojo tango, bet ar daug kas galėtų pasakyti, kas tai yra milonga, cueca ar chacarera?..
Džiazo žvaigždės, meistriškos improvizacijos ir šėlstantys ritmai projekte Fiesta Latina. Dar kartą neakivaizdžiai aplankysime Lotynų Ameriką gruodžio 20-ąją, klausydamiesi projekto Fiesta Latina. Jame susijungs du skirtingi ansambliai Giunter Percussion, grojantis akademinę, ir Leonido Šinkarenkos kvartetas, atliekantis džiazo muziką. Intriguos egzotiški įvairių tautų muzikos instrumentai, kvapą gniauš šėlstantys ritmai, užburs spontaniškos improvizacijos, žavės talentingų scenos meistrų energija... Įkvepiantis atlikėjų muzikavimas balansuos ant akademinės, džiazo bei world music ribos.
Salve Musica jauniems Kalėdų lauks pilies menėje. Festivalis sveikina ir jaunuosius klausytojus! Gruodžio 18-ąją pasakiškoje pilies menėje Kalėdų lauks Klaipėdos kamerinis orkestras ir visas pulkas vaikučių iš Klaipėdos muzikos mokyklų.
Šventinė V.Čepinskio ir Camerata Klaipėda dovana. Naujausioje šventinėje smuiko virtuozo Vilhelmo Čepinskio ir jo vadovaujamo ansamblio Camerata Klaipėda programoje skambės Tik Mozzartas ir Piazzolla - smuiko ir styginių orkestro muzikos klasika bei specialios aranžuotės, dar negirdėtos Lietuvoje. Koncerte, kuris vyks gruodžio 28-ąją, taip pat pasirodys altininkė, orkestro Kremerata Baltica narė Ūla Ulijona Žebriūnaitė.
Naujųjų išvakarėse aistringas Kvietimas šokiui. Naujametė pasaulio šokių puokštė: nuo elegantiško Vienos valso iki spirgančios Karibų salų rumbos; nuo fiordais alsuojančių norvegų šokių iki aistringojo Buenos Airės tango. Ją klausytojams įteiks Nepaklusnieji - bendraminčių komanda, siekianti praplėsti kamerinio muzikavimo ribas, supažindinti publiką su gausybe negirdėtų ir puikių kūrinių. Tiesioginis bendravimas su publika, netradicinis koncertinių programų pristatymas bei gera nuotaika - tai Nepaklusniųjų credo.
Šventinės klasikos festivaliu Salve Musica Klaipėdos koncertų salė sveikina visus, atlikus dar vieną kelionę metų ratu.
(As)meniškai
Nida Gaidauskienė
Užsukus į knygyną, akis užkliuvo už pažįstamo vardo ant knygos nugarėlės Sofija Kanaverskytė. Ji dėsto Klaipėdos universiteto režisūros specialybės studentams scenografiją, pati yra sukūrusi daugiau nei aštuoniasdešimt scenografinių projektų spektakliams, surengusi devynias autorines parodas (batikos, aplikavimo technika atliktų darbų bei scenografijos projektų) ir dalyvavusi bene tiek pat grupinių parodų.
Batikos raštai
Ištraukusi knygą iš darniai surikiuotos kolonos, įsitikinu, jog spėjimas pasitvirtino: išties dailės albumas. Su antrašte Asmeniškai, taigi, regis, skirtas kamerinei savų auditorijai. Atsiverčiu BA-tika. Išvien su eilėraščiais! Visiškai netikėtai aptinku, jog S.Kanaverskytė... Rašinėju eilėraščius, - įžanginiame žodyje prisipažįsta ji pati. Savo darbais neiliustruoju eilėraščio, tik gretinu vizualią mintį prie žodžio, - patikslina.
Štai tas dviejų raštų vizualaus ir kalbą koduojančio radimasis iš vienos rankos ir paskatino mane parašyti šį atsiliepimą. Tekstas, kurį dabar suprantame kaip sąvokų junglumą į vientisą pranešimą, pirmine savo forma yra susijęs su audiniu, tekstile. Taigi batika, kaip vienas iš audinio dekoravimo menų, yra nelyginant rašto primatas. Kai kas žodį batika verčia reikšme raštuotas. Šią maždaug tūkstantmečio senumo techniką iš Javos salos į Europą atvežė danai. Batikos tėvynėje vašku ant audinio piešti , o paskui dažuose mirkyti raštai gėlių, lapijos, drugelių, paukščių, vaisių, kriauklių, žuvų sąlyginės figūros vietiniams buvo ir tam tikros informacijos šifras. Lygiai kaip mums, lietuviams, austiniai raštai juostose reiškė saulę, žalumą, gyvybę ir kt. Europoje, batiką atskyrus nuo industrinio audinių tiražavimo ir pavertus grynojo meno raiška, ribotų variantų figūratyvumas, žinoma, kito, daugėjo spalvinių niuansų, piešiniai atspindėjo individualią kūrėjo vaizduotę. Vis dėlto įstabu pati technika iki šiol diktuoja dekoratyvumą.
Vartydama S.Kanaverskytės albumą, matau netgi archetipinių motyvų kartojimąsi (spėju, nesąmoningą) ir sykiu šiuolaikišką jų interpretavimą. Fantastiškiausių pavidalų gėlės vis tiek liudija augmenijos ženklą (batikos darbai Puokštė, Rožės), gyvybės medžio užuominą (Medžiai, Langas - šerkšno piešinys). Puikų pasaulio medžio ir soliarinio ženklo junglumą išvystame barokiškame batikos darbe Pašventintasis, centre aplikuotame prabangaus audinio skrituliu. Esama archetipinių saulės (Saulė, Saulės sprogimas, Saulės motyvas), vandens (Lietus, Versmė, Banga), ugnies (Ugnis) vaizdinių.
Lyg ir netyčia pakartojami Javos salos gyventojų figūriniai motyvai aukštųjų ir žemųjų sferų gyventojai paukščiai (Paukštis), žuvys (Žuvys). Labai originaliai transformuojamas šio ir ano pasaulio tarpininko drugelio vaizdinys (Drugys). Jame neberandame sparnų kontūro. Kadras pritraukiamas iki drugio sąlygiško liemens ir jo sparnų keturių akių (gamtininkai mano, kad dėmės ant drugelio sparnų išties mėgdžioja akis). Vabzdžio sąlyginis kūnas skeliamas asimetriškai, kiekvienai pusei suteikiant koloritiškai priešingą, nors ir dulksvą atspalvį. Tokių spalvų gali būti marmuras, granitas, samana ant akmens. Kontūras nutaškuojamas balta punktuacija panašiai kaip Australijos aborigenų mene. Dulksvumo, matinio santūrumo, paslapties, susidėvėjimo įspūdį kuria pergamentinis popierius, tapęs pagrindu S.Kanaverskytės vėlesniuose darbuose. Kaip įžanginiame žodyje tvirtina pati autorė, batikos panaudojimas ant popieriaus yra jos technologinis atradimas.
Išvien su eilėraščiais
 |
| S.Kanaverskytės batikos triptikas Akmenys. |
Tai, kas tapoma ant šilko, priešingai yra labai skaidru. Audinys prašosi būti peršviečiamas kaip vitražas. Vaško įtrūkiai, leidę įsigerti dažams, vietomis primena vitražo kontūrą, tik daug trapesnį, liaunesnį, nelyginant iširęs voro tinklas. Lange turėtų kabėti batikos darbas Baltas žydėjimas, beje, sukurtas jau ruošiant knygą ir nerandant poros vienam geresniųjų rinkinio eilėraščių:
Praveriu laiko užuolaidą
Ir pamatau vaikystę.
Pieva, dumblinas šunkelis tyso.
Pulkelis karvių
Ir aš, maža piemenė,
Priskynus pievoje žiedų,
Dėlioju juos
Aplink kiekvieną
Šunkely įmintą pėdą.
Pienėm, melsvais katiliukais,
Vėdrynais, švento Petro rakteliais,
Ašarėlėm ir lauko našlaitėm
Dienų dienom
Žydėjo tavo pėdos, mama,
Kurias palikdavai šunkelio dumble,
Mane aplankiusi.
Pirmos dvi eilutės, literatūrologo požiūriu, būtų liekamos, galima buvo jų ir neparašyti. Bet fenomenologiniu rakursu žvelgiant, pamestume nuorodą į užuolaidą. Ši priklauso labiau nebe eilėraščiui, o peršviečiamam batikos darbui, kuris galbūt vienintelis knygoje yra tiesioginis teksto sinchronizavimas ir išplėtimas. Dėliojamos augmenijos nuoseklus vardijimas atskleidžia autorės aistrą komponuoti, dekoruoti. Kitame fragmente (albume puslapių nėra, todėl nenurodau) vardijant perteikiamas palaimingas klaidžiojimas tarp diemedžių ir jazminų, / tarp tujų ir žilvičių, / tarp slyvų ir vyšnynų, / pro daržo tarpvagius, / tarp morkų ir aguonų, / tarp bulvienojų ir agrastų, / tarp visko visko, / kas pasėta, nuravėta...
Tema lemia, ant kokio paviršiaus bus lašinamas vaškas. Įspūdingasis batikos triptikas Akmenys (vėl pirmapradė stichija) yra atliktas ant medvilnės. Akmenys yra tankūs medžiagiškumo, materijos struktūros pojūčio. Jų sąlytis su oru, kuriame, rodos, šaudo, mirguliuoja šviesos dalelės, primena kosmogoninį materijos atsiskyrimą nuo to, kas laku. Ir sykiu tų elementų difuziją, persiėmimą vienas kitu. Nenuostabu, kad ir eilėraščiai, išsidėstę apie minėtąjį triptiką, atrodo įtaigiausi.
Kartą sesuo man pasakė:
Atsitūpk pavasarį darže
Ir paklausyk,
Kaip žemė šneka.
Ne šneka,
O dainuoja.
Arba:
Vaikystėje, ganydama karves,
Aš sukdavau Žemę.
Įsiręžus
Stumdavau pečiais
Medžius ir akmenis
Iš vakarų į rytus,
Kad tik greičiau ateitų vakaras.
Ir taip kasdien...
Visatos centras ten, kur stoviu Aš, - modernaus žmogaus jausena. O raiška modernistinė tik su išlygomis. Pirmiausia ji matoma autorės intuityviame polinkyje į verlibrą. Eilėraščio darymo neišmanymas leidžia pailsėti skaitytojui nuo profesionalų poezijos gamintojų triukų. Tiesa, S.Kanaverskytė yra neakivaizdžiai Vilniuje studijavusi lietuvių kalbą ir literatūrą. Bet nuo ano laiko nutekėjo daug vandens, literatūrinės mados bei nuovokos keitėsi. Liko dienoraščių sąsiuviniai. Disciplinuotas rašymas tapo neatsiejama savivokos dalimi. Rašyta ta pačia ranka, kuria vedžiotas vaškas ant audinio lyg ant velykinio margučio (liaudies meno ornamentikos pavyzdys batikos darbas Paukščiai). Patikslinsiu kaire ranka. Labiau paklusnia vaizdinių, muzikinių asociacijų centrui. Toji kairė ėmėsi rašto, kai mergaitei buvo ketveri. Žodžių kryptis ant lapo buvo hebraiška iš dešinės į kairę. Taip vėliau parašyti visi dienoraščiai. Be veidrodžio svetimai akiai neperskaitomi. Paėmusi į dešinę ir kairę ranką rašiklius, šiandien dailininkė gali rašyti nuo vidurio į abi šalis simetriškai. Jos batikos darbas Atspindys, paverstas ant šono, primena tą rašymą.
Knyga primins...
Iš eilėraščių tekstų taip pat ryškėja ašis, kuri skelia gyvenimą perpus. Daugybę kartų mėginama sugrįžti į tą lūžio vietą, atkarpėlę iki jos (Norėjome abu /Nueit į mišką, išsirinkti medį) ir tuoj po jos (Dabar viena / Ieškosiu medžio). Tačiau kartais įprotis dekoruoti neleidžia laiku įsiterpti tylai, pauzei. Tais atvejais tekstas tampa pažeidžiamas. Bet jis leidžia matyti tveriančią ir, kūrybos dėka, daug ištveriančią moterį. Ieškančią sprendimo scenografijoms, kai sava drama didesnė. Liejančią vašką taip, kad audinys gaustų muzikinių pasikartojimų harmonija (Auksinės kopos, Baltas žydėjimas, Kalnas) arba vidiniu regėjimu, kaip dagerotipija, išsaugančią miško šviesotamsos žaismą (Neringa). Kažkuo čiurlioniška. Ir vardas Sofija.
Kai žvelgiu į nuotrauką albumo priešlapyje, kur ji palinkusi ties amariliais, pagalvoju, kad gyvenimo tekste ženklų apstu. Amarilis, lietuviškai meilenis, nurodo į meilę (o ir spalva kokia!). Ši gėlė iš vieno stiebo visada iškelia žiedų porą. Sofija turėjo seserį dvynę, kurią pranoko tiek gabumais, tiek gyvenimo trukme. Ši knyga skiriama seserims, vadinasi, ir jai, dvynei. Moteriai būdinga gyventi atmintimi. Albume Asmeniškai rasime daug artumo lūkesčio. Ir sykiu neįveikiamo vienišumo.
Beveik monochromiškas batikos darbas Vėjas, pilnas pajūržolių plaikstymosi, galbūt labiausiai atspindėtų laukimo ir netikrumo būseną. Čia nebėra jokio puošnumo. Dailininkės duktė Agnė Kanaverskytė, gražiai apipavidalinusi albumą, net poetinių tekstų eilutes padarė siūbuojančias. Tai šiek tiek užsupa.
Pagrindinis autorės motyvas leidžiant knygą išsakytas įžangoje, kad išliktų amžininkų ir kitų kartų atmintyje tai, kas drauge su audiniu dūlėja, blunka ir dingsta be pėdsako. Poligrafija išsaugo spalvas, bet jas ir šiek tiek iškreipia į vieną arba kitą spektro pusę. Keičiasi erdvinis pojūtis nebejaučiame paveikslo dydžio, rėmų sąskambio, negalime pirštų galais palytėti audinio faktūros. Todėl smagiausia pamatyti originalus ir pažinti juos kuriantį žmogų. O knygos teprimena, kad jie yra. Esamuoju laiku.
Gruodžio mėnesį planuojamas S.Kanaverskytės albumo Asmeniškai pristatymas Klaipėdoje: šįsyk poezija skambės podraug su gyvai atliekama muzika. Renginyje sykiu su autore dalyvaus literatūrologas Marijus Šidlauskas, eilėraščius skaitys aktoriai.
Dešimtąkart ruduo sveikino akvarelininkus
Jovita Skolevičienė
Penktoji tarptautinė (arba reguliari dešimtoji) akvarelės paroda Klaipėdoje - įvykis ne tik šiam miestui. Sekcijos nariai, vadovaujami Renatės Lūšis, bei didelis būrys prijaučiančių šiai kūrybos sričiai dailininkų aktyviai atsiliepia į kvietimą dalyvauti parodose. Be to, pakviečiami ir bičiuliai iš kitų šalių. Šio rudens parodoje dalyvavo 51 autorius, pristatyti beveik 200 darbų. Iš jų trečdalis netilpo į ekspoziciją.
 |
| Dailininkė R.Lūšis (kairėje) subūrė kolegas ir surengė jau dešimtąją akvarelių parodą. Nerijaus Jankausko nuotrauka R.Lūšis Dainininkės Rūtos portretas. S.Semerikovo Natiurmortas su orchidėja. |
Parodoje svečiavosi dailininkai iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos ir mūsų krašto Druskininkų, Kretingos, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių bei Vilniaus. Šiuo metu, kai remontuojami Dailės parodų rūmai, ekspoziciją teko ruošti dviem adresais: Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir Koncertų salėje.
Atidarymo akordas
Muzika, gėlės, gausus būrys svečių, saulė pro langus, pagiriamieji žodžiai - lyg gaivus tostas rengėjams. Tuo metu nuslūgsta jaudulys, tolsta nuovargis ir vėl grįžta sprendimas, jog bus rengiama dar ir kita paroda. Tačiau tenka atsakyti ir į klausimus: kodėl nespėta darbus įvardinti etiketėmis, paruošti katalogą, nepadaryta vizuali reklama (matyt, trūko rankų). Žodis po žodžio svečiai pasidalina įspūdžiais, kaip teko ieškoti ekspozicijų adresų (dauguma gatvės praeivių negalėjo jų nurodyti, apie rengiamą parodos atidarymą nieko nežinojo...).
Svečiai, sveikindami šeimininkus, džiaugėsi galį susirinkti draugėn. Su šiauliečių grupe atvykęs menotyros daktaras Vytenis Rimkus sveikino rengėjus ir ne juokais pareiškė užuojautą už tą vargą, pabrėždamas, kad būtent Klaipėdai labiausiai tinka akvarelė, ir galima atleisti vernisažo nesklandumus. Vis dėlto vienos parodos du atidarymai, nors ir su disonansais, bet suskambėjo.
Rakursas į istoriją
Parodos ruošimo šurmulys ir atidarymo šventinės nuotaikos kontrastai paskatino žvilgtelėti į parodų istoriją. Lietuvos meniniame gyvenime, kurio pagrindai buvo padėti per pirmus praėjusio šimtmečio keturis dešimtmečius, išskiriame vieną asmenybę. Ji raiškiai liudija apie dailės kelią į pripažinimą ir parodų istoriją. Tai dailininkas, meno propaguotojas, analitikas, švietėjas Justinas Vienožinskis (1886-1960).
Visi gerai žinome, kad tautos kultūros atgimimo šimtmetis yra ir dailės visuomeniškos raiškos pradžios ženklas. Meno vyksmas gyvavo tik didžiuosiuose miestuose. Reali padėtis provincijoje iliustruojama paties dailininko patirtu išgyvenimu. Būtent tremtyje Zarasų krašte prieš 90 metų valstiečiai įtariai stebėjo laukuose tapantį dailininką, įtardami esant jį valdininką. Jie liepė menininkui nešdintis sakydami, kad ...dirbi plenus, kad žemę atimtų.
O po dešimties metų Kaune jau buvo eksponuojama paroda, kurioje pasirodė trys aliejaus tapytojai ir du akvarelininkai - Adomas Galdikas (1893-1969) ir Kajetonas Sklėrius (1876-1932).
Po aštuoniasdešimties metų žvalgantis po šiandieninę pa-rodą nevalingai teko susimąstyti apie tai, kad dabar atėjo pirmųjų mokytojų mokinių mokiniai. Pati akvarelė išaugo iš studijinių marškinėlių ir tapo tvirta kūrybine šaka.
Ar atpažįstame nacionalines mokyklas?
Ne. Vėl grįžtame aštuoniasdešimt metų atgal ir skaitome: Šiandien sunku surasti tautų, kurios tapyboje būtų griežtai individualinės, - visam pasauliui bendri kultūros tikslai suartino tautas. Taip. Sutinkame. Stebėdami parodą įsitikinome, kad svarbiausia yra kūrybinis bendrumas meniniuose ieškojimuose. Autoriai gerai moka akvarelės meninę kalbą. Todėl paroda turėjo ryškų konceptualumo bruožą. Gausioje bendrijoje buvo ką lyginti, gretinti, grupuoti ar išskirti.
Neskaidykime ekspozicijų, nes jose kartojosi dailininkų vardai. Kadangi vaizduojamosios kūrybos chrestomatijoje priimta skirstyti į žanrus, tad šį principą ir bandykime išlaikyti.
Apžavėti gamtos
Šiandien žanrai praranda tiesmukišką charakteristiką. Jie tik duoda užuominą meninei autoriaus interpretacijai. Jau praėjo laikai, kada žiūrovas ieškojo gamtos reginio atitikmens natūrai. Žiūrovo saviugda davė rezultatų. Jis sustoja prie kūrinio, kuris pripildytas emocijų.
Akvarelėje dominuojanti spalva, linija, kompozicinė struktūra atspindi autoriaus siekį prakalbanti stebėtoją. Jurgos Sidabrienės, Zenono Rutkausko, Paulos Holopainen kolorito įtaiga dvelkia lyrine nuotaika. Rūstaus romantiškumo ir nerimastingos nuojautos turi Česlovo Banio jūros triptikas. Jo virpantys potėpiai meistriškai naudoja pilkšvą lakšto foną ir veda žiūrovą čiurlioniškos jūros charakterio link.
Nuo gamtos nepabėga niekas. Todėl daugumos darbuose ji eina kaip leitmotyvas (Andriejis Germanis, Linda Plump, Algis Mikėnas, Rita Kišonienė, Emilija Jaudegytė, Liuda Liaudanskaitė, Maija Elizabetė Mengelė, Monika Osė, Helga Joreut, Rein Magar). Tik Antano Visockio puantilistiniai tikroviški vaizdai dvelkia nostalgija.
Žmogus tik žiūrovas
Šį kartą autoriai, susižavėję gamtos nuotaikomis, žmogų pakvietė ne į kompoziciją, bet tik prie jos.
Nuosekli portretinio žanro autorė Renatė Lūšis kaupia menininkų (daugiausia muzikos ir teatro žmonių) portretų galeriją.
Pirmą kartą parodoje dalyvavo Michas Levkovičius su portretu Anapus dienos. Teodoras Klaštornas. Klasikiniu principu modeliuodamas veidą ir rankas, autorius figūrą gramzdina į gilią mėlyną tamsą. Siekia įtaigios psichologinės charakteristikos.
Greta portretų verta pastebėti ir kompozicijas, artimas figūriniam paveikslui. Vladimiras Sušilovas, palikęs mėgiamą pamario peizažą, apsilanko pas telšietį japoną egzotikos mėgėją. Savo įprastu taikliu bėgančiu štrichu sukuria triptiką, įtaigiai pateikdamas būdingą objekto charakteristiką.
Valerija Medelinskienė, jungdama tapybą su grafika, pasirinkusi gilų ramų rusvą toną, su gilia psichologine įtaiga pretenduoja į tematinę kompoziciją. Jos prisiminimų aidas kartojasi blėstančiuose figūrų siluetuose ir praeities skiautėse. Giliu minties apibendrinimu pasižymintys beveik monochromiški Voldemaro Barakausko tapyti ir piešti vaizdai reikalauja ne tik pirmo įspūdžio, bet ir įžvalgumo.
Spalvų šokiai ir subtili kalba
Ar įmanoma lyginti Laimos Drazdauskaitės grynų gryniausią giedrą nuotaiką dienoraštyje, Milvi Torim viziją, Vytauto Lagunavičiaus kopas, Mal Paris judančius rutulius su šėlstančiais spalvų srautais?.. Emocijomis trykšta Ramūnės Lebedytės, Irenos Paulavičienės kūriniai, grafiški Eugenijaus Nalevaikos besisukantys raibuliai, Sofijos Rickevičiūtės šokantys povai ir Tarjos Palvinainen spalvų mozaika. Galiausiai dinamiką sustabdo Ema Šturmaitė.
Dingo natiurmortas
Natiurmorto žanras buvo neatskiriamas parodų bruožas. Šįkart apie jį - tik užuomina (Eugenija Pilypaitienė, Irina Novokreščionova ir Ritva Lindberg). Edita Zarėkienė, paimdama tik maksimaliai apibendrintą tulpės įvaizdį, kuria beveik monochromišką dekoratyvų kontrastingų dėmių ir siluetų vaizdą. Voldemaras Zarėka, aplenkdamas natiurmorto sampratą, komponuoja paminklą sudygusioms bulvėms. Tai tik tiesmukiškas pasakymas. Jis suranda taiklią daiktiško piešinio ir kompozicinio sprendimo darną. Jis to pasiekia ir atminimo ženkluose.
Šiuos darbus sugretinkime (ne lyginkime) su Slavos Semerikovo natiurmortais. Pastaruosiuose dėmesys sukauptas ties medžiagiškumu (ciklamenai, pretenduojantys į peizažą, ir klasikinis natiurmortas). Analogiška tapybos technika įvardijama kaip hiperrealizmas ar fotografiškas daiktiškumas. Meistriškumo reikia visuose atlikimo būduose, bet šis labiausiai patraukia egzotika ir akistata su tiesiogine realybe, turinčia ne mažesnę estetinę vertę.
Abstrakcija individualybės veidrodis
Kiek abstrakcija yra tolima realybės formoms, tiek ji pareina nuo menininko dvasios kultūrinio laipsnio, - rašė kritikas. Įsižiūrime į Mal Paris rutulius, Angelinos Banytės, Virginijos Urbonavičienės, Justino Prakapo geltoną erdvę, Kazio Abramavičiaus žiedus ir suprantame, jog menininkų kalba štrichu, linija, spalva yra neišsenkanti kūrybinė versmė. Greta gyvos akvarelės teisėtai įsikūrė ir šiuolaikiška technika. Tomas Karkalas kompiuteriu lieja mintis spalvų sūkuriais bematėje erdvėje.
Abi parodos ekspozicijos buvo lygiavertės ir neturėjo pamatuotų skirtumų. Tik išlepintas Klaipėdos žiūrovas galėjo papriekaištauti, kad mažoka saviškių. Išeidama iš parodos prisiminiau, ką J.Vienožinskis pasakė prieš septyniasdešimt metų: Šių dienų Lietuva dideliais šuoliais žengia į priekį stengdamasi pavyti... Europą, tad nebėr vietos diletantizmui.
Nieko naujesnio nesugalvosime. Menas - ne lenktynių trasa.
Apie dangaus pyragus ir razinas debesyse
Ignas Kazakevičius
Lapkričio 15-18 dienomis Latvijos Respublikos nepriklausomybės dienos proga Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) uostamiestyje pristatė jaunųjų Latvijos menininkų kūrybą, kuri mėnesį paviešės Klaipėdos koncertų salėje, Navalio viešbučio galerijoje ir KKKC.
 |
| Įspūdingose G. von der Kvelės šilkografijose juodame fone pabyra suraikytas violetinis obeliskas. L.Bondarės skaitmeninės fotografijos, atspaustos ant drobės. |
Projekto Sūrelis varškės programa pakankamai plati - grafika, tapyba, skulptūra, roko grupės pasirodymas, videoperformansas. Ji visapusiškai išreiškė jaunųjų autorių kūrybos diapazoną tradicinių ir šiuolaikinių medijų sintezė. Dalis menininkų Ginteris Krumholcas (skulptūra), Maritė Guščika (tapyba), Reinis Petersonas (vizualinė komunikacija), Liena Bondarė (grafika) šiuo metu yra Latvijos dailės akademijos paskutinio kurso studentai. Ivona Zilė (tapyba), Ginteris von der Kvelė (grafika) šiemet baigė Latvijos dailės akademiją.
Sunku pasakyti, kaip susiklostys autorių likimai, tačiau šiuo metu jie vienas kitą palaiko buriasi į grupę, dalyvauja parodose, jų siekimas kurti ir tapus laisvais menininkais palaikomas buvusių dėstytojų. Susipažinti su Klaipėdos miesto ekspozicinėmis erdvėmis bei savo studentų pristatomais kūriniais projekto metu buvo atvykęs profesorius Juris Petruškevičius, sykiu su savo studento G.Krumholco skulptūra KKKC skulptūrą bei fotografijas pristato projekto garbės svečias profesorius Aigaras Bikšė.
Nesaldus gyvenimas
Susidomėti Klaipėdos parodinėmis erdvėmis Rygos dailininkus paskatino KKKC kryptingai vykdoma kultūrinių mainų programa su Latvija ir Estija. Šiemet Navalio viešbutyje pristatomas tapybos projektas Spalvos formatas, per visa šalį nusitęsė grafikos meno projektas Now art Now future/Rytoj yra dabar. Aktyviausia pastarojo projekto dalyvė iš Latvijos grafikė L.Bondarė paraleliai meninei veiklai tapo kuratore. Subūrė autorių komandą dabar Klaipėdoje vykstančioms parodoms ir sutiko būti jau minėto Now Art Now Future kuratore Latvijoje. Tapti kuratoriumi, būti kuratoriumi auka, būtinybė ar sąmoningas pasirinkimas? Ir viena, ir kita, ir trečia.
Kodėl menotyrininkai tampa kuratoriais, suprantama, šį procesą skatina nepasitenkinimas stebimu meno procesu, kurį tenka analizuoti. Tačiau jei menininkas ryžtasi užsikrauti šią naštą, peršasi išvada gyvenimas tikrai nesaldus. Ko jiems trūksta? Latvijos situacija adekvati Lietuvai. Kad jaunas menininkas išsilaikytų paviršuje ir nesiliautų kūręs, reikalingas stimulas. Sąlygos ir galimybės. Na, ir mažų mažiausiai (o gal kaip tik labai daug?) bendraminčių būrys ir lyderis, kuris užsiimtų menininkų taip nekenčiama administracine veikla.
Nenori būti kurmiai
 |
| M.Guščikos drobėse iš už mėlynų fono kulisų šiapus skverbiasi moters torso aureolės. Projekto garbės svečio profesoriaus A.Bikšės ir jo studento G.Krumholco skulptūros greta. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos |
Pasak jaunųjų autorių, kūryba yra tarsi sūrelis, kuriame paslėptas razinas jie trokšta rasti šiandien. Jų devizas: Mes nenorime būti kurmiai, kurie dienos šviesą išvys tik po mirties!.
Projekto kuratorė L.Bondarė dienos šviesą stebi keturiose Navalio viešbutyje eksponuojamose miniatiūrose. Ji laisvai improvizuoja šiuo metu madingu savęs pateikimu, seniausiu ir tobuliausiu instrumentu žmogaus veidu. Įvairiais rakursais ant drobės atspausti jos veido fragmentai neturi potekstinės žaismės ir erotikos, kaip būtų galima ar norėtųsi tikėtis. Estetinis šaltukas, bet tai ir gerai. Neįpareigoja. Tarp pristatomų menininkų autorė pati laisviausia. Laisvę ji supranta kaip profesionaliai naudojamą pasirinktą išraišką ir neprisirišimą prie jos.
M.Guščikos pakankamai akademinėse drobėse juntamas latviškos tapybos sentimentalumas. Iš už mėlynų fono kulisų, primenančių TV ekrano švytėjimą, šiapus skverbiasi moters torso aureolės. Įspūdį norima pasiekti dideliu formatu ir vos apčiuopiamu simbolizmu, tačiau neįtikina.
Antai I.Zilė, naudojanti didelį formatą, kuriame, regis, taip pat nėra emocinio krūvio, pašiauštas pilkas, užveltos ochros, juosvas abstrakcijų kailis su vos įžiūrimais raudono, mėlyno pjūviais žiūrovą stengiasi apsvaidyti Belle peinture tradicija ir modernistinės estetikos gniužulais. Paveiksle pritepta dažų, prasišviečia kontrastingos dėmės, betgi visuma be didesnio novatoriškumo. Daug potėpių įvairiomis kryptimis, užlipinta gurvuoliais dirbta daug ir nuoširdžiai. Galėtume pasakyti: Juntamas atvirumas ir sąžiningas požiūris į tapybą.
Įspūdingiausiu galima pavadinti Klaipėdos koncertų salėje eksponuojamą G. von der Kvelės kvadriptiką. Didelio formato šilkografijose juodame fone pabyra suraikytas skaudžiai violetinis obeliskas. Autorius pakankamai vaizdžiai teigia, jog ekspresija, dinamika, spalvinės gyvybės iliuzija gali būti pasiekta ir statiškomis formomis.
R.Petersonas kontrastingus vizualinius efektus išgauna suketvirčiuodamas primityvizmą, a la religinės ir poptapybinės stilistikos kūnus, renesansinius humanistų idealus, baroko puošnumą, simbolizmo ir saldaus romantizmo, eklektikos ir groteskinius eksperimentus... Bet iki postmodernistinių triukų neištraukia. Ironija, sąmonės tyrinėjimai, sunki tapyba. Raudono ir juodo sandūroje švysčioja kambario sienos, gelsvi šešėliai, susikūprinusios ar besvorės ant spintos tupinčios žmogaus figūros. Sakytum, be jų metafizinis žaidimas labirintas būtų nesuvokiamas?
Šie dailininkai, išskyrus L.Bondarę, paveikslą priartina prie daikto, autoriai tarsi noriai/nenoriai pabrėžia spalvinį materialumą (vis dėlto žymu studijų užduotys), ir tos drobės pradeda mykti apie interjerinio tvarto poreikį.
Laidotuvės parke dalyvaujant chorui
KKKC eksponuojama G.Krumholco skulptūra keturių begalvių vyriškių, pagarbiai išsitempusių priešais gulinčią hermafroditinę būtybę, kompozicija. Nejauku ir žaisminga. Tiesiog malonu žiūrėti, kaip autorius susidoroja su erotiniais neurotiniais motyvais.
A.Bikšė, kaip ir dera klasikui, revizuoja klasiką. Eksponuojamose fotografijose iš paskutinės Rygos skulptūros kvadrienalės įamžinamas kambarys instaliacija biuro imitacija. Vieta parkas. Laikas skirtingas paros. Rezultatas begalviai Ginterso žmonės ir bedvasė Aigaro užkontempliuota erdvė dvasingoje kultūrinėje aplinkoje (parkas, galerija). Ir likusios galvos (pageidautina žiūrovų) turėtų prisipildyti fantazijų atkarpų, fragmentų, nuotrupų, soundtrekų melodijų girdėtų, neonų reklamų zyzimo, kai tau vieniša, kino filmų kadrų, kadrų kitų nufotografuotų, pokalbių kažkada stenografuotų...
Su užmoju prisistatantys autoriai bando įvaldyti įvairius žanrus ir stilius. Tapybos kūriniuose nacionalinės koloristinės mokyklos kodai derinami su siužeto paieškomis (vis dėlto tai silpniausia menininkų kūrybos pusė). Plačiaformatėse panoramose orientuojamasi į pasaulinės dailės tendencijas, eksperimentuojama plokštuma ir jausmine dažų plastika.
Populiarios jaunimo muzikos grupės Ages of stones koncertas dailininkų kūrybą papildė pankiška lyrika ir aštriais fank-roko ritmais, o jaunųjų Latvijos menininkų prisistatymą vainikavo non stop KKKC demonstruojamas R.Petersono videoperformansas Orangutan spectres united mens choir. Antrąją pagal reitingus nacionalinę latvišką giesmę Lietuva brangi atliko autoriaus imituotas choras. Skirtingais rūbais apsirengęs ir skirtingais rakursais save sumontavęs (kiekvieno personažo judesiai ir tariami žodžiai šiek tiek atsilieka vienas nuo kito) autorius sukūrė linksmo, įvairiems visuomenės sluoksniams skirto (kaip dabar populiaru rašyti projektuose) šurmulio, tautinio balagano įspūdį.
Visi užėjusieji galėjo pabandyti įsilieti į ne/darnų chorą ir pakelti tostą už Latvijos Respublikos nepriklausomybės paskelbimą. Keliu ir aš. Milda, Briviba, Lačplėsis!
Lėliški žaidimai su angelais
 |
| Scenos iš režisierės G.Radvilavičiūtės naujo spektaklio Angelų pasakos Klaipėdos lėlių teatre. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka |
Salomėja Burneikaitė
Nors ir klajokliškai gyvendamas, Klaipėdos lėlių teatras lapkričio 6-ąją pakvietė klaipėdiečius jau į antrąją šiais metais premjerą. Naująjį spektaklį Angelų pasakos režisierė Gintarė Radvilavičiūtė kūrė įkvėpta Vytauto V. Landsbergio to paties pavadinimo knygelės ir pavadino lėliškomis improvizacijomis visai šeimai.
Šis spektaklis jau penktasis jaunos menininkės kūrybinis darbas. Po vieną spektaklį G.Radvilavičiūtė statė Kauno lėlių ir Vilniaus Jaunimo teatruose, tačiau galima matyti, kad dirbti su Klaipėdos lėlių teatro trupe jai yra maloniausia. Ir nenuostabu, nes Vienintelę, Vištytę ir gaidelį bei Angelų pasakas jai teko laimė kurti su bendraminčiais, žmonėmis, suprantančiais savo režisierę iš žvilgsnio, pusės žodžio ar menkos užuominos. Tada ir improvizuoti galima.
Žiūrovai jau laukia
Šis sezonas Klaipėdos lėlių teatrui, kaip ir jo meno vadovei Gintarei Radvilavičiūtei, - tik antras. Daugiau kaip 10 metų žiūrovai pažinojo lėlių teatrą KU-KŪ, kuris, išaugęs Klaipėdos universitete, pakeitė savo pavidalą. Gintarės dėstytojos Jūratės Januškevičiūtės suburtas kolektyvas sustiprėjo, pasipildė jaunomis kūrybinėmis pajėgomis ir tęsia kūrybinį darbą jau kaip Klaipėdos lėlių teatras. Turėjau tai paaiškinti, nes į klausimą - kur dingo lėlių teatras KU-KŪ? - tenka atsakinėti nuolat. Jaunimas, dabar sudarantis Klaipėdos lėlių teatro branduolį, tęsia J.Januškevičiūtės teatro idėją eksperimentuoja, ieško naujų lėlių teatro meninės kalbos būdų, stengiasi būti šiuolaikiškas, įdomus ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
Spektaklio Angelų pasakos premjera vyko Klaipėdos savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų Teatro salėje. Šiame didžiuliame pastate šiuo metu glaudžiasi Klaipėdos lėlių teatras. Paskirtas premjeros laikas kėlė nerimą kolektyvui. Spektaklis vyko moksleivių atostogų metu, todėl tikėtasi, kad žiūrovų ateis kur kas mažiau. Bet jų prisirinko beveik pilna teatro salė. Te neįsižeidžia kolegos iš Muzikinio ir Dramos teatrų, bet keletas žiūrovų prisipažino, kad tądien Angelų pasakas pasirinko neatsitiktinai: į kitą teatrą galima bus nueiti ir vėliau, nes šie teatrai dirba stabiliai, o Klaipėdos lėlių teatro spektaklį galima ir pražiopsoti... Taigi Klaipėdos lėlių teatras jau turi savo žiūrovą ir labai tuo didžiuojasi.
Ne inscenizacija
Inscenizacijos tikėjosi visi, kurie prieš ateidami į spektaklį buvo skaitę Vytauto V. Landsbergio knygelę Angelų pasakos. Bet atsitiko kitaip. Tikrajame teatre jau nenustembame pamatę literatūros kūrinio inspiruotą režisieriaus viziją. O spektakliuose vaikams vis dar tikimės išvysti labai konkrečią literatūros kūrinio inscenizaciją. Šiuo atveju spektaklio kūrėjai programėlėje pagarbiai nurodė, kad Angelų pasakos tai lėliškos improvizacijos pagal V. V. Landsbergį. Iš tiesų jo pasakos nepaprastai traukia teatro žmones. Dėl keisto slėpinio jos prašyte prašosi į sceną. Tekstus, parašytus lyg ir vaikams, mielai skaito ne tik jie, o teatralai tas istorijas, pradedant Rudnosiuko istorijomis, Obuolių pasakomis ir baigiant Pelyte Zita, nuolat bando pritaikyti scenai. Ne išimtis ir Angelų pasakos. Su įdomumu perskaičiau šią knygelę ir stebėjau, kaip Gintarės žaidimai pagal V. V. Landsbergį tampa nauja pasaka.
Jei knygelės autoriaus idėja buvo priminti mums apie dvasingąjį pasaulį, tai spektaklis žaismingai pokalbį šia tema tęsia. Angelai Mykolas ir Gabrielius veikia ir knygelėje, ir spektaklyje. Dera priminti, kad autorius puikiai pažįsta lėlių teatro meninę kalbą ir pats ją naudoja savo spektakliuose. Gal todėl ir G.Radvilavičiūtei buvo drąsu lėliškai žaisti su jo angelais.
Nesislepia už širmos
Spektaklis Angelų pasakos atvirai pavadintas lėliškomis improvizacijomis visai šeimai. Ar jos kažkuo turėtų skirtis nuo lėlių teatro vaikams? Skirtumų galima aptikti, nes šiuolaikiniame lėlių teatre veikia ne tik įprastos vienos ar kitos konstrukcijos lėlės. Dažnai aktoriai visai nesislėpdami už tradicinės širmos tiesiog manipuliuoja pažįstamais daiktais, jų fragmentais ar vizualiniais objektais ir kuria naujas plastines formas, perteikiančias mums metaforišką lėliškų pavidalų prasmę. Lėliškumą galime suvokti kaip mąstymo būdą, o jis būdingas ne tik lėlininkams.
Naujajame spektaklyje Angelų pasakos veikia trys jaunos aktorės - Aušra Daukantaitė, Renata Kutaitė ir Vida Narveišytė. Jos, padedamos režisierės, tiesiog žaidžia angelus Mykolą ir Gabrielių, kurie berniukui Tomui sukuria istoriją, padedančią atpažinti savo ir kitų jausmus. Kad ir apie jo paties mamą, kuri iš tiesų negali būti bloga.
Žaidžiantys angelai neturi realių kūnų. Jų pavidalai atsiranda vien tik lėlės galvutę sujungus su nuogomis aktorių kojomis, nes kiti personažai kuriami naudojant vien butaforines detales. Tiesa, dar angelai turi labai tvirtai pritaisytas aureoles, be kurių nebūtų atpažįstami.
Ištirpsta spektaklyje
Melsvai žalsva dekoracijų bei kostiumų su gobtuvais spalva primena operacinę ir maskuoja realius aktorių kūnus. Ši sterilumo asociacija nepalieka vietos erotikai, o improvizuotiems angelams suteikia sakralumo. Jie tiesiog ištirpsta spektaklyje, mažyliui Tomui susipykus su mama, o vėliau įvairiais netikrų mamų pavidalais parveda berniuką atgal pas brangiausią žmogų.
Atrodo, kad Angelų pasakose lėlių teatrą žaidžia ne tik spektaklio kūrėjos, bet ir jo personažai. Pvz., angelai nuobodžiaudami paragauja cukraus tiesiog iš cukrinės ir taip įjunksta, kad sustoja tik vienam iš jų parodžius pirštininę lėlytę-velniuką. Arba turguje prekeivis berniukui bandantis įpiršti vietoje mamos lėlę, panašią į Barbę, pirmiausiai pasiūlo pirštininę lėlytę-kiškutį.
Žaismingas Angelų pasakų lėliškumas yra motyvuotas. Tikra netikra šiame spektaklyje, kaip ir gera bloga gyvenime, yra visai šalia.
Įdomu buvo stebėti ne tik sceną, bet ir žiūrovus, matyti, kaip suaugusieji tyliai nustemba šypsodamiesi, o mažyliai sukikena, atpažindami gyvenimiškas situacijas. Panašu, kad lėliškos teatrinės improvizacijos visai šeimai, išaugintos iki spektaklio, nepabosta, o kai kuriuos net paskatina ieškoti Vytauto V. Landsbergio knygelės Angelų pasakos ir paskaityti, kaip viskas buvo iš tiesų.
Iš didelio debesies...
 |
| Teatrinės misterijos Pranašas ar atstumtieji kūrėjai pasitelkė žinomus menininkus ir bandė scenoje sujungti įvairius meno žanrus. Vytauto Liaudanskio nuotrauka |
Gitana Gugevičiūtė
Lapkričio 23-iąją dalis klaipėdiečių, suskubusių pasinaudoti galimybe pamatyti iki šiol neregėto žanro teatrinį pastatymą, pusantros valandos galėjo snūduriuoti vėsioje Muzikinio teatro salėje, viena akimi stebėdami monotonišką choreografiją, chaotišką veiksmą ir maloniai klausydamiesi kompozitoriaus R.Radzevičiaus (daugelio miuziklų, gerai žinomos roko operos Jūratė ir Kastytis autoriaus) sukurtos ir tikrai profesionalių instrumentalistų bei vokalistų atliekamos muzikos.
Nieko nauja
Ką tik Kaune užgimusios muzikinės teatrinės misterijos Pranašas ar atstumtieji (rež. A.Katkauskas) kūrėjai nuo pat pirmo premjerinio spektaklio Kauno valstybiniame dramos teatre gali pradėti kaupti rimtų priekaištų ir pastabų archyvą. Jau dabar aišku, kad duotas žodis parodyti tai, ko Lietuvoje dar nebuvo, nebus ištesėtas - tokio lygio projektų, kaip kad parodytasis, Lietuvoje nestinga. Be to, nei šokis, nei pantomima, nei plastika šiuolaikiniame teatre nėra nauji reiškiniai, greičiau atvirkščiai pastaraisiais metais judesys ir šokis yra tapę natūraliu spektaklio elementu (pakanka prisiminti C.Graužinio, O.Koršunovo, B.Marcinkevičiūtės ar A.Cholinos darbus). Videoprojekcijos irgi. Nors aptariamuoju atveju vaizdo instaliacijos autorius - teatro ir kino režisierius A. Lebeliūnas - sėdi skęstančios valtelės kyšančiame iš vandens gale...
Jungtinis meno centras, į projektą sugebėjęs suburti įvairiausių sričių profesionalus, scenos įžymybes, nesugebėjo profesionaliai organizuoti ir realizuoti sumanymo. Vis dar galima atpažinti pirminį projekto šaltinį (K.Gibrano pasakojimą apie dvasinės pilnatvės paieškas Pranašas), nors veiksmas nukeltas į psichiatrijos kliniką. Čia Pranašo vaidmuo tenka gydytojui (akt. G. Storpirštis), o ligoniai tiesiog įvairaus plauko ir likimo žmonės, įkūnijantys amžinąjį žmogaus dvasios konfliktą tarp dieviškumo ir nuodėmės, proto ir aistros. Pagrindiniai dramos personažai, veiksmo ašis - Jis (M.Staniulėnas) ir Ji (R.Butrimavičiūtė), sceniniame laike bandantys suvaidinti žmogaus gyvenimą, kupiną pakilimų ir nuopuolių bei vilties ir meilės.
Nevengė kičo
Misterijoje tarsi atkartojamas pasaulio sutvėrimo, žmogaus užgimimo aktas, sugundymas ir išvarymas iš rojaus (scena, kai gydytojas į rankas Jai duoda obuolį vienas subtiliausių perėjimų iš vieno epizodo į kitą), bet kūrybinga ir tikslinga menine transformacija to pavadinti neįmanoma. Medžiaga nesuvaldyta: epizodai chaotiškai suversti vienas ant kito; personažai, nepaisant įnirtingo blaškymosi po sceną, statiški, neindividualūs, nuobodūs; nuolat balansuojama ant pseudofilosofiškumo ar net kičo ribos (jogo (V.Rumšas) pasirodymas renginio pabaigoje ezoterika pačia nykiausia prasme, kičo vainikavimas).
Neprofesionalo akimi žvelgiant, choreografija neišradinga, šokio kalba sudėliota iš riboto skaičiaus informacinių ženklų, o matant kas sau dirbančius šokėjus apima jausmas, kad sceninio proceso vyksmas paliktas savieigai, nurodžius tik tam tikrus štrichus, kurių toli gražu negalima pavadinti rimtu libretu, juolab rimta režisūra.
Priminė juodraštį
Skelbta, kad projekto, dedikuoto pantomimos žanro Lietuvoje pradininko rygiečio M.Tenisono 60-mečiui, kūrėjus konsultuos pats maestro, tačiau jau dabar sklinda kalbos, kad bendradarbiauta nebuvo. Todėl ieškoti bendrų bruožų tarp projekto ir M.Tenisono kūrybos principų beprasmiška. Antisintetiškas, antitikslus, antitenisoniškas projektas, nors reikia pripažinti, kad atskirų vaizdų estetikos atrastume...
Iš didžiulio reklamos sukelto triukšmo, skambių formuluočių ir dosniai dalijamų pažadų lieka šnipštas, geriausiu atveju primenantis būsimo projekto juodraštį, apmatus spektakliui, ir muzika, kurios kokybei įrodyti nebūtini net garsiai tariami kūrėjų vardai (be kompozitoriaus R. Radzevičiaus, šiame projekte dalyvavo A.Smilgevičiūtė, N.Malunavičiūtė, D.Mickus ir kiti). Komplimentų liūto dalis tenka būtent muzikai, o visai kitai projekto daliai, matyt, reikėtų palinkėti augti. Nors vargu ar ji dar bus auginama... Atrodo, kad čia ta laurų krūva, ant kurios užmiegama.
Chorai varžėsi dėl gintaro prizų
 |
| S.Šimkaus chorų konkurso globėjas Klaipėdos meras R.Taraškevičius ir vertinimo komisijos pirmininkas prof. Janis Lindenbergas (Ryga) sveikino festivalio Didžiojo gintaro prizo laimėtojus Talino vyrų chorą Revalia. Konkurso organizacinio komiteto pirmininkas R.Varnas (dešinėje) Didįjį gintaro prizą įteikė Revalia choro vadovui H.Survai iš Talino. Petro Šmito nuotraukos |
Stefa Rimkevičiūtė
Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos dėstytoja
Klaipėdiečių koncertu prasidėjusi ir dvi dienas trukusi chorinės muzikos šventė XV tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas baigėsi, palikdamas stiprius emocinius išgyvenimus bei sukėlęs nemažai klausimų, taurių minčių ir ambicijų.
Per 15 kartų tobulintas ir išgrynintas renginys, į kurį pakvietus atsiliepė aukščiausius įvertinimus Europos ir už jos ribų įvairiuose konkursuose bei festivaliuose pelnę Estijos, Latvijos, Slovėnijos, Lenkijos ir Lietuvos mėgėjų chorai, organizacinio komiteto pirmininko Roberto Varno žodžiais, teikia garbę, pripažinimą ir didžiulę bendrakultūrinę vertybę mūsų miestui, o kartu ir visai mūsų šaliai: tarptautinis chorų konkursas vienintelis Lietuvoje.
Vertino žymūs chorvedžiai
XV tarptautiniame Stasio Šimkaus chorų konkurse dalyvavo 15 chorų. Laisvai pasirinkę programą a cappella, jie varžėsi keturiose kategorijose mišrių chorų, lygių balsų, jaunimo ir vaikų. Chorus ribojo tik dalyvių skaičius (ne daugiau kaip 50 asmenų), pasirodymui skirtas laikas (14-15 min.) bei privalomi lietuvių kompozitorių kūriniai, padėję išryškinti chorų privalumus, o atlikėjams iš svetur suteikę puikią progą pažinti lietuvių kalbos ir chorinės muzikos savitumus bei pajausti jos dvasią.
Į šio jau europinio lygio kultūriniu reiškiniu tapusio konkurso vertinimo komisiją buvo pakviesti aukščiausios kvalifikacijos chorvedžiai, ne vieno prestižinio tarptautinio konkurso nugalėtojai. Tai žiuri pirmininkas Latvijos muzikos akademijos profesorius Janis Lindenbergas, nariai žymaus Lietuvos choro Jauna muzika meno vadovas, Muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, kompozitorius Vaclovas Augustinas, Zalcburgo miesto Austrijoje chorų dirigentas ir Mocarteumo pedagogas Arūnas Pečiulis, Estijos muzikos akademijos docentas, daugelio vyrų chorų ir dainų švenčių dirigentas Juris Rentas bei Klaipėdos miesto savivaldybės Aukuro choro meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas.
Mažasis prizas Perpetuum mobile
Į konkursą chorai atvyko gerai pasirengę. Kai kurie iš jų pademonstravo dideles vokalines galimybes, atlikdami įvairiu laikotarpiu sukurtas savo ir kitų šalių autorių ar išplėtotas liaudies dainas, sudėtingas naujosios muzikos partitūras. Atkreipė dėmesį dirigentų muzikinio mąstymo lygis, savita atlikimo estetika.
Konkursantams gerokai pasitarnavo palanki puikiam skambėjimui Klaipėdos universiteto koncertų salė bei nuoširdus klausytojų palaikymas. Galutinius rezultatus lėmė daugybė faktorių: tikslingai pasirinktas repertuaras, vokalo skambumas, jautrus intonavimas ir ansambliavimas, atlikimo techniniai ir meniniai aspektai. Svarbi ir koncertinė patirtis, kurios, be abejo, labiau stokojo mažiausieji tik penkerius metus dainuojantis Grodzisko vaikų choras iš Lenkijos (dirigentas Martinas Lukašas Mazuras), užėmęs trečiąją vietą, Alytaus muzikos mokyklos jaunių choras Lakštingalėlė ir Vilniaus Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos vaikų choras.
Ryškiausias tarp jauniausiųjų (iki 16 metų) buvo Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos choras Perpetuum mobile (dirigentė Beata Kijauskienė). Jo sėkmę lėmė pajėgumą atitinkanti programa, meninis kūrinių išbaigtumas, skaidrus ir skambus vokalas, galintis būti etalonu bet kuriam vaikų chorui. Jam buvo paskirta pirmoji vieta, įteiktas Mažasis gintaro prizas, taip pat Lietuvos chorų sąjungos apdovanojimas už geriausią konkursinę programą vaikų kategorijoje, Klaipėdos miesto savivaldybės Švietimo skyriaus specialieji prizai.
Gintarėlis pralenkė Gabiją
Tenka apgailestauti, kad dėl neaiškių aplinkybių konkurso išvakarėse atsisakė jame dalyvauti Baltarusijos Minsko 133-iosios mokyklos berniukų choras Salaveika. Tad jaunimo chorų kategorijoje (nuo 16 iki 24 metų) pasirodė tik trys kolektyvai Kauno Vyturio vidurinės mokyklos mišrus choras, antrąja vieta (šioje kategorijoje pirmoji vieta nebuvo skirta) įvertintas klaipėdiečiams gerai žinomas, turtingą ir plačią savo kūrybinės veiklos istoriją turintis Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choras Gintarėlis (dirigentas Juozas Kubilius) bei žymaus Lietuvos dirigento Klemenso Griauzdės prieš 40 metų įkurtas Lietuvos akademinio jaunimo chorų lyderis Vilniaus Gedimino technikos universiteto mišrus choras Gabija (dirigentė Rasa Viskantaitė). Pastarajam atiteko trečioji vieta ir Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos specialus prizas už vertingiausią konkursinę programą jaunimo chorų kategorijoje. Šios grupės chorams teko nelengva užduotis įveikti privalomą kūrinį subtilaus ir techniško atlikimo reikalaujantį žaismingą lietuviškos muzikos perlą S.Šimkaus išplėtotą lietuvių liaudies dainą Oželis.
Intrigavo latviai ir estai
Lygių balsų kategorijoje varžėsi trečiąsias vietas laimėję Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinis (moterų) choras Cantate Domino (dirigentas Rolandas Daugėla) ir Šiaulių universiteto merginų choras Littera (dirigentė Marija Žibūdienė). Šioje grupėje intrigavo chorai iš Latvijos ir Estijos.
Rygos moterų choras Ausma (dirigentas Janis Zirnis) įvertintas antrąja vieta ir apdovanotas Klaipėdos chorinės bendrijos Aukuras prizu už privalomojo kūrinio geriausią atlikimą. Tai choras, įkurtas prieš 46 metus, turintis turtingą ir įvairų pasaulietinės ir sakralinės muzikos repertuarą, itin plačią ir sėkmingą koncertinių pasirodymų geografiją.
Estijos kamerinis vyrų choras Revalia įkurtas berniukų choro pagrindu prieš 25 metus to paties dirigento Hirvo Survos. Choro gyvavimo praeityje kylančia kreive įgytas pripažinimas Taline ir gautas Grand Prix Britanijos tarptautiniame vyrų chorų festivalyje. Tad į Klaipėdą jis atvyko su didele chorinio dainavimo ir koncertinių pasirodymų Estijoje, JAV, Kanadoje patirtimi ir ambicijomis. Chorui buvo pripažinta pirmoji vieta bei už savo šalies autoriaus kūrinio geriausią atlikimą paskirtas Lietuvos liaudies kultūros centro specialus prizas.
Abu pastarieji chorai konkurso vertinimo komisijos buvo pakviesti dalyvauti siekiant Didžiojo gintaro prizo.
Imponavo slovėnai, bet...
Mišrių chorų kategorijoje trečiosios vietos atiteko Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kameriniam chorui Cantate Domino (dirigentas Rolandas Daugėla) ir Rygos jaunimo kameriniam chorui Vecriga iš Latvijos (dirigentas Dace Slava).
Ypač imponavo prieš 12 metų savo koncertinę karjerą pradėjęs mišrus choras iš Slovėnijos Viva Brežice (dirigentė Simona Rožman Strnad). Tai choras, turintis sodrų, plataus skambesio vokalą, parodęs ypatingą reiklumą atliekamų kūrinių detalių kokybei ir interpretavimo visumai. Žiuri jį įvertinus pirmąja vieta, jis taip pat pateko į finalą. Žinia buvo sutikta audringais plojimais bei tarp žiūrovų salėje iškelta Slovėnijos valstybine vėliava. Šis choras pademonstravo ne tik gerą meninio atlikimo lygį, bet ir puikią lietuvišką tartį su itin subtiliu tikslumu ir išraiškingumu atlikęs privalomąją interpretaciškai kaprizingą ir subtilią S.Šimkaus dainą Nakties tylumoj.
Tačiau Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos specialus prizas už geriausią šio kūrinio atlikimą buvo įteiktas dainavimo kultūra, malonaus tembro ir lanksčiais balsais pasižyminčiam Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros centro Žvejų rūmų mišriam chorui Cantare (dirigentas Artūras Dambrauskas), užėmusiam antrąją vietą.
Laimėjo Revalia
Visi trys į antrąjį etapą pakviesti chorai turėjo atlikti laisvai pasirinktą 20 minučių programą ir padainuoti savo šalies autoriaus kūrinį, parašytą po 1995 metų.
Nepaisant Slovėnijos mišraus choro Viva Brežice ir Rygos merginų choro Ausma didžiulių pastangų atliekant sudėtingą programą, žiuri sprendimu pergalę iškovojo estai 30-ies vyrų skardžiabalsis, daug įtaigios vidinės jėgos ir pasitikėjimo turintis bei puikiai vokalą ir jo tembrus įvaldęs Revalia choras. Ir nėra ko stebėtis. Juk nuo seno Estijos vyrų chorai garsūs pasaulyje; užtenka prisiminti Gustavo Ernesakso akademinio vyrų choro šlovę, jis ne kartą koncertavo Lietuvoje ir Klaipėdoje.
Sveikindamas nugalėtojus ir įteikdamas dailininko Vytauto Karčiausko sukurtą Didįjį gintaro prizą, Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius apgailestavo, jog jis priklausys ne klaipėdiečiams. Chorų varžytuvės baigėsi dar vienu Mažojo ir Didžiojo gintaro prizų laimėtojų pasirodymu.
Solidesnis nei tikėjosi
Džiugu, kad renginys tampa vis plačiau žinomas Europoje, pripažįstant ir tą faktą, jog ne vienas laurus kitose šalyse skynęs choras pasijuto patekęs į solidesnį konkursą nei tikėjosi.
Konkurso metu vyko chorų dirigentų ir vertinimo komisijos narių susitikimas ir diskusija apie įvairių šalių chorinio meno tendencijas, išsakyti vertingi samprotavimai. Pertraukų metu buvo rengiami dalyvių koncertai Draugai draugams. Konkurso atidaryme dainavo klaipėdiečiai praėjusių konkursų Didžiojo gintaro prizo laimėtojai - E.Balsio menų gimnazijos choras (dirigentė Z.Kariniauskienė) ir mišrus choras Aukuras (dirigentas A.Vildžiūnas).
Konkursinę šventę pajuto ir Šiaulių bei Nidos gyventojai, kurių bažnyčiose koncertavo estų Revalia kamerinis vyrų choras, Palangos latvių Rygos moterų choras Ausma, o Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje giedojo Vilniaus Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos vaikų choras.
Klaipėdos jaunimo chorų dovana konkurso dalyviams ir svečiams, belaukiant vertinimo komisijos verdikto ir apdovanojimų, buvo koncertas, kuriame dainavo Vydūno vidurinės mokyklos vaikų choras (dirigentas A.Girdzijauskas), Ąžuolyno gimnazijos jaunimo mišrus (dirigentė D.Pilipavičienė), Klaipėdos kolegijos Muzikos pedagogikos fakulteto (dirigentė V.Valeikienė) chorai bei R.Vindžigalskienės parengtos mažųjų ir jaunimo ansamblio Keberiokšt grupės.
Pagerbia Stasį Šimkų
Didelės padėkos verti šios šventės organizatoriai renginio koordinatorius Robertas Varnas ir pagrindinis kontaktinis asmuo bei konkurso vertinimo komisijos sekretorė Judita Kiaulakytė, su profesine nuojauta atlikę sudėtingą ir daug laiko reikalaujantį darbą. Kokiu rakursu bepažvelgsi, žmonių bendravimas per daugelio kartų įvairių tautų sukauptas amžinas ir nekintamas dvasines vertybes, įkūnytas ir perteikiamas choriniu skambėjimu, neįkainojamas turtas. Tik ar pakankamai tuo pasinaudojame? Išleistas V.Blūšiaus lietuvių ir anglų kalbomis parengtas kokybiškas ir informatyvus leidinėlis, atspausdintos gražios afišos, tačiau trūko didesnio publikos dėmesio.
Kas dveji metai rengiamu tarptautiniu chorų konkursu pagerbiamas Klaipėdai ir visai Lietuvai daug nusipelniusio Stasio Šimkaus dirigento, kompozitoriaus, konservatorijos įsteigėjo, subūrusio simfoninį orkestrą ir parengusio daug veiklių muzikų, atminimas. Atėjo laikas pagalvoti ir apie S.Šimkaus skulptūrinio paminklo sukūrimą. Atrodo, taip ir laukia savojo Maestro šalia miesto Koncertų salės, kurioje S.Šimkui diriguojant vyko simfoniniai koncertai, esantis nedidelis parkelis. Bet jis dar nesutvarkytas.
Kieno Dievų miškas?
 |
| Kadras iš A.Puipos filmo Dievų miškas. |
Žydrūnas Drungilas
Didžiojo kino ekranuose pasirodęs režisieriaus Algimanto Puipos Dievų miškas sukėlė didžiulį lietuvių kino gerbėjų susidomėjimą ir prieštaringus vertinimus.
Jautri teritorija
Kiekvienas lietuviškas didelio formato filmas, pasirodantis tik kartą per metus ar dvejus, turėtų būti šventė kino gurmanams ir geras jaukas kritikams, nes tai visų metų kinematografijos ir metinė kino biudžeto esencija, iš karto pretenduojanti patekti į lietuvių kino aukso fondą. Ir ne tik. Paprastai toks filmas dar mažiausiai 3-4 metus atstovauja Lietuvos kinui užsienyje, filmų peržiūrose ir festivaliuose.
Tačiau tokiu būdu didysis kinas Lietuvoje jau iš karto yra pasmerkiamas būti grandiozišku, milijoninio biudžeto, didelių, dažnai epinių istorinių temų kinu, įdomiu tik mums patiems. Net ir eksploatuojant literatūros klasikos tekstus gaunamas panašus efektas. Žiūrovas priverstas laukti ir stebėti lėtą, nedrąsų ir sunkų lietuviško kino prisikėlimą, ramstomą užsienio aktorių ir prodiuserių.
Kad Lietuva nėra kino kraštas, seniai aišku: beveik neturime pilnametražių filmų, paremtų siužetais iš mūsų šiandienos, iš kasdienybės. Užtat turime nemažai adaptacijų (ekranizacijų). Režisierius A.Puipa dažnai savo siužetus randa būtent literatūroje: Žuvies diena, Procesas, Vilko dantų karoliai, Elzė iš Gilijos, Dievų miškas filmai, paremti literatūros kūriniais. Literatūros klasikos tekstai lietuviams yra ypač jautri teritorija, į kurią ne kiekvienam mirtingajam leista įžengti, juolab jei ta teritorija Dievų miškas.
Įsivaizdavome kitaip?
Visiems, subrendusiems su Balio Sruogos Dievų mišku, A.Puipos to paties pavadinimo filmas yra gera pamoka, kuo literatūra skiriasi nuo kino. Arba kuo Puipa skiriasi nuo Sruogos. Juk daugelis iš mūsų skaitydami romaną viską įsivaizdavome kitaip, nei išvydome filme. Kitokias kančias, žiauresnius prižiūrėtojus, plonesnius kalinius, prastesnį maistą. Visai kitą dvasią ir moralę. Net interjerą ir eksterjerą kitokį įsivaizdavome. Savo mintyse jau buvome atsirėžę gerą sklypą to dievų miško, kuris priklauso Sruogos talentui, privatizavę ir gerai jį išinterpretavę. O tada į mūsų teritoriją įžengė Puipa ir viską sumaišė. Kai kuriems toks atradimas galėjo kainuoti ir tautinio orumo praradimą. Vienintelis mažas skirtumas niekas be Puipos (ir Gavelio) daugiau savojo Dievų miško scenarijaus nerealizavo.
Pamenu vieną fragmentą iš RoRa esė, kuriame į klausimą ar matei vakar Kafką? atsakoma mačiau Puipą (turimas galvoje Kafkos Procesas, Puipos ekranizuotas 1994 metais ir parodytas per televiziją). Šiame epizode originalas nuo jo interpretatoriaus atskiriamas griežta linija. Kodėl ne? Ekranizuotas romanas, novelė ar apysaka jau tampa režisieriaus kūriniu (kūnu) ir pradeda gyventi savo atskirą, gal trumpesnį, o gal ir ilgesnį nei originalas gyvenimą. Tačiau kartu pradeda priklausyti tam pačiam interpretacijų ir prasmių laukui, todėl sukelia nemažai klausimų ir polemikų.
Adaptacijos skiriasi
Literatūros kūrinys ir jo adaptacija (pastarasis terminas geriau nei ekranizacija atspindi įvairias kūrinio pritaikymo galimybes) tai dvi skirtingos ženklų sistemos, kurias gali vienyti siužetas, personažai, kultūrinė, sociologinė, istorinė informacija, bet skiria mediumas, pats perteikimo būdas. Tai struktūros (kompozicijos) perrašymas kita forma, koncepcijos pritaikymas kitoje ženklų sistemoje. Filmas ne aprašo ar apibūdina, o (pa)vaizduoja, nes yra įvykis, kuris vyksta laike, ir būtent laikas yra filmo sintaksė.
Adaptacijos, inspiruotos originalaus kūrinio, visada nurodo į originalą, nors ir skiriasi ekranizavimo (perkėlimo) laipsnis. Pavyzdžiui, kai kurie filmai atsisako tikslios adaptacijos. Jie sąmoningai atsiskiria nuo originalaus teksto, inicijuodami estetinių vieno laikotarpio formų sąveiką su savo laikmečio kinematografinėmis formomis. Režisieriui ar/ir scenaristui, pasiėmusiam literatūrinę medžiagą, lengviau atskleisti jos personažus, veiksmo vietą, istorinę ir kultūrinę informaciją, pagrindinius pasakojimo bruožus. Sunkiau yra perteikti originalo dvasią, toną, vertybes, vaizdiniją, ritmą. Tačiau ir labai tikslios adaptacijos, ir ne tokios tikslios atitrūksta ir atsiskiria nuo savo šaltinio, tampa nepriklausomos savo forma.
Gerų adaptacijų pavyzdys man yra tokie režisieriai kaip Viscontis ir Pasolinis, kurie savo filmuose ne tik adaptuoja koncepciją, bet ir kūrybiškai tarsi pratęsia literatūros pasaulį su jo motyvais, įvaizdžiais, idėjomis ir personažais. Iš visų žanrų, atrodo, labiausiai yra pasisekę detektyvui, kuris ir literatūroje, ir kine galėtų turėti maždaug po lygiai gerbėjų. Čekų, britų, amerikiečių tekstams pavyksta gerai atrodyti ekrane. Sekasi ir Čarlzui Dikensui, Stepanui Kingui bei Tolkienui.
Romano santrauka
Kaip šiuo atveju yra su Puipos filmu Dievų miškas? Sunku vis dėlto šį filmą žiūrėti nelyginant jo su Sruogos Dievų mišku (nors filmas režisieriaus ir nevadinamas ekranizacija). Man filmas atrodė ne kaip romano idėja ar vizija, o kaip jo santrauka. Ne kaip nuoseklus įvykio (ar įvykių) pasakojimas, o kaip romano skyrių fragmentiška chronologija. Šiaip ar taip, Sruogos memuarinis veikalas nėra labai kinematografiškas. Pagrindinė ašis jame lageris ir jo gyvenimas, matomas pagrindinio personažo akimis. Romane, kaip žinoma, daugelis skyrių yra skirti arba konkrečiam personažui, personažų grupei (pvz., moterims) arba kokiam nors koncentracijos lagerio ypatumui (pvz., lagerio mitybai). Romano siužetas tarsi priklauso nuo kiekvieno skyriaus, skyriai nebūtinai išdėstyti chronologiškai daugelį iš jų būtų galima skaityti atskirai. Kūrinyje veiksmo nedaug.
Todėl Puipos filme į akis krito ne nutolimas nuo romano, o priešingai, pernelyg stropus sekimas juo, ypač kalbant apie struktūrą. Stengtasi suregistruoti kiekvieną personažą, įamžinti jį kaip fotografiją (tačiau paskui jis pametamas iš akiračio). Sužymėti vos ne kiekvieną įvykėlį iš jų gausybės, mėtantis nuo vieno prie kito, bet neišsirenkant nuoseklaus įvykių pasakojimo. Pametant iš akių intrigą ir įtampą, nuo kurių labai priklauso žiūrovo dėmesys. Balsas už kadro stengiasi viską paaiškinti, išaiškinti ir iliustruoti, todėl žiūrovui pačiam galvoti ir suprasti, kas vaizduojama, tarsi nebereikia. Gal todėl, neberadus medžiagos siužetui romane, įvykių laikas filme yra pratęsiamas.
Pritrūko parako
Pagrindinis filmo personažas Profesorius (V.Masalskis) tik dalį filmo praleidžia Štuthofo lageryje, kitoje filmo dalyje vaizduojamas jo gyvenimas ir kūryba pokario sąlygomis (panaudojant Sruogos biografiją). Taigi filmo naratyvas išskaidomas į mažiausiai du laikus (dviguba laiko struktūra), kurie kaitaliojasi kaip praeities ir dabarties intarpai. Kodėl pasirinktas toks būdas? Matyt, siekiama atskleisti du panašius režimus, supriešinti dvi nužmoginančias sistemas, nacių ir sovietinę. Tačiau bandant nušauti du zuikius vienu šūviu, pritrūksta parako: kaitaliojant praeities ir dabarties intarpus, sustabdomas ritmas, filmui dar nespėjus įsibėgėti. Vis lauki ir lauki, kada viskas prasidės, tačiau filmas taip ir baigiasi, niekam taip ir neprasidėjus.
Nors ir surizikuota, panaudojant medžiagą jautria tema, filmą verta pamatyti. Ne vien dėl įtaigios V.Masalskio vaidybos ar dėl kelių įdomių epizodų (pvz., simboliškas Profesoriaus sugrįžimas į lagerį, už kurio tvoros keli iš buvusių kalinių spėlioja, kas čia toks pasirodė). Ir tam, kad kiekvienas galėtume pasitikrinti savąją Dievų miško versiją, o į Puipos filmą pažiūrėti kaip į šio režisieriaus interpretaciją, jo kūrinį, o ne kaip į šventvagystę. Tada nereikės šiurpti matant, kad filmo personažai Štuthofo kaliniai taip nevargsta, kaip aprašyta knygoje: turi laiko pavalgyti, parūkyti ir arbatos išgerti, nėra labai nustekenti, gali ir sniego gniūžtėmis pasimėtyti su moterimis, taip pat prieš mirtį susituokti.
Docu In Motion sujungė žmogų ir pasaulį
 |
| Kadrai iš S.Loznicos Peizažo ir D.Rangos Istorijos. |
Jūratė Usanova
Lapkričio 4-11 dienomis vyko pirmasis Nacionalinės kino klubų asociacijos pristatomas renginys - Vilniaus dokumentinių filmų festivalis Docu In Motion, kurio du filmai lapkričio 10-ąją buvo parodyti ir Klaipėdoje. Prano Domšaičio galerijoje Kinopolio žiūrovai galėjo pamatyti Sergejaus Loznicos Peizažą ir Danos Rangos Istoriją (Story). Šiųmetinė festivalio tendencija - noras priartėti kuo arčiau žmogaus, jo kasdienybės, atradimų, dvejonių. Festivalis kreipė žiūrovų dėmesį į vidinį žmogaus pasaulį.
Ir atkreipė. Netgi įtraukė. Filmai Peizažas ir Istorija susiejo ir persipynė. Atrodo, ir sukeisti pavadinimai jų esmės nepakeistų. Netikėtai susiliejo tiesioginės gamtovaizdžio, socialinės paralelės bei atvirkštinės kameros judėjimo ir vaizdo pateikimo principai. Nors eksperimentinę poetinę dokumentiką labiau atitinka S.Loznicos Peizažas, kuriame iš pradžių nebylūs, vėliau rusų kalba prabilę kadrai sukami aplink stebėtoją 360 laipsnių kampu. Tačiau visai ne eksperimentinis Istorija mūsų žiūrėjimo poziciją pakeičia čia jau žiūrovas yra tas palydovas, plastiškai skriejantis virš upių žiočių, miškų, salynų ar tiesiog kosminio laivo ūžesiu monotoniškai plaukiantis žemės rutulio apskritimu aplink.
Peizažo dalis
Apskritimu be pradžios ir pabaigos. Taip mes įsukami į Rusijos miestelio Okulovkos peizažą ir kasdienybę (Peizažas) iki pagrindinės vyksmo vietos autobuso stotelės. Kraštovaizdis yra tiek gera aplinka savo sudėtinėms dalims, kiek pats atitinka jų požymius. Miestelio kraštovaizdį dėlioja tokie objektai kaip plytiniai griuvėsiai, sniegu padengto purvo kūgiai, žiemiško atodrėkio asfaltas, pliki medžiai, apleistos istorinės architektūros fragmentai atitinka jame tarpstančius vietinius gyventojus: pavargę, pasidavę kasdienybei, komiškai pikti jei ne ant kitų, tai patys ant savęs, vieni vulgarūs, kiti praradę viltį, patiriantys smurtą, dar kiti girtuokliaujantys, kažko netekę...
Vientiso kameros judesio sujungtos žmonių kalbos, socialiniai ženklai keiksmažodžiai, pyktis, rutininis erzulys kuria ne itin aukštos kultūros socialinį vietovaizdį. Pašnekesių srautai susipina į raizginį, mazgą, savotišką socialinę entropiją, šurmuliuojančią netvarką, kuri turi inspiruoti tylios tvarkos atsiradimą, šiuo atveju autobuso atvykimo tylą stotelėje. Paskutinis pasispardymas kadrai pro važiuojančio autobuso langus sukelia atsukamos atgal kino juostos įspūdį. Ir palieka spengiančiai tylu. Galbūt gamta be žmonių visada bus tiesiog idealus peizažas?
Išnyksta riba
Moksliškai nėra aišku, kiek kraštovaizdis veikia žmogų. Patys žmonės, kultūra, kalba yra jų gyvenamųjų vietovių dalis. Kodėl prisirišame prie vienų ar kitų gamtovaizdžių? Kodėl žavi būtent tokios peizažo kompozicijos ir ne kitokios? Kodėl Istorijos herojų taip keri Ouvea sala? Aš jų turiu šimtus, bet Ouvea meno kūrinys. (Ouvea - sala Naujoje Kaledonijoje, ištikimybės salų grupėje, angl. Loyalty Islands).
Savotiško psichologinio esė filmo Istorija karkasas kuriamas iš šių dviejų laikančiųjų konstrukcijų: vienintelio herojaus Story Musgrave veido (vaizdo pagrindas) ir jo balso monologo (garso pagrindas). Vaizdo konstrukcija pildoma kerinčiais vaizdais iš kosmoso, žemės reljefo formomis, poetinėmis miškų fotokompozicijomis. Filosofinį monologą papildo kosminio laivo ūžesys, nevalingai vaizduotėje susitapatinantis su žemės balsu ar žemės garsu. Plastiškai vienas kitą keičiantys astronauto veido ir žemės kraštovaizdžių kadrai tarytum ekranizuoja hipnotizuojantį monologą apie evoliuciją, kaitą, žemės ir žmogiškąjį kodus, dvasingumą ir pojūčius. Riba tarp žmogaus ir pasaulio išnyksta: Mes esame žemė. Svarbus vientisumo jausmas, dalinasi potyriais Story. Neslėpdamas asmeninio gyvenimo tragizmo faktų, lyg aidu atliepiančių S.Loznicos Peizažo žmonių kalbas. Estetinio pasakojimo nesutrikdo ir nesumenkina Story išgyventi socialiniai kraštutinumai šeimos narių degradacijos, išsiskyrimai, netektys. Problemos neatsietos nuo patirto grožio jausmo. Čia viskas kartu ir apie to paties žmogaus kasdienybę bei įkvėpimus. Pats Story tai patvirtina: Nėra nieko įspūdingiau, nei matyti gyvenimą ir mirtį čia. Gyventi žemėje yra daug įspūdingiau, nei būti kosminėje erdvėje.
|
