TEATRAS. PREMJERA

Kvartetas demonstravo aktorinį meistriškumą

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Nedėkingas užsiėmimas – rašyti apie jubiliejinius reikalus. Pagarba, tolerancija tampa savotiška indulgencija. Tačiau savaitgalį parodytas R.Harvudo „Kvartetas“, režisuotas Povilo Gaidžio, ir išgyvenęs aktorės Elenos Gaigalaitės, vaidinusios Sesilę Robson, gimtadienio euforiją, neišvengiamai užpildys dar vieną Klaipėdos dramos teatro repertuaro nišą – kaip tragikomiškas, turbūt „nekasinis“, į vyresniosios kartos žmonių pasaulėjautą orientuotas spektaklis.

Pasikliauja aktoriais

Gražu, kad teatras vertina vyresniosios kartos aktorius ir jiems suteikia visas galimybes išeiti į sceną. Tam itin tiko ir R.Harvudo „Kvartetas“ – netgi pjesės personažų gyvenimų istorijos tobulai siejasi su teatro užkulisiais: keturi buvę žymūs operos solistai, vis dar trokštantys būti svarbūs ir reikalingi, išeinantys gal bene paskutinį kartą į sceną ne iš tiesų sudainuoti savo genialių partijų, bet pabūti šalia jų statistais.

Keturias prigesusias, senelių prieglaudoje paskutines dienas leidžiančias operos žvaigždes vaidina spindinčios Klaipėdos dramos teatro vyresniosios kartos žvaigždės: E.Gaigalaitė, po ilgos pertraukos į sceną vėl pakilusi Marija Černiauskaitė, Povilas Stankus ir Bronius Gražys. Gražus kvartetas, turintis potencijos pademonstruoti šiuolaikiniame teatre jau kiek primirštą profesionalios aktorystės stebuklą. Tačiau pernelyg pasikliaudamas neabejotinais keturių aktorių talentais, režisierius tarsi lieka nuošalyje. Tai, žinoma, leidžia visu ryškumu atsiskleisti aktorių galimybėms, bet susilpnina paties reginio efektą ir nejučia priverčia ilgėtis režisūros.

Trukdo vertimas

Drįsiu pastebėti, jog kiek abejonių sukėlė pjesės vertimas (vertėju programėlėje vadinamas rašytojas Sigitas Poškus), vietomis akivaizdžiai turintis tiesioginio vertimo iš rusų kalbos prieskonį: „bendrai“, „vienok“ ir kitokie žodelyčiai šiek tiek nuskurdina personažų kalbą, rėžia ausį ir sukuria netikrumo įspūdį – juk scenoje kalba inteligentai, kadaise žibėjusios operos žvaigždės.

Žvelgiant atskirai į kiekvieną vaidmenį, iš tiesų galima pasidžiaugti aktorių profesiniu meistriškumu: stengtasi išjausti kiekvieną personažo charakterio niuansą, atskleisti buvusių operos žvaigždžių gyvenimo užkulisius. Šiuolaikiniame teatre kiek devalvuota vertybė – itin atsakingas požiūris į vaidmenį - „Kvartete“ suspindi pačiomis ryškiausiomis spalvomis: jaunimui yra ko pasimokyti iš keturių scenos veteranų. Gal kartais, norint labiau išryškinti kai kuriuos niuansus, pernelyg pabrėžiamas antrasis planas, įkyriai peršamos potekstės, tačiau, manyčiau, šie nepageidautini kontrastai laikui bėgant pranyks.

Žaidžia pustoniais

Po ilgos pertraukos scenoje pasirodžiusiai aktorei M.Černiauskai-

tei, vaidinusiai buvusią Redžio žmoną Džinę Horton, „Kvartetas“ išties prilygo neeilinei premjerai. Aktorė įkūnija vis dar aikštingos, tačiau savo bejėgiškumą suvokiančios žvaigždės paveikslą. Tai sodrus, kupinas pustonių, psichologiškai motyvuotas vaidmuo. Džinė Horton atskleidžiama kaip nepaprastai žmogiška būtybė, gebanti pripažinti klaidas ir čia pat vėl jas daranti.

P.Stankaus Vilfredas Bondas – žaismingas, nuolat seksualiai susirūpinęs ir, akivaizdžiai, vis dar nepamiršęs profesinių ambicijų vyras, vos pastebimai konkuruojantis su Redžinaldu Peidžetu (B.Gražys).

Kaip jam nusibodęs tas Figaro! Tačiau akivaizdu: juk vaidmenyje Vilfas suspindėtų visomis buvusios didybės spalvomis.

Mąslus, inteligentiškas Redžinaldas Peidžetas – su vis prasprūstančiomis vaikiškomis nuoskaudomis dėl marmelado ar nenusisekusios santuokos su Džine. Aktorius B.Gražys žongliruoja prieštaringomis šio personažo dermėmis. Gal dėl didelio noro pa-

rodyti Redžį kuo šiltesnį B.Gražys kartais per daug eksploatuoja marmelado temą, padaugindamas dėmesio „karvei Andželikai“. Peršokimas nuo ramaus filosofavimo prie kažkur regimos Redžį įskaudinusios moters pernelyg demonstratyvus ir pabrėžtas.

Demonstruoja kostiumus

Gal kiek gylio ir subtilumo pritrūko Sesilės Robson paveikslui: besaikis E.Gaigalaitės blaškymasis po sceną, primygtinai demonstruojamas kojinių taisymas, pernelyg pabrėžiami nešvankūs juokeliai kiek nesiderino su linksmos, naivokos, ant pamišimo ribos kabančios Sesilės įvaizdžiu. Labiau vykusios intymios išpažintys, kada aktorė pasakoja apie savo patirtį su gyvenimo vyrais.

„Kvartetas“ nesigviešia tapti režisūrinės išmonės demonstravimo placdarmu. Neužsižaidžiant efektais, visas sceninis vyksmas remiasi keturiais aktoriniais darbais. Tačiau, net ir itin gerbiant aktorių profesionalumą, jų meistrystę, norisi šiek tiek daugiau negu girdėti tekstą. Norisi reginio ir tvirto režisieriaus mosto, sudėliojančio visus taškus ant „i“. Norisi finalo, o ne prabangių teatrinių kostiumų demonstravimo.

Nesinorėtų tikėti, jog „Kvarteto“ pabaiga sumanyta tarsi fonas po spektaklio laukusiems jubiliejiniams sveikinimams. Nors spektaklio finalas trijų valandų reginį subanalina iki paprasčiausio koncertinio nusilenkimo, norisi tikėti, jog tai tebuvo savotiška repeticija. Ir „Kvarteto“ ambicijos – „įrodyti pasauliui, jog talentas neturi amžiaus“, – išties pasitvirtins...

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Tylus buvimas šalikelėje

Goda GIEDRAITYTĖ

Klaipėdos dailės paro-dų rūmuose pristatoma Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Grafikos sekcijos narių kūrybos paroda “Šalikelė”.

Perspektyvoje – laikas, atogrąžoje – kelias, o jų sankirtoje – žmogus. Stabteli, pritupia, apsidairo ir paskęsta persiklojančių vaizdinių, besi-šliejančių linijų, putliai tyškančių dėmių erdvėje, kur kūrybinė paslaptis įgauna apčiuopiamą kūniškąją plastiką. Taip ir keliauja kūrėjas per pasaulį – šalikele...

Skleidžiasi įvairove

Parodos organizatorius grafikas A.V.Burba ekspozicijos koncepcijos ir pavadinimo pasirinkimą aiškina taip: “Buvimo tikrame pasaulyje vaizdavimas – buvimas šalikelėje. Buvimas – kaip amžinas alkis, kuriam atskleisti bus trumpa visos abėcėlės eilė. Iki kol suvoksime, jog visa tai jau buvo ir bus, jog visa tai galima pamatyti seno grindinio akmeny...”

Parodoje pristatomi septynių autorių darbai, sukurti pastaraisiais metais. Kūriniuose dominuoja mišri, autorinė technika, drąsiai eksploatuojama spalva, eksperimentuojama įvairiomis priemonėmis: grafitas, spalvoti pieštukai, aplikacija. Ir nors techniniu požiūriu nenutolstama nuo tradicinės grafikos raiškos, kiekvienas autorius išsiskiria savitu pasauliu, vidinių išraiškų žaisme. Skirtingos stilistikos, įvairialypiai komponavimo principai, daugiaprasmiai siužetai, poetiniai vaizdai – plokščiame popieriaus paviršiuje skleidžiasi grafikos įvairovė.

Vidinių įžvalgų gelmėje

Monochrominiai, grafitu atlikti G.Oškinytės kūriniai (“Pasivaikščiojimas”, “Nutolęs lietus”, “Kelionė”, “Šalikelis”) intriguoja vidinių įžvalgų gelme, vizualios įtaigos stiprybe. Atsigręždama į Rytų kultūrines tradicijas, grafikė eksploatuoja minimalistinę estetiką, besiskleidžiančią ne tik spalviniame, bet ir plastiniame sprendimuose, pauzėse. G.Oškinytės štricho paprastumui oponuoja keliasluoksnis, “barokinis” A.V.Burbos kompozicijų charakteris, nuosekliai plėtojama siužetinė linija. Ypatingą dėmesį autorius skiria grakščiai linijos ekspresijai, dėmės akibrokštui, estampo ir spalvinės dėmės deriniui (serija “Šokantis juodas”, “Rokoko”, “Smėlio dienos”, “Paralelinis laikas”).

Tradicijos ir simbolio aidas

Grafikės L.Gedvilaitė-Sakalauskienė ir E.Poš-kutė-Pumputienė plėtoja tradicines oforto, akvatintos technikas. Tačiau jei L.Gedvilaitė-Sakalauskienė parafrazuoja “klasiką”: improvizuoja eilėraščių temomis, eksploatuoja antikinius motyvus, tai E.Poškutės-Pumputienės kūriniuose skleidžiasi liaudies motyvai: šv. Jurgio skulptūrėlė (“šv. Jurgis namuose”), paukšteliai, tradiciniai juostų ar keramikos ornamentai (“Ženklai”).

Tradicijos ir simbolio idėjos ataidi ir D.Žalnieriūtės cikle “Rudens inkliuzai”. Medžio lapo atspaudas kūriniuose tampa ne tik pagrindiniu motyvu, bet ir priemone. Kartu tai – ir netikėta nukritusio lapo ir šalikelės pirmavaizdžių sąšauka. Autorė konstruoja atvaizdų mozaiką, ją papildydama spiralės ženklu, asociatyviai atliepiančiu gyvenimo ciklą: pradžios ir pabaigos nebuvimą…

Nuoširdūs atsivėrimai

Monochrominiai atspaudų vaizdiniai dažnai papildomi išraiškingos spalvos prieskoniu, tačiau pastarasis neretai tampa ir dominuojančia priemone. Pavyzdžiui, L.Vėgėlienės kūriniuose, kur grafinių ribų išplėtimas priartėja prie tapybos ieškojimų (“Minčių kelias”), arba netikėtai į vientisą “kelio” ciklą susilieję O.Šimaitytės-Račkauskienės darbai, atlikti spalvotais pieštukais. Kelias čia tampa ne tik tiesiogine nuoroda, bet ir metafizine idėja.

Ir vis dėlto tai ne tapybinė spalvų gaivastis, o labai kruopščiai, sąmoningai parinkta nuosaiki, neretai žemės spalvų, “rudeniška” paletė. Apskritai Klaipėdos grafikams nebūdingas skandalingumas, riksmas, deklaracija. Tai – vidujiniai kūriniai, kupini šilumos, romantiškos pajautos, nuoširdaus atsivėrimo. Tai – tylus dailininko ir žiūrovo pokalbis apie amžinąsias temas: gamtą, žmogų, jo kelionę šiame pasaulyje, laiką, šalikelę…

PARODŲ AFIŠA

Ernestas ŽVAIGŽDINAS. Miestas prie Mičigano. 2003 m. Aliejus, drobė, 100x130 cm. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcija

Klaipėdos dailės parodų rūmai

(Aukštoji g. 3)

Ernestas Žvaigždinas (Klaipėda) – tapyba.

Gražina Vitartaitė (Vilnius) – tapyba.

“Šalikelė“: Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Grafikos sekcijos paroda.

„Metų horizontai“: kalėdinė Lietuvos dailininkų kūrybos paroda – tapyba, skulptūra, keramika (bendras projektas su Baroti galerija).

2004 01 21 – 02 22 Grupės „Individualistai“ paroda.

2004 01 22 – 02 15 „Nuo bočelių iki vaikaičių“: Bulotų šeimos (Vilnius) kūrybos paroda.

2004 01 23 – 02 22 „Būk originalus arba mirk!“: Britų taryba pristato fotomenininkę iš Didžiosios Britanijos Madame Yevonde ir jos fotografijas.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos - pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P.Domšaičio kultūros centras

(Liepų g. 33)

“Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė”: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių - tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai - menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

Danijos kultūros institutas Lietuvoje pristato dvi dizaino parodas iš Danijos: “Mažasis Arne Jakobsenas“ - garsaus danų dizainerio Arne Jakobseno projektai vaikams, “Milestones&Evergreens” - Arne Jakobseno architektūriniai projektai.

Galerijos Meno pažinimo centre:

Klaipėdos miesto dailės mokytojų kūrybos paroda.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį - 12-17 val., ne darbo diena - pirmadienis.

Baroti galerija

(Aukštoji g. 3 / 3a)

„Metų horizontai“: kalėdinė Lietuvos dailininkų kūrybos paroda – tapyba, skulptūra, keramika (bendras projektas su Klaipėdos dailės parodų rūmais).

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena - sekmadienis.

“Klaipėdos galerija”

(Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

“Kalbantys indai”: kalėdinis Lietuvos taikomosios dailės projektas – keramika, grafika, metalo plastika, tekstilė.

2004 01 08-28 Severija Inčirauskaitė (Vilnius) – tekstilė.

2004 01 29 – 02 19 Jūratė Račinskaitė (Vilnius) – knygos iliustracija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį - 11-16 val., ne darbo diena - sekmadienis.

Klaipėdos menininkų namai

(Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

I ir II aukšte

Reda Palevičiūtė (Klaipėda) – tapyba.

„Žiemos pasaka“: Klaipėdos vaikų darželio-mokyklėlės „Šaltinėlis“ auklėtinių piešiniai.

Darbo laikas: 11-17 val., ne darbo dienos – šeštadienis ir sekmadienis.

Fotografijos galerija

(Tomo g. 7)

„Metai – 2003“: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių apžvalginė 2003 metų fotoparoda.

Darbo laikas: 12-17 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Vyto Karaciejaus fotografijos studija-galerija

(Šaulių g. 3)

Nuolat veikia vis atnaujinama Vyto Karaciejaus fotografijų ekspozicija.

Darbo laikas: 11-19 val., šeštadienį - 12-18 val., ne darbo dienos - sekmadienis ir pirmadienis.

Dailės salonas “Paletė”

(Taikos pr. 18)

„Aštuntadienis“: Augustinas Virgilijus Burba (Klaipėda) – tapyba, grafika.

2004 01 06 – 02 02 „Ne vien tik stilius“: Arūnas Urniežis (Klaipėda) – tapyba.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį - 9.30-15.30 val., ne darbo diena - sekmadienis.

“Raina galerija”

(Kepėjų g. 17)

„Šerkšnas“: Regina Nemanytė-Rinkevičienė (Kaunas) – šventiniai papuošalai.

Nikolajus Žoludevas (Klaipėda) – juvelyrikos kolekcija.

2004 01 06-31 „Čia gyvena angelai“: Rimantė Butkuvė (Prienai) – medžio skulptūra.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį - 11-16 val., ne darbo diena - sekmadienis.

“Parko galerija”

(Turgaus g. 9)

“Snaigių šnabždesiai”: kalėdinė galerijos dailininkų kūrybos paroda – tapyba, grafika, keramika, stiklas, porcelianas.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį - 10-15 val., ne darbo diena - sekmadienis.

Galerija-kavinė „Pėda“

(Turgaus g. 10)

I ir II aukšte

Lino Lago (Ispanija) – tapyba.

Vaidotas Žukas (Vilnius) – keramika.

“Juvelyrikos tendencijos-2004”: tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos paroda.

Darbo laikas: I a. kavinė – kasdien 10-24 val., I ir II a. galerija – kasdien 10-18 val., išskyrus sekmadienį.

Galerija „Art Deco“

(Manto g. 19)

Arūnas Mėčius (Klaipėda) – tapyba.

Andrius Miežis (Kretinga) – tapyba.

Ina Lukauskaitė (Gargždai) – tapyba.

Darbo laikas: kasdien 10-19 val.

Tautodailės salonas “Marginiai”

(Sukilėlių g. 4)

„Angelai“: Rūta Kavaliauskienė (Plungė) – medžio skulptūra.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį - 10-15 val., ne darbo diena - sekmadienis.

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Tapybos eksperimentai tarp Klaipėdos ir Vilniaus

Goda Giedraitytė

Prieš Kalėdas Dailės parodų rūmuose atidarytos net dvi autorinės tapybos parodos. Čia sušvito švelniai moteriška ir kiek mistiška vilnietės Gražinos Vitartaitės tapybos paletė ir drastiška, impulsyvi klaipėdiečio Ernesto Žvaigždino ekspresija.

Intelektuali provokacija

Gražina Vitartaitė pavojingai, tačiau ypatingai grakščiai derina, regis, nesuderinamus vaizdinius polius: realistinę ir abstrakčiąją raiškas. Charakteringuose autorei žanruose – natiurmorte ir peizaže (ypač dažnos Kuršių nerijos refleksijos, pvz., “Neringa”, “Juodkrantės pušis”) – skleidžiasi grynosios tapybos ir grafinės stilistikos variacijos. Lygiai nuteptos plokštumos priešinamos su čia pat raibuliuojančiais dekoratyviniais verpetais. Taip kuriamas daugeliui darbų būdingas daugiasluoksnis, abstraktus, “beperspektyvinis” žvilgsnis, keliaplanis vaizdas. Gal todėl autorės taip mėgstamas vandens, atspindžio vandenyje motyvas, apeliuojantis į paslaptingą, gelminę, lengvai “neperskaitomą” stichijos būtį?

Kirbindama gamtos užuovėją, autorė, anot kritiko L.Pociaus, ypatingą dėmesį skiria erdvių sąveikai, elementų ritmikai, nuotaikų ir būsenų kaitai (“Nidos erdvė”). Pati tapytoja teigia, jog “tapyba – tai ir muzika, ir poezija, ir filosofija“, todėl savo kūryboje ji ieškanti kompozicinės intrigos ir siekianti išprovokuoti žiūrovo mintis. Tačiau tai – intelektuali provokacija, kur kontempliacija, interpretacija neatsiejami nuo vidujinio susikaupimo, atvirumo meno kūriniui, jo diktuojamai improvizacijai. Todėl nenuostabu, jog įvairiaspalvės paletės, laviruojančios tarp švelnios, pastelinės koloristikos ir kontrastingai drastiškų spalvinių derinių, paviršiuje netikėtai išnyra japoniška estetika alsuojantis obels žiedas. Tiesiog G. Vitartaitės kūryba – tai įvairių kultūrinių klodų, patirčių, plastinės kalbos dėlionės, tarsi kokie inkliuzai, įgalinantys vienu metu būti tarp realaus ir mistinio pasaulių.

Mėgaujasi spalvomis

Visiškai kitoks E. Žvaigždino ekspozicijos charakteris – drąsus, „aštrus“ linijos, potėpio rėžis neleidžia ilsėtis. Tai – intensyvi tapyba, „grybščiojanti“, „kandžiojanti“ žiūrovą. Propaguodamas abstrakčią tapybos manierą, dailininkas konstruoja deformuotus gamtos (“Prie vandens”) ar miesto (“Miestas prie Mičigano”, “Miesto siluetai”, “Geltonas miestas”), laivų (“Laivai”, “Burės”, “Jachtų prieplauka”) motyvus. Ypač mėgiami vandens (sąsaja su G.Vitartaite) atspindžiai, horizontai, jau patys savaime įgalinantys deformacijos principų plėtotę. Paskutiniųjų metų darbuose akivaizdus dėmesys geometrinei abstrakcijai, atsisakoma net užuominos į figūratyvą. Eksperimentuojama spalvos ir linijos, formos santykių žaisme (“Kompozicija”, “Architektūrinė kompozicija”, “Improvizacija”), išryškėja intriguojanti sąsaja su vitražu.

E.Žvaigždinas mėgaujasi spalvinėmis sąšaukomis, jų kontrastais, leidžiančiais atskleisti nuotaikų būvį ar kaitą. Todėl ir ekspozicijoje regime spalvinių dėmių pulsavimą. Į akis iš karto krenta geltonosios gaivasties (“Geltonas”, “Jachtų prieplauka”, “Geltonas atspalvis”) ir prigesintos, tamsių spalvų kolorito kontrastas (diptikas “Juoda kompozicija”, “Seni burlaiviai”, “Pilkas pamarys”). Nesitenkindamas tolygiu paveikslo paviršiumi, tapytojas mėgaujasi faktūrine ekspresija. Braižo, stumdo, gramdo dažų sluoksnį, tepa riebų, reljefišką potėpį – taip atskleisdamas paties dažo, spalvos sodrumą ir gyvastį…

Galerijose – Kalėdos... Galerijose – Kalėdos...

Ignas Kazakevičius

Lietuvos galerijose artėja Kalėdos. Pristatomos paskutinės 2003-iųjų pa-rodos. Dažniausiai jose menininkai prašomi „kalbėti“ „mažąja forma“. Ir, kaip visada, galerijų šeimininkai, pristatydami kalėdines ekspozicijas, kalba užuominomis, maždaug – įsigyk ir tu, tegu bus linksma ir džiugu. Pastaruoju metu vis dar gaji specifinė kalėdinė orientacija į miniatiūrą – indą, papuošalą, grafikos ar tapybos kūrinį.

Trapi miniatiūros būtis

Šiandieną įžvelgiu kelias pagrindines miniatiūros žanro būties Lietuvoje kryptis: pirmoji – miniatiūrų atsisakoma, jos keičiamos teminėmis parodomis, kurios pritaikytos (ne pritemptos, ne) kalėdinei sampratai. Antai „Klaipėdos galerija“ pateikė projektą „Kalbantys indai“. Tai įvairių formų keramika, popieriaus plastika, porceliano dekoravimas. Šio projekto idėja – sukurti daiktą, priversiantį jus ištarti žodį, ypač jei esate nepažįstamoje aplinkoje ar prastos nuotaikos.

O štai kitos galerijos, kad ir “Stiklo karoliukai“ Vilniuje, daugiau nei treji metai orientuojasi į konceptualią grafikos miniatiūrą. Šiemetinėje „Stiklo karoliukų“ tarptautinėje parodoje dominuoja forma - dauguma miniatiūrų – juodai baltos, kartais tai tiesiog faktūriniai popieriaus lakštai, minimalistinių linijų kuokštai, kurie tikrai nedvelkia Kalėdų stereotipais (žvaigždutės, auksas, raudona, mėlyna, balta ir pan.). Tik keli autoriai pa-rodoje naudoja spalvą.

Trečios tęsia miniatiūrų tradiciją. Antai Šiaulių „Laiptų“ galerija ta proga parodą surengė jau vienuoliktą kartą ir kalėdinį „užkratą“ paskleidė vėlgi išbandytais metodais – teatralizuotais vaikų pasirodymais, jaunų atlikėjų svingais, kurių fone eksponuojamos miniatiūros. Šiuo atveju palankiai veikia galerijos planavimas – renginys prasideda lauko erdvėje, o ekspozicija nusitęsia per du aukštus.

Nustelbia išorės blizgesys

Uostamiestyje „Rainoje galerijoje“ pristatoma viena pirmųjų metalo plastikos specialybę Taline įgijusių lietuvių menininkių kaunietė juvelyrė Regina Nemanytė-Rinkevičienė.

„Menininkei evoliucionuojant, technologinė koncepcija nekinta, – teigė galerijos vadybininkė R.Žalėnienė. – Metalo auginimo technika leidžia kūrinius formuoti keliais etapais, o brandinti metais“.

Metalo auginimas autorės rankose sutapatinamas su koralų įvaizdžiu. Tįstančiame atšakų, šakelių voratinklyje siūbuoja metalinis drugelis, gintaro gabalas. O į rezgamų personalinių mados tendencijų pinkles pakliuvęs žiūrovas parodoje mato ir pakankamai saldžius, sentimentalius (neretai jie įvardijami kaip moteriški) kūrinius, ir beveik beaistres archeologinių radinių interpretacijas. Dekoratyviuose auskarų, koljė apsoduose tarpsta malachitas, upės perlai, turkis, kalnų krištolas, granatai, netgi paprasčiausias stiklas.

Naudojamoje medžiagoje R.Rinkevičienė siekia egzotiškų gamtos formų adaptacijos. Antai porcelianu imituojamas metalo auginimas kūriniui suteikia šilumos. Asimetrišką kompoziciją atliepia netradiciniai daikto funkcijos sprendimai. Štai apyrankę siūloma dėvėti ne ant riešo, bet ant žasto, o karoliai gali koketiškai nubanguoti žemiau pilvo. Taisyklingumą, logiką čia nustelbia išorinis blizgesys. Paviršius ir forma – funkcija tarsi atsiskiria vienas nuo kito. O vis dėlto žavesys čia fasadinis, intriga vakarinė – „suknelinė“. Ir vieniems tai bus cukrinis „rokokas“, kitiems – aukščiausios prabos juvelyrika. Įdomus pats darbų eksponavimas – jie pateikti ne vitrinose, tačiau ant stendų, tarsi idėjos plėtros išklotinė.

Patirties atspalviai

Klaipėdietiškoji „Paletė“ ištikima išbandytiems atspalviams. Jau trejus metus čia simboliškai užbaigia Augustinas Virgilijus Burba. Dabar jis pristato grafiką ir tapybą, senus ir naujus kūrinius.

Tenka pripažinti, jog naujausius tapybos darbus gožia grafika. Šioje apsuptyje tapyba atrodo kiek „pritempta“. Konstruojama tuo pačiu grafiniu principu ji netenka tapybiškumo, tačiau grafinis braižas taip pat ne ką teduoda. Grakštus kontūras virsta storu neinformatyviu potėpiu, o toninių perėjimų vietos, gavusios spalvos, tampa blyškiomis plokštumomis, simboliai suprimityvėja.

Tačiau autorius parodoje akcentuoja grafiką. Ankstyviausieji darbai siekia devintojo dešimtmečio vidurį. Kelerių paskutiniųjų metų grafikoje regime įvedamas abstrakčios spalvos dėmes, jautrų koliažą, tuščiavidurius siluetus, kuriuose nyksta detalių gausa. Čia stebime atvirkštinį procesą, – kuomet tapybiškumas pasiteisina. Darbai supaprastėja, tačiau nepraranda buvusios ekspresijos ir romantinio įvaizdžio. Į ekspozicijos kūrinius galima žiūrėti kaip į miniretrospektyvą, kurioje atsiskleidžia A.V.Burbos grafikos moto – asimetrija, supoetinta mitologija, alegorija, lyriškai ekspresyvi forma. Kiekvienas naujas darbas, jo variacijos tampa bandymu surasti optimalų sprendimą, kuomet senas pavidalas interpretuojamas šiuolaikiškiau. Komponuodamas, vartodamas tuos pačius rašmenis, A.V.Burba randa vis kitokį figūros rakursą, kitaip pateikia jau vartotus simbolius, plokštumą vykusiai pagyvina įvesdamas abstrakčias dėmes, keisdamas linijų kampus ir kt. Šiuo požiūriu jo kūriniai labai skiriasi nuo romantiniame kontekste artimo M.Liugailos kūrinių, į kuriuos pastarasis stengiasi sukišti visą savo virtuoziškumą, kūrybinį azartą ir „išeitą kursą“.

Jei atidžiau pasižiūrėsite į A.V.Burbos grafiką, pastebėsite polėkišką, asociatyvų menininko mąstymą ir iracionalumą, dėliojant jį sudominusių detalių mozaiką.

IŠ ARČIAU

Kultūros paveldas XXI amžiuje

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Lapkričio pabaigoje Didžiosios Britanijos Eksporto plėtros departamentas ir Britų Taryba Taline surengė seminarą, skirtą kultūros paveldo problematikai šiuolaikinio pasaulio sąlygomis “Kultūros paveldas XXI amžiuje”. Į seminarą buvo pakviestos Lietuvos, Latvijos ir Estijos delegacijos - muziejininkai, kitų kultūros įstaigų darbuotojai.

Seminaras – idėjos tąsa

Šio seminaro idėją paskatino 2003 metų pradžioje Helsinkyje Britų Tarybos rūpesčiu surengtas panašios tematikos seminaras, kuriame dalyvavo Suomijos bei Estijos kultūros paveldo įstaigų darbuotojai. Seminaras sulaukė didelio pasisekimo, tad buvo nuspręsta panašų renginį organizuoti Taline, trijų Baltijos valstybių atstovams.

Seminaras vyko Estijos nacionalinėje bibliotekoje, įspūdingos architektūros moderniame statinyje. Lietuvos delegacijoje buvo ir trys atstovės iš pajūrio – Lietuvos jūrų muziejaus ryšių su visuomene skyriaus vedėja Nika Puteikienė, Palangos gintaro muziejaus vedėja Vilija Macienė ir šių eilučių autorė.

Seminarą atidarė Didžiosios Britanijos ambasados konsulas Estijoje Viljamas Eliotas, o moderavo Britų Tarybos atstovė Džeinė Vyks, kuri yra muziejų konsultantė, besispecializuojanti strateginio planavimo ir projektų valdymo srityje. Pranešimus skaitė įvairių Didžiosios Britanijos įmonių, dirbančių kultūros paveldo pritaikymo ir pateikimo šiuolaikinėmis sąlygomis, atstovai.

Derinant su ekonomika

Buvo nagrinėjama, koks vaidmuo tenka konsultantams kultūrinio paveldo srityje. Europos šalyse įprasta, kuriant naujus paveldo objektus ar senus renovuojant, pasitelkti specialių konsultantų pagalbą, kuri būtina jau pačioje pirminėje projekto kūrimo stadijoje. Viena svarbiausių minčių buvo apie būtinybę derinti kultūrinį paveldą ir ekonominę raidą. Kultūros įstaigos – ekonomikos sritis, nenešanti tiesioginio pelno, jos visada turės daugiau išlaidų nei pajamų. Išlaidų didėjimą lemia vis augantys publikos lūkesčiai, vystomos naujos technologijos reikalauja naujų investicijų. Kultūrinio paveldo įstaigos, visų pirma muziejai, turi atitikti naujos visuomenės poreikius ir atlaikyti stiprią kitų, labai patrauklių ir greitai besikeičiančių sričių konkurenciją. Viena iš išeičių – kultūros įstaigų įsijungimas į rinkos ekonomiką, jos turi tapti ne tik kultūros saugotojomis, bet paslaugų pateikėjomis rinkai. Dažnam muziejui sunku išsiversti be konsultavimo firmų paramos, kuri padėtų išsiaiškinti, kokias komercines galimybes įstaiga turi, to net pati nežinodama. Kultūrinio paveldo įstaigoms Baltijos šalyse labai svarbu suvokti vadybos, rinkodaros ir planavimo reikšmę. Labai daug gali duoti partnerystė – tarp muziejų, turistinių firmų, valstybinių ir privačių struktūrų, rinkodaros vystymas.

Aktualu ir Klaipėdai

Įdomių pastebėjimų buvo pranešime “Praeities interpretavimas”, nagrinėjant, kiek muziejus turi stengtis tapti patraukliu, kad lankytojas vėl norėtų į jį sugrįžti. Labai svarbu suvokti lankytojų poreikius, aspiracijas ir norus – kodėl jis atėjo į muziejų ir ką tikisi čia rasti. Pranešėjas pateikė daugybę pavyzdžių iš savo firmos patirties, aktualizuojant mažai lankomus ir nepopuliarius muziejinius objektus Belgijoje ir Anglijoje.

Seminare buvo aptariami nauji senų pastatų panaudojimo būdai - klausimas, aktualus šiandieninei Klaipėdai, diskutuojančiai, kas turi būti Tabako fabriko patalpose. Daugybė senų, XIX amžiaus pramonės revoliucijos metais atsiradusių pastatų - gamyklų, geležinkelio stočių, kalėjimų šiuo metu Europoje randa naujus pritaikymo būdus, tampa viešbučiais, kontoromis, juose įrengiami turgūs arba butai, mokyklos arba restoranai. Štai Liverpulio aerouostas tapo prabangiu „Marriott“ viešbučiu, taip pat viešbutis įkurtas ir XVIII a. Glazgo tekstilės fabrike, Liverpulio dokuose įsikūrė daugybė įvairiausių įstaigų – Tate galerijos skyrius, TV centras, restoranas, viešbučiai, įrengti butai.

„Lokalinio skonio“

Pranešime buvo vis akcentuojama, kad Europos fondai labai teigiamai vertina ir remia adaptyvinio kultūros paveldo pritaikymo projektus, tačiau visada aktualus finansinis projekto aspektas – ne tik kiek kainuos paskirties keitimas, bet kaip vėliau funkcionuos naujos paskirties objektas ir kokią naudą atneš visuomenei.

Daug svarstome apie turizmo vystymą mieste, turistų pritraukimą ilgesniam, nei vienos-dviejų dienų laikotarpiui. Ilgalaikio turizmo problema yra svarbi Baltijos šalims, neturinčioms gilesnių civilizuoto turizmo tradicijų. Pranešime buvo akcentuota būtinybė plėtoti regioninį turizmą. Tam reikalingas išsamus rinkos tyrimas, sugebėjimas pamatyti ir panaudoti tai, kas specifinio yra viename ar kitame regione (buvo įvardinta kaip “lokalinio skonio produktas”). Didžiosios Britanijos atstovų nuomone, Baltijos šalys turi daug teigiamų faktorių turizmui, tarp jų – lengvą ir greitą susisiekimą.

Seminaro metu turėjome galimybę susipažinti su Didžiosios Britanijos patirtimi ir tradicijomis kultūros paveldo srityje, susitikti su Jungtinės Karalystės įmonių atstovais bei kolegomis iš Latvijos ir Lietuvos. Pranešimų mintys paskatino naujai pažvelgti į įprastus dalykus, įvertinti savas galimybes ir perspektyvas.

JUBILIEJUS

Uostamiesčio chorui “Klaipėda” – 50 metų

Daiva KŠANIENĖ

Klaipėdos Muzikos centro mišrus choras “Klaipėda”, vadovaujamas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesoriaus Kazio Kšano, pažymi 50 metų jubiliejų.

Šaknys siekia šimtmetį

Šis choras savo veiklos pobūdžiu, repertuaro bei programų sudarymo principais, dainininkų sudėtimi bei veiklos įvairove atspindi ir tęsia turtingas bei savitas senąsias Klaipėdos krašto lietuvių muzikinio gyvenimo tradicijas, kurios pradėjo formuotis XX a. pradžioje. Tuo metu, prasidėjus Mažosios Lietuvos lietuvių tautiniam atgimimui ir kultūriniam sąjūdžiui, būtent chorinis dainavimas labiausiai ugdė ir išreiškė tautinę savimonę.

XIX a. pabaigoje Tilžėje susikūrusių lietuviškų sambūrių – “Birutės” bei Tilžės lietuvių giedotojų draugijos – pavyzdžiu kituose miestuose bei miesteliuose kūrėsi panašios draugijos, puoselėjusios chorinį dainavimą. Klaipėdoje viena pirmųjų 1919 m. įsisteigė draugija “Aida”, turėjusi didelį ir meniškai pajėgų chorą, veikusį iki pat 1939-ųjų. 1923-1939 m. Klaipėdoje, be vokiečių chorų, gyvavo nemaža aukšto meninio lygio ir lietuvių – “Vaidilutė”, Giedotojų draugijų sąjungos mišrus ir vyrų, Darbininkų ir amatininkų susivienijimo, Konservatorijos, gimnazijų, bažnyčių ir kiti chorai.

Atgaivino dvasią

Antrasis pasaulinis karas nutraukė krašto lietuviškosios kultūros, muzikos, taip pat chorų veiklą. Tačiau buvusio turtingo Klaipėdos profesionaliojo ir mėgėjų muzikinio gyvenimo pasėta sėkla vėliau gausiai užderėjo. Nors po karo pasikeitė miesto gyventojų sudėtis, o tikrieji krašto gyventojai lietuvininkai buvo priversti apsigyventi svetur arba nesiskelbti jais esantys, tačiau buvusi šio krašto muzikinė dvasia tebebuvo gyva. Todėl vos nutilus paskutiniesiems karo aidams, 1946 m. Klaipėdoje įsteigiamas Muzikinės komedijos teatras, kuriame buvo pastatytos kelios operos, operetės bei kiti muzikiniai spektakliai.

1950 m. uždarius muzikinį teatrą (palikus tik dramos trupę), Klaipėda ir vėl liko be ryškesnio muzikinio kolektyvo. Tačiau jau 1953 m. talentingas choro dirigentas, buvęs Klaipėdos muzikinės komedijos teatro meno vadovas ir dirigentas Klemensas Griauzdė, puoselėdamas gyvybingas senąsias miesto muzikines tradicijas, įkūrė miesto chorą, veikusį prie Vykdomojo komiteto. Nuo tada ir prasidėjo Klaipėdos miesto mišraus choro “Klaipėda” 50 metų istorija.

Nenutrūkstanti gija

Pusę šimtmečio besitęsiantis choro gyvavimas natūraliai skirstosi į tris periodus: 1953 – 1956 metai – Klaipėdos vykdomojo komiteto mišraus choro veikla; 1956 – 1986 metai – choras Liaudies operos teatro sudėtyje; 1987 – 2003 metai – choro “Klaipėda” veikla.

Šiuos periodus jungia vienijanti, nenutrūkstanti gija: iš puikų vokalą turinčio K. Griauzdės suburto choro išaugo operos studija, netrukus (1956 m.) pastačiusi pirmąjį veikalą – P. Čaikovskio operą “Eugenijus Oneginas”. Sėkmės paskatintas choras brandino naujos operos pastatymo idėją. Po dvejų metų, 1958 m., rampos šviesą išvydo Dž. Verdžio “Traviata”. Kaip ir pirmojoje operoje, taip ir “Traviatoje” pagrindinius vaidmenis atliko stiprius, gražių tembrų balsus turį choristai. Kompozitorius J. Karosas tuomet apie dainininkę V.Kubilienę rašė: “Jau pirmais savo pasirodymais ji atkreipė muzikų ir visuomenės dėmesį, kaip turinti reto aukštumo ir lankstumo balsą – lyrinį sopraną, o gal net koloratūrą. Labai gera klausa, intonacijos grynumas ir šiaip balso lankstumas labai atitinka Violetos vaidmenį”.

Mokinys pakeitė mokytoją

Įsitikinusi, kad kolektyvas pajėgus statyti net labai sudėtingas operas, vyriausybė 1959 m. jam suteikė Liaudies operos teatro statusą. Teatras veikė iki 1987 metų (tais metais Liaudies operos teatro pagrindu įsteigiamas Klaipėdos muzikinis teatras). Iki 1966 m. keitėsi Liaudies operos teatro vadovai dirigentai: A.Pozdniejevas, A.Buzys, A.Kepenis, R.Varnas. Keturi dirigentai – keturios operos (be minėtų – A.Klenickio “Prie Nemuno” ir P.Maskanio “Kaimo garbė”), keturi saviti, originalūs darbai. 1964 – 1966 m. koncertines programas ruošė chorvedys J.Idzelis. Nuo 1966 m. Liaudies operos teatrui ir jo chorui iki pat 1987-ųjų vadovavo K.Griauzdės studentas, baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos akademija), Kazys Kšanas (dabar – Klaipėdos universiteto profesorius).

Liaudies operos teatro vadovas statyti rinkdavosi pasaulinius operos meno šedevrus, kuriuose nemažą vaidmenį turėdavo choras: S. Rachmaninovo “Aleko”, J. Štrauso “Čigonų baronas”, G. Donicečio “Meilės eliksyras”, Dž. Verdžio “Traviata”, K. Miliokerio “Studentas elgeta”, Ž. Ofenbacho “Hofmano pasakos” ir kt. Spektakliuose solo partijas dažnai atlikdavo svečiai – garsūs operos dainininkai: V.Noreika, L.Boldinas (Maskva), H.Krumas (Talinas), D.Juodikai-tytė, I.Milkevičiūtė, E.Kaniava, R.Vešiota, E.Kuodis, V.Kunickas, E.Vasilevskis ir kt. Po spektaklių operos dalyviai sulaukdavo pačių geriausių įvertinimų.

Teatro ašis

Ypatingą dėmesį spauda atkreipdavo į stiprų, sodrų, intonaciškai tikslų choro skambėjimą: “Liaudies operos choras skamba pilnai ir galingai, o švelniose vietose ir gražiai frazuoja. Labai malonus choro balsų tembras” (K.Kaveckas). “Sodriai skamba choras, dainuoja nuotaikingai ir tiksliai intonuodamas” (muzikologė I.Mikšytė). “Ypač puikiai pasirodė choras, kuris dainavo be priekaištų” (solistė V.Kuraitė). “Gražiausią įspūdį daro choro skambesys: tai didingas, galingas, tai lyrinis, švelnus, tai gyvas, žaismingas ir visada ansambliškai ir intonaciškai nepriekaištingas” (korespondentė J.Griciutė).

Choro veikla Liaudies operos teatre – pats ryškiausias ir efektyviausias penkiasdešimties metų periodas kolektyvo gyvavime. Choras visada buvo svarbiausia, iniciatyviausia bei entuziastingiausia teatro grandis. Ne veltui minėti Liaudies operos teatro meno vadovai ir dirigentai kartu būdavo ir jo choro vadovai.

Choras, būdamas Liaudies operos teatro svarbiausia ašis, šalia spektaklių veikė kaip koncertuojantis, nuolat įvairių žanrų chorinį repertuarą ruošiantis kolektyvas. Tai dar vienas ilgametės choro vientisumo gijos požymis.

Pelnė garbingą vardą

Choras dalyvavo visose Klaipėdos ir šalies Dainų šventėse, įvairiausiuose miesto renginiuose, įžymių Lietuvos ir užsienio menininkų – kompozitorių, poetų, atlikėjų jubiliejiniuose minėjimuose, tarptautiniuose ir respublikiniuose festivaliuose. Kolektyvas buvo nuolatinis tarptautinio festivalio “Klaipėdos muzikos pavasaris” dalyvis. Jo koncertų maršrutai tuomet nusidriekė į Bulgariją, Vengriją, Peterburgą (tuometinį Leningradą), Rygą, Liepoją, Karaliaučių, Mogiliovą (Baltarusija), Vilnių ir kt. Pabuvota daugelyje Lietuvos miestų bei miestelių.

Daugelyje kolektyvo parengtų koncertinių programų dalyvaudavo iš choro gretų išaugę bei profesionalūs solistai: V.Kubilienė, K.Gružinskienė, G.Mataitienė, J.Milašienė, K.Jocys, A.Kosmačiauskas, F.Alšėnas, F.Jakutis, G.Iljina, E.Ambrasienė, A.Pronckus, taip pat choro vokalo pedagogai A.Bajerčius, V.Kuraitė, N.Mameniškienė ir kiti. Ypač reikia išskirti jau kelis dešimtmečius ištikimai choro programose dalyvaujančius, nepamainomus choro artistus-solistus A.Bielskį, E.Lučkienę, S. Šniukštą.

Įsteigus Klaipėdos muzikinį teatrą, nuo 1987 m. Liaudies operos teatro choras toliau tęsia savo grynai chorinę veiklą. Nuo tų pačių metų šis kolektyvas vadinasi garbingu “Klaipėdos” vardu.

Labai pagausėjo choro repertuaras, išsiplėtė programos: nuo lietuvių liaudies harmonizuotų dainų a cappella, originalių lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių iki stambių formų veikalų – kantatų, mišių, oratorijų – bei operų fragmentų, scenų su solistais, instrumentinėmis grupėmis, orkestrais.

Keliomis kryptimis

Choras “Klaipėda” išsiugdė svarbiausias, puoselėtinas savo darbo kryptis. Pirmiausia – tai Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto bei lietuvių kompozitorių išeivių chorinė kūryba. Šia tematika choras parengė kelias programas ir dalyvavo trijose konferencijose “Mažosios Lietuvos ir lietuvių išeivių muzikinė kultūra”.

Kita kryptis, charakterizuojanti choro pobūdį, – operinis repertuaras. “Klaipėda” parengė keliolika programų, sudarytų iš lietuvių ir užsienio kompozitorių operų bei operečių fragmentų. Šiose programose dominuoja Dž. Verdžio, G.Donicečio, Ž.Bizė, J.Ofenbacho, F.Leharo, V.Klovos, A.Bražinsko, J.Štrauso kūriniai.

Svarbią vietą savo veikloje choras skiria įžymių Lietuvos bei užsienio menininkų – kompozitorių, poetų – jubiliejams. Parengtos programos, skirtos M.K.Čiurlio-niui, S.Šimkui, K.Griauzdei, V.Jakubėnui, Č.Sasnauskui, J.Naujaliui, D.Verdžiui, G.Donicečiui, V.A.Mocartui, L. van Bethovenui, J.Štrausui, Maironiui.

“Klaipėda” reguliariai parengia stambių formų muzikos veikalus. Repertuare yra kantatos: M.K.Čiurlionio “De profundis”, V.Jakubėno “Pranaše didis”, J.Žilevičiaus “Vytaute didis”, S.Šimkaus “Gyvuok, Tėvyne” ir kt., taip pat – J.Haidno oratorija “Metų laikai” (“Vasara”), A.Remesos “Requiem”, L. van Bethoveno fantazija chorui, orkestrui ir fortepijonui.

Būdamas Lietuvos miesto uosto meninis kolektyvas, choras “Klaipėda” didelį dėmesį savo programose skiria jūros, marių tematikai. Dainos apie jūrą, Klaipėdą, uostą, jūreivius, krante likusius artimuosius skambėjo ne vienoje miesto šventėje.

Festivalių dalyvis

“Klaipėda” ne tik rengia atskirus savo koncertus, bet beveik kasmet dalyvauja Lietuvos bei Europos šalių iškiliuose chorinės muzikos renginiuose. Dalyvauta trijuose tarptautiniuose “Klaipėdos muzikos pavasario” festivaliuose kartu su žymiais dainininkais I.Milkevičiūte, V.Noreika, V.Prudnikovu ir kt. (šios programos įrašytos Lietuvos radijuje). Labai sėkmingai pasirodyta Europos chorų festivalio “Nuoro balsai” Sardinijos salose Italijoje (1990); festivaliuose “Europos chorų dienos” Brėmene (Vokietija) 1993 m. ir 1996 m. Šių festivalių metu surengta po keletą koncertų, kuriuos lydėjo puikus priėmimas, nuolatiniai bisai bei publikos euforija. 1998 m. ir 2000 m. dalyvauta Europos chorų festivaliuose Uelceno mieste (Vokietija), 2002 m. – chorų festivalyje Italijoje, Čiampino mieste. Neužmirštamas, didžiule sėkme paženklintas choro koncertas Romoje (Italija), garsiojoje (prestižinėje) salėje “Roma-Chiesa S. Maria del Popolo”.

Lyg vizitinė kortelė

Apibendrinus choro “Klaipėda” veiklą, galima daryti išvadą, kad jis yra savita Klaipėdos miesto muzikos meno “vizitinė kortelė”, atspindinti senąsias miesto muzikinio gyvenimo tradicijas bei akumuliuojantis šiuolaikinę chorinio meno būklę. Daug kas pastebi augantį choro meninį meistriškumą: “Choras pasirodė nauju aspektu, labai sustiprėjo vyrų choro grupė, choras parodė nepriekaištingą intonaciją, gyvybingumą, puikų unisoną, aiškią dikciją, įvaldytą dinamiką. (...) Choras skambėjo įspūdingai, klausytojus sužavėjo puikus vokalinės linijos vedimas, logiški prasminiai akcentai, tiksli ir profesionali dirigento K. Kšano stilistinė interpretacija” (O. Glinskaitė apie choro “Klaipėda” pasirodymą “Klaipėdos muzikos pavasario” koncerte 2000 m.).

Klaipėdos mišrus choras “Klaipėda”, švęsdamas 50 metų jubiliejų, tačiau jaunas ir nuolat atsinaujinantis, yra pilnas kūrybinių sumanymų, meninių užmojų bei noro rengti naujas programas, koncertuoti.

PAŠNEKESIAI

Gintaras Grajauskas: „Jaučiuosi tuo, kuo ir jaučiausi, – klaipėdiečiu, lietuviu, europiečiu“

Rita BOČIULYTĖ

Rugpjūčio 23 – lapkričio 21 dienomis klaipėdietis poetas Gintaras GRAJAUSKAS lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten jis dalyvavo Tarptautinėje rašymo programoje, organizuojamoje Ajovos universiteto (International writing program at Iowa university). Grįžęs poetas sako patyręs kultūrinį šoką, bet ne JAV, o namuose...

– Kaip Tu ten atsidūrei?

– Tiesiog gavau kvietimą dalyvauti Tarptautinėje rašymo programoje prie Ajovos universiteto. Ta programa yra labai sena ir pakankamai garsi. Dabar buvo berods 36-asis sezonas. Dalyvavę ten yra pačių keisčiausių personažų – nuo visiškai nežinomų ir niekada netapsiančių žinomais rašytojų iki... Bene pati žinomiausia figūra, dalyvavusi toje programoje, yra Viktoras Pelevinas. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad po dalyvavimo šioje programoje jis pradėjo rašyti geriau ar blogiau. Ir tai galioja visiems – ne tik geriems rašytojams, bet ir visiškiems grafomanams, kurių ten, beje, irgi pasitaiko.

– Tai ko gi ten žmonės važiuoja? Išmokti rašyti?

– Iš esmės tai nėra rašymo mokykla ar kas nors panašaus. Tiesiog galimybė tris mėnesius gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose, bendrauti su rašytojais iš viso pasaulio ir... Tiesą sakant, dėstyti trumpą nacionalinės literatūros kursą.

– Vadinasi, Tu JAV populiarinai lietuvių literatūrą? Kokiu būdu?

– Atidirbau už kiekvieną stipendijos centą. Kita vertus, aš nelabai tikiu, kad, tarkim, Des Moines viešosios pagrindinės mokyklos auklėtiniams lietuvių literatūra yra gyvybiškai svarbi. Bet man pačiam buvo visai malonu ir visiškai netikėta kaži kur Amerikoje, tarp kukurūzų laukų susilaukti klausimo: „Ar Lietuvoje vis dar valgomas kugelis?“ Tai buvo vienas labiausiai šokiruojančių Amerikos įspūdžių. Ir už jį aš dėkingas bene pačiam mažiausiam vienos Mineapolio viešosios mokyklos klasės auklėtiniui – tokiam ryžam amerikonui šiaurietiškai mėlynomis (geriau įsižiūrėjus) akimis. Jo senelė buvo lietuvė. Aš jį suprantu. Mano senelė taip pat buvo lietuvė...

– Tai ką Tu ten visgi veikei? Šnekėjaisi su ryžais berniūkščiais?

– Ir su ryžais berniūkščiais, ir su tituluotais profesoriais, ir su juoda geto komanda. Visko buvo, kadangi skaitymai, diskusijos, pranešimai vykdavo kiekvieną dieną skirtingose terpėse, skirtingose situacijose. Reikėjo išmokti žaisti pagal visai skirtingas taisykles. Žaibiškai persiorientuoti. Skaitymai vykdavo tiek bibliotekose, tiek universitetuose, tiek ir minėtose viešosiose mokyklose. Kiekvienoje situacijoje tekdavo elgtis visiškai kitaip, kad būtum nors mažumėlę suprastas.

– ?..

– Vienas dalykas skaityti eilėraščius, tarkim, Ilinojaus universitete ir visai kitas – prisistatinėti bei pristatinėti lietuvių literatūrą katalikiškoje Vašingtono viešojoje mokykloje, kurioje, pasirodo, mokosi vien juodaodžiai. Absoliutūs geto vaikai, žinantys, kas yra skurdas, - bet labai simpatiški. Beje, paieškoję žemėlapyje, gan mikliai suranda ir Lietuvą. Ir ieško jos ne Balkanuose ir ne Afrikoje.

– Ar iš tikrųjų amerikonai tokie kvaili, kaip pas mus kalbama?

– Pas mus kalbama, kad ir amerikonai, ir švedai, ir vokiečiai, ir estai, juolab latviai yra kvaili. Bent jau gerokai kvailesni už mus. Kadangi mes matę ir šilto, ir šalto, perėję ugnį, vandenį, karus ir marus, ir mes tokie vieninteliai – visi kiti gyveno kvailą komfortabilų gyvenimą, kol mes kovojome už išlikimą. Dalis tiesos tame yra, bet faktai rodo, kad jokia istorinė atmintis mūsų negelbsti – net iš tų pačių tūkstančius kartų patirtų ir pralaimėtų situacijų.

Piktinamės, jog kai kurie amerikonai nieko nėra girdėję apie Lietuvą. Na, gal nebent šį bei tą apie Sabonį. Šiaip tai nieko keista – ką mes žinom apie kokią nors Portugaliją ar tą pačią Čekiją? Geriausiu atveju – turistiniai įspūdžiai, ne daugiau.

Kvaili ir stori amerikonai? Storų žmonių ten iš tiesų daug, o kvailų... Gal tai tiesiog tų pačių lietuvaičių, atvykusių „užkalti pinigo“ Amerikoje, fantazijos produktas. Suprantama, jeigu tu dvylika valandų plauni indus bare su puertorikiečiais ir meksikonais, prieš tai Lietuvoje baigęs aukštąją mokyklą, turi visus šansus pasijusti neįtikėtinu proto bokštu ir visus amerikiečius išvadinti kvailiais. Net jei, tiesą sakant, nė vieno tikro amerikiečio taip ir nesutikai. Žinoma, kvailių yra visur, - o kaip sakė vienas lietuvių literatūros klasikas, „didelėj tautoj daugiau durnių“. Bet, atvirai kalbant, ir mūsų mažoje valstybėje jų per akis. Statistika rodo - apie 50 procentų...

Beje – Amerikoje nusipirkau tokį lipduką, ant kurio parašyta: „Sąjūdis už JAV be kvailių“...

– Į JAV mūsų šalyje žvelgiama dvejopai: vieni į ją žiūri kaip į Pažadėtąją žemę, kiti keiksnoja jos holivudišką kultūrą, vadindami ją Europos kultūros maru. Tu išankstinę nuostatą turėjai? Ar ji pasitvirtino?

– Išankstinė nuostata ir buvo tokia: nei ten rojus, nei ten pragaras. Tai ir pasitvirtino. Be Holivudo, Amerikoje yra daugybė kitų dalykų – gera poezija, geri filmai, gera muzika... Kitas klausimas, kas kaltas, kad Europą– o ypač Lietuvą – užtvindė holivudinė kultūra, makdonaldai ir kitokios pigybės. Mes gi patys ją pasirinkome. Ko gero, problema yra arčiau, negu manoma. Mūsų baisusis Sadamas tebetupi senam lietuviškam rūselyje – kartu su paskutiniu bulvių derliumi. Kas galėtų paaiškinti, kodėl, būdami tokie išmintingi, renkamės tai, kas prasčiausia: žiūrime kvailiausius holivudinius filmus, klausomės arba blogai pavogto ruspopo, arba taip pat blogai pavogtų vokiškų šlagerių klaikiais lietuviškais tekstais. Ir visa tai pateikiama kaip lietuviška pramoginė kultūra. Kas čia yra lietuviška?

– O kas Amerikoje – amerikietiška?

– Iš tiesų amerikietiški Amerikoje tėra Native American – kitaip sakant, indėnai. Visa kita yra suvežtinė kultūra, kurioje kol kas vyrauja europiniai mitai. Žinoma, maitinami – ir labai sočiai maitinami Azijos, Afrikos... Amerika man graži kaip mažas pasaulio modelis: pasuki už kampo – patenki į graikų kvartalą, praeini pora „blokų“ – ateini pas meksikiečius; antradienį pietauji japonų restorane, trečiadienį užsuki pas etiopus... Sustojęs Čikagos priemiestyje, parduotuvėlėje nusiperki lenkiško alaus, kurį tau parduoda kinas, mandagiai lenkiškai besiteiraujantis, kokio norėtumei, – atšaldyto ar kambario temperatūros, o atsisveikinantis lietuviškai: „Viso gero...“ Lygiai taip pat neįmanoma būtų daryti išvadų apie visą Ameriką. Jei kas paprašytų surasti bendrą vardiklį tarp puritoniškos Ajovos ir totaliai ištvirkusio Nju Orleano, giliai susimąstyčiau. Ir atsakymas būtų vienas: Amerika yra mažas pasaulio modelis.

– Kaip Tau sekėsi jį pažinti?

– Taip ir sekėsi. Kuo toliau, tuo labiau ėmiau suprasti, kad šitos geografijos aš visiškai nepažįstu. Ir jeigu norėtum ją iš tiesų pažinti, ten reikėtų gyventi visą gyvenimą. Iki mirties.

– Nekilo noras ten pasilikti, įsikurti? Juk manoma, kad tai didelių galimybių šalis. Ko gero, daug didesnių nei mūsiškė ar bet kuri kita Europos valstybė.

– Dar gerokai prieš išvažiuodamas žinojau, kad bent jau du mitai apie Ameriką nepasitvirtins. Pirmasis, – kad tai yra kažkokia išskirtinė „didelių galimybių“ šalis. Ir antrasis, - kad kiekvienas gali tapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Tai negalioja net daugeliui tikrų amerikiečių. Jau nekalbant apie mane...

Apie emigraciją, prisipažinsiu, kartais pagalvoju. Bet tikriausiai ne į lietuviškų svajonių šalį Ameriką. Mieliau negalvočiau, bet vos ne kiekvieną kartą grįžęs namo iš bet kurios stabilesnės valstybės pasijuntu paprasčiausiai kvailai. Ypač šį kartą.

– Kodėl gi?!

– Kažkokia absurdo viešpatija. Viską vainikavo garsioji frazė – „aš nekaltas“. Tiesiog kaip Britny Spyrs – „permanently inocent“... Be kita ko, pajutau kultūrinį – ir finansinį! – šoką. Kultūrinis šokas, dėl kurio perspėjamas kiekvienas europietis, atvykęs į JAV, mane ištiko čia. Namuose. Tėvynėje. Kokią trečią ketvirtą dieną po grįžimo. Tiesiog nuėjau į turgų. Gavau dozę „teisingos“ muzikos. Vos spėjau parbėgti namo. Užsidariau dar savaitei.

Turbūt tai ir vadinasi aklimatizacija.

– O koks tas finansinis šokas?

– Sunku suprasti, kaip tautiečiai išgyvena, gaudami tokius juokingus pinigus. Kainos – kaip Amerikoje, tik algos – ne. Jau nekalbant apie pensijas ar kokį nors suknistą socialinį teisingumą. Lietuviai stebuklingai gajūs. Turėtų gyventi po tris šimtus metų. Kaip kokie pasakų juodvarniai.

– Kažkas yra postringavęs, jog didžiausi šedevrai atsiranda kalėjime ir pageidautina – badaujant. Tu kitos nuomonės?

– Ar tie postringautojai nėra tie patys, kurie kadaise įnirtingai aiškino, jog kultūra privalo išsilaikyti pati? Tokie tipiški Gariūnų liberalai? Manyčiau, kad yra ir kita versija. Įdomumo dėlei galima pabandyti susodinti į kalėjimus tuos pačius Gariūnų liberalus ir laukti bent keleto naujųjų „Don Kichotų“. Visi raštingi. Tegu sau rašo šedevrus.

– Betgi Amerikoje kultūros irgi niekas neišlaiko?..

– Amerika neturi Kultūros ministerijos. Bet tai nereiškia, kad kultūros ten niekas neremia. Remia, ir pakankamai apčiuopiamai. Mecenavimo tradicijos ten ne ką jaunesnės nei Europoje. Tik remiama šiek tiek kitaip – ne valstybės, o privačių fondų. Menininkui mirti iš bado (arba patekti į kalėjimą) daug daugiau šansų Rytų Europoje.

– Gal prieš mirdamas parašytum šedevrą?

– Kad aš visai nenoriu prieš mirdamas. Būtų visai simpatiška truputėlį dar pagyventi.

– Jei Amerika padės?..

– Veikiau padės motulė Rusija, nes amerikonams mes, tiesą sakant, kaip šuniui penkta koja. Šiaip ar taip, parvežti Putino saulės nevažiuosiu. Blogiausiu atveju pasiprašysiu Nju Orleano pilietybės.

– Nju Orleano pilietybės?..

– Yra šalis, kur upės teka... Misisipės delta – ko gero, pati mieliausia ir labiausiai pamišusi vieta visame pasaulyje. Nuo žemyno atskirta pelkių. Daugybę metų į Nju Orleaną traukdavo pabėgę vergai ir mišrios poros – „normaliuose“ rasistiniuose pietuose už tokį lytinį prasižengimą tuoj pat kabindavo ant žibinto. Be kita ko, anuomet ten gyveno Folkneris, Viljamsas (jo „Geismų tramvajus“ tebevažinėja)... „Preservation Holl“ seni juodžiai tebegroja tikrą diksilendą, o baruose ant kelių sėdasi tikros šokoladinės mulatės.

– Gal žinai jų kainą?

– No comments. O kodėl klausiate?

– Tiesiog svarstau, ar turėjai ten laiko dar ir ką nors parašyti.

– Mulatės man trukdė daug mažiau, negu akademinė bendruomenė... Keturi penktadaliai programos dalyvių iš tiesų nieko neparašė. Nieko nuostabaus, nes pagal programos tvarkaraštį rašymui buvo skirti rytai – iki antros, trečios valandos. Trečią valandą skubiai ką nors praryji, įsimetęs į mikrobangę, ir eini bendrauti su publika. Vėliau, suprantama, bendrauji su kitais programoje dalyvaujančiais rašytojais. Kartais iki vėlyvos nakties. Vaidini aktyvų. Komunikuoji. Siaubas...

– Tai ir Tu nieko neparašei?

– Šį bei tą spėjau. Spjoviau į visokius aktyvumus ir rašiau. Parašiau pjesę. Specialiai Dariui Meškauskui.

– Ar Amerikoje įgijai naujų draugų?

– Visų pirma susitikau senus. Čikagoje, Ilinojaus universitete, studijuoja keletas mano pažįstamų. Vienas jų - buvęs klaipėdietis Žydrūnas Drungilas. Humanitaras, filologas, literatas. Vedęs tokią pačią humanitarinę lietuvaitę (linkėjimai abiem!). Nuo Ajovos miesto, kuriame gyvenau du mėnesius, iki Čikagos, Amerikos mastais žiūrint, juokingai arti – kokie 400 kilometrų. Programai besibaiginėjant atsirado savotiški ritualai – savaitgaliniai cepelinų valgymai, „Kalnapilio“ alaus gėrimai ir pan. Jiedu sėsdavo į nuomotą „Dodge“ ir atmaudavo manęs aplankyti. Pačioje pabaigoje suorganizavom fantastišką balių – iš Čikagos atvežtoje krosnelėje nelegaliai kepėm šašlykus. Viešbučio kambaryje. Baikščioje puritoniškoje Ajovoje. Šioje Tikros Mėsos orgijoje dalyvavo ir bene artimiausias mano Ajovos bičiulis – mongolų rašytojas Luvsandamba Dašnijamas. Tiesiog šamanų apeigos – mėsainių karalystėje...

– Mongolija? Skamba egzotiškai... Kas dar dalyvavo toje programoje?

– Egzotikos užteko. Šiaip geografija labai plati – Norvegija, Vokietija, Lenkija, Rumunija, Bosnija-Hercegovina, Vengrija, Izraelis, Didžioji Britanija (važiuojam toliau?..), Argentina, Čilė, Kinija, Korėja, Vietnamas, Japonija, Birma, Botsvana – 24 rašytojai iš viso svieto.

– Kaip tokioje margoje kompanijoje jautėsi lietuvis poetas? Tu buvai vienas iš Lietuvos?

– Iš Lietuvos - vienas. Jaučiausi turbūt kaip daugelis. Blogiausiai, ko gero, jautėsi rašytojas iš Birmos – politinis tremtinys. Mes visi žinojom, kad po trijų mėnesių grįšim namo. Jis žinojo, kad negrįš. Nes nebėra kur...

– Tai kaip Tu dabar save identifikuoji po viso to? Kas nors pasikeitė?

– Kas pasikeitė? Visų pirma – po tų trijų mėnesių supratau, jog visiškai nieko nežinau apie Ameriką. Pavydžiu švento naivumo tiems, kurie mano, kad kažką žino apie ją. Identiteto problemų neiškilo. Greičiau atvirkščiai: kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi tuo, kuo ir jaučiausi ne vieną dešimtmetį, – klaipėdiečiu, lietuviu, europiečiu.

ŽVILGSNIS PER PETĮ

Tarp dviejų gaisrų. Klaipėdos dailė 1854-1945 metais

Tęsinys. Pradžia – „Klaipėda“,meno leidinys „Durys“,2003 08 27, 2003 10 29,20003 11 26

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Čia gimę, bet išvykę

Nedidelę su Klaipėda susijusių dailininkų grupę XX a. pradžioje sudarė čia gimę, bet į mokslus ar po mokslų išvykę ir vėliau tik epizodiškai Klaipėdoje ir Kuršių nerijoje lankęsi vokiečių kilmės dailininkai. Kuršių nerijos gamtos pavilioti atvykdavo dailininkai iš kitų Vokietijos vietovių. 1905 metais Kuršių neriją “atrado“ erfurtietis Hansas J.B.Kalmeyeris (1882-1961), Nidoje vadintas “briedžių tapytoju”. Nuo 1918 metų Karaliaučiuje H.Kalmeyeris įsirengė ateljė, o kiekvieną vasarą būtinai praleisdavo Kuršių nerijoje. 1944 visi jo kūriniai, buvę dirbtuvėje Karaliaučiuje, sudegė. Vėliau dailininkui pasitraukus į viršutinę Frankoniją, Nerijos briedžių motyvai ilgam išliko jo “prisiminimų paveiksluose“.

Pirmas žymesnis Klaipėdos krašto dailininkas buvo Robertas Gleichas (1859-1912), gimęs kaime netoli nuo Klaipėdos. R.Gleichas mokėsi Karaliaučiaus meno akademijoje ir gana anksti išvyko į Hamburgą. Hamburge dailininkas dirbo kartu su garsiu marinistu Petersenu.

Klaipėdoje gyveno anksti miręs K.Schulz-Stapenfeldas, apie kurį kol kas mažoka duomenų. Gustavas Boese (1878- 1943), kilęs iš Schwerino, atvyko į Klaipėdą Pirmojo pasaulinio karo metais kaip kareivis ir pasiliko čia iki 1924 metų. G.Boese tapė Klaipėdos ir Kuršių nerijos peizažus, jo paveikslai buvo labai mėgiami ir kabojo daugelio Klaipėdos biurgerių ir apylinkių gyventojų namuose. Kai po 1920 metų didžiąją dalį atvykėlių dailininkų patraukė klestinti Nidos kolonija, G.Boese liko ištikimas Klaipėdai, todėl dažnai vadintas “Klaipėdos tapytoju“. G.Boese mirė Berlyne. Vėlyvieji, ne patys geriausi tapytojo paveikslai buvo įsigyti iš našlės ir saugomi Klaipėdos krašto archyvuose Mannheime (Heinrich A. Kurschat. Das Buch vom Memelland. – Oldenburg, 1990, p.526).

Tarp žymesnių iš Klaipėdos kilusių dailininkų verta paminėti tapytoją Karlą Eulensteiną ir jaunesnės kartos atstovą – grafiką Archibaldą Bajoratą.

Jaunoji karta: Archibaldas Bajoratas

A.Bajoratas gimė Klaipėdoje 1923 metų kovo 15-ąją, čia praleido vaikystės metus. Tolesnis jo gyvenimas labiau susijęs su Šilute, kurioje mokėsi ir baigė Herderio gimnaziją . Po Antrojo pasaulinio karo jis pateko į Braunschveigą, mokėsi dailiųjų amatų mokykloje, dirbo grafikos srityje, dėstė Mainzo amatų mokykloje.

Susidomėjęs meno terapija, A.Bajoratas kartu su žmona Rutha nuo 1993 metų rengė Valdorfo pedagoginės sistemos seminarus Lietuvoje. Jo grafikos temos įkvėptos suomių epo “Kalevala“.

Klaipėdos paveikslų galerijoje 1989 metais turėjome progą pamatyti didelę A.Bajorato grafikos ir knygos iliustracijų parodą, skirtą ”Kalevalai”. Pastaruoju metu jo dėmesį patraukė ir estų epas “Kalevipoegas“. 2000 metais Öde mieste Vokietijoje įvyko A.Bajorato

ksilografijų, akvarelių ir piešinių paroda, pavadinta “Įspūdžiai iš Suomijos ir Baltijos” (“Magische Impressionen. Ausstellung: Neues von Archibald Bajorat”// “Das Ostpreussenblatt”, 08. April 2000).

Klaipėdos krašto ir Kuršių nerijos gamtos impresijos aktualios A.Bajorato kūryboje iki šiol. Dailininkas rašė 1989 metais: “Klaipėdoje aš praleidau savo jaunystės pirmuosius metus. Ten, šviesos, miškų ir vandens aplinkoje, aš patyriau pirmuosius įspūdžius, kurie man padėjo tapti menininku“ (Archibald Bajorat. Grafika, piešiniai, akvarelės. Parodos katalogas.-Klaipėda, 1989.).

A.Bajoratas priklauso jaunai Klaipėdos krašto kartai, kurios atstovai dailininkais tapo jau Vokietijoje. Galima paminėti panašaus likimo iš Klaipėdos krašto kilusius menininkus: tapytojus Horstą Skodleraką, Gerdą Leufertą, Herbertą Šmidtkę, Alfredą Sabalus, Valterį Mamatą, skulptorių Karlą-Heinzą Engeliną ir kitus.

Karlas Eulensteinas – garsus ekspresionistas

Tačiau žymiausias iš Klaipėdos kilęs vokiečių dailininkas – Karlas Eulensteinas. Karlas Eulensteinas gimė 1892 metų rugpjūčio 25 dieną Klaipėdoje, laivo kapitono šeimoje, buvo šeštas iš septynių vaikų. Teigiama, kad tėvas buvo kilęs iš Saksonijos, o motina – lietuvė (Karl Eulenstein. Ein ostpreussischer Spätexpressionist.- Husum, 1991, p. 101). Įgijęs komercinį išsilavinimą, tarnavo savanoriu artilerijoje Pirmajame pasauliniame kare. Karo tarnybos metu pradėjo piešti. Po karo nebegrįžo į kontorą, skaičiai ir pinigai jo niekada nedomino.

1919 metais K.Eulensteinas įstojo į Karaliaučiaus meno akademiją, kurioje mokėsi iki 1923 metų. Akademijoje vienintelis jo gerbiamas dėstytojas buvo garsus Karaliaučiaus dailininkas Richardas Pfeiferis, kurio freskos yra išlikusios Šilutės evangelikų reformatų bažnyčioje. Karlas Eulensteinas (kaip ir Ernstas Molenhaueris), dalyvavo studentų grupėje, pasisakiusioje už reformas Karaliaučiaus meno akademijoje. Studentai pasiekė, kad dėstyti 1920 metais buvo pakviestas Arthuras Degneris. Vėliau K.Eulensteinas draugams visada tvirtindavo, kad akademijoje nieko gero neišmoko.

1926 metais dailininkas persikėlė į Berlyną, vertėsi laisva kūryba. Per Berlyno bombardavimą 1945 metais, likus keturioms dienoms iki karo pabaigos, Karlo Eulensteino dirbtuvė buvo sugriauta, sudegė beveik visi ikikariniai paveikslai. Jie yra žinomi tik iš nespalvotų fotografijų.

Nuolat lankėsi Klaipėdoje

Iki 1944 metų K.Eulensteinas nuolat lankėsi Klaipėdoje, Klaipėdos krašte, ir Kuršių Nerijoje. 1932 metais jis rašė laikraštyje “Ostdeutschen Monatsheften“: “ Po kelerių metų – vėl gimtinės peizažas. Tai nuostabus jausmas. Tačiau vaizdas, kurį giliai savyje nešiojaisi kaip viziją, visai kitas. Viskas tapo daug nuobodžiau. Ieškai namų, gatvių, pakrančių, įspūdžių, kuriuos saugojai daugelį metų, ir esi nuviltas. Viskas banalu, nieko nebesako, nieko nebesupranti. Tik gamta liko ta pati” (Silke Osman ,“Die Natur gibt das Stichwort. Der maler Karl Eulenstein aus Memel”// “Das Ostpreussenblatt”, V 1996).

Gimtinės gamta liko K.Eulensteinui pačiu stipriausiu įspūdžiu. Jis daug kartų lankėsi H.Blodės viešbutyje Nidoje. K.Eulensteinas dirbo aliejinės tapybos, temperos ir akvarelės technikomis, tapė peizažus. Jo ankstyvieji darbai pasižymėjo tamsiomis, žemės spalvomis. Po 1945 metų juose stiprėja stilizacija, formos labiau apibendrinamos, dekoratyvesnės, spalvos šviesėja ir ryškėja. Tai savybės, būdingos vėlyvajam ekspresionizmui.

Tapė gimtas vietas

Po karo visada vadintas Rytprūsių vėlyvuoju ekspresionistu, Karlas Eulensteinas mirė 1981 metų birželio 23 dieną Berlyne. Kartą K.Eulensteino klausė , kodėl jis, berlynietis nuo 1926 metų, niekada savo paveiksluose nevaizdavo šio miesto. Tapytojas atsakė: “Čia žmogus niekada nesi toks vienas, kad galėtum giliai išgyventi peizažą“. Tačiau Klaipėdos miesto vaizdai – senoji perkėla, uostas ir namai prie uosto, švyturys, Danės upės pakrantės - kartojasi jo “prisiminimų“ paveiksluose. Gimtosios vietos ir žmonės, jūros, upės ir priemiesčio lygumų vaizdai taip giliai įstrigo menininko vaizduotėje, kad po karo tapytuose paveiksluose visada juntama ankstesniųjų darbų dvasia. Tai buvo jo ypatumas, ir jame slypėjo tapytojo jėga.

Sugrįžo paroda

1991/1992 metais Liuneburge, Rytprūsių krašto muziejuje, pažymint Karlo Eulensteino 100-sias gimimo metines, įvyko didelė paroda, buvo išleistas katalogas (Jorn Barford. Karl Eulenstein. 1892-1981.-Husum Verlag, 1992). K.Eulensteino akvarelė “Senasis keltininko namas Klaipėdoje“(1959) eksponuota Kaliningrade vykusioje parodoje “Rytų Prūsijos dailininkai Kaliningrade” 1991 spalio 6 - gruodžio 6 dienomis (Ostpreussische Künstler in Kaliningrad. –Berlin/Bonn, 1991).

1992 metais Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje, kartu su Lüneburgo Rytprūsių krašto muziejumi, buvo surengta Karlo Eulensteino paroda. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus turi vieną K.Eulensteino paveikslą. (“Klaipėdos senamiesčio vaizdas”,1958, kartonas, tempera, motyvas panašus į ”Senąjį keltininko namą Klaipėdoje”, 1959). K.Eulensteino darbas buvo įtrauktas į 2000 metais Vokietijoje išleistą “Nidos kalendorių“ (Kalender Nidden. -Verlag Atelier im Bauernhaus, Fischerhude, 2000) iš serijos “Europos menininkų kolonijos“. Kalendoriuje reprodukuoti žymių Vokietijos dailininkų, Nidos kolonijos dalyvių, kūriniai: Makso Pechšteino, Karlo Šmidto-Rotlufo, Alfredo Partikelio, Loviso Korinto, Ernsto Bischofo-Kulmo ir kitų.

Nidos dailininkų kolonijos kaimynystė

Prieškarinė Klaipėda vokiškoje menotyrinėje istoriografijoje iki šiol dažniausiai minima tiek, kiek su ja siejosi garsūs Nidos dailininkų kolonijos dalyviai. 1867 metais įkurtas Hermano Blodės viešbutis jau XIX a. pabaigoje buvo pamėgtas ne tik rašytojų, kurie pirmieji atrado šį nepakartojamą gamtos kampelį, bet ir tapytojų, pavadinusių Nidą “tapytojų rojumi”. Nidoje jau 19 a. pabaigoje pradėjo lankytis Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai, vėliau jie pakvietė čia savo mokinius, mokiniai - savuosius. Taip Nidoje pasirodė Lovisas Korintas, Oskaras Molis, Maksas Pechšteinas ir daugelis kitų.

M.Pechšteinas atrado Nidą 1909 metais, Pranas Domšaitis lankėsi čia 1914-1918. Ernstas Molenhaueris, tapytojas ekspresionistas ir Hermano Blodės žentas, 1922 metais po uošvio ligos perėmęs viešbutį ir ypač skatinęs dailininkų kolonijos klestėjimą, rašė apie Nidą: “Tai tapybiškas peizažas, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės“ (“Licht und Raum und Wasser und Sonne” // “Das Ostpreussenblatt”, 28. October 2000).

Visi vokiečių dailininkai, kurie nors menkiausiais saitais siejasi su senąja Klaipėda, buvo Nidos dailininkų kolonijos lankytojai. Nidos kolonijoje lankėsi įvairių meno ir kultūros sričių atstovai: rašytojai, muzikai, žurnalistai, aktoriai, istorikai... Vėliau E.Molenhauris, gyvendamas Sylto saloje Vokietijoje, rašė: “Spingsint mažoms žibalinėms lemputėms Blode’s “menininkų verandoje“ būdavo diskutuojama apie dideles meno problemas. Nida tapo susibūrimo vieta menininkams ir visiems žmonėms, ieškantiems nepalytėtos gamtos potyrių ir nekenčiantiems bet kokio sambrūzdžio” (Ernst Mollenhauer.1892-1963.-Düsseldorf, 2001, p. 20-21).

Paliko ženklus

Menotyrininkė Maja Elerman-Molenhauer, tapytojo duktė ir jo palikimo puoselėtoja, iki 1944 gyvenusi Nidoje, 2001 metų rudenį (ir šią vasarą dar kartą) pasakojo man vaikystės prisiminimus apie garsius meno žmones, matytus viešbutyje, nepakartojamą vakarų verandoje atmosferą. Ji prisimena ir keliones į Klaipėdą, įstabius skanėstus, ragautus Europos restorane prie Teatro aikštės. Panašūs ir Emilio Vorbecko, literato ir žurnalisto, kurį laiką gyvenusio Klaipėdoje, dar vaikiški įspūdžiai iš British Hotel, buvusio Turgaus gatvėje (Baltija.- Klaipėda, 2001, p. 214).

E.Vorbeckas taip pat paliko ženklius pėdsakus trečio dešimtmečio (tarp 1920-1926 metų) Klaipėdos kultūriniame gyvenime. Vėliau iš Berlyno siuntinėjamas E.Vorbecko spektaklių ir parodų recenzijas mielai spausdino “Memeler Dampfboot”. E.Vorbecko sūnus Michaelis Vorbeckas, ilgai dirbęs Europos taryboje, Mažiosios Lietuvos istorijos muziejui yra perdavęs per 1500 vienetų archyvinių eksponatų (iš pokalbio su J.Geniu, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriumi 2003 05 09).

Kievienas iš mūsų, atvykęs čia ir tapęs klaipėdiečiu, manau, savaip yra patyręs miesto ir krašto žavesį, išskirtinumą. Ar jame dar jaučiasi praėjusių laikų dvasia? Tie, kurie pokaryje tapo naujais pustuščio, apgriauto miesto šeimininkais, geriausiu atveju buvo abejingi jo praeičiai. Gal prieš dvidešimt metų didesnį įspūdį padarė ne savitas, geometriškai tvarkingas senamiestis, o valytojos, uždarančios parduotuvę pietums (ir taip būdavo!) mesta frazė “Mittag, mittag!” (“Pietūs, pietūs!“). Ar ji buvo iš stebuklingai užsilikusių senųjų krašto gyventojų? Nežinia, bet tai išliko vos apčiuopiamu niuansu, bylojančiu apie savitos miesto ir krašto dvasios egzistavimą.